2013-06-03 Nr. AB-2233-3-64-3-00228-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-720/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00228-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. L. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes valstybės tarnautojos pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. L. (toliau – ir pareiškėja) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2012 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. P1-56 „Dėl I. L. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas) ir pripažinti pareiškėjos atleidimą iš pareigų neteisėtu, grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, priteisti iš atsakovo pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti iš atsakovo pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Telšių rajono savivaldybėje ji nuo 2000 m. dirbo mero patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene, nuo 2003 m. dirbo Administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialiste. Nuo 2005 m. pareiškėja dirbo Administracijos Bendrojo skyriaus vedėja. Administracijos direktorius Įsakymu nuo 2012 m. vasario 17 d. atleido pareiškėją iš Administracijos Bendrojo skyriaus vedėjos pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Skunde pareiškėja nurodė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 129 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, jog kadangi Bendrojo skyriaus funkcijos nebuvo panaikintos, o pareiškėjai iki teisės gauti visą senatvės pensiją buvo likę tik 4 metai, tai šiuo atveju atsakovas privalėjo taikyti DK 129 straipsnio nuostatas. Teigė, kad atsakovas nei 2011 m. spalio 17 d. įspėjime apie pareigybės naikinimą, nei Įsakyme dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų nenurodė jokios svarbios priežasties ir ypatingo atvejo, dėl kurių pareiškėja turėjo būti atleista iš pareigų, todėl manė, kad atsakovas neteisėtai, ignoruodamas labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų garantijas, atleido pareiškėją iš pareigų.

Taip pat pareiškėja teigė, kad atsakovas atleido ją dėl pareigybės panaikinimo nepasibaigus įspėjimo terminui. Paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, pareiškėja eidama atsakovo Administracijos pastato antrojo aukšto koridoriumi paslydo ir griuvo, susitrenkė nugarą ir susižeidė stuburą. Administracijos direktorius 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A1-1407, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja grįžusi iš ligoninės gydosi namuose, sudarė komisiją įspėjimui dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo įteikti bei nurodė komisijai nuvykti į pareiškėjos namus ir įteikti įspėjimą. 2011 m. spalio 17 d.

Administracijos direktoriaus sudaryta komisija atvyko į pareiškėjos namus ir ją informavo apie įspėjimą dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo 2012 m. vasario 17 d. Tačiau pareiškėja buvo tik grįžusi iš ligoninės ir vartojo stiprius nuskausminančius vaistus, ne viską tinkamai suvokė. Kadangi pareiškėja nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. sausio 24 d. sirgo, tai į darbą atvyko 2012 m. sausio 25 d. Atkreipė dėmesį į Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, DK 130 straipsnio 4 dalį. Kadangi pareiškėja jos įspėjimo laikotarpiu sirgo 99 dienas, tai jos įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas iki 2012 m. gegužės 26 d.

Tačiau atsakovas pareiškėjos įspėjimo termino nepratęsė ir pareiškėją neteisėtai atleido iš pareigų nepasibaigus jos įspėjimo terminui. Pažymėjo, kad ankščiau aptariamos teisės normos dėl valstybės tarnautojų įspėjimo apie būsimą atleidimą iš pareigų tikslas – suteikti galimybę valstybės tarnautojui iki atleidimo iš pareigų susirasti naują darbą. Kadangi ligos laikotarpiu valstybės tarnautojas objektyviai negali ieškotis kito darbo, todėl įspėjimo terminas yra pratęsiamas. Be to, DK 130 straipsnio 3 dalis nustato, kad per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms.

Kadangi atsakovas pareiškėjai per jos įspėjimo laikotarpį nesuteikė laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms, tai per keturių mėnesių įspėjimo laikotarpį pareiškėjai turėjo būti papildomai suteiktos 8 laisvos nuo darbo dienos naujo darbo paieškoms už jas mokant vidutinį darbo užmokestį. Todėl pareiškėjos įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas iki 2012 m. birželio 3 d.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas pažeidė jos teisę būti paskirtai į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu „Dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo ir didžiausio leistino darbuotojų skaičiaus patvirtinimo“ buvo patvirtinta nauja Administracijos struktūra. Administracijos direktorius 2011 m. spalio 14 d. parengė įsakymą Nr. A1-1402 „Dėl pareigybių panaikinimo, perkėlimo ir įsteigimo“. Iš aptariamo Tarybos sprendimo ir šio įsakymo matyti, jog Bendrasis skyrius jungiamas su Juridiniu ir personalo skyriumi ir įsteigiamas Juridinis, personalo ir dokumentų valdymo skyrius (toliau – ir Skyrius) su trimis poskyriais: Dokumentų valdymo, Personalo ir ūkio bei Viešųjų pirkimų, o buvusio Bendrojo skyriaus funkcijos bei valstybės tarnautojai buvo perkelti į Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrį bei Personalo ir ūkio poskyrį. Teigė, jog sujungus du skyrius į vieną ir įsteigus tris poskyrius atsirado nauja skyriaus vedėjo pareigybė ir naujos trijų poskyrių vedėjų pareigybės, kurios turėjo būti siūlomos pareiškėjai. Tačiau atsakovas, pažeisdamas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai nesiūlė užimti šių pareigų, kaip ir nesiūlė užimti ir kitų laisvų to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo ar žemesnės kategorijos pareigų. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į asmenų, kuriems iki senatvės pensijos liko mažiau nei penkeri metai, pirmumo teisę likti darbe. Nurodė DK 135 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 4 punktą bei pažymėjo, jog kadangi pareiškėja savivaldybėje dirbo 12 metų, tai pareiškėja turėjo pirmumo teisę likti darbe netgi pagal du įstatymo nustatytus pagrindus. Atsakovas, pažeisdamas DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pareiškėjos neperkėlė į laisvas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo ar žemesnės kategorijos pareigas.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjo pareigybė nebuvo steigiama, nes ji Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. A1-1402 „Dėl pareigybių panaikinimo, perkėlimo ir įsteigimo“ 2.6.1 punktu buvo perkelta iš Juridinio ir personalo skyriaus į Skyrių. Be to, pareiškėja I. L. neatitiko ir specialiųjų reikalavimų, nustatytų Skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme. Skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio, Viešųjų pirkimų poskyrio, Dokumentų valdymo poskyrio vedėjo pareigos taip pat negalėjo būti siūlomos pareiškėjai I. L., nes ji neatitiko šiuose pareigybės aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų: a) Skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkto – neturi bent 2 metų darbo patirties personalo valdymo srityje; b) Skyriaus Viešųjų pirkimų poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkto – neturi bent 3 metų darbo patirties viešųjų pirkimų planavimo, verčių skaičiavimo, procedūrų organizavimo, vykdymo, kontroliavimo ir koordinavimo srityse; c) Skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 6.1 punkto – neturi aukštojo universitetinio ar jam prilyginto socialinių mokslų srities teisės krypties išsilavinimo. Atsakovo teigimu, Skyriaus poskyrių vedėjų pareigybės aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai, atsižvelgiant į šių pareigybių aprašymuose nustatytas funkcijas, pateisinami objektyvia būtinybe atlikti atitinkamai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius. Įgyvendinant 2011 m. rugsėjo 29 d. tarybos sprendimą buvo įsteigta ir daugiau naujų pareigybių (2011 m. spalio 14 d. Įsakymas su vėlesniais pakeitimais), tačiau ir jos nebuvo pasiūlytos užimti pareiškėjai I. L., nes pastaroji neatitiko atitinkamuose pareigybės aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų. Tai reiškia, kad šiuo atveju Administracija neturėjo objektyvaus pagrindo pasiūlyti pareiškėjai I. L. esančių laisvų pareigų. Pareigų, užimamų pagal darbo sutartį, Administracija neprivalėjo pareiškėjai siūlyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011).

Dėl pareiškėjos I. L. tinkamo informavimo apie pareigybės panaikinimą nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog nėra draudžiama įspėti valstybės tarnautoją apie jo atleidimą jo ligos metu. Pareiškėjai I. L. apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta tinkamai – raštu prieš 4 mėnesius, kaip tai numato Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis. Įspėjimas buvo įteiktas jos ligos metu. Pareiškėją I. L. apie pareigybės panaikinimą informavo raštu pasirašytinai Administracijos direktoriaus sudaryta komisija jos namuose. Pareiškėja I. L. teigia, kad įspėjimo įteikimo momentu ne viską tinkamai suvokė, tačiau šio teiginio nepagrindė įrodymais. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011, 2011 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-591/2011 ir pažymėjo, jog priešingai nei nurodo pareiškėja, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas yra laikinai nedarbingas, skaičiui. Per įspėjamąjį laikotarpį pareiškėja I. L. nei žodžiu, nei raštu neprašė Administracijos direktoriaus suteikti jai laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms, todėl jai laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškoms nebuvo suteiktas. Konstatuotina, kad pareiškėja I. L. nepasinaudojo DK 130 straipsnio 3 dalimi ir neprašė Administracijos direktoriaus suteikti jai laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms, tai buvo sąlygota ne objektyvių aplinkybių, o pasirinkto elgesio varianto. Joks galiojantis teisės aktas nenumato, kad dėl tam tikrų priežasčių darbuotojui nesuteikus laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamam laikotarpiui, todėl pareiškėjos I. L. teiginys dėl įspėjimo termino pratęsimo 8 darbo dienomis yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Nurodė, kad dėl atliktų struktūrinių darbo organizavimo pakeitimų, panaikinus pareiškėjos I. L. pareigybę (Bendrojo skyriaus vedėjos), jos funkcijų atlikimas tapo nereikalingas ir todėl tolimesnis jos palikimas darbe perdavus vykdyti funkcijas kitiems valstybės tarnautojams reikštų tokio darbuotojo faktinę prastovą, o tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus tarnautojo atlyginimo dydžio nuostolius. Šios aplinkybės iš esmės gali pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl darytina išvada, kad Administracija, siekdama išvengti nuostolių, galėjo inicijuoti pareiškėjos I. L. atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą. Sąlygų taikyti jai DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytą garantiją šiuo atveju nebuvo. Nurodė, jog I. L. Administracijos Bendrojo skyriaus vedėja dirbo nuo 2005 m. vasario 24 d. iki 2012 m. vasario 17 d., ir tai yra beveik 7 m. nepertraukiamo darbo stažas. Teigė, jog pareiškėjos atveju DK 135 straipsnio nuostatos netaikomos. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2012 m. vasario 17 d. įskaitytinai pareiškėja buvo atleista iš vienų pareigų ir skirta į kitas, šis laikotarpis nelaikytinas nepertraukiamu darbo stažu pagal DK 130 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies: pripažino I. L. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, panaikino Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. P1-56 „Dėl I. L. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ dalį, kuria I. L. iš valstybės tarnybos atleista nuo 2012 m. vasario 17 d., ir laikė, kad I. L. atleista iš Administracijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigų šiuo teismo sprendimu; pareiškėjai iš atsakovo Administracijos priteisė 28 603,05 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos bei po 159,79 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas nurodė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 44 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-591/2011 ir pažymėjo, kad įvertinus Įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, jog atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo laikinojo nedarbingumo (ligos) metu, nėra draudžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011). Toliau pirmosios instancijos teismas vertino, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011). Teismas nustatė, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A1-1402 „Dėl pareigybių panaikinimo, perkėlimo ir įsteigimo“, 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. A1-1560 „Dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. A1-1402 „Dėl pareigybių panaikinimo, perkėlimo ir įsteigimo“ dalinio pakeitimo“ Administracijoje buvo panaikintos ir įsteigtos atitinkamos pareigybės. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir, atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Administracijos struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo santykių nutraukimą su konkrečiu darbuotoju, kadangi buvo reorganizuojama visa Administracijos struktūra, o ne tik vienas skyrius, kuriame dirbo pareiškėja. Tai, kad atsakovui reorganizavus Administracijos struktūrą buvo įsteigti nauji skyriai, poskyriai, rodo, kad struktūros pertvarkymai nebuvo fiktyvūs – jais spręstas realus funkcijų perskirstymas siekiant optimizuoti Administracijos darbą. Nagrinėjamoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai leido daryti išvadą, kad priimant sprendimus dėl administracijos struktūrinių pertvarkymų nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, administravimo subjektas (atsakovas) neviršijo kompetencijos.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2146/2012 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo atleista reorganizavus Bendrąjį skyrių, kaip atskirą struktūrinį vienetą. Juridinis ir personalo skyrius bei Bendrasis skyrius buvo reorganizuoti į Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyrių su trimis poskyriais: Personalo ir ūkio, Viešųjų pirkimų ir Dokumentų valdymo. Juridinio, personalo ir dokumentų skyriaus vedėjo pareigybė nebuvo naujai steigiama, ji Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d.

įsakymo Nr. A1-1402 2.6.1 punktu buvo perkelta iš Juridinio ir personalo skyriaus. Teismas pažymėjo, kad įsteigtų skyrių nuostatų, bylai aktualių pareigybių aprašymų analizė leidžia daryti išvadą, kad didžioji dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo priskirtos Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1840 įsteigtai Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo pareigybei, dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo priskirtos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjui, kurio pareigybė patvirtinta Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 16 d.

įsakymu Nr. A1-1839, dalis funkcijų įrašytos ir Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1837 patvirtintame Dokumentų valdymo poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme. Teismas konstatavo, kad darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, panaikinus pareiškėjos pareigybę jos funkcijos buvo paskirstytos vykdyti kitiems tarnautojams, todėl pareiškėjos palikimas darbe sąlygotų pareiškėjos faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus tarnautojos atlyginimo dydžio nuostolius.

Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją, laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, nesudarė pagrindo likti valstybės tarnyboje, kadangi nebuvo galimybės rinktis, kurią pareigybę panaikinti arba kurį konkretų iš keleto valstybės tarnautoją atleisti.

Teismas nurodė Įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, 43 straipsnio 1, 2 dalis, 9 straipsnio 5 dalį, 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir pažymėjo, jog iš šių teisės aktų matyti, kad juose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris galimybę užimti atitinkamas valstybės tarnybos pareigybes siejo su asmens gebėjimu atlikti atitinkamos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kurių (funkcijų) atlikimui užtikrinti iš asmens galėjo būti reikalaujama specialių gebėjimų, pvz., atitinkamos specialybės ir kvalifikacijos, darbo įgūdžių turėjimo ir pan. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 22 d. nutarimu ir pažymėjo, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009). Teismas nurodė Įstatymo 8 straipsnio 7 dalį ir 8 dalies 1 punktą, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685, (toliau – ir Metodika) 11 ir 12 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3199/2011 ir 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011.

Nustatė, kad Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjo pareigybė buvo perkelta iš Juridinio ir personalo skyriaus, be to, pareiškėja neatitiko šios pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties teisės magistro kvalifikaciją bei ne mažesnę kaip 3 metų teisinio darbo patirtį. Kaip matyti iš naujai įsteigtos Dokumentų valdymo poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo, šiai pareigybei nustatyti specialieji reikalavimai, kurių neatitiko pareiškėja – turėti aukštąjį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą bei ne mažesnę kaip 1 metų teisinio darbo patirtį. Įvertinęs šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, teismas pažymėjo, kad specialusis kvalifikacijos reikalavimas šiai pareigybei pagrįstas, pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėja neatitiko Viešųjų pirkimų poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį viešųjų pirkimų planavimo, verčių skaičiavimo, procedūrų organizavimo, vykdymo, kontroliavimo ir koordinavimo srityse, todėl atsakovas neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai užimti šią pareigybę.

Išanalizavęs Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo pareigybės aprašymą, teismas nustatė, kad, skirtingai nei Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme, Personalo ir ūkio poskyrio vedėjui priskirtos naujos funkcijos, todėl konstatuota, kad Administracijos direktoriaus įsakymu nustatytas specialusis reikalavimas turėti 2 metų darbo patirtį personalo valdymo srityje yra pagrįstas, kadangi šių pareigų vykdymas susijęs su didesniu specialios patirties turėjimu. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai neapibrėžia sąvokos „personalo valdymas“. Lingvistiškai aiškinant, personalo valdymas – tai įstaigos, įmonės ir kt. darbuotojų, tarnautojų, sudarančių vieną profesinę kategoriją (skyrių), turėjimas savo valdžioje. Iki atleidimo pareiškėja nuo 2005 m. užėmė Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybę, teismas nurodė Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A1-84, (toliau – ir Bendrojo skyriaus vedėjos pareigybės aprašymas) 7.6, 7.12–7.14, 7.20 punktus. Išanalizavęs šias funkcijas teismas konstatavo, kad pareiškėja, užimdama Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, nuolat vykdė veiklą, susijusią su personalo valdymu, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėja personalo valdymo funkcijas atliko tik epizodiškai. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėja neatitiko kitų Skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio (toliau – ir PŪP) vedėjo A lygio 10 kategorijos pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų. Atsakovas, kuriam priklauso pareiga įrodyti, kad jis neturėjo pareigos ir galimybės siūlyti pareiškėjai kitų pareigų, neįrodė, kad pareiškėjai nurodyta pareigybė nebuvo siūlyta pagrįstai. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjai užimti PŪP vedėjo A lygio 10 kategorijos pareigas, o to nedarydamas, pažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos skundžiamas atsakovo Įsakymas dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas. Tenkinus pareiškėjos skundą, teismas nepasisakė dėl kitų argumentų dėl atsakovo pareigos siūlyti ir kitas – pakaitinio valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas – nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.

Teismas nurodė DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis ir, įvertinęs nustatytas aplinkybes, byloje susiklosčiusią situaciją, atsižvelgdamas į įvykdytus organizacinius pokyčius, sprendė, jog pareiškėjos grąžinimas į anksčiau užimtas pareigas nėra įmanomas. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdu. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011. Nustatyta, kad atleidžiant pareiškėją iš darbo 2012 m. vasario 17 d. skundžiamu įsakymu jai nurodyta išmokėti piniginę kompensaciją už 32,49 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų bei 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, pradedant mokėti praėjus mėnesiui nuo atleidimo dienos ir mokant kas mėnesį lygiomis dalimis. Aplinkybės, jog minėtos išmokos pareiškėjai išmokėtos, pareiškėja skunde ir teismo posėdyje neginčijo, todėl pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, tai yra 2012 m. vasario 17 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovo pateikta pažyma patvirtino, kad vidutinis pareiškėjos darbo užmokestis – 3 355,67 Lt. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-535 patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei 2012 metams – 21 darbo diena, todėl vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 159,79 Lt. Iš viso pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos priteista 28 603,05 Lt (8 mėn. * 3 355,67 Lt + 11 d. *159,79 Lt) bei po 159,79 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo. Nustačius, jog pareiškėja negali būti grąžinta į Administracijos Bendrojo skyriaus vedėjos pareigas, Įsakymo dalis dėl išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo palikta galioti, nes negrąžintai į valstybės tarnybą pareiškėjai šios išmokos priklauso.

Kadangi pareiškėja teismo išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo nepateikė, teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo šiuo teismo sprendimu nesprendė.

III. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 150-160) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo Metodikos 11 ir 12 punktų nuostatas, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-174/2011 ir kt. bei pažymi, jog Skyriaus PŪP pareigybės aprašymo 6.2 punkte nustatytas specialusis reikalavimas (turėti ne mažesnį kaip 2 metų patirtį personalo valdymo srityje) yra pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius, nurodo PŪP pareigybės aprašymo 11-12, 15-19 punktus. Minėtas reikalavimas nėra deklaratyvus ar neesminis, tokios patirties turėjimas leidžia pagrįstai tikėtis, kad bus užtikrintas tinkamas šiai pareigybei priskirtų funkcijų, kas lemia specialių žinių ir įgūdžių šioje srityje poreikį, įgyvendinimas.

Atsakovas pateikia sąvokos „personalas“ turinį Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (įstaigos, įmonės ir kt. darbuotojai; tarnautojai, sudarantys vieną profesinę kategoriją), Tarptautinių žodžių žodyne (įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojai; vienos profesijos tarnautojai), Kanceliarinės kalbos patarimuose (įstaigos, įmonės, kitos institucijos darbuotojų visuma). Pažymi, jog Pavyzdinių personalo administravimo tarnybų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1098 „Dėl pavyzdinių personalo administravimo tarnybų nuostatų patvirtinimo“, (toliau – ir Pavyzdiniai personalo administravimo tarnybų nuostatai) 3 punkte nustatyta, kad personalas – įstaigos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis.

Daro išvadą, jog sąvoka „personalas“ reiškia įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų visumą; vienos profesinės kategorijos tarnautojai. Taip pat pateikia sąvokų „kategorija“, „profesinis“, „valdyti“, „profesinė kategorija“, „valdyti“ ir „personalo valdymas“ turinius. Pažymi, jog atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicijos skiriasi lingvistiškai aiškinant sąvokos „personalo valdymas“ turinį. Anot pirmosios instancijos teismo, personalo valdymui priskirtinas ir vadovavimas Administracijos skyriui, su kuo atsakovas nesutinka ir mano, jog vienos profesinės kategorijos asmenų turėjimą savo valdžioje teismas nepagrįstai sutapatino su skyriaus turėjimu savo valdžioje, kitaip tariant, nepagristai sutapatintos dvi skirtingos sąvokos „profesinė kategorija“ ir „skyrius“.

Atkreipia dėmesį, jog pagal oficialius šaltinius pateiktos sąvokos „personalas“ turinio išaiškinimą nė viename iš šių šaltinių sąvoka „personalas“ nesiejama su įmonės, įstaigos organizacijos skyriumi. Profesinės kategorijos tarnautojai – tai asmenų grupė, kurią sieja ta pati profesija. Nurodo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį ir 29 straipsnio 8 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį ir teigia, jog Administracijos skyriai yra struktūriniai padaliniai, tačiau jie nėra sudaromi vienos tam tikros profesinės kategorijos asmenų pagrindu.

Tai pasakytina apie bet kurį Administracijos skyrių, taip pat ir apie Bendrąjį, kuriam iki atleidimo vadovavo pareiškėja. Administracijos Bendrasis skyrius nebuvo sudarytas vien iš tam tikros profesinės kategorijos asmenų. Atsakovas pateikia duomenis apie tai, kokios pareigybės sudarė Administracijos Bendrąjį skyrių iki šio skyriaus reorganizavimo ir teigia, jog šis skyrius nebuvo sudarytas vienos profesinės kategorijos asmenų pagrindu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjos valdžioje buvo vienos profesinės kategorijos darbuotojai.

Bendrąjį skyrių sudarė 4 valstybės tarnautojai bei 13 darbuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino sąvokos „personalo valdymas“ turinį, skyriaus turėjimą savo valdžioje sutapatindamas su vienos profesinės kategorijos asmenų turėjimu savo valdžioje.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.12-7.14 bei 7.20 punktuose nurodytas funkcijas, konstatavo, kad pareiškėja nuolat vykdė veiklą, susijusią su personalo valdymu. Anot teismo, užtenka vykdyti tik keletą funkcijų, šiek tiek susijusių su personalo valdymu, ir tik skyriaus viduje, ir tai neva laikytina darbo patirtimi personalo valdymo srityje. Nurodo Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.12 punktą ir teigia, kad šiame punkte numatyta funkcija yra susijusi tik su vadovaujamo darbo patirtimi, ko Administracija neginčija, tačiau nepagrįstai vien tik skyriaus turėjimas savo valdžioje sutapatintas su personalo valdymu.

Nurodo Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.13 punktą ir teigia, jog visiškai neaišku, kokių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiame punkte numatyta veikla yra nuolatinė veikla, susijusi su personalo valdymu, nes byloje nepateikta jokių duomenų apie tai, kiek pareiškėja kartų parengė Bendrojo skyriaus nuostatus, pareiginius nuostatus bei pareigybių aprašymus. Pažymi, kad šie dokumentai rengiami (priimant naujus ar pakeičiant senas redakcijas) labai retai ir tai nelaikytina nuolatine veikla.

Nurodo Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.14 punktą ir teigia, kad byloje nepateikta jokių duomenų apie šios funkcijos vykdymą. Valstybės tarnautojų veikla vertinama tik vieną kartą per metus (išskyrus išimtinius atvejus), todėl teigti, kad tai yra nuolatinio pobūdžio veikla, susijusi su personalo valdymu, nėra jokio pagrindo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tariamą pareiškėjos veiklą teikiant savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymus dėl tarnautojų skatinimo arba nuobaudų skyrimo, kvalifikacijos kėlimo ir profesinių įgūdžių tobulinimo.

Nurodo Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.20 punktą ir teigia, kad byloje nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjos šią vykdomą funkciją (rengia skyriaus darbuotojų pasitarimus, informuoja apie savivaldybės administracijos naujai priimtus sprendimus). Argumentuoja, jog Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.12-7.14 bei 7.20 punktuose numatytos funkcijos pagal savo pobūdį nelaikytinos veikla, susijusia su personalo valdymu, nes nesusijusios nei su visų Administracijos darbuotojų personalo reikalų tvarkymu, nei su tam tikros vienos profesinės asmenų kategorijos asmenų personalo reikalų tvarkymu, o tik su Bendrojo skyriaus veikla.

Atsakovo teigimu, jei daryti prielaidą kad teismas, lingvistiškai aiškindamas sąvoką „personalo valdymas“ neva tinkamai sutapatino sąvokas „viena profesinė kategorija“ ir „skyrius“, Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.12-7.14 bei 7.20 punktuose numatytų funkcijų vykdymas nelaikytinas nuolatine veikla, susijusia su personalo valdymu, nes šios funkcijos buvo atliekamos labai retai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-340/2011 ir teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja, pateikdama bendro pobūdžio teiginius dėl neva nuolat vykdomų personalo funkcijų, neteikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011. Argumentuoja, jog pareiškėja netvarkė savo vadovaujamo skyriaus personalo, o tik vykdė labai siauros srities vienkartinio pobūdžio dalį personalo administravimo funkcijų 5,4 % darbuotojų atžvilgiu, kurias vykdė ir kiekvienas atitinkamo Administracijos skyriaus vedėjas. Tokios patirties niekaip negalima laikyti darbo patirtimi personalo valdymo srityje. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, jog vykdė nuolatinę veiklą, susijusią su personalo valdymu.

Nurodo Įstatymo 481 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis bei teigia, kad pagal šį teisinį reglamentavimą personalo valdymui įstaigoje skiriamas ypatingas dėmesys. Tai yra vienintelė Įstatyme nurodyta valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos vadovo pareiga institucijoje turėti struktūrinį padalinį arba valstybės tarnautoją, kuris valdytų (administruotų) personalą. Sąvoką „personalo valdymas“ Įstatymas sieja tik su personalo administravimu visoje atitinkamoje valstybės ir savivaldybių institucijoje ir įstaigoje. Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) personalo valdymą taip pat sieja su visos įstaigos darbuotojų personalo administravimu. Teigia, jog lingvistiškai aiškinant sąvoką „personalo valdymas“ Įstatymo kontekste, PŪP vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkte nurodytas specialusis reikalavimas reiškia ne ką kitą, kaip 2 metų patirtį administruojant (valdant, tvarkant) visos įmonės personalą. Nurodo, jog I. Bakanauskienė knygoje „Personalo valdymas“ teigiama, kad personalas – tai visi organizacijos dirbantieji, o personalo valdymas – pagrindinė valdymo funkcija, specializuota valdymo veiklos sritis. Argumentuoja, jog pareiškėjos paskaitų skaitymas Žemaitijos kolegijos Telšių fakultete nelaikytinas darbo patirtimi personalo valdymo srityje, nes tai nėra įmonės darbuotojų turėjimas savo valdžioje administruojant tų darbuotojų personalą.

Pažymi, kad teismas nepagrįstai pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos pripažino neteisėtu ir priteisė atitinkamas pinigų sumas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė 28 603,05 Lt pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepaisant to, kad pareiškėjai Administracija išmokėjo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos gautų pinigų suma, priteista teismo sprendimu, bei išeitinė išmoka viršytų darbo užmokesčio sumą, kurią ji būtų gavusi, jei nebūtų atleista. Mano, jog teismas privalėjo mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką nurodytą sumą trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dydžiu. Atsakovo teigimu, pareiškėja pagrįstai ir teisėtai atleista iš užimamų pareigų.

Pareiškėja I. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 165-170) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl sąvokos „personalo valdymas“ išdėsto, jog atsakovas naudojasi įvairiausiais žodynais ir iš žodynų aiškinamų sąvokų bando formuluoti sau naudingus turinio aiškinimus. Pavyzdžiui, sąvoką „kategorija“ atsakovas aiškina pagal tarptautinių žodžių žodyną, praleisdamas žodį „skyrius“, nors visuose trijuose žodynuose sutampa sąvokos aiškinimas, o personalo valdymo sąvokos turinį aiškindamas pridėjo žodį „visų“. Nurodo, jog pats atsakovas savo apeliaciniame skunde pažymėjo, kad pareiškėja vadovavo kelioms asmenų grupėms, kurias sieja ta pati profesija, t. y. vairuotojams, archyvarams, specialistams. Todėl visiškai nepagrįsta teigti, kad pareiškėjai vadovaujant tik vairuotojams arba tik archyvarams ji turėtų personalo valdymo patirtį, o vadovaujant kelioms asmenų grupėms, kurias sieja ta pati profesija, tokios patirties neturėtų. Priešingai, mano, kad pripažinus vadovavimą vienai profesinei grupei asmenų personalo valdymu, tai vadovavimas kelioms profesinėms grupėms tik patvirtina pareiškėjos sugebėjimus ir pasirengimą personalo valdymo srityje. Juolab kad tik pareiškėja vadovavo ankščiau nurodytoms vienos profesinės kategorijos asmenims. Vadinasi, ir atsakovo argumentas, kad personalo valdymu gali būti pripažįstamas tik vadovavimas visiems įstaigos darbuotojams, yra nelogiškas ir nepagrįstas, nes tokiu atveju nėra nei vieno asmens įstaigoje, kuris valdo visus darbuotojus ir turi personalo valdymo patirtį.

Teigia, jog pareiškėjai pagal jos pareigybės aprašymą buvo priskirta rengti skyriaus nuostatus, darbuotojų pareiginius nuostatus bei valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, vertinti valstybės tarnautojų veiklą, teikti administracijos direktoriui pasiūlymus dėl jų skatinimo arba nuobaudų skyrimo, kvalifikacijos kėlimo ir profesinių įgūdžių tobulinimo. Šios funkcijos pareiškėjos pareigybės aprašyme nebuvo nurodytos kaip terminuotos ar vienkartinės. Taip pat pareiškėja sudarinėjo atostogų grafikus bei darbo laiko apskaitos žiniaraščius, rengė konkurso sąlygas naujai priimamiems valstybės tarnautojams, todėl atsakovo argumentas, kad nepaisant pareigybės aprašyme nurodytų pareiškėjos atliekamų funkcijų, ji nepateikė įrodymų, kad šias funkcijas vykdė, yra nepagrįstas, nors atsakovas po to nurodo, kad pareiškėja šias funkcijas vykdė, bet labai retai.

Atsakovas nepateikia savo pozicijos, kaip dažnai pareiškėja privalėjo vykdyti ankščiau nurodytas funkcijas, kad jos būtų pripažįstamos kaip personalo valdymo patirtis. Juolab kad pareiškėjos pareigybės aprašyme personalo valdymo funkcijos nebuvo nurodytos kaip vienkartinės ar terminuotos. Taigi priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėja pateikė savo pareigybės aprašymą kaip įrodymą, kad jai buvo pavestos personalo valdymo funkcijos, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad tokių funkcijų nevykdė, ir netgi klaidina teismą, kad pareiškėjos pareigybės aprašyme buvo nurodytos tik vienkartinės funkcijos, susijusios su personalo valdymu.

Atsakovas pats pateikė į bylą pareigybių aprašymus, iš kurių net šešis rengė pareiškėja ir nei vieno D. S., kurios vykdytas funkcijas atsakovas pripažino kaip personalo valdymo patirtį. Taip pat visiškai nesuprantamas atsakovo teiginys, kad pareiškėja tvarkė tik 5,4 % įstaigos personalo valdymo klausimų. Be to, atsakovas nurodydamas, kad pareiškėjos funkcijos personalo valdymo srityje buvo per siauros, nenurodė, kokias dar funkcijas pareiškėja turėjo atlikti, kad ji būtų pripažįstama kaip turinti personalo valdymo patirtį.

Pažymi, kad byloje yra pateiktas 2012 m. vasario 23 d. Valstybės departamento pasiūlymas pareiškėjai eiti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Personalo skyriaus specialisto pareigas, todėl atsakovo pasvarstymai yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams, nes Valstybės tarnybos departamentas įvertino pareiškėją kaip turinčią personalo valdymo patirties.

Dėl pareiškėjos paskaitų Žemaitijos kolegijos Telšių fakultete pažymi, jog vadovaujantis atsakovo argumentais, nelogiška, kad studentas, vykdantis personalo valdymo funkcijas įstaigoje, turės personalo valdymo patirtį, o tokį darbą atlikti mokantis asmuo tokios patirties neturės. Be to, atsakovas pats remiasi prielaidomis nurodydamas, kad pareiškėja neturi dviejų metų paskaitų skaitymo patirties. Pažymi, kad pateiktoje į bylą pažymoje aiškiai nurodoma, jog pareiškėja paskaitas skaitė ne vienerius mokslo metus, o dvejus metus. Teigia, jog atsakovo reikalavimas mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjos trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dydžiu yra visiškai nepagristas ir prieštarauja ne tik DK nuostatoms, bet ir teismų praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. P1-56 „Dėl I. L. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ panaikinimo ir pareiškėjos atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, pareiškėjos grąžinimo į ankstesnes pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, pripažino jos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, panaikino Įsakymą ir laikė, kad pareiškėja iš darbo atleista teismo sprendimu, iš atsakovo Administracijos priteisė 28 603,05 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos bei po 159,79 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja atitiko Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkte numatytą reikalavimą turėti ne mažesnį kaip dviejų metų patirtį personalo valdymo srityje ir atsakovas nepagrįstai jai nesiūlė šios pareigybės, dėl to pažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus.

Byloje nustatyta, jog Įsakymu pareiškėja atleista iš Telšių rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vedėjos pareigų, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Todėl, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Dėl teismo galių kvestionuoti institucijų atliktus struktūrinius pakeitimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Administracijoje įvykdytos struktūrinės reformos, kurios metu buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, realumą, teisingai nustatė, kad atsakovo struktūros pakeitimai buvo objektyviai pateisinami, ir darė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjos iki atleidimo užimtos pareigybės faktinio panaikinimo.

Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš tarnybos, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (Įstatymo 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas. Tačiau taip pat pastebėtina, kad, kaip matyti iš aptariamos įstatymo nuostatos turinio, jos (nuostatos) pagrindu karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į kitas pareigas, kai jo užimama pareigybė yra „naikinama“, t. y., kai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka yra išreikšta kompetentingo subjekto valia panaikinti atitinkamą pareigybę ir valstybės tarnautojui yra pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą. Kitaip tariant, aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Matyti, kad įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu plačiąja prasme) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu. Pabrėžtina ir tai, kad įstatymas nenumato kitokio darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog 2011 m. spalio 17 d. pareiškėja buvo įspėta apie jos atleidimą iš darbo 2012 m. vasario 17 d. Taigi nuo įspėjimo iki pareiškėjos atleidimo iš darbo atsakovas turėjo užtikrinti pareiškėjai Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją ir, esant galimybei, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o jai sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai galėjo būti siūloma Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjos pareigybė. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė lingvistiškai išaiškinęs personalo valdymo sąvoką (tai įstaigos, įmonės ir kt. darbuotojų, tarnautojų, sudarančių vieną profesinę kategoriją (skyrių), turėjimas savo valdžioje) bei įvertinęs tai, jog pareiškėja nuo 2005 m. užėmė Bendrojo skyriaus vedėjos pareigybę ir pagal šios pareigybės aprašymo nuostatas vykdė veiklą, susijusią su personalo valdymu.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjai nebuvo siūlomos minėtos pareigos dėl to, jog ji neatitiko šioms pareigoms keliamų reikalavimų, t. y. ji neturėjo 2 metų darbo patirties personalo valdymo srityje. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyriaus turėjimą savo valdžioje sutapatino su personalo valdymu, teigia, jog PŪP vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkte numatytas reikalavimas reiškia ne ką kitą, kaip 2 metų patirtį administruojant (valdant, tvarkant) visos įmonės personalą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad oficialioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės (valstybinėje) tarnyboje. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai). Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai. Tai, be kita ko, suponuoja, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės arba savivaldybės įstaigoje, – specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Iš tokių reikalavimų – specialiųjų stojimo į valstybės tarnybą sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt., o priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Specialiųjų pareiginių reikalavimų nustatymo tikslas yra užtikrinti, kad norintis užimti atitinkamas pareigas asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Toks tinkamumas, be kita ko, pasireiškia atitinkamos kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių turėjimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011).

Įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtino, kad į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys taip pat turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Metodikos 11 punkte nustatyta, kad specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai, nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas yra konstatuota, kad karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Jis šią teisę gali įgyvendinti, kai jis, be bendrųjų reikalavimų, kurie keliami tos pareigybės lygiui ir kategorijai, atitinka ir specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybei, kurią pretenduoja užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-3740/2011).

Byloje ginčas kyla dėl to, ar pareiškėja atitiko Skyriaus PŪP vedėjo pareigybei užimti numatytą reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 2 metų patirtį personalo valdymo srityje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad lingvistiškai sąvoka „personalo valdymas“ aiškintina kaip tam tikros įstaigos darbuotojų turėjimas savo valdžioje („personalas“ – įstaigos, įmonės ir kt. darbuotojai; tarnautojai, sudarantys vieną profesinę kategoriją; „valdyti“ – turėti savo valdžioje (http://dz.lki.lt/search/)). Šiuo aspektu pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas panašiai aiškino personalo valdymo sąvoką. Pavyzdiniuose personalo administravimo tarnybų nuostatuose personalas apibrėžiamas kaip įstaigos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis (3 p.).

Doktrinoje teigiama, jog „dažnai „personalo valdymo“ sąvokai priskiriama tik kasdieninio vadovavimo veikla, kai vadovai tiesiogiai bendrauja su jiems pavaldžiais darbuotojais, o kartais, atvirkščiai, – jam priskiriama tik personalo valdymo padalinio darbuotojų veikla. Pasak C. D. Fischerio, sąvoka „personalo valdymas“ apima visus sprendimus, veiksmus ir technologijas, darančius tiesioginę įtaką organizacijoje dirbantiems žmonėms ir jų darbo aplinkai (Fischer, C. D.; Schoenfeldt, L. F.; Shaw, J. B. Human Resource Management. 5th edition. Houghton Mifflin Company, 2003). E. Bagdono ir L. Bagdonienės nuomone, personalo valdymas – tai ne tik samdomųjų darbuotojų priėmimas ir atleidimas, jų bylų tvarkymas, bet ir darbo normavimas, apmokėjimas, kvalifikacijos kėlimas (Bagdonas, E.; Bagdonienė, L. Administravimo principai. Kaunas: Technologija, 2004, p. 310). Kai kada personalo valdymas siejamas su organizacijos personalo tikslais. G. A. Cole’o teigimu, personalo valdymas – tai personalo specialisto veikla įgyvendinant organizacijos personalo tikslus (Cole, G. A. Strategic Management: theory and practice. London, 1994, p. 237).” (Malvina Arasimavičiūtė. Lietuvos savivaldos institucijų personalo atitikties strateginiams ekonomikos reikalavimams tyrimas: Socialinių mokslų studijos, 2010, 2(6), p. 53-68). Taigi doktrinoje nėra pateikiamos vienareikšmiškos personalo valdymo sąvokos, tačiau doktrinoje yra išskiriamos su personalo valdymu susijusios veiklos sritys: personalo atranka, karjeros planavimas, personalo paieška, darbuotojų skatinimas, personalo mokymas, personalo vertinimas ir pan. (Žilvinas Židonis. Personalo valdymas valstybės tarnyboje: rajono savivaldybės atvejo analizė: Viešoji politika ir administravimas, 2009 m., Nr. 28, p. 89-98.). Kaip personalo administravimo aspektai išskiriami žmogiškųjų išteklių planavimas viešajam sektoriui, personalo atrankos kriterijai, darbuotojų motyvacija, karjera viešajame administravime, darbuotojų ir darbdavių santykiai, atlyginimo sistemos ir socialinės garantijos, etinės problemos viešajame sektoriuje (Viktorija Baršauskienė. Personalo administravimas viešajame sektoriuje//Viešasis administravimas: Kaunas „Technologija“, 2003, p. 214-252).

Vertinant, ar pareiškėja turėjo personalo valdymo patirties, pažymėtina, jog eidama Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas pareiškėja savo valdžioje turėjo (valdė) Bendrojo skyriaus darbuotojus, kadangi Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.12 punkte numatyta, jog skyriaus vedėjas vadovauja skyriaus darbui. Pažymėtina, jog Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme taip pat buvo įtvirtintos ir tokios funkcijos: skyriaus vedėjo pareigas einantis valstybės tarnautojas organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės administracijos priimamojo darbą (7.6 p.); vadovauja skyriaus darbui, paskirsto užduotis skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kontroliuoja jų vykdymą ir asmeniškai atsako už tai, kad skyriui keliami uždaviniai ir funkcijos būtų įvykdyti (7.12 p.); rengia Bendrojo skyriaus nuostatus ir skyriaus darbuotojų pareiginius nuostatus bei valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus (7.13); vertina skyriaus valstybės tarnautojų veiklą, teikia savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymus dėl jų skatinimo arba nuobaudų skyrimo, kvalifikacijos kėlimo ir profesinių įgūdžių tobulinimo (7.14); rengia skyriaus darbuotojų pasitarimus, informuoja apie savivaldybės administracijos naujai priimtus sprendimus (7.20 p.). Išanalizavus šias funkcijas bei įvertinus doktrinoje išskiriamas su personalo valdymu susijusias veiklos sritis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja, eidama Bendrojo skyriaus vedėjos pareigas, į kurias ji buvo paskirta 2005 m. vasario 24 d., vykdė veiklą, susijusią su personalo valdymu. Nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja personalo valdymo funkcijas atliko epizodiškai. Pareigybės aprašyme įtvirtintos funkcijos laikytinos tomis funkcijomis, kurių vykdymas priskirtinas atitinkamas pareigas einančio asmens kompetencijai. Nagrinėjamu atveju yra sudėtinga išskirti ir detaliai nustatyti, kokią pareiškėjos kaip Bendrojo skyriaus vedėjos vykdytų funkcijų dalį sudarė personalo valdymas, tačiau manytina, jog šių funkcijų apimtis šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi atitinkamų funkcijų, susijusių su personalo valdymu, vykdymas patvirtina, jog pareiškėja turi personalo valdymo patirties, ir atvirkščiai, tai, jog pareiškėjos užimtos pareigybės funkcijos nebuvo susijusios vien su personalo valdymu, nereiškia, jog pareiškėja neturėjo personalo valdymo patirties.

Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme yra formuluojamas reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 2 metų patirtį būtent personalo valdymo srityje. Atsakovo teigimu, formuluojamas reikalavimas turėti patirties personalo valdymo srityje reiškia patirtį administruojant (valdant, tvarkant) visos įmonės personalą. Atkreiptinas dėmesys, jog Metodikos 12 punkte yra įtvirtinta, kad specialūs reikalavimai turi būti aprašomi taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti. Pavyzdiniuose personalo administravimo tarnybų nuostatuose bei Valstybės tarnybos įstatyme yra vartojama sąvoka „personalo administravimo tarnyba“ (valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų struktūrinis padalinys arba valstybės tarnautojai, atliekantys personalo administravimo funkcijas). Atsakovui formuluojant reikalavimą turėti 2 metų patirtį „personalo valdymo srityje“ negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog jis turi galvoje būtent patirtį, susijusią su visos įstaigos personalo valdymu, t. y. patirtį personalo administravimo tarnyboje. Taigi, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog pareiškėja atitiko Skyriaus PŪP vedėjo pareigybei užimti numatytą reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 2 metų patirtį personalo valdymo srityje.

Kadangi byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėja neatitiko kitų Skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo A lygio 10 kategorijos pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų, įvertinus, jog pareiškėja, eidama Administracijos Bendrojo skyriaus vedėjos pareigas, vykdė ir personalo valdymo funkcijas, darytina išvada, jog pareiškėjai galėjo būti siūlomos Skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjos pareigos. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vertinant, ar pareiškėjos atleidimas iš užimamų pareigų buvo neteisėtas, yra reikalinga nustatyti, kas užėmė Skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjo pareigybę ir kokios priežastys sąlygojo, jog atsakovas būtent tą asmenį paskyrė į šias pareigas. Šių faktinių aplinkybių vertinimas nulemia teisės aktų taikymą ir sprendimus dėl pažeistų teisių gynimo.

Iš bylos duomenų matyti, jog į Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjos pareigas buvo priimta D. S., kuri nuo 2006 m. balandžio 4 d. ėjo Administracijos juridinio ir personalo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (t. III, b. l. 16), o nuo 2009 m. vasario 6 d. iki 2012 m. sausio 2 d. ėjo Administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojos (A pareigybės lygis, 10 kategorija) pareigas (t. III, b. l. 7). Administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. A1-187 patvirtino Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo 4 punkte buvo numatyta, jog vedėjo pavaduotojo pareigybė reikalinga organizuoti personalo valdymą ir planavimą pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir Darbo kodeksą ir analizuoti bei teikti siūlymus personalo valdymo srityje. Analogiška pareigybės paskirtis išliko ir Administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu A1-1236 patvirtinto Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo 4 punkte. Nors byloje nėra ginčo dėl to, ar D. S. atitiko Skyriaus PŪP vedėjo pareigybei keliamus reikalavimus, tačiau atsakovo pateikti duomenys pavirtina šį faktą. Administracijos teigimu, į Skyriaus PŪP poskyrio vedėjos pareigas buvo paskirta D. S. dėl to, jog jos kvalifikacija (darbo patirtis, darbo stažas) personalo valdymo srityje – teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis eiti Skriaus PŪP vedėjo pareigas, susijusias su Administracijos personalo valdymu, buvo aukščiausia, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurių pareigybės buvo panaikintos.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius. Minėtas klausimas yra reglamentuotas Darbo kodekso 135 straipsnio nuostatose (Įstatymo 5 str.). DK 135 straipsnio 1 dalyje, kuri vertintina kaip įtvirtinanti papildomą teisės į darbą garantiją, išvardintas išsamus sąrašas asmenų, kuriems suteikiama pirmumo teisė būti paliktiems dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas pirmumo teisę būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų, numato tik DK 135 straipsnio 1 dalyje išvardintiems darbuotojams, o dėl darbuotojų, kurie nepatenka į DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir neturi kitų įstatymuose įtvirtintų garantijų, palikimo dirbti ar atleidimo iš darbo klausimą įstatymas palieka spręsti darbdaviui. Jų atžvilgiu darbdavys turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, su kuriuo darbuotoju nutraukti darbo sutartį, o su kuriuo darbuotoju tęsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), apibendrinimo apžvalga, „Teismų praktika“ Nr. 20, 2004 m., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011).

Pareiškėjos teigimu, ji turėjo pirmumo teisę likti darbe pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus. Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie, be kita ko, turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius, (3 p.) ir kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai (4 p.).

Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Taigi darbo įstatymai į nepertraukiamą darbo stažą įskaito tik tą laiką, kurį darbuotojas dirbo vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje; jei iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo; taip pat į nepertraukiamą darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti pertrauka.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja nuo 2002 m. spalio 1 d. ėjo Administracijos Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (t. I, b. l. 230), tačiau 2005 m. vasario 23 d. darbo sutartis buvo nutraukta (t. I, b. l. 231). Administracijos Bendrojo skyriaus vedėjos pareigose pareiškėja dirbo nuo 2005 m. vasario 24 d. iki 2012 m. vasario 17 d. (t. I, b. l. 20). Taigi įvertinus tai, kas išdėstyta, matyti, jog pareiškėjos nepertraukiamas darbo stažas Administracijoje nesiekia dešimties metų (po darbo sutarties nutraukimo pareiškėjos nepertraukiamas stažas Administracijoje siekia beveik 7 metus).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 ir 57 straipsnių nuostatas ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, moterų pensinis amžius 2012 metais buvo 60 metų 4 mėnesiai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos atleidimo dieną iki senatvės pensijos jai buvo likę ne daugiau kaip treji metai, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog atleidimo dieną (2012 m. vasario 17 d.) pareiškėjos amžius buvo 56 metai 2 mėnesiai ir iki senatvės pensijos jai buvo likę daugiau kaip treji metai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėja pagal DK 135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje. Nustačius, kad pareiškėja neturėjo įstatyme numatytos pirmenybės teisės likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, atsakovui tenka diskrecijos teisė pasirinkti darbuotoją, su kuriuo tarnybos santykiai bus tęsiami. Tačiau diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Kaip ir bet kuris viešojo administravimo subjekto sprendimas, šiuo atveju vidaus administravimo srityje, jis turi būti priimtas pagrindžiant jį objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo. 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013).

Nors pareiškėjai galėjo būti siūloma Skyriaus PŪP vedėjos pareigybė, tačiau atsakovas šias pareigas pasiūlė eiti D. S. dėl to, jog jos kvalifikacija, atsakovo vertinimu, buvo pati aukščiausia, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurių pareigybės buvo panaikintos. Pastebėtina, jog D. S. nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. iki 2006 m. kovo 31 d. (4 metus 6 mėnesius 27 dienas) dirbo Telšių apskrities centrinio pašto personalo specialiste (t. III, b. l. 26, 27), nuo 2006 m. balandžio 4 d. ėjo Administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (t. III, b. l. 16, 17, 21), nuo 2009 m. vasario 6 d. ėjo Administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigas (t. III, b. l. 7) ir 2011 m. spalio 17 d., kada jai buvo įteiktas Administracijos direktoriaus įspėjimas dėl atleidimo iš darbo, D. S. turėjo apie 10 metų stažą personalo valdymo srityje, o pareiškėjos darbo stažas personalo valdymo srityje tą pačią dieną buvo apie 7 metus. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos argumentai dėl jos interesų pažeidimo tuo aspektu, jog jai nebuvo pasiūlyta eiti Skyriaus PŪP vedėjos pareigas, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi į Skyriaus PŪP vedėjos pareigybę paskirtos D. S. kvalifikacija (darbo patirtis, darbo stažas) personalo valdymo srityje vertintina kaip aukštesnė negu pareiškėjos I. L., todėl netgi tuo atveju, jei atsakovas būtų laikęs, kad pareiškėja atitinka Skyriaus PŪP vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkte numatytą reikalavimą turėti ne mažesnį kaip dviejų metų patirtį personalo valdymo srityje, D. S., turinčios aukštesnę kvalifikaciją personalo valdymo srityje, paskyrimas į Skyriaus PŪP vedėjos pareigas būtų vertinamas kaip pagrįstas atsakovo, tokiu atveju turinčio diskrecijos teisę pasirinkti darbuotoją, sprendimas. Išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, faktiškai nepasiūlydamas pareiškėjai užimti PŪP poskyrio vedėjo A lygio 10 kategorijos pareigų, pažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, vertina, kad atsakovas pagrįstai nesiūlė pareiškėjai kitų pareigų, kadangi po 2011 m. spalio 14 d. struktūrinių pertvarkymų panaikinus pareiškėjos pareigybę, laisvų pareigybių, kurias buvo galima pasiūlyti pareiškėjai, bylos duomenimis, Administracijoje nebuvo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja neatitiko naujai įsteigtai Dokumentų valdymo poskyrio vedėjo pareigybei keliamų reikalavimų – turėti aukštąjį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą bei ne mažesnę kaip 1 metų teisinio darbo patirtį, taip pat pareiškėja neatitiko Viešųjų pirkimų poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį viešųjų pirkimų planavimo, verčių skaičiavimo, procedūrų organizavimo, vykdymo, kontroliavimo ir koordinavimo srityse, todėl atsakovas neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai užimti šią pareigybę. Pareigų, užimamų pagal darbo sutartį, Administracija neprivalėjo pareiškėjai siūlyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. A146-2643/2011).

Dėl pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui nurodyto argumento, jog ji apie pareigybės panaikinimą buvo įspėta jos ligos laikotarpiu, pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl šis atvejis patenka į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatytas išimtis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011, 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011), pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalį, todėl įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jo laikinojo nedarbingumo (ligos) metu nėra draudžiama. Dėl to pareiškėjos argumentas, jog įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminas turėjo būti pratęstas jos laikinojo nedarbingumo laikotarpiui, atmestinas kaip nepagrįstas. Įspėjimas pareiškėjai buvo įteiktas, kaip ir numatyta Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, prieš keturis mėnesius iki pareigybės panaikinimo dienos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja savo darbdaviui būtų išreiškusi prašymą suteikti laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms ar kad atsakovas būtų atsisakęs tenkinti tokį pareiškėjos prašymą, ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog nesuteikus laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms pareiškėjos įspėjimo dėl atleidimo terminas turėtų būti pratęsiamas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsakovo Įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš užimamų pareigų, nėra pagrindo vertinti kaip neteisėto ir nepagrįsto.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė reikalingas materialinės teisės normas, susijusius su pareiškėjos I. L. atleidimu, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos I. L. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Skirgailė Žalimienė