2017-12-13 Nr. AB-23395-3-61-3-02100-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3412-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02100-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1‑9) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2011 m. gegužės 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, šiurkščiai pažeidžiant jo teises. Prašė netaikyti jo skundo reikalavimams trejų metų ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeidžiamas teises nieko nežinojo, nuolat kreipėsi pagalbos į (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 15–26) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu (b. l. 49‑50) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. gegužės 30 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko) ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.

6. Teismas pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pareiškėjas skunde prašo netaikyti senaties termino, nes apie senaties terminą ir savo teises sužinojo tik dabar. Be to, paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I‑5361-789/2015 tokiu atveju, kaip ir pareiškėjo, buvo atnaujintas senaties terminas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo yra grindžiamas abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo, ar kas nors atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. 7. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Pareiškėjas teigia, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. visą buvimo Lukiškių TI-K laiką dažnai lankėsi pas (duomenys neskelbtini), gulėjo (duomenys neskelbtini) skyriuje. Kai buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, taip pat reguliariai lankydavosi pas (duomenys neskelbtini), o esant reikalui – ir pas (duomenys neskelbtini). Visą laiką jautėsi pavargęs, sunkiai protavo. Jei pirmosios instancijos teismas būtų išsireikalavęs medžiagą apie pareiškėjo sveikatos būklę iš Lukiškių TI-K ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, būtų pamatęs, kiek jis kartų kreipėsi pagalbos bei kiek streso patyrė. Su teisės aktais supažindintas nebuvo, o, kai protui prašviesėjus, susipažino – suprato, kad jo teisės buvo pažeistos, todėl kreipėsi į teismą. Aplinkybę, kad jis nieko nežinojo apie savo teisių pažeidimus, patvirtina tai, jog jis nė karto su jokiais skundais nesikreipė nei į įkalinimo įstaigos administraciją, nei į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nei į teismą ar kitas įstaigas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015, esant labai panašioms aplinkybės, kaip ir šioje byloje, ieškinio senaties terminą atnaujino.

9. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 58–61) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑671‑575/2015 ir kt.).

12. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

13. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

15. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

16. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

17. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

19. Dėl šios nutarties 8 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad jie nagrinėjamu atveju kitokios išvados, nei kad padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nesuponuoja. Visų pirma, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl savo (duomenys neskelbtini) sveikatos. Pareiškėjas nedetalizavo, kada kreipėsi į prieš tai paminėtus specialistus, dėl kokių priežasčių kreipėsi ir kt. Antra, pareiškėjas į teismą su skundu, reikalaudamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kreipėsi tik 2016 m. gegužės 17 d. (b. l. 10), nors Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2011 m. gegužės 13 d. (b. l. 16–19), t. y. po septynerių metų nuo atvykimo ir po penkerių metų nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Pats pareiškėjas netvirtina, kad visą šį laikotarpį nepertraukiamai jam buvo sutrikusi (duomenys neskelbtini) sveikata, o laikini sveikatos būklės pablogėjimai (atsižvelgiant ir į prieš tai nurodytą ilgą laikotarpį) nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Trečia, pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015 buvo priimtas išnagrinėjus būtent tos bylos faktines aplinkybes, kurios nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl ja remtis nėra pagrindo.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius