2022-04-07 Nr. AB-9011-3-61-3-00242-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1876-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00242-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. W. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. S. W. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39589 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6K-54 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Iš kilmės valstybės išvyko dėl konfliktų su vyru, jos persekiojimo, nesaugumo gyvenant kilmės šalyje. Pareiškėja teigė, jog 2013 metais, kai baigė mokyklą, teta supažindino ją su turtingu ponu P. T., kuriam buvo 60 metų. Tėvai privertė pareiškėją ištekėti už jo prieš jos valią. Pareiškėjai nebuvo leidžiama išeiti ir bendrauti, išskyrus jos tėvus. 2017 m. pagimdžius berniuką situacija nepagerėjo, vyras ištisai ją mušė, ji netgi kreipėsi į policiją. Praėjus vieniems metams po sūnaus gimimo jos tėvai žuvo avarijoje, todėl nusprendė pabėgti, nes vyras ne tik mušė, bet ir išnaudojo apeigoms, tam tikriems ritualams, nes priklausė sektai. Ji buvo pagrobta, sumušta, išprievartauta kelių vyrų (duomenys neskelbtini), ją išgelbėjo kareiviai, tuo metu vyko karas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Bijodama vyro persekiojimo ji nutarė važiuoti į kitą šalį. Į (duomenys neskelbtini) savanoriškai sugrįžti nenori, nori likti Lietuvoje.

3. Pareiškėja tvirtino, jog pateikė realius duomenis ir nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje. Pareiškėja manė, kad jai dėl individualių priežasčių turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, jos prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai. Pareiškėjos teigimu, atsakovas neįvertino individualios jos ekonominės būklės ir jos padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjai kylantį tos situacijos sąlygojamą pavojų, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų, be to, akivaizdu, pažeidė proceso šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės praktiką, ir pan. Vertinant bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), pareiškėja pastebėjo, kad tokiu ypatumu pripažintina ir kriminogeninės situacijos būklė šalyje (kuri pareiškėjai galimai kilsiančios grėsmės kontekste vertintina kaip reikšminga aplinkybė). Pavyzdžiui, remiantis oficialia informacija, buvo galima nesunkiai įsitikinti, kad 2021 m. sausį pateiktais HRW duomenimis, (duomenys neskelbtini) dalyje tęsėsi plataus masto saugumo operacijos ir separatistų atakos. Nuo 2016 m., t. y. per 5 m. šiame regione žuvo per 3 000 civilių bei keli šimtai vyriausybės pareigūnų. Per šį laikotarpį beveik pusė milijono regiono gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti saugesnės vietos apsistoti.

4. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigė potencialios grėsmės tikimybės. Atsakovas sprendimuose nenurodė pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, todėl padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis, išvadą, kad pareiškėjai nekyla grėsmė gyvybei ir / ar sveikatai, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Be to, atsakovas nepagrįstai nepripažino tinkamais įrodymais aplinkybių, sietinų su pareiškėjos pripažinimu padidintos grėsmės rizikos asmeniu, todėl laikytina, kad buvo pažeisti atsakovo atliktam tyrimui keliami privalomi visapusiškumo ir išsamumo reikalavimai.

5. Teismo posėdyje pareiškėja teigė, kad jeigu būtų likusi kilmės valstybėje, būtų mirusi. 2 000 moterų miršta. Pareiškėja nurodė, jog prieš vyrą buvo pateikusi pareiškimą, o dėl 2019 m. pabaigoje (duomenys neskelbtini) įvykusio užpuolimo – ne, nes neturėjo laiko. Pabėgo į (duomenys neskelbtini), kur viena moteris sostinėje padėjo padaryti dokumentus, iš ten atskrido į Minską. Jei tektų grįžti, važiuotų į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teigė, kad būnant (duomenys neskelbtini), vyras skambino į jos telefoną ir grasino.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad ją kilmės valstybėje mušė sutuoktinis, t. y. pareiškėjai tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo, kadangi pareiškėjos įvardijamas persekiotojas – vyras – nėra valstybinis subjektas. Pažymėta, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė.

8. Atsakovas teigė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl ji neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje nevyksta karinis konfliktas, kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nebuvo nenustatyta, todėl pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, atsakovas konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis pareiškėjos paskutinėje gyvenamojoje vietoje yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, todėl pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai dėl to, kad sutuoktinis prieš ją naudoja smurtą, nepagrindė išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygojo atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Be to, pareiškėjos įvardintas persekiotojas – jos sutuoktinis yra nevalstybinis subjektas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Tyrimo metu pareiškėja teikė abstrakčią informaciją. Pareiškėjos pastangos pagrįsti savo prieglobsčio prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis, o pasakojimas pagrįstai nelaikomas patikimu įrodymu. Papildomai pažymėjo, kad byloje M.O v. Šveicarija, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nurodė, kad dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei prašytojo pasakojimas atmestas dėl patikimumo stokos. Atsakovas pabrėžė, kad byloje nebuvo jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjai grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), didžiausiame pagal populiaciją (apie (duomenys neskelbtini) gyventojų bei (duomenys neskelbtini)), kur pareiškėja gimė ir gyveno prieš išvykdama į Lietuvą, nevyksta karinis konfliktas.

10. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Migracijos departamento vertinimu, tai patvirtino, kad pareiškėja turi ryšių su kita Šengeno erdvės šalimi, kuri ir, tikėtina, buvo pareiškėjo tikslas. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nebuvo nustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjai nustatytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimas atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes – pagrįsti.

11. Migracijos departamentas, vertindamas tarptautinės apsaugos pareiškėjai poreikį, atsižvelgė į visas tiek jos nurodytas aplinkybes, tiek ir surinktą kilmės valstybės informaciją ir savo išvadas padarė visų aplinkybių vertinimo kontekste. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra moteris savaime nereiškė, kad kilmės šalyje jai dėl to didėja rizika susidurti su grėsme. Pareiškėjos pasakojimas dėl trūkumų nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu, be to, pasisakyta, kad pirminę apsaugą pareiškėjos kilmės šalyje nuo nevalstybinių subjektų turi suteikti pati kilmės valstybės. Perspektyvinio tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė, kad ateityje pareiškėja vien dėl to, kad yra moteris susidurs su individualaus persekiojimo grėsme dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39589 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos 2022 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 6K-54 dalį. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad:

13.1. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog tėvai privertė ją ištekėti už labai įtakingo verslininko, kuris ją persekiojo, mušė, naudojo prievartą. Jam buvo 60 metų, o ji buvo tik 16 metų. Paskui ji buvo pagrobta užpuolikų (duomenys neskelbtini), be to, per eismo įvykį prarado tėvus. Visos šios nelaimės privertė bėgti iš šalies.

13.2. Migracijos departamente 2021 m. spalio 20 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, asmens dokumentus pametė pakeliui, taip pat negali pateikti kopijos, nes telefoną taip pat pametė. Pareiškėja pasakojo, kad baigus vidurinę mokyklą 2012 m. teta ją supažindino su vienu gana turtingu šalies piliečiu, kuriam buvo apie 60 metų. Tėvai privertė ištekėti už šio asmens prieš jos valią. Vieną kartą jai teko patirti smurtą, ją mušė, vertė santykiauti, jai draudė išeiti iš namų ir susitikti su kitais žmonėmis, išskyrus tėvus.

Po sūnaus gimimo 2017 m. situacija pasikeitė, ją ištisai mušė, ji netgi kreipėsi į policiją, buvo keletą kartų pabėgusi, bet jis turi ryšių visur. Praėjus metams po sūnaus gimimo tėvai žuvo avarijoje. Ji nusprendė pabėgti, nes šis žmogus ją ne tik mušė, bet ir išnaudojo apeigoms, tam tikriems ritualams, jis priklausė sektai. Tuo metu ją supažindino su (duomenys neskelbtini), kuri dirbo pas jos vyrą. Vieną sykį ji buvo pagrobta ir nutempta į krūmynus, sumušta, išprievartauta ir niekas nežinojo kur ji. Jai padėjo kareiviai, tuo metu vyko karas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie ją paėmė ir nuvežė į kaimelį.

