2013-11-20 Nr. AB-8949-3-62-3-00604-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1264/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00604-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – A. R., uždaroji akcinė bendrovė „Ambulansas“, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 4-6), prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 18 553,22 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2010 m. sausio 13 d. apie 11.35 val. A. R., vairuodamas UAB „Ambulansas” priklausančią transporto priemonę „MB 313”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 9–ojo forto g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje apsnigtą duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta kelio ženklais. Eismo įvykio metu buvo apgadintas transporto priemonės priekinis varomojo tilto dešinės pusės korpusas. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Apie įvykį automobilio vairuotojas informavo policiją, kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas” Šilalės skyrių dėl transporto priemonės apžiūros. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2010 m. sausio 14 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nenustačius A. R. veiksmuose Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimo įvykio ir sudėties. Policijos pareigūnai nustatė, kad prasilenkiant su priešais atvažiavusia transporto priemone A. R. pasuko į dešinę važiuojamosios dalies pusę ir nepastebėjo ten buvusios duobės. Vairuotojas siekdamas išvengti įvykio ir sukdamas į dešinę laikėsi KET 125 punkte nustatyto reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinės pusės krašto, apsnigtos duobės buvo neįmanoma pastebėti, todėl vairuotojo kaltės dėl įvykio nėra.

Nurodė, jog šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino UAB „Ambulansas” dėl transporto priemonės sužalojimo patirtą žalą, sumokėdamas 20 617,22 Lt draudimo išmoką. Pažymėjo, jog nebuvo techninių galimybių pakeisti įtrūkusios vienos priekinio varomojo tilto dešinės pusės korpuso detalės, nes, automobilio gamintojo atstovo UAB „Daimler AG” duomenimis, įvykio metu sugadintas automobilio agregatas galėjo būti keičiamas tik visas. Nurodė, jog sugadintas automobilis yra 2006 metų laidos, geros techninės būklės, draudėjas nesutiko, kad detalė būtų remontuojama, o ne keičiama. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog jam turi būti atlyginta turtinė žala.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktas nustato, kad savivaldybės yra atsakingos už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Ši įstatymo nuostata suponuoja savivaldybėms pareigą atlyginti žalą, jeigu ji atsiranda dėl gatvių nepriežiūros arba netinkamos jų priežiūros. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, kad būtų priteista iš Kauno miesto savivaldybės 18 553,22 Lt žalos atlyginimo. Turtinės žalos atlyginimą sudaro suma, gauta iš draudimo išmokos atėmus sumą dėl transporto priemonės nusidėvėjimo (20 617,22 Lt–2 064 Lt).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą (t. I, b. l. 34-37) su skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas turi pareigą įrodyti skunde nurodytas aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, priežastinio ryšio egzistavimą, t. y. neaišku, į kokių matmenų, į kokio gylio duobę buvo įvažiuota, kokia duobės dalis buvo kelyje ir trukdė eismui. Atsakovo nuomone, abi duobės buvo už gatvės ribų, todėl negalėjo trukdyti eismui. Nei viename iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė tokio pobūdžio automobilio sugadinimą. Vien tai, kad policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas, nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą.

Pažymėjo, jog prie skundo pridėto Transporto priemonių draudimo liudijimo turinys yra prieštaringas, jame nurodyta, kad draudimo sutartis sudaryta 2010 m. balandžio 1 d., t. y. jau po įvykio, tačiau nurodyta, kad jos galiojimo terminas prasideda 2009 m. birželio 8 d. ir baigiasi 2010 m. birželio 7 d. Be to, automobilis po įvykio buvo eksploatuojamas iš Kauno į Šilalę, o automobilio eksploatavimas po tokio gedimo buvo negalimas, todėl dėl padarytos žalos atsakingas automobilio vairuotojas, o ne atsakovas. Atsakovo teigimu, konkrečiu atveju reikalaujama atlyginti ne tariamai patirtą žalą, o reikalaujama kompensuoti naujos automobilio dalies įsigijimo išlaidų atlyginimą.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės) 38 punkte numatyta, kad draudiminės išmokos dydis nustatomas, atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos draudimo išmoką ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Be to, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 (toliau – ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka), imperatyviai numato, kad ji yra privaloma visiems, vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą, taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais.

Atsakovo nuomone, byloje nėra pateikta dokumentų, kurie pagrįstų, kad vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui draudimo išmoką. Atsakovo teigimu, dėl autoįvykio yra kaltas vairuotojas, kuris nesilaikė KET 19, 133, 134 punktų reikalavimų, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui, eksploatavo automobilį tolimą atstumą, sudarydamas sąlygas žalai atsirasti.

Pažymėjo, jog konkrečiu atveju buvo nestandartinės rizikos sąlygos, nes vairuotojas nurodė, kad vežė iš Šilalės į Kauno ligoninę ligonį, tačiau užklausus ligoninę tai patvirtinančių įrodymų nebuvo gauta.

Nurodė, jog kelių remonto darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, kurias administruoja ir kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija), todėl minėta institucija yra taip pat atsakinga už kelių priežiūrą ir turėtų būti įtraukta byloje atsakovu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. prašė pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti.

A. R. pažymėjo, jog 2010 m. sausio 13 d. apie 11 val. 35 min. važiuodamas greitosios medicininės pagalbos automobiliu „MB 313”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 9–ojo forto gatvėje, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, nuo smūgio į gilią duobę įtrūko automobilio priekinis tiltas. Duobės nebuvo galima išvengti, nes iš priekio atvažiavęs automobilis metėsi į A. R. pusę, todėl jis buvo priverstas pasitraukti dešiniau. Duobės išvengti nepavyko, nes jos nesimatė, buvo apsnigta, neaptverta, kelio ženklais nepažymėta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) atsiliepimu į pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą (t. I, b. l. 44-46) prašė teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (t. I, b. l. 190-197) pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 9 276,61 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 100 Lt išlaidų už teisines paslaugas, skundą dėl kitų reikalavimų dalies atmetė. Teismas taip pat priteisė iš pareiškėjo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės po 59,50 Lt į teismo specialią sąskaitą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui 18 553,22 Lt turtinę žalą.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, jog CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 6, 12.1 punktais ir nurodė, jog Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Remdamasis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. sausio 13 d. apie 11.35 val. A. R., vairuodamas UAB „Ambulansas” priklausančią transporto priemonę „MB 313”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 9–ojo forto g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje apsnigtą duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta kelio ženklais. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „MB 313”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šie duomenys užfiksuoti 2010 m. sausio 13 d. Eismo įvykio vietos schemoje, 2010 m. sausio 14 d. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, pareigūno A. U. tarnybiniame pranešime. Iš eismo įvykio schemos matyti, jog po įvykio buvo užfiksuotos dvi duobės. Automobilio vairuotojas A. R. nurodė, jog važiuodamas 9–ojo forto gatve dėl netikėtai iš priekio pasirodžiusio automobilio jo važiuojamojoje kelio juostoje buvo priverstas staiga sukti į dešinę ir pataikė į antrą gilią duobę, pajuto stiprų į automobilio priekinę dalį. Nurodė, jog duobės nesimatė, ji buvo apsnigta. Liudytoju apklaustas įvykį fiksavęs policijos patrulis A. U. teismo posėdžio metu patvirtino, jog atvykę į įvykio vietą kartu su kitu patruliu nustatė, kad vairuotojas įvažiavo į antrą didesnę ir gilią duobę, išoriškai apžiūrėję nustatė, kad dėl įvažiavimo į duobę buvo sugadinta dešinės pusės automobilio priekinė važiuoklė, pramuštas priekinis ratas ir sulankstytas ratlankis, dalis duobės buvo važiuojamoje kelio dalyje, dalis išlindusi į kelkraštį, tačiau jos nesimatė, nes buvo užsnigta, po sniego valymo greideriu jos kraštai buvo užlyginti. Teismas pažymėjo, jog A. R. ir įvykį užfiksavusio pareigūno A. U. parodymai dėl įvykio mechanizmo, įvykio vietos, įvykio priežasties sutampa, todėl, byloje nesant duomenų apie tai, kad automobilis būtų buvęs sugadintas anksčiau, spręstina, jog administracinėje byloje yra įrodyta, kad greitosios pagalbos automobilis „MB 313”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas 2010 m. sausio 13 d. apie 11.35 val., jo vairuotojui įvažiavus į antrą gilią duobę (ilgis 2,1 m) važiuojant 9–ojo forto gatve Baltų pr. kryptimi.

Pabrėžė, jog nors įvykis įvyko šviesiu paros metu, esant geram matomumui, tačiau duobės dėl objektyvių aplinkybių, t. y. jos padengimo sniegu, nebuvo galima pastebėti, be to, staigų posūkį į dešinę automobilio vairuojas privalėjo atlikti dėl susidariusios kliūties kelio priekyje, todėl pagal situaciją jo veiksmai atitiko KET 125 punkte nustatytą reikalavimą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai įpareigoja savivaldybes prižiūrėti, remontuoti ne tik važiuojamąją kelio dalį, bet ir kelkraščius, todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad dalis duobės buvo kelkraštyje, nepanaikina atsakovo atsakomybės ir teisės aktais įtvirtintos jo pareigos tinkamai prižiūrėti gatves, kelius, kelkraščius (Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 p.).

Pabrėžė, jog greitosios pagalbos automobilis buvo draustas AB „Lietuvos draudimas” transporto priemonių draudimu, tai patvirtina Transporto priemonių draudimo liudijimo, serija LD Nr. 91034385, originalas, iš kurio matyti, kad draudimo sutartis sudaryta 2009 m. birželio 5 d. Taigi įvykio dieną sutartis buvo galiojanti (draudimo liudijime nurodyta, jog galiojimas prasideda 2009 m. birželio 8 d., baigiasi 2010 m. birželio 7 d., draudimo apsauga galioja visiems valdytojams). Pabrėžė, jog su skundu teismui pateiktame draudimo liudijime yra įrašas „pavyzdys”, todėl jame buvo klaidingai nurodyta sutarties sudarymo data ir tai patvirtina pareiškėjo atstovo paaiškinimai ir draudimo liudijimo originalas.

Teismas nurodė, jog pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, patvirtintų AB „Lietuvos draudimas” valdybos 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2, 1.8 punktą nestandartine draudimo rizika laikomas transporto priemonės naudojimas mokamai keleivius vežti, nuomos ar saugos paslaugoms teikti, mokymui vairuoti, skystajam kurui, dujoms, sprogstamoms medžiagoms vežti. Ginčo atveju nenustatyta nestandartinės draudimo rizikos sąlygų. Draudimo liudijime nurodyta, jog draudimo apsauga galioja visiems valdytojams, todėl atsakovo atstovės išreikšta abejonė dėl to, kad iš Respublikinės Kauno ligoninės nebuvo gautas patvirtinimas, jog tą dieną būtų buvęs pristatytas ligonis iš Šilalės į Kauno ligoninę, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.

Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje keliamas ginčas dėl sugadinimų apimties ir žalos dydžio. Šiuo aspektu nurodė, kad SEB vietinio mokėjimo nurodymas patvirtina, jog AB „Lietuvos draudimas” automobilio draudėjui UAB „Ambulansas” 2010 m. kovo 18 d. pervedė 20 617,22 Lt draudimo išmoką dėl greitosios pagalbos automobilio Mersedes Benz 313, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo 2010 m. sausio 13 d. Iš 2010 m. sausio 13 d. Eismo įvykio vietos schemos, 2010 m. sausio 14 d. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo matyti, jog automobilio vairuotojas dėl įvykio iš karto kreipėsi į policiją, įvykio dieną minėtuose policijos dokumentuose buvo užfiksuoti automobilio dešinės pusės priekinio rato, dešinės pusės priekinės važiuoklės sugadinimai, įvykio dieną surašytame policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad įvažiavus į gilią duobę buvo stiprus smūgis į važiuoklę. Į tai atsižvelgęs teismas sprendė, jog automobilis buvo sugadintas įvykio metu, o ne jį eksploatuojant po įvykio.

Pažymėjo, jog į AB „Lietuvos draudimas“ dėl transporto priemonės apžiūros buvo kreiptasi 2010 m. sausio 16 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodytas transporto priemonės sugadinimas – trūkęs priekinio varomo tilto dešinės pusės korpusas, kuris turi būti keičiamas. Minėtą techninės apžiūros aktą surašęs ir tuo metu dirbęs AB „Lietuvos draudimo“ vertintoju byloje liudytoju apklaustas A. V. patvirtino, jog 2010 m. sausio 16 d. automobilį detaliai apžiūrėjęs nustatė priekinio tilto dešinės pusės korpuso įtrūkimą, kurį užfiksavo techninės apžiūros akte ir fotonuotraukose. Teismas nurodė, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad sugadintos detalės (priekinio tilto reduktoriaus korpuso) nebuvo galima atskirai gauti, nes atskirai ši detalė nekomplektuojama. Keičiant detalę nauja buvo galimas tik visos detalės įsigijimas, todėl dėl objektyvių priežasčių automobilio remontui buvo užsakytas priekinės varančiosios ašies reduktorius. Tai išskirtinės komplektacijos, varomas keturiais ratais automobilis, automobilio pirma registracija atlikta 2006 m. kovo 10 d., todėl remonto metu jam galiojo gamintojo suteikta 5 metų garantija. Liudytojas A. V. nurodė, jog draudėjas nesutiko, kad automobilio sugadinimai būtų pašalinami remontuojant detalę (virinimo būdu), toks būdas, liudytojo teigimu, konkrečiu atveju buvo nepatikimas.

Teismas pabrėžė, jog Eismo įvykio vietos schemoje bei kelių policijos nutarime buvo užfiksuotas dešinės pusės priekinės važiuoklės sugadinimas. Terminų žodyne techniniai terminai apibrėžiami taip: „važiuoklė“ – sausumos važiuojamosios priemonės rėmas su varytuvais (ratais, vikšrais ir pan.), „tiltas” – važiuoklės rėmuo skersinis ties ratais, „reduktorius” – mechanizmas, kuris perduodamas sukimosi judesį sumažina jo dažnį. Žalos bylos sugadinto agregato techniniais duomenimis, Transporto priemonės techninės apžiūros aktą surašiusio liudytojo A. V. paaiškinimais teismas nustatė, jog automobilio priekinis tiltas yra priekinės važiuoklės dalis, priekinis tiltas susideda iš daugelio detalių: priekinio tilto korpuso, guolių, pusašių, ašies pavaros, priekinio tilto reduktoriaus korpuso kartu su reduktoriumi. Teismas nurodė, jog policijos dokumentuose buvo užfiksuotas priekinės važiuoklės pažeidimas ir pagal byloje esamus įrodymus matyti, jog buvo padarytas priekinės važiuoklės dalies – priekinio tilto reduktoriaus korpuso pažeidimas, kuris paaiškėjo tik detaliai apžiūrėjus automobilį ir pradėjus atlikti jo remontą. Teismas pažymėjo, jog techninės apžiūros ir automobilio remonto metu nebuvo nustatytas kitas pažeidimas. Pabrėžė, jog techninė apžiūra ir remonto darbai patvirtino ir konkretizavo policijos pareigūnų užfiksuotą eismo įvykio metu pažeidimą, kuris buvo nustatytas automobilį apžiūrėjus vizualiai, todėl remonto metu buvo pašalinti autoįvykio metu padaryti automobilio sugadinimai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog AB „Lietuvos draudimas” turi teisę verstis turto vertinimo veikla, Transporto priemonės techninės apžiūros aktą surašęs A. V. buvo minėtos įmonės darbuotojas, kuris turėjo žalų reguliavimo licenciją, suteikiančią teisę reguliuoti transporto žalų nustatymą, priimti sprendimus dėl draudiminių įvykių ir draudimo išmokų iki 50 000 Lt sumos. A. V. minėtos transporto priemonės žalos nustatymo metu taip pat turėjo techniko–mechaniko kvalifikaciją, t. y. specialių žinių. Atitinkamai, teismas sprendė, jog minėtas asmuo turėjo teisę atlikti automobilio techninę apžiūrą, nustatyti sugadinimus, įvertinti jų pobūdį, dalyvauti žalos nustatymo procedūroje.

Pažymėjo, jog AB „Lietuvos draudimas” draudėjui UAB „Ambulansas“ išmokėjo 20 617,22 Lt draudimo išmoką. Minėta išmoka mažesnė už automobilio remonto kainą, kuri su PVM sudaro 25 672,84 Lt. Prašoma priteisti suma 18 553,22 Lt gauta, atmetus PVM, keičiamų detalių nusidėvėjimą (10 proc.), besąlyginę 600 Lt išskaitą, numatytą draudimo sutartyje. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį ir pateiktus dokumentus, patvirtinančius automobilio remonto išlaidas, 18 553,22 Lt remonto išlaidos laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, tačiau priteistinos žalos dydis mažintinas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, patvirtintų AB „Lietuvos draudimas” valdybos 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2, kurios yra draudimo sutarties sudėtinė dalis galiojusios 2009 m. balandžio 27 d. redakcijos, 2.6.7 punktas numato, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui draudėjas privalo imtis visų protingų ir prieinamų priemonių stengiantis sumažinti nuostolių dydį. Pažymėjo, jog automobilis buvo sugadintas 2010 m. sausio 13 d. 9–ojo forto gatvėje, Kaune, nuo stipraus smūgio į duobę. Nors įvykio metu buvo fiksuoti priekinės važiuoklės pažeidimai, tačiau po įvykio minėtas automobilis buvo eksploatuojamas, t. y. juo buvo važiuojama iš Kauno į Šilalę apie 140 km., kur 2010 m. sausio 16 d. jis buvo apžiūrėtas AB „Lietuvos draudimo“ darbuotojų. AB „Lirosta”, kurios veikla yra variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pardavimas, 2012 m. spalio 12 d. pažymoje Nr. 121012-01 nurodyta, jog įvykus tokio pobūdžio įvykiui ir neįsitikinus, ar nėra pažeisti automobilio agregatai, automobilį eksploatuoti draudžiama, nes trūkus reduktoriaus korpusui bėga tepalas, gali būti pažeistos kitos detalės. Kad po įvykio neatsargu buvo automobilį eksploatuoti tokį atstumą patvirtino ir liudytojai A. U. ir A. V.. Pastarojo liudytojo parodymais nustatyta, jog po automobiliu, jį pastačius transporto priemonės apžiūrai, matėsi tepalo dėmės. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.282 straipsniu ir nurodė, jog konkrečiu atveju vairuotojas nesiėmė visų protingų ir prieinamų priemonių stengiantis sumažinti nuostolių dydį, priešingai, važiodamas sugadintu automobiliu dar apie 150 km sudarė sąlygas žalai padidėti, o tai yra pagrindas prašomą žalos dydį sumažinti 50 procentų, skundą tenkinant iš dalies ir iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisiant pareiškėjui 9 276,61 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas ginčijo civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau įrodymų, patvirtinančių kitokį automobilio sugadinimo pobūdį, mažesnę automobilio remonto kainą, nepateikė. Atsakovui buvo suteikta galimybė apžiūrėti sugadintą detalę, tačiau šia galimybe jis nepasinaudojo, papildomų duomenų, prašymų, susijusių su specialių žinių reikalaujančių įrodymų gavimu (pvz., ekspertizės skyrimu), nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos automobilių kelių direkcija yra įgaliota institucija, kuri administruoja ir kontroliuoja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą programą lėšas, skirtas kelių priežiūrai, tačiau ji negali būti atsakinga už žalą, padarytą dėl netinkamos gatvių priežiūros, neatlikto remonto, nes už tai yra atsakingos savivaldybės.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, nurodė, jog turėtos išlaidos mažintinos proporcingai patenkintiems reikalavimams ir iš atsakovo pareiškėjui priteistina 100 Lt už suteiktas teisines paslaugas.

Teismas pažymėjo, jog į 2012 m. lapkričio 21 d. 13 val. teismo posėdį buvo kviestas ir liudytoju apklaustas A. V., kuris pateikė teismui prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi tenkino liudytojo A. V. prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, išmokėjimo. Remiantis pateiktais dokumentais, patvirtinančiais kelionės į teismą išlaidas, teismas nutarė iš teismo specialiosios sąskaitos minėtam liudytojui išmokėti 118,99 Lt išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Teismas rėmėsi ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 dalimi ir nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu patenkinta ½ pareiškėjo reikalavimų, o ½ dalis atmesta, nurodė iš pareiškėjo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti po lygiai, t. y. po 59,50 Lt, į teismo specialią sąskaitą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

III. Dėl pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 8-9) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą tenkinant jo skundą, taip pat priteisti iš atsakovo išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo prašomos priteisti sumos sumažinimo, pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, 59,50 Lt priteistų iš pareiškėjo yra nepagrįsta ir neteisėta.

Pareiškėjas remiasi CK 6.682 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad žala automobiliui atsirado dėl jo eksploatavimo po įvykio. Tai reiškia, kad, nepaisant to, ar automobilis po įvykio būtų eksploatuojamas ar ne, priekinio varomojo tilto reduktorių būtų reikėję keisti, kadangi atskirai priekinio varomojo tilto dešinės pusės korpuso įsigyti nebuvo galima, t. y. dėl atsiradusios žalos nėra nukentėjusiojo asmens kaltės.

Pabrėžia jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.682 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sumažino prašomos priteisti žalos dydį, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas bei priteisė iš pareiškėjo į teismo specialiąją sąskaitą 59,50 Lt.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 15-16) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis pareiškėjo reikalavimų, palikti nepakeistą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti tik toje dalyje, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta tik toje dalyje, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas pažymi, jog neeksploatuojamo, t. y. stovinčio automobilio, priekinio varomojo tilto reduktoriaus korpusas negalėtų įtrūkti, o tai, kad vairuotojas tęsė važiavimą ginčo automobiliu po tariamo eismo įvykio ne mažiau kaip 160 km, patvirtina, jog reduktoriaus korpusas įtrūko ne dėl eismo įvykio. Remiasi KET 9, 15, 31, 236 punktais ir nurodo, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad nėra vairuotojo kaltės, t. y. kad jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų, patvirtina, kad reduktoriaus korpusas įtrūko ne dėl eismo įvykio, ne jo metu, o jau po tariamo eismo įvykio, kadangi, priešingu atveju, kelionė nebūtų tęsiama.

Pabrėžia, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. sausio 14 d. nutarime užfiksuoti tokie automobilio sugadinimai, kokius nurodė vairuotojas, kadangi atvykus į tariamo įvykio vietą automobilio ratas jau buvo pakeistas (neaišku kur ir kada pakeistas, kodėl pakeistas nesulaukus policijos pareigūnų ir pan.). Jei tariamas eismo įvykis iš tiesų būtų įvykęs, tai, vadovaujantis KET 231 punktu, eismo įvykio aplinkybės negalėjo būti keičiamos. Be to, kaip nurodė policijos pareigūnas, tepalo dėmių įvykio vietoje nesimatė, nors duobė buvo užsnigta, į tariamo eismo įvykio vietą atvykta šviesiu paros metu, todėl tepalas, jei būtų bėgęs, būtų buvęs pastebėtas. Pažymi, kad byloje pateiktame UAB „Lirosta” 2012 m. spalio 12 d. rašte Nr. 121012-01 yra nurodyta, jog „trūkus reduktoriaus korpusui, tepalas turėjo pradėti bėgti iš karto”. Taigi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų priežastinį ryšį tarp nurodomo automobilio sugadinimo ir duobės.

Atsakovas nurodo, jog jo atsakomybė dėl tariamo eismo įvykio grindžiama vien tik vairuotojo paaiškinimas, kurie yra prieštaringi ir nepatikimi. Vairuotojas duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, jog automobilyje tariamo eismo įvykio metu buvo ligonis, kurį jis po to nuvežė į VšĮ Respublikinę Kauno ligoninę (tuo metu Kauno m. 3–iąją klinikinę ligoninę), tačiau užsiklausus VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės paaiškėjo, kad joks pacientas iš Šilalės 2010 m. sausio 13 d. nebuvo atvežtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 17) prašo priimti teismo sprendimą dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teismo nuožiūra.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodoma, jog trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją pateikė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog jis nėra atsakingas už žalą dėl Kauno miesto gatvių nepriežiūros atlyginimo ir jo teisės ir pareigos su šia administracine byla nėra susijusios.

Dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 2-5) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus. Atsakovas pabrėžia, kad ginčo automobilio apžiūra atlikta Šilalėje 2011 m. sausio 16 d., juo nuvažiavus daugiau kaip 140 km po tariamo eismo įvykio Kaune. Taigi dėl vairuotojo kaltės šioje byloje konkrečių gedimo sąsajų su ginčo duobe nustatyti yra neįmanoma. Be to, visos įvykio aplinkybės grindžiamos tik vairuotojo paaiškinimais, kurie yra prieštaringi, nepatikimi. Remiasi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. sausio 14 d. nutarimu ir nurodo, jog policijos pareigūnai užfiksavo tai, ką teigė vairuotojas. Vairuotojas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, teigė, kad įvykis įvyko jam vienam vežant ligonį iš Šilalės į Kauną, kad ligonis, atvykus policijos pareigūnams, buvo ginčo automobilyje ir pan., tačiau šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Be to, vadovaujantis Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-89 (toliau – ir Reikalavimai), 17 punktu, GMP brigadą turi sudaryti ne mažiau kaip du darbuotojai.

Nurodo, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2–ojo būrio patrulio A. U. 2010 m. sausio 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad „apsilenkinėjo siauroje gatvėje su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu”, o tai tik patvirtina, kad, jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai būtent vairuotojo veiksmai, o ne duobių buvimas, įtakojo jo kilimą. 2010 m. sausio 13 d. Eismo įvykio vietos schemoje nurodyta, kad kelio plotis – 5,6 m., vadinasi vienam automobiliui pravažiuoti – 2,8 m. Ginčo automobilio plotis – apie 1,75 m. Visa tai patvirtina, kad vairuotojui važiuojant saugiu greičiu ir pagal KET neturėjo būti poreikio aplenkti priešpriešais atvažiuojančio automobilio, tuo labiau išsukant į kelkraštį.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir nurodo, jog byloje duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą ginčo automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio, nėra, nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nėra aišku, ar užfiksuotas ginčo transporto priemonės gedimas – įtrūkęs priekinis varomosios ašies reduktorius – galėjo atsirasti dėl įvažiavimo į ginčo duobę, kurios gylis 2010 m. sausio 13 d. Eismo įvykio vietos schemoje nenurodytas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012).

Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovui buvo suteikta galimybė apžiūrėti sugadintą detalę, tačiau šia galimybe jis nepasinaudojo ir papildomų duomenų, prašymų, susijusių su specialių žinių reikalaujančių įrodymų gavimu, nepateikė. Pažymi, jog byloje yra pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 13 d. raštas Nr. (A27V128)-R-4887, į kurį nebuvo atsakyta. Juo buvo prašoma sudaryti sąlygas atsakovo atstovams susipažinti su pakeista dalimi. Remiasi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.1.4, 11.7 punktais ir nurodo, jog buvo prašoma paaiškinti, kuo remiantis nustatyta, kad draudiminė apsauga galioja, t. y. kad nebuvo nestandartinės rizikos, tačiau atsakymo nebuvo gauta.

Pažymi, jog byloje nėra nustatytas priežastinis ryšys. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Remiasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2, 3, 26, 28, 29 punktais, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 12, 23, 24 straipsniais ir nurodo, jog byloje nėra pateikta dokumentų, kurie pagrįstų, kad vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. AB „Lietuvos draudimas”, prieš išmokėdamas draudimo išmoką kaip tariamos žalosi atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė transporto priemonės likutinės vertės, neparengė vertinimo išvadų ir pan.

Atsakovas remiasi Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42, 30 punktais ir nurodo, jog Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą. Pažymi, jog atsakovas tvarko gatves pagal jam skiriamą finansavimą, visos išlaidos, skirtos duobių tvarkymui Kauno miesto gatvėse, yra panaudojamos duobių tvarkymui Kauno miesto gatvėse. Apie neefektyvų lėšų panaudojimą duomenų nėra. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Pabrėžia, jog Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12 punkte nėra numatyta šią funkciją atlikti nepriekaištingai. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 13-14) prašo teismo sprendimą dėl atsakovo apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Lietuvos automobilių kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktu, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi ir nurodo jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybei. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Pabrėžia, jog Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą (toliau – ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas) yra Kelių priežiūros programa. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Kelių ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsniu, tvirtina metines programos finansavimo sąmatas. Pažymi, jog programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Šios lėšos yra ribotos, jos nepatenkina visų savivaldybių poreikių. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Lietuvos Respublikos CK 6.1015 straipsnis). Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 18 553,22 Lt (aštuoniolika tūkstančių penkiais šimtais penkiasdešimt trimis litais ir dvidešimt dvejais centais).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. 2010 m. sausio 13 d. apie 11.35 val. Kaune, 9-o forto g., vairuodamas UAB „Ambulansas“ priklausantį automobilį Mercedes Benz, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę ir apgadino automobilį. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (draudimo liudijimo serija Nr. LD91034385), todėl 2010 m. sausio 16 d. pranešta apie įvykį draudimo bendrovei ir atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas. AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, draudėjui UAB „Ambulansas“ išmokėjo 20 617,22 Lt draudimo išmoką. Pareiškėjas 2011 m. kovo 16 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją dėl 20 617,22 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovas jos neatlygino. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2010 m. sausio 14 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog A. R., vairuodamas UAB „Ambulansas” priklausančią transporto priemonę „MB 313”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į duobę nėra. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog buvo išpildytos visos sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Kelių priežiūros tvarkos aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Iš pareiškėjo pateiktos eismo įvykio schemos (I t., b.l. 24-25) ir eismo įvykį užfiksavusio pareigūno A. U. parodymų (I t., b. l. 160-165) matyti, jog po įvykio buvo užfiksuotos dvi duobės. Vienos duobės dalis, į kurią įvažiavo trečiasis suinteresuotas asmuo A. R., buvo važiuojamoje kelio dalyje, kita dalis – kelkraštyje. Vien tai, kad duobės dalis buvo važiuojamoje dalyje, paneigia atsakovų argumentą, jog pareiškėjas buvo nerūpestingas ir neatsargus vairuotojas staiga sukdamas į dešinę kelio pusę tam, kad išvengtų eismo įvykio. Remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, atsakovas privalėjo užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti nebuvo įmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Iš byloje pateiktos medžiagos darytina išvada, kad duobė nebuvo aptverta ar pažymėta skiriamaisiais ženklais, o tai pagrindžia atsakovo, kaip vietinės reikšmės kelių savininko, neveikimą taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Atmestinas atsakovo argumentas, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, t. y. atsakovas nurodo, jog kelių būklė ir priežiūra priklauso nuo Kelių direkcijos skiriamų lėšų dydžio. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa, kurios metines finansavimo sąmatas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, už lėšas, skirtas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, atsako savivaldybės. Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį, tačiau kokiems objektams naudoti skirtas lėšas nustato pati savivaldybė. Tai, jog minėtos programos lėšos yra tik papildomos vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis, patvirtina ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo A. P. 2012 m. kovo 7 d. raštas „Dėl informacijos apie gatvių remontui skirtas lėšas pateikimo“. Rašte nurodyti duomenys patvirtina, kad kelių priežiūros ir remonto šaltiniai yra: biudžeto lėšos, privatizavimo fondo lėšos, paskolos lėšos, Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos, LAKD tikslinis finansavimas, Europos Sąjungos lėšos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3 punktą kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Taigi šiuo kelio savininko valdytojo pareigos nesietinos vien tik su kelių remontu. Akivaizdu, kad kai kuriais atvejais gali būti neįmanoma nedelsiant pataisyti kelio dangą ir pašalinti duobes, tačiau tokiu atveju egzistuoja pareiga imtis priemonių (pvz., aptverti duobę), kad būtų išvengta eismo įvykių, tokių priemonių gali būti imtasi operatyviai, jų įgyvendinimas nesietinas su didelių materialinių išteklių poreikiu.

Todėl minėtas atsakovas argumentas, kad savivaldybė nėra visiškai atsakinga už kelių priežiūrą ir remontą, yra nepagrįstas.

Taip pat atmestinas ir atsakovo argumentas, jog visos įvykio aplinkybės grindžiamos tik vairuotojo paaiškinimais. Nustatyta, kad atsitikus įvykiui, t. y. įvažiavus į duobę, A. R. į įvykio vietą iškvietė policijos pareigūnus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai sudarinėdami įvykio schemą (I t., b. l. 24-25) ne tik rėmėsi vairuotojo paaiškinimais, tačiau ir patys apžiūrėjo įvykio vietą bei užfiksavo atsiradusią žalą. Remiantis eismo įvykį užfiksavusio pareigūno A. U. parodymais bei tarnybiniu pranešimu darytina išvada, kad pareigūnai užfiksavo žalą, kilusią dėl netinkamos kelių priežiūros ir remonto, t. y. buvo sugadinta dešinės pusės automobilio priekinė važiuoklė, pramuštas priekinis ratas ir sulankstytas ratlankis. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punktą savivaldybė privalo atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, jog kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. sausio 14 d. nutarimo atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną automobilio vairuotojo A. R. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta, o vairuotojo A. R. paaiškinimas bei patrulio A. U. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog pastarajam prasilenkiant su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu siauroje gatvėje ir įvažiavus į gilią duobę jis sugadino automobilio tik dešinėje pusėje esančias dalis (pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį) ir tai paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes bei pabrėžia, kad policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju žalą pareiškėjas patyrė dėl to, kad Kauno miesto savivaldybė neužtikrino tinkamo savo pareigų, susijusių su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, vykdymo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „Ambulansas“ viena iš veiklos sričių yra mokamos greitosios medicinos pagalbos paslaugos, todėl turėjo būti taikoma nestandartinė draudimo rizika. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, patvirtintų AB Lietuvos draudimo valdybos 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2, 1.8 p. Nestandartine draudimo rizika laikomas transporto priemonės naudojimas mokamai keleivius vežti, nuomos ar saugos paslaugoms teikti, mokymui vairuoti, skystajam kurui, dujoms, sprogstamoms medžiagoms vežti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimo liudijime nurodyta, jog draudimo apsauga galioja visiems valdytojams, nepriklausomai nuo automobilio valdymo paskirties. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog byloje vertinamu atveju UAB „Ambulansas“ būtų teikusi mokamas keleivių ar kitas paslaugas, nulemiančias nestandartinės draudimo rizikos nuostatų taikymą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija šį atsakovo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesilaikė 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101, nuostatų. Teigia, kad minėtos Tvarkos 3 punktas nurodo, jog vertinti transporto priemones turi teisę tik įmonių, registruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Atsakant į šį atsakovo argumentą pažymėtina, kad AB “Lietuvos draudimas” turi teisę verstis turto vertinimo veikla (I t., b. l. 152), o transporto priemonės techninės apžiūros aktą surašęs A. V. buvo minėtos įmonės darbuotojas, kuris turėjo žalų reguliavimo licenciją, suteikiančią teisę reguliuoti transporto žalų nustatymą, priimti sprendimus dėl draudiminių įvykių ir draudimo išmokų iki 50 000 Lt sumos (I t., b. l. 173-174, 176). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo pateikta A. V. licencija patvirtina, kad nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatos. Todėl ir šis atsakovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti taip pat atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, nepateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų kad įvykis tikrai buvo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl pareiškėjui iš atsakovo priteistos sumos.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (9 276,61 Lt). Nors, remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais buvo nustatyta, kad įvykio metu buvo užfiksuoti priekinės važiuoklės pažeidimai ir tai, jog automobilio remontuojamų dalių nebuvo, t. y. turėjo būti pakeistas priekinis tiltas, tačiau kita vertus, draudėjas atsitikus draudžiamajam įvykiui privalėjo imtis visų protingų ir prieinamų priemonių stengiantis užkirsti kelią žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 straipsnis).

Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad automobilis po įvykio buvo eksploatuojamas dar apie 140 km. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad toks automobilio eksploatavimas užkirto kelią tiksliam įvykiu padarytos žalos dydžio nustatymui, kadangi liudytojai galėjo tik vizualiai pamatyti korpuso pažeidimą (t. y. iš esmės pamatyti pažeidimo padarymo faktą), taip pat galimai prisidėjo prie žalos padidėjimo (t. I, b.l. 116). Taigi būtent dėl automobilio eksploatavimo po autoįvykio nebuvo galima tiksliai įvertinti nei įvykiu padarytos žalos automobilio tilto korpusui, nei, atitinkamai, reduktoriui. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.282 straipsniu ir pagrįstai sumažino priteistinos turtinės žalos dydį.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Pažymėtina tai, kad nepatenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas ir prašymas priteisti teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys