A-822-383-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-383/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00301-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Pataisos namai) teikti pareiškėjui dokumentų kopijas spausdintu ir elektroniniu būdu, 2) įpareigoti Marijampolės pataisos namus kartą per savaitę skalbti drabužius, 3) įpareigoti Marijampolės pataisos namus sverti pareiškėjo siunčiamus laiškus; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 175 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde bei patikslintame skunde (b. l. 7−8, 26−27) pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 14 d., 2012 m. sausio 16 d. ir 2012 m. sausio 17 d. prašymais kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių, norėdamas gauti tam tikrų dokumentų kopijas elektroniniu būdu, tačiau teikti dokumentų kopijas buvo atsisakyta. 2012 m. sausio 3 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės pataisos namus norėdamas gauti rašytines A4 formato dokumentų kopijas, tačiau pataisos namai prašymo nepriėmė ir jį grąžino pareiškėjui.

Pataisos namai 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. 20/07-75 atsisakė pareiškėjui pateikti dokumentų kopijas ir tokiu būdu atėmė pareiškėjo teisę gauti įrodymus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 “Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos“, kuris nustato pareigą valstybės įstaigoms teikti dokumentų kopijas rašytinio grafinio ir kompiuterinės informacijos būdu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsniu ir 100 straipsniu, kurie nustato nuteistiesiems teisę siųsti skundus, prašymus, peticijas ir kitokio pobūdžio asmeninius paaiškinimus, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsniu, kuris nustato teisę susirašinėti.

Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos namai 2012 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/07-37 atsisakė uždaroje zonoje skalbti pareiškėjo drabužius, o išskalbta patalynė lieka nešvari. Pataisos namai 2012 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20/07-64 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. skundą, kuriuo pareiškėjas nurodė, kad Pataisos namai privalo sverti nuteistojo siunčiamus laiškus taip, kaip tai daroma kitose laisvės atėmimo vietose. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – Teisingumo ministro įsakymas Nr. 194) 91 punktu, kuris nustato, kad laiškus priima įgalioti darbuotojai;

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“, kurio skyriuje „Pašto bei perduodamų siunčiamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biuras“ nustatomas svarstyklių būtinumas. Pareiškėjas teigia, kad pagal normų visumą akivaizdu, jog Pataisos namų pašto skyrius neatlieka jam paskirtos funkcijos. Šiais veiksmais Pataisos namai pareiškėjui sukūrė nepatogumus, diskomfortą, antisanitarines sąlygas bei kliudė pareiškėjui siųsti skundus į teismus.

Dėl šių Marijampolės pataisos namų veiksmų pareiškėjui kilo depresija, jis išgyveno dvasinį bei emocinį sukrėtimą. Patirtą skriaudą kompensuoti įmanoma tik atlyginant pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 30−33) į skundą nurodė, jog su prašymu dėl susipažinimo su teisės aktais pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją kreipėsi 2011 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su teisės aktais jam įteikiant šių teisės aktų kopijas. Tai patvirtina pareiškėjo parašai ant prašymo, kad kopijas susipažinti gavo. Pareiškėjas su prašymu dėl dokumentų kopijų į Marijampolės pataisos namų administraciją kreipėsi 2012 m. sausio 16 d. ir 2012 m. sausio 17 d. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad su prašomais teisės aktais jis gali susipažinti bibliotekoje leidinyje „Valstybės žinios“.

Pareiškėjui paaiškinta, kad tai oficialus leidinys, kuriame skelbiamas teisės akto tekstas yra originalus. Taip pat paaiškinta, kad kol pareiškėjas atlieka nuobaudą kamerų tipo patalpose ir neturi galimybės naudotis kompiuteriu, o tuo pačiu ir elektronine laikmena, gali gauti dokumentų kopijas popieriniu pavidalu. Dėl nuteistojo reikalavimo sverti išsiunčiamus laiškus atsakovas paaiškino, kad Pataisos namų struktūriniai padaliniai neatlieka pašto funkcijų, o tik tarpininkauja perduodant laišką iš nuteistojo į Lietuvos pašto skyrių.

Nuteistojo skunde minimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 priede „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ svarstyklės yra numatytos tik Pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkių paketų su spauda priėmimo biure, kuris priima nuteistiesiems atsiunčiamus ar perduodamus siuntinius bei paketus su spauda, bet nepriima nei siunčiamų, nei gaunamų nuteistųjų laiškų. Galiojantys teisės aktai įstaigos administracijai prievolės kontroliuoti siunčiamos nuteistųjų korespondencijos svorį nenumato.

Nesant prievolės, nėra teisinio pagrindo laikyti šio veiksmo neatlikimo pažeidimu. Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų gyvenimo sąlygos užtikrinamos vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 ir 2003 m. liepos 2 d. patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis. Pasinaudoti skalbyklos paslaugomis nuteistieji gali kartą per savaitę. Su tokia tvarka V. K. supažindintas. 2011 m. gruodžio mėnesį V.

K. rūbai buvo išskalbti. Nuo 2012 m. sausio 1 d. Pataisos namų uždaroje zonoje yra pastatyta automatinė skalbimo mašina. Be to, nuteistiesiems yra išduodamas ūkiškas muilas, todėl nuteistieji pirties dieną turi galimybę savo asmeninius rūbus skalbti rankomis. Marijampolės pataisos namų uždarojoje zonoje džiovyklos nėra įrengtos, nes Pataisos namų uždaroji zona buvo pastatyta ir įrengta daug anksčiau nei įsigaliojo Higienos norma HN 76:2010, ir išsiskalbtus rūbus tenka džiovinti kameroje, kurioje nuteistieji atlieka bausmę, tačiau rūbai išskalbti ir išgręžti automatine skalbimo mašina greitai išdžiūsta.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam Pataisos namai kliudė siųsti skundus į teismus, nepateikė įrodymų, kad jam dėl to buvo depresija, dvasiniai pergyvenimai, emocinis sukrėtimas. Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmai teisėti, nes pagrįsti teisės aktų reikalavimais, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pažymėjo, kad viešoji (valstybės) atsakomybė minėtame straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-499/2007 ir pažymėjo, kad neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar valdžios institucijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, svarbu nustatyti, ar buvo pažeisti teisės aktai vykdant valdžios funkcijas ar jų neatliekant, kai tokią pareigą nustato teisės aktai.

Dėl įpareigojimo pareiškėjui teikti dokumentų kopijas spausdintu ir elektroniniu būdu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. K. 2011 m. liepos 20 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 28-1-744 buvo skirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę šešių mėnesių laikotarpiui. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tuo metu, kai V. K. 2011 gruodžio 14 d., 2012 m. sausio 16 d. bei 2012 m. sausio 17 d. kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių su prašymais dėl teisės aktų gavimo elektroniniu būdu, naudotis kompiuteriu, kaip elektorinės informacijos skaitymo prietaisu, pareiškėjas neturėjo teisės, todėl reikalavimas jam pateikti informaciją elektroninėje laikmenoje yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo teikti dokumentų atspausdintas kopijas, nes pareiškėjas savo reikalavimą nepagrįstai grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 1039 “Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis. Minėtos tvarkos 1 punkte nurodoma, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo reikalavimo sverti išsiunčiamus laiškus pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ priede „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ įtvirtintos nuostatos nereglamentuoja nuteistojo siunčiamų laiškų situacijos, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovą sverti jo siunčiamus laiškus. Nuteistųjų laiškų siuntimo ir gavimo procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XIV ir XXXII skirsniai, Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. 4/07-120 „Dėl nuteistųjų ir suimtųjų laiškų išsiuntimo ir jų vardu gautų laiškų įteikimo taisyklių patvirtinimo“ bei Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. vasario 13 d. įsakymas Nr. 4/07-14 „Dėl nuteistųjų siunčiamų laiškų priėmimo-išdavimo tvarkos patvirtinimo“, tačiau minėti teisės aktai įstaigos administracijai prievolės kontroliuoti siunčiamos nuteistųjų korespondencijos svorį nenumato.

Dėl įpareigojimo kartą per savaitę skalbti drabužius, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo V. K. teiginiai, vadovaujantis Higienos norma HN 76:2010, yra nepagrįsti, nes 2 punkto nuostatos apibrėžia, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Marijampolės pataisos namuose yra sudarytos tinkamos sąlygos skalbti, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo kas savaitę skalbti drabužius yra nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tam tikrų galimybių ir teisių apribojimas nuteistiesiems ir negalėjimas pasinaudoti teisėmis pagal poreikį, o galėjimas realizuoti savo teises tik pagal teisės aktais nustatytą tvarką ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme ir tikslais. Išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų jam pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Marijampolės pataisos namai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ir veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 175 000 litų žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 96) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo nepagrindė įstatymais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktas nuteistiesiems nenustato teisės turėti asmenines taisykles. Pareiškėjas nežino siunčiamo laiško svorio, o dėl viršsvorio tokius laiškus pareiškėjui grąžina. Dėl šios priežasties, pareiškėjo teigimu, jis praleidžia nustatytus apskundimo terminus. Pareiškėjas teigia, kad nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas palaiko Marijampolės pataisos namų nuomonę, draudžiančią jam gauti elektroniniu būdu teisės aktus, kurie yra skirti visiems piliečiams be išimties. Pataisos namai pareiškėją informavo, kad bibliotekoje nėra visų teisės aktų. Visų savo teisių nežinojimas atima iš pareiškėjo galimybę veiksmingai apsiginti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Atsakovas papildomai nurodo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nenustato teisės nuteistiesiems turėti asmenines taisykles, tačiau Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė įsigyti literatūros, todėl pareiškėjo teiginys nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Marijampolės pataisos namus teikti pareiškėjui tam tikrų dokumentų kopijas spausdintu ir elektroniniu būdu, kartą per savaitę skalbti drabužius bei sverti jo siunčiamus laiškus. Skundu ir patikslintu skundu pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 175 000 Lt neturtinę žalą.

Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamu 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 21 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartoja kai kuriuos pirmos instancijos teismui pateikto skundo motyvus bei teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas jo nepagrindė įstatymais, tačiau pastarojo savo teiginio neargumentuoja.

Taigi, pareiškėjui kyla abejonių dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Iš šios nuostatos matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tas, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006). ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą. Išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Marijampolės pataisos namai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar, kad Pataisos namų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 175 000 litų žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Priimdamas šį sprendimą Kauno apygardos administracinis teismas atsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus motyvus ir argumentus, juos išsamiai išnagrinėjo bei pateikė pagrįstą vertinimą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančios medžiagos vertinimu, pateiktais motyvais bei priimtu sprendimu, tačiau atkreipia dėmesį, kad vertinant nuteistųjų gyvenimo sąlygas Pataisos namuose teisėjų kolegija vadovausis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“, šio teisės akto taikymo neribojant 2 punkte numatyta išimtimi, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti skalbtą patalynę ir apatinius drabužius, nuo 2012 m. sausio 1 d. Pataisos namų uždaroje zonoje yra pastatyta automatinė skalbimo mašina ir sudarytas grafikas pagal kurį nuteistieji gali kartą per mėnesį (nors to nenumato jokie norminiai aktai, papildomai, kaip tai numato vidaus tvarkos taisyklės) išsiskalbti savo viršutinius rūbus, o visiems nuteistiesiems yra išduodamas ūkiškas muilas, todėl nuteistieji pirties dieną turi galimybę savo asmeninius rūbus skalbtis rankomis.

Darytina išvada, jog apeliacinio skundo motyvai nėra pakankami paneigti pirmos instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas turi galimybę skalbti savo rūbus ir jo teisės šiuo atžvilgiu nėra pažeidžiamos. Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą taikė sprendžiamam ginčui aktualių įstatymų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su byloje nagrinėjamais klausimais.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad nėra aišku, kodėl jam draudžiama gauti teisės aktų, skirtų visiems piliečiams, elektronines kopijas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų direktorių, siekdamas gauti tam tikrus teisės aktus elektroniniu būdu, su prašymais kreipėsi 2011 m. gruodžio 14 d., 2012 m. sausio 16 d. ir 2012 m. sausio 17 d. Su teisės aktais nuteistajam buvo sudaryta galimybė susipažinti, jam įteikiant šių teisės aktų kopijas. Tai patvirtina pareiškėjo parašai ant prašymo, kad kopijas gavo. Nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. liepos 27 d. nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda parkelti į kamerų tipo patalpas šešių mėnesių laikotarpiui. Nuobaudos vykdymo pabaiga 2012 m. vasario 12 d.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

Pareiškėjui 2011 m. liepos 20 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 28-1-744 buvo skirta drausminė nuobauda –perkėlimas į drausmės grupę šešiems mėnesiams.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tuo metu, kai pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų direktorių kreipėsi su 2011 m. gruodžio 14 d., 2012 m. sausio 16 d. bei 2012 m. sausio 17 d. prašymais dėl teisės aktų gavimo elektroniniu būdu, naudotis kompiuteriu, kaip elektorinės informacijos skaitymo prietaisu, pareiškėjas teisės neturėjo, todėl reikalavimai jam pateikti informaciją elektroninėje laikmenoje pripažinti neteisėtais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Pareiškėjui pritaikytas įkalinimo režimas reiškia ne jo teisės gauti informaciją apribojimą, o tik tam tikrą informacijos gavimo būdą, kuriuo turi teisę naudotis pareiškėjas. Taigi pareiškėjas turi teisę naudotis kompiuteriu, gauti jį dominančių teisės aktų elektronines kopijas, nes nuteistųjų teisę turėti ir naudotis kompiuteriu nustato Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnis, tačiau šis straipsnis numato ir šios teisės apribojimą, nes leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais arba sutuoktinio, sugyventinio ar artimųjų giminaičių perduotais kompiuteriais tik tiems nuteistiesiems, kurie neatlieka laisvės atėmimo bausmės pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis. Kaip ir minėta, pareiškėjui 2011 m. liepos 20 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu buvo skirta drausminė nuobauda - perkėlimas į drausmės grupę šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Remiantis šiais argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė