2024-04-24 Nr. AB-6987-3-61-3-01714-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-241-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 14.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos ir Danijos uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos ir Danijos uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos ir Danijos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Minijos nafta“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 25 109 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas nustatė, jog Bendrovė 2018–2020 mokestiniu laikotarpiu požeminį vandenį išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl Departamentas mokestį už išgautą ir deklaruotą požeminį vandenį apskaičiavo 10 kartų padidintu tarifu – 251 092 Eur. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. administracinėje byloje Nr. eI3­5153­484/2021 įsiteisėjusiu sprendimu patvirtino, kad mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius mažinamas, t. y. vietoje 251 092 Eur (10 kartų padidinto tarifo) nustatomas 50 218 Eur (2 kartus padidintas tarifas) mokėtinas mokestis.

3. Bendrovė kreipėsi į Valstybinė mokesčių inspekciją (toliau – ir VMI) su prašymu užskaityti 2018–2020 metais sumokėtą mokestį. VMI 2022 m. sausio 21 d. raštu Nr. RM­2123 Bendrovei nurodė, kad dėl 2018–2020 metais sumokėto mokesčio reikia kreiptis į Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją, kuri atsakinga už šio mokesčio deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolę. Bendrovė 2022 m. sausio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu išaiškinti teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Teismas 2022 m. vasario 28 d. nutartyje dėl sprendimo išaiškinimo nurodė, kad Departamentas nei patikrinimo akte, nei Departamento 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendime Nr. AS­173 nevertino aplinkybės, jog Bendrovė 2018–2020 m. laikotarpiu mokestį mokėjo. Bendrovė 2022 m. kovo 2 d. raštu Nr. 46 kreipėsi į Departamentą, prašydama įvertinti 2018–2020 metais sumokėtą mokestį už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) ir informuoti VMI apie tai, jog dalį teismo nustatyto mokesčio Bendrovė yra sumokėjusi. Tačiau Departamentas 2022 m. kovo 31 raštu Nr. (7.Ū)AD5­558 Bendrovės prašymą atmetė.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad Įstatymas nenumato, jog už tuos pačius išgautus valstybinius gamtos išteklius būtų nustatyta pareiga mokėti iš esmės du mokesčius – baziniu tarifu ir padidintu tarifu. Pareiškėjas vertino, kad Departamentas plečiamai taikė šio Įstatymo nuostatas, o toks taikymas yra diskriminacinis, nes asmenys, išgavę valstybinius gamtos išteklius neturėdami išduoto leidimo, jų nedeklaravę ir nesumokėję mokesčio turėtų sumokėti 10 kartų padidintu tarifu, o asmenys išgavę valstybinius gamtos išteklius neturėdami leidimo, bet juos teisingai deklaravę ir baziniu tarifu laiku sumokėję mokestį mokėtų 11 kartų padidintu tarifu.

5. Pareiškėjas vertino, kad Departamento neteisėtas Įstatymo nuostatų taikymas, atsisakymas įvertinti jau sumokėtą mokestį ir pritaikytas dvigubas apmokestinimas Bendrovei padarė žalą, kurią atsakovas turi atlyginti.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog į teismo sprendimu sumažintą 50 218 Eur mokestį padidintu tarifu už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius turėtų būti įskaičiuoti ir laiku sumokėti mokesčiai už deklaruotus išgautus gamtos išteklius.

8. Departamento įsitikinimu, pareiškėjas šiuo atveju nepagrįstai tapatina VMI ir Departamento kompetenciją Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo normų kontekste. Šiuo atveju teisinius santykius reguliuoja konkretūs šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai, todėl pareiškėjui tiesiogiai taikytinos tiek Įstatymo nuostatos, tiek sankcija.

9. Atsakovas pažymėjo, kad papildomas mokestis už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu pareiškėjui apskaičiuotas būtent už tai, kad jis iš vandenviečių išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius neturėdamas tam reikalingo Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, todėl, Departamento įsitikinimu, laiku pateiktos deklaracijos ir pagal jas sumokėti mokesčiai negali paneigti pareiškėjo atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių, o taip pat savaime nereiškia, kad tokiu atveju sumokėtas mokestis turėtų būti įskaitomas į sankcijos sumą.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas 25 109 Eur žalą kildina iš Departamento neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto atsisakymo įvertinti Bendrovės 2018–2020 mokestiniais metais sumokėtą mokestį už valstybinius gamtos išteklius, tačiau Departamentas neturi tokios pareigos. Pažymėjo, kad nei Patikrinimo akte, nei Departamento 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendime apskaičiuojant ir tvirtinant mokestį padidintu tarifu aplinkybė dėl pareiškėjo sumokėto mokesčio už išgautus gamtos išteklius nevertinta. Pareiškėjas mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčijo.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas po 2021 m. gruodžio 16 d. priimto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nesuprato galutinės sumos, kurią jis turi sumokėti pagal minėtą teismo sprendimą, todėl kreipėsi į teismą dėl šio sprendimo išaiškinimo. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2022 m. vasario 28 d. nutartyje pareiškėjui aiškiai nurodė, kad tai, jog jis 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais mokėjo mokesčius už išgautus gamtos išteklius, priimtam sprendimui jokios reikšmės neturi. Teismas taip pat pažymėjo, kad priėmus teismo sprendimą, pareiškėjui tiek iš motyvuojamosios dalies, tiek iš rezoliucinės dalies buvo aiški teismo sprendimu sumažinto mokėtino mokesčio už 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius suma, o pareiškėjo argumentai, nurodyti prašyme, yra sietini ne su teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaiškumu, bet su subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis. Pareiškėjas gavęs teismo nutartį, vis tiek kreipiasi su skundu reikalaudamas žalos atlyginimo, tačiau šiuo atveju tokie pareiškėjo veiksmai, Departamento nuomone, vertintini tik kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis ir siekis bet kokiu atveju išvengti nustatytos prievolės.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas atliko pareiškėjo planinį teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius ir 2021 m. birželio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-75-3121 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuota, jog Bendrovė vykdo žalios naftos gavybą. Bendrovė eksploatuoja vandens gręžinius, esančius Sakučių, Svencelės kaimuose, Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone (eksploatuojamų gręžinių, vandenvietės kodas Žemės gelmių registre 4937), kuriems Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. PV14-4937-20 išduotas 2020 m. lapkričio 18 d. Lietuvos geologijos tarnybos, bei taip pat Vilkyčių, Liaunų kaimuose, Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone (eksploatuojamo gręžinio kodas Žemės gelmių registre 5104); Šiūparių kaime, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajone (vandenvietės kodas Žemės gelmių registre 4649); Pocių, Grynaičių kaimuose, Saugų seniūnijoje, Klaipėdos rajone (kodas Žemės gelmių registre 4690), iš kurių 2018–2020 m. išgavo gėlo požeminio vandens išteklius, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo. Bendrovė deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2018–2020 metus, laiku teikė VMI teisingas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą KIT708 už 2018–2020 metų I–IV ketvirčius ataskaitas, mokėjo mokesčius už deklaruotus išgautus gamtos išteklius.

14. Kadangi buvo nustatyta, jog Bendrovė naudojo požeminį vandenį neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduotų leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Sakučių vandenvietei išduotas tik 2020 m. lapkričio 18 d.), už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį papildomai paskaičiuotas mokestis taikant didesni tarifą, t. y. 251 092 Eur. Departamentas 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. AS-173 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 251 092 Eur mokestį.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu apskaičiuotu mokesčiu, kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Departamento Sprendimą ir juo patvirtintą 251 092 Eur papildomą mokesčio sumą už 2018–2020 metais sunaudotą požeminį vandenį.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5153-484/2021 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, sumažindamas mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 50 218 Eur.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.247 straipsnio, Įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, nuostatomis.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad į 2021 m. gruodžio 16 d. teismo sprendimu sumažintą 50 218 Eur mokestį padidintu tarifu už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius turėjo būti įskaičiuoti ir laiku sumokėti mokesčiai už deklaruotus išgautus gamtos išteklius, o to nepadarius, dėl to atsakingas yra Departamentas, todėl jis turi atlyginti pareiškėjui turtinę žalą.

19. Teismas vertino, kad Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.

20. Nurodė, kad MAĮ Departamento atžvilgiu visa apimtimi nėra taikomas. MAĮ 16 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, kad dėl Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotų institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Taigi šiuos teisinius santykius reguliuoja konkretūs šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai, todėl pareiškėjui tiesiogiai taikytinos tiek Įstatymo 8 straipsnio 2–3 dalys, tiek ir Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytoji sankcija (apskaičiuoto mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10).

21. Pareiškėjas iš vandenviečių apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, tuo pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir pažeidimo padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. Nr. 454 nutarimo „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų, požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.13 papunkčio imperatyvius reikalavimus.

22. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nenumato galimybės Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos sankcijos ar ją sumažinti, ar įskaityti sumokėtus mokesčius į sankciją, taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.

23. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, vien fakto, kad pareiškėjas be leidimo išgavo tam tikrą gamtos išteklių kiekį neatsižvelgiant į tai, ar teisingai deklaravo visus sunaudotus vandens išteklius ir tinkamai sumokėjo mokėtinus mokesčius, ir ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne, pakanka, kad būtų taikomas didesnis mokesčio tarifas.

24. Teismas nurodė, jog šiuo atveju papildomas mokestis už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu pareiškėjui apskaičiuotas būtent už tai, kad jis iš vandenviečių išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius neturėdamas tam reikalingo Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, todėl, laiku pateiktos deklaracijos ir pagal jas sumokėti mokesčiai negali paneigti pareiškėjo atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių, o taip pat savaime nereiškia, jog tokiu atveju sumokėtas mokestis turėtų būti įskaitomas į sankcijos sumą.

25. Teismas iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 25 109 Eur žalą kildina iš Departamento neteisėtų veiksmų, t. y., pareiškėjo teigimu, neteisėto atsisakymo įvertinti Bendrovės 2018–2020 mokestiniais metais sumokėtą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Tačiau Departamentas tokios pareigos (vertinti ir įskaityti Bendrovės sumokėtą mokestį) neturi.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Patikrinimo akte, nei Departamento Sprendime apskaičiuojant ir tvirtinant mokestį padidintu tarifu aplinkybė dėl pareiškėjo sumokėto mokesčio už išgautus gamtos išteklius nevertinta. Pareiškėjas mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčijo ir teisme nagrinėjant jo skundą dėl Departamento Sprendimo ir juo patvirtinto 251 092 Eur papildomo mokesčio sumos už 2018–2020 metais sunaudotą požeminį vandenį.

27. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendė, kad Departamentas šiuo atveju veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo Departamento veiksmus laikytini neteisėtais CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismui nustačius, kad Departamento veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymų nuostatomis, šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nesant nustatytų Departamento neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento, 25 109 Eur žalą atmetė.

III

28. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

29. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti įstatymo normą, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas. Tačiau nesutinka, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį reikia mokėti du kartus (du mokesčius) – baziniu ir padidintu tarifais.

30. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 6 straipsnis nenumato, jog už tuos pačius išgautus valstybinius gamtos išteklius būtų nustatyta pareiga mokėti du kartus t. y. iš esmės du mokesčius – baziniu tarifu ir dar kartą padidintu tarifu. Šis Įstatymas taip pat nenustato, jog mokestis, apskaičiuotas padidintu tarifu, yra papildomas mokestis prie jau sumokėto mokesčio, apskaičiuoto baziniu tarifu.

31. Teismo ir Departamento aiškinimu asmuo, kuris deklaravo ir sumokėjo mokestį baziniu tarifu, turėtų mokėti du mokesčius: apskaičiuotą baziniu tarifu, ir papildomai mokėti mokestį, apskaičiuotą padidintu tarifu.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas nei karto nepareikalavo kitų asmenų (įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravusių kiekio ar neturinčių leidimo ir nesumokėjusių/nemokėjusių mokesčio baziniu tarifu), kuriems buvo nustatytas mokestis (sankcija) padidintu tarifu sumokėti dar ir mokestį baziniu tarifu. Dvigubo apmokestinimo Departamentas netaiko kitiems asmenims, nes nereikalauja iš asmenų, neturėjusių leidimo (ar nedeklaravusių kiekio) ir sumokėjusių mokestį, apskaičiuotą padidintu tarifu, dar sumokėti ir mokestį, apskaičiuotą baziniu tarifu.

33. Teigia, kad teismas nevertino Bendrovės pateikto susirašinėjimo su mokesčio administratoriais – VMI ir Departamentu. Teismas ir Departamentas pripažino, kad apskaičiuojant mokestį padidintu tarifu aplinkybė dėl Bendrovės 2018–2020 metais sumokėto mokesčio už išgautus išteklius nebuvo vertinama.

34. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas, gavęs duomenų apie mokesčio už 2018–2020 mokestinį laikotarpį sumokėjimą, turėjo tai įvertinti ir informuoti VMI. Tą patvirtina VMI 2022 m. sausio 21 d. raštas Nr. RM-2123, kuriame nurodyta, kad dėl 2018–2020 metais sumokėto mokesčio reikia kreiptis į Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją, kuri atsakinga už šio mokesčio deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolę.

35. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Bendrovė reikalavo iš Departamento įskaityti sumokėtus mokesčius į sankciją. Bendrovė prašė Departamento, kaip institucijos, kuri atsakinga už šio mokesčio deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolę, informuoti kitą mokesčių administratorių – VMI apie susiklosčiusią situaciją. Departamentas, atsisakydamas įvertinti mokesčio sumokėjimą 2018–2020 metais iš esmės diskriminavo Bendrovę ir tuo padarė jai žalą.

36. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas, priimtas atsižvelgiant į bylai reikšmingas aplinkybes (įrodymus) bei susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose, todėl priimtas atsižvelgiant į bylai reikšmingas aplinkybes (įrodymus) bei susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo įvardinti skunde dėl žalos atlyginimo, ir kurie jau buvo įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

39. Atsakovas teigia, kad Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės į 2021 m. gruodžio 6 d. teismo sprendimu sumažintą 50 218 Eur mokestį padidintu tarifu už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius įskaičiuoti ir laiku sumokėtus mokesčius už deklaruotus išgautus gamtos išteklius. Šiuo atveju Departamentas privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.

40. Šiuo atveju papildomas mokestis už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu pareiškėjui apskaičiuotas būtent už tai, kad jis iš vandenviečių išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius neturėdamas tam reikalingo Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, todėl laiku pateiktos deklaracijos ir pagal jas sumokėti mokesčiai negali paneigti pareiškėjo atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių ir savaime nereiškia, kad tokiu atveju sumokėtas mokestis turėtų būti įskaitomas į sankcijos sumą.

41. Atsakovas pažymi, kad Departamentas veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, todėl nėra jokio pagrindo jo veiksmus vertinti kaip neteisėtus CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė argumentų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šioje situacijoje egzistuoja visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmetė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Departamento neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

43. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Departamento neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

44. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino byloje pateiktų pareiškėjo įrodymų dėl susirašinėjimo su mokesčių administratoriais. Pareiškėjo teigimu, jis neturėtų mokėti mokesčių, apskaičiuotų baziniu ir papildomu tarifais.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

46. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo pažymi, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu.

49. Esminis argumentas, kuriuo pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, yra tas, kad, pareiškėjo vertinimu, į padidintu tarifu už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius turėjo būti įskaičiuoti ir laiku sumokėti mokesčiai už deklaruotus išgautus gamtos išteklius. Kadangi Departamentas neteisėtai taikė Įstatymo nuostatas ir atsisakė įvertinti jau sumokėtą mokestį, pritaikytas dvigubas apmokestinimas Bendrovei padarė žalą, kurią turi atlyginti atsakovas.

50. Teisėjų kolegija, vertindama paminėtus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5153-484/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03219-2021-3), kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Departamento 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. AS-173, kuriuo Bendrovei patvirtinta 251 092 Eur papildoma mokesčio už 2018–2020 metais sunaudotą požeminį vandenį suma, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, sumažindamas mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 50 218 Eur. Pareiškėjas padaryto pažeidimo, kad Bendrovė 2018–2020 metais iš vandenviečių išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, už kurį jam apskaičiuota papildomai mokėtina suma, neginčijo, taip pat nekėlė klausimo dėl Departamento apskaičiuotos mokėtinos sumos aritmetinio apskaičiavimo (ne)teisingumo, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, šis teismo sprendimas, kuriuo, kaip minėta, pareiškėjui sumažintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 50 218 Eur, yra įsiteisėjęs.

51. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas su prašymu kreipėsi į teismą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo išaiškinimo nurodydamas, jog vykdant teismo sprendimą kilo neaiškumų dėl galutinės sumos, kurią Bendrovė turi sumokėti už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius.

52. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 2018–2020 metų mokestiniais laikotarpiais mokėjo mokesčius už išgautus gamtos išteklius, reikšmės neturi. Pažymėjo, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti Įstatymo 1–3 prieduose, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios. Pareiškėjas mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčijo. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija, t. y. 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikymas yra per griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, ją sumažino iki 50 218 Eur sumos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui teismo sprendimu sumažinta mokesčio suma yra aiški, teismo sprendimas yra aiškus ir nedviprasmiškas, todėl nereikalauja jokio išaiškinimo.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Departamento neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

54. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog administracinių teismų praktikoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės – didesni mokesčio tarifai – vertinamos kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021 ir kt.).

55. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius Departamento neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008).

57. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kokios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę pareiškėjo reikalavimui išspręsti, yra nustatytos, kokie teisės aktai turi būti taikomi ginčui tarp šalių spręsti ir išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundo reikalavimas netenkintinas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,148 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos ir Danijos uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Veslava Ruskan