Kartu buvusi mergina pasiūlė nuvykti į (duomenys neskelbtini) pas jos tetą, kuri pažadėjo pagelbėti. Ji telefonu paprašė pinigų pas (duomenys neskelbtini), ji pervedė pinigų, sutvarkė visus dokumentus. Dokumentus parengęs ponas pasakė, kad reikia važiuoti į kitą šalį nes vyras ją persekioja. Atvyko į kitą šalį gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Birželio pradžioje kelias juodaodės merginas nuvežė taksi iki krūmynų ir liepė eiti tiesiai iki sienos. Pareiškėja pasakojo, kad dėl vyro smurto į policiją kreipėsi 2018 m. vasarį – kovą, bet vyras nebuvo iškviestas ar sulaikytas.

Į policiją kreipėsi tik vieną kartą, nes nematė prasmės kreiptis dar kartą. Galėjo kreiptis tik į tėvus ir į tetą. Nuo vyro nusprendė pabėgti 2020 m. pabaigoje. Kai bėgdavo anksčiau, ją surasdavo ir grąžindavo atgal. Persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) rajoną nebandė, nes jai buvo pasakyta, kur ji begyventų (duomenys neskelbtini), ją vis tiek suras. Užsienietė nurodė, jog turėjo medicininį dokumentą ir kreipimąsi į policiją, kuriuos pateiks. Negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten pernelyg daug blogų patirčių ir prisiminimų.

13.3. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; 2) išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę; 3) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.4. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą Komisijai. Komisija sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjos prieglobsčio byloje esančius duomenis, nurodė, kad neturėjo pagrindo abejoti atsakovo tyrimo metu padarytomis išvadomis. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjos pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis, pagrįstai vertino pasakojimo patikimumą, o atsižvelgus į tai, kad jis nebuvo detalus ir konkretus, prieštaravo kilmės valstybės informacijai, pagrįstai pareiškėjos pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog ji nuo 2012 m. buvo ištekėjusi už vyro, kuris ją mušė, vėliau išgirdo, kad ją nori išnaudoti tam tikriems ritualams, nes priklausė sektai, todėl nuo jo pabėgo. Taip pat nurodė, jog kilmės šalyje buvo pagrobta ir išprievartauta, ją išgelbėjo kariai. Migracijos departamentas pareiškėjos pasakojimą apie patiriamą nuolatinį smurtą, prievartavimą, išnaudojimo ritualus, laikė pramanyta ir keliančia pagrįstų abejonių. Teismas su atsakovo išvadomis sutiko. Pareiškėja pasakojo, jog buvo sumušta vyro 2018 m. kovo mėn. ir dėl to kreipėsi į policiją. Apklausos metu pasakojo, jog turi kreipimosi į policiją ir medicininius dokumentus ir juos pateiks, tačiau šių įrodymų, nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė. Dėl vėlesnio patirto smurto pareiškėja nurodė, jog į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes nematė prasmės ir neturėjo laiko. Teismo vertinimu, pareiškėjai nurodžius, jog pateiks pasakojimą pagrindžiančius dokumentus, tačiau to nepadarius ir nepaaiškinus priežasčių, Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjos pasakojimą laikė keliančiu abejonių ir pagrįstai nevertino kaip patikimo įrodymo.

16. Teismas, įvertinęs priežastis, kuriomis užsienietė grindė prašymą suteikti jai prieglobstį, pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas persekiotojas (sutuoktinis) nėra valstybinis subjektas. Pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Byloje nėra duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Iš pareiškėjos pasakojimo teismas darė išvadą, jog nei patirtos seksualinės prievartos, nei grėsmės ją išnaudoti tam tikriems ritualams į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nebuvo kreiptasi, todėl nebuvo pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjai kilmės valstybė, esant poreikiui, negalėjo užtikrinti veiksmingos apsaugos. Teismas pažymėjo, kad pagal surinktą pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, visos Afrikos valstybės deda pastangas apsaugoti piliečius nuo smurto, imasi priemonių, jog seksualinio pobūdžio nusikaltimai nebebūtų nebaudžiami, veikia nevyriausybinės organizacijos padedančios moterims nukentėjusioms nuo seksualinio ar fizinio smurto šeimoje.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti jos pasakojimo aplinkybes dėl kurių ji išvyko iš kilmės šalies ir atvyko į Lietuvą. Per apklausą pareiškėja teigė, jog išvykti nusprendė 2020 m. pabaigoje, pareiškėja nuvyko į kaimyninės šalies (duomenys neskelbtini) sostinę, kur jai padėjo susitvarkyti dokumentus ir 2021 m. gegužės mėnesį pareiškėja atvyko į Baltarusiją, kur ją priglaudė kažkoks vyriškis. Į Lietuvą pareiškėja atvyko 2021 m. liepos 5 d. Taigi pareiškėja keturis mėnesius gyveno (duomenys neskelbtini), kur jai niekas negrėsė (pareiškėja nurodė, jog bijojo jai skambinusio sutuoktinio, tačiau ši baimė nėra įtikinama), vėliau Baltarusijoje, tačiau užsienietė dėl prieglobsčio suteikimo šiose valstybėse nesikreipė. Taip pat pareiškėja nesiėmė jokių priemonių, siekdama teisėtai atvykti į Lietuvą ir atvyko neturėdama net asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ar jo kopijos. Šios aplinkybės taip pat sudarė pagrindą abejoti tiek pareiškėjos pasakojimo patikimumu, tiek užsienietės sąžiningumu.

18. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomos apsaugos. Nenustatyta, jog pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi, žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, kad jos kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilmės valstybėje kils pavojus. Nors pareiškėja teigė, kad pagal atsakovo surinktus duomenis (duomenys neskelbtini) dalyje tęsiasi plataus masto saugumo operacijos ir separatistų atakos, todėl pareiškėjai kilmės valstybėje kiltų pavojus, tačiau iš Sprendimo teismas nustatė, kad atsakovas surinko, vertino ir analizavo tarptautinius šaltinius, susijusius su padėtimi pareiškėjos kilmės valstybėje. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), didžiausiame pagal populiaciją (turinčiame apie (duomenys neskelbtini) gyventojų)) bei (duomenys neskelbtini), kur pareiškėja gimė ir gyveno prieš išvykdama į Lietuvą, nevyksta joks karinis konfliktas. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, teismo pripažinta pagrįsta.

19. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jos prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

20. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, su grupe asmenų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Pareiškėja prašymo leisti savanoriškai išvyki į kilmės valstybę nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

21. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu, (toliau – ir Tvarka) esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjos situacijai teismas taikė Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę ir pareiškėjai nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėja buvo išsiųsta ir jos pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

22. Kadangi Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjos skundą iš dalies ir sumažino aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

III. 24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus tenkinti. Taip pat pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą, nesurinko bei neįvertino visos aktualios su pareiškėjos individualia situacija susijusios informacijos kilmės valstybės informacijos kontekste. Nesutiko, kad pareiškėjos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, priešingai – pasakojimas buvo išsamus ir neprieštaringas. Pareiškėjos teikiami paaiškinimai nebuvo padriki, prieštaringi ar keliantys abejonių. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos pasakojimas nepasižymėjo rimtais patikimumo trūkumais, jis negalėjo būti vertintas kritiškai.

26. Pareiškėja akcentuoja, kad visapusiškai įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimo formos ir turinio trūkumų nebuvo įmanoma nustatyti, o individualios aplinkybės nurodo į tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį ir pagrindą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį laikytina visiškai pagrįsta.

27. Pareiškėjos nuomone, Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir nepateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Be to, atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu. Kita vertus, atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Todėl vienareikšmiškai darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjos kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

28. Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo iš dalies remtasi Migracijos departamento sprendimu, kuris priimtas pažeidus proceso teisės normas, numatančias žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Nesurinkta objektyvios informacijos apie pareiškėjos individualią situaciją ir jos padėtį kilmės šalyje, neparengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę, surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjos padėtį, o bylą nagrinėjant pirmajai instancijai, šie trūkumai nepašalinti.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

31. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu buvo individualiai ir objektyviai įvertinta pareiškėjos individuali situacija kilmės valstybės kontekste, surinkta kilmės valstybės informacija. Pareiškėjos skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepaaiškinta kokios individualios aplinkybės neįvertintos. Atsakovo teigimu, buvo surinkta detali kilmės valstybės informacija, kuri nepatvirtino pareiškėjos baimės būti persekiojamai, o pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą taip pat nebuvo laikomas patikimu įrodymu.

32. Atsakovas papildomai pažymi, kad priešingai, nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėja nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikia jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų ir nenurodo, kokią informaciją, jos manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kuri nesutaptų su Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija.

33. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjos atveju buvo surinkta aktuali ir patikima kilmės valstybės informacija, susijusi su jos prieglobsčio prašymu, įvertinta jos individuali situacija kilmės valstybės kontekste, todėl surinkta kilmės valstybės informacija atitinka esminius kriterijus, tačiau ji nepatvirtino pareiškėjos pasakojimo apie jai gresiantį persekiojimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso. Pareiškėja nurodo, kad ji turėtų būti būtų tiesiogiai išklausyta.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismas neprivalo atsižvelgti į šį prašymą.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau teismas sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminus iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

40. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjos individualią situaciją ir jos padėtį kilmės šalyje, nebuvo parengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę, surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjos padėtį, o, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šie trūkumai nepašalinti.

41. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

42. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

43. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

44. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

45. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

47. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 26 d.) 92 punkto nuostatas, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, privalo patikrinti duomenis apie prieglobsčio prašytoją. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, kad persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti, fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą, teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą, veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Tvarkos aprašo 99.1.9 punkte nustatyta, jog vertinant, ar prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

48. Byloje nustatyta, kad prieglobsčio prašymą pareiškėja grindė aplinkybėmis, jog savo kilmės šalyje ji patyrė ne tik vyro prievartą ir smurtą, bet ir seksualinį smurtą, sulaukė grasinimų ir, tikėtina, ji bus persekiojama ir galbūt kankinama. Migracijos departamente 2021 m. spalio 20 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, kad, pabėgusi nuo smurtaujančio vyro, ji buvo pagrobta ir nutempta į krūmynus, sumušta, išprievartauta, niekas nežinojo, kur ji yra. Jai padėjo kareiviai, tuo metu vyko karas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie pareiškėją paėmė ir nuvežė į kaimelį. Ir tik vėliau pareiškėja pabėgo iš šalies. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja atsakovui apklausų metu yra nurodžiusi, jog buvo ištekinta labai jauno amžiaus, prieš ją buvo nuolat smurtaujama, ji ne kartą buvo pabėgusi nuo vyro, bet nuolat grąžinama, neturi artimųjų, į kuriuos ji galėtų kreiptis pagalbos, jos tėvai yra mirę. Pareiškėja teigė, kad dėl vyro smurto ji kreipėsi į policiją, tačiau nesulaukė pagalbos. Taigi pareiškėja yra vieniša moteris, kuri, pareiškėjos teigimu, pabėgo nuo vyro smurto, patyrė seksualinę prievartą, pabėgti iš kilmės šalies jai padėjo svetimi žmonės.

49. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl patirtos seksualinės prievartos ir atskiruose (duomenys neskelbtini) regionuose esančios situacijos, susijusios su seksualiniu smurtu ir moterų užpuolimu, nesirėmė aktualia informacija, pvz., informacija, pateikiama Jungtinių Tautų (JT) ir žmogaus teisių organizacijų ataskaitose. Darytina išvada, kad pareiškėjos individuali situacija nebuvo individualiai ir objektyviai įvertinta kilmės valstybės kontekste, nesurinkta kilmės valstybės informacija apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini), kuri buvo būtina, siekiant tinkamai įvertinti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja atsakovui apklausų metu ir pirmosios instancijos teismui detaliai ir išsamiai nurodė individualias aplinkybes, jas paaiškino ir nurodė visas aplinkybes dėl baimės būti persekiojamai.

50. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimams, kad pareiškėjos skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepaaiškinta, kokios individualios aplinkybės neįvertintos, kad buvo surinkta detali kilmės valstybės informacija, kuri nepatvirtino pareiškėjos baimės būti persekiojamai, o pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Akivaizdu, jog, vertinant prašymo pagrįstumą ir pareiškėjos paaiškinimus, tinkamai neatsižvelgta į pareiškėjos nurodyto jos patirto smurto pobūdį bei jos pačios individualias savybes, bendrus aktualius duomenis apie padėtį kilmės valstybėje.

51. Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjos individualią situaciją, tai sudaro pagrindą išvadai, kad ginčijamas administracinis aktas nepripažintinas atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėja dėl jos paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojama savo kilmės valstybėje.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti teisiškai svarbių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas ir Komisijos sprendimas panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. W. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos S. S. W. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39589, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6K-54 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjos S. S. W. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ernestas Spruogis