A-552-346-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-346/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01237-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 4.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Z. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Z. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. Z. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2012 m. balandžio 13 d. atsisakymą Nr. lSS-(3.5)-671 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą panaikinti servitutą dalyje „ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“, nustatytą 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) sprendimu Nr. 89-8648 žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovą panaikinti servitutą, nustatytą 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972 žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad pareiškėjas 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6510 ir 2005 m. spalio 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 8-11409 įsigijo 8,8 ha ploto vandens telkinį (ežerą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - 8,8 ha telkinys), kuriam 2002 m. gruodžio 17 d. VAVA sprendimu Nr. 89-8648 ir 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytas servitutas: „Gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privačiu vandens telkiniu“.

Pareiškėjas 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 6510 įsigijo 19,7 ha ploto vandens telkinį (ežerą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - 19,7 ha telkinys), kuriam 2002 m. gruodžio 17 d. VAVA sprendimu Nr. 89-8648 nustatytas servitutas: „Gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“.

Skundžiamu Raštu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2012 m. kovo 7 d. prašymą pakeisti VAVA 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 89-8648 ir vietoje servituto 19,7 ha telkiniui „Užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ nustatyti servitutą „Užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“; panaikinti VAVA 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 2.10-89-10972 dalyje dėl servituto 8,8 ha telkiniui.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas pripažįsta, kad yra įstatyminė galimybė pakeisti ir panaikinti servitutus, tačiau savo atsisakymą motyvuoja tuo, kad nėra nė vieno servituto pasibaigimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.130 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjo manymu Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytas servitutas yra neteisėtas, kadangi nustatytas administraciniu aktu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir VĮ) 10 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuris dar iki servituto nustatymo 2003 metais buvo panaikintas. Taigi servitutas nustatytas administraciniu teisės aktu, nesant teisinio pagrindo. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats atsakovas savo 2011 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. lSS-(3.5)-3020.

Teigia, kad nustatyti servitutai dalyse „ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais“ yra naikintini, kadangi kaip matyti iš VĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto, būtent tokia formuluotė buvo įtvirtinta minėtoje normoje jai galiojant. Tačiau sąvoką „ar kitaip naudotis“ įstatymų leidėjas paliko sukonkretinti administracinį teisės aktą dėl servituto nustatymo priimančiai institucijai, t. y. įstatymas neįtvirtino baigtinio servituto rūšių sąrašo. Pabrėžia, kad CK 4.112 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias.

Teigia, jog kaip matyti iš atsakovo 2011 m. lapkričio 29 d. rašto Nr. 1SS-(3.5)-3020, jis pats negali oficialiai išaiškinti sąvokos „ar kitaip naudotis“ vandens telkiniais, net kelis kartus rašte nurodoma, jog šios sąvokos išaiškinimas tėra „nuomonė“. Todėl servitutas dalyje „ar kitaip naudotis privačiu vandens telkiniu“ yra netikslus, neapibrėžtas, pažeidžiantis privataus vandens telkinio savininko teises.

Pabrėžia, kad CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punktu numatyta, kad servitutas baigiasi jo atsisakius. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai (CK 4.131 str. 1 d.), o kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik kai kurių iš jų (CK 4.131 str. 2 d.). VĮ nereglamentuoja servitutų nustatymo, pakeitimo ar panaikinimo, t.y. neįtvirtina subjektų, kurie gali panaikinti ar pakeisti servitutą. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 2 straipsnio 6 dalimi, 23 straipsnio 9 dalimi, NŽT turi ne tik visas teisines galimybes panaikinti ir pakeisti minėtus servitutus, bet taip pat ir pareigą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl servitutų (b. l. 1-4).

Atsakovas nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 24–28) nurodo, jog 2002 m. gruodžio 11 d. parengtuose 19,70 ha telkinio bei 8,8 ha telkinio 0,94 ha dydžio dalies Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktuose buvo įrašytas servitutas „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“, atitinkantis tuo metu galiojusį VĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą. A. J. Č. ir R. A. Č. interesams atstovavęs pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad minėtų Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktų duomenims neprieštarauja. Remiantis šių Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktų duomenimis, VAVA 2002 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 89-8648. Šie vandens ūkio paskirties žemės sklypai 2002 m. gruodžio 21 d. buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas 2002 m. gruodžio 23 d. įsigijo minėtus vandens ūkio paskirties žemės sklypus iš A. J. Č.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Perduodant neatlygintinai nuosavybėn 8,80 ha telkinio likusią 7,86 ha dydžio dalį kaip lygiavertį vandens telkinio plotą R. A. Č. Vilniaus apskrities Viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972, VĮ nebuvo nuostatos, įpareigojančios vandens telkinio savininką užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais. Minėtas servitutas, įrašytas Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. 2.10-89-10972, yra tokio paties turinio, koks įrašytas VAVA 2002 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. 89-8648, kuriuo A. J. Č. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn to paties vandens telkinio 0,94 ha dydžio dalį. Pareiškėjas šį nekilnojamąjį turtą įsigijo iš R. A. Č. 2005 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi.

Nurodo, jog kadangi pareiškėjo situacijoje negalima pritaikyti nė vieno iš servituto pasibaigimo atvejų, todėl atsakovo manymu, administraciniu aktu nustatytas servitutas negali būti panaikintas vadovaujantis ŽĮ 23 straipsnio 9 dalimi, t. y. NŽT administraciniu aktu, todėl ginčijamas sprendimas yra teisiškai pagrįstas.

Atsakovas pabrėžia, jog teismas negali tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti NŽT pakeisti servituto turinį, panaikinti servitutą, kadangi VAVA 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 89-8648, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 2.10-89-10972 yra individualūs administraciniai aktai. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad servituto turinio pakeitimas ir panaikinimas gali pažeisti kitų asmenų, besinaudojančių minėtais vandens telkiniais, teisnius interesus, todėl NŽT priėmė teisingą sprendimą, atsisakydama administracine tvarka patenkinti pareiškėjo prašymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovas administracine tvarka atsisakė panaikinti ginčo servitutą ir servituto dalį, nustatymas.

Nurodė, kad ŽĮ 23 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.

Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas panaikinti servitutą ir servituto dalį ne CK 4.130 straipsnio 1 dalyje numatytu pasibaigimo pagrindu, o kitu pagrindu – kadangi servitutus nustatantys administraciniai aktai yra neteisėti. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo vienos iš būtinų sąlygų servitutą ar servituto dalį panaikinti administraciniu aktu – nebuvo CK 4.130 straipsnio 1 dalyje numatyto servituto pasibaigimo pagrindo.

Pabrėžė, kad skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tiek, kiek nustato įstatymas. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ir pan. ŽĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su servitutus nustatančiais aktais, juos gali ginčyti teisme ABTĮ nustatyta tvarka. Įstatymas nagrinėjamu atveju nesuteikia teisės atsakovui priimti sprendimo dėl ginčo servituto ir servituto dalies panaikinimo, o šio klausimo sprendimą priskiria teismo jurisdikcijai.

III. Pareiškėjas P. Z. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57–60), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų visiškai patenkintas jo skundas. Apeliaciniame skunde pakartojo argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat apeliacinį skundą papildė šiais argumentais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Pabrėžia, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl servitutų dalies „ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais“, todėl servitutų neapibrėžtumo klausimas liko neišspręstas.

3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad apeliantas prašė atsakovo panaikinti servitutą ir jo dalį ne CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o kitu pagrindu – kadangi servitutus nustatantys administraciniai aktai yra neteisėti, netinkamai interpretavo apelianto prašyme atsakovui išdėstytas aplinkybes. Nurodo, jog įstatymas neįtvirtina dėl kokių priežasčių, vadovaujantis CK 4.130 straipsnio 1 dalimi, atsakovas, remdamasis ŽĮ 23 straipsnio 9 dalimi turi teisę atsisakyti servituto ar jo dalies t. y. priežastis dėl ko atsisakoma servituto paliekama institucijai nustačiusiai servitutą.

4. Mano, kad servitutai nustatyti pažeidžiant įstatymus, yra netikslūs, abstraktūs, neapibrėžiantys, kokia apimtimi yra suvaržomos apelianto teisės, o tai suponuoja grubų apelianto nuosavybės teisių pažeidimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl servituto teisėtumo, nes neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti , ar servitutas yra nustatytas teisėtai, ar ne. Pabrėžė, kad ginčo dalyką sudaro aplinkybės nustatymas, ar pagrįstai ir teisėtai NŽT administracine tvarka atsisakė panaikinti ginčo servitutą ir servituto dalį. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006, teigia, kad nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismo veiklos ribas apibrėžia būtent skundo reikalavimai ir motyvai, todėl teismas privalo neperžengti reikalavimo ribų.

2. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad servitutai dalyse „ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais“ yra naikintini, nes tokia servituto turinio dalis yra neaiški, netiksli, taip pat neaišku, kurioje apimtyje servitutais yra suvaržytos tarnaujančio daikto savininko teisės. Remdamasis CK 4.112 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis teigia, kad esant neaiškiam servituto turinio dalies apibrėžimui, šis servitutas turėtų būti taikomas mažiausia apimtimi, o ne naikintinas.

3. Pabrėžia, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nurodė, kad NŽT kompetenciją nustato ŽĮ 23 straipsnio 4 dalis.

Taip pat nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl žemės sklypo servituto, nustatyto administraciniu aktu, panaikinimo tvarkos ir sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas prašė atsakovo panaikinti administraciniais aktais nustatytus servitutus, vertino tik atsakovo atsisakymo tai padaryti teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, be to, turėjo pasisakyti dėl ginčijamų servitutų netikslumo, neapibrėžtumo ir neteisėtumo.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2012 m. kovo 7 d. prašymo atsakovui bei jo skundo pirmosios instancijos teismui, Z. P. J. prašė ne panaikinti administracinius aktus, kuriais buvo nustatyti žemės sklypų servitutai, bet įpareigoti atsakovą priimti naują administracinį aktą, kuriuo šie servitutai ar jų dalys būtų panaikinti, t.y. prašė panaikinti servitutus administracine tvarka. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pripažįsta teisingomis pirmosios instancijos teismo sprendime apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas ir vertins atsakovo veiksmus bei skundžiamą teismo sprendimą pirmiausiai šiuo aspektu.

Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 str.). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.).

Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Servituto pasibaigimo pagrindai yra nustatyti CK 4.130 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad servitutas pasibaigia: jo atsisakius; tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; išnykus servituto būtinumui; suėjus senaties terminui.

Taigi teisės aktai leidžia atsakovui, kaip institucijai, nustačiusiai servitutą, administraciniu aktu jį panaikinti tik realiai egzistuojant CK 4.130 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams. Tokių pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo, teisėtai ir pagrįstai atsisakė tai padaryti.

Apeliaciniame skunde neteisingai plečiamai aiškinama Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalis, nes atsakovas yra viešojo administravimo institucija, kuri gali veikti tik tokiais būdais, kurie yra tiesiogiai leidžiami teisės aktais. Administracinio akto, kuriuo būtų panaikinami servitutai, priėmimas kitokiais pagrindais, nei numatyti CK 4.130 straipsnio 1 dalyje, peržengtų atsakovo kompetencijos ribas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas veikė tinkamai, nebeprivalėjo papildomai tirti servitutų pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsakovo atsisakymas iš esmės neužkerta kelio pareiškėjui ginčyti konkrečius administracinius aktus, kuriais buvo nustatyti pareiškėjo netenkinantys servitutai, arba kreiptis šiuo klausimu į bendrosios kompetencijos teismą CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo P. Z. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius