af7a7a1077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-665/2012

Teisminio proceso Nr. 4-64-3-00016-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 44

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties K. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi K. Š. (toliau – ir K. Š.) skundo, kuriuo jis prašė panaikinti 2011 m. sausio 6 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Institucija) pareigūno nutarimą administracinėje byloje Nr. ROIK 07-10-5798854 (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo K. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 5 dalį 500 Lt (penkių šimtų litų) bauda, netenkino ir Institucijos Nutarimą paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda K. Š. paskirta už tai, kad 2010 m. gruodžio 18 d., apie 9 val., (duomenys neskelbtini), jam priklausantis šuo, kuris buvo atviroje valdoje, užpuolė kitam asmeniui A. Š. priklausantį gyvūną (veršį), jį sužalodamas bei padarydamas gyvūno savininkui 50 Lt (penkiasdešimties litų) materialinę žalą už gyvūno gydymą, tuo pažeidžiant Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės) 31 ir 42 straipsnių reikalavimus. Pažymėjo, jog nors K. Š. savo kaltės jam inkriminuojamo pažeidimo padarymu nepripažino, Institucijos Nutarimas paliktinas nepakeistu, nes Institucijos pareigūnai tinkamai nustatė administracinio teisės pažeidimo faktą, tinkamai kvalifikavo K. Š. veiksmus ir paskyrė jam straipsnio sankcijoje numatytą minimalią nuobaudą, kuri teismo nelaikytina per griežta. Teismas atkreipė dėmesį, jog konkretus žalos dydis pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį nėra veiką kvalifikuojanti ar ją dekriminalizuojanti aplinkybė, nes pakanka tik žalos padarymo fakto nustatymo. Nurodė, jog ATPK 110 straipsnio 5 dalis pagal savo turinį yra banketinė norma, nukreipianti į kitais teisės aktais nustatytų taisyklių pažeidimą. Akcentavo, jog nagrinėjamu atveju tai yra Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės, kurių 31 straipsnio ir 42 straipsnio reikalavimų K. Š. nesilaikė. Pažymėjo, jog remiasi byloje apklaustų A. Š., D. R. ir F. A. parodymais, kurie sutampa su įvykio tyrimo metu duotais paaiškinimais. Pridūrė, jog žalos padarymo faktu teismas taip pat neabejoja, nors jos dydis tiksliai ir nenustatytas, kadangi sužeistą veršį reikėjo gydyti, o tam buvo naudoti vaistiniai preparatai. Tuo tarpu K. Š. paaiškinimus, jog veršis pats susižalojo, kad juo šuo nebuvo palaidas, kad tai galėjo būti padaryta valkataujančių šunų ir, kad veršelis susižalojo lysdamas per aptvarą, teismas įvertino kritiškai, kaip siekimą išvengti atsakomybės, nes tokie jo aiškinimai prieštarauja objektyviai byloje surinktai medžiagai.

II. K. Š., nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55 – 56), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teisme apklaustas F. A. paliudijo, kad A. Š. veršiui padaryta žaizda siekė 15 cm x 15 cm dydį. Jis patvirtina, jog tai atitinka tiesą, tačiau neigia, jog žaizdą galėjo padaryti jo kalė, nes tai, anot jo, yra objektyviai neįmanoma, atsižvelgiant į kalės dantų plotį (pateikia natūralaus dydžio žaizdos brėžinį). Pažymi ir tai, jog įvykio dieną A. Š. nei policijos, nei veterinaro nekvietė, o policijos pareigūnas į įvykio vietą atvyko tik 2010 m. gruodžio 27 d., t. y. po devynių dienų bei, nors ir neradęs jokių įrodymų, kad veršiui žaizdą padarė jo laikoma kalė, vis tiek surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Institucija atsiliepimu į K. Š. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

K. Š. administracinė nuobauda skirta už ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą.

ATPK 110 straipsnio 5 dalyje inter alia įtvirtinta, jog gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimas, padaręs žalos asmens sveikatai ar turtui, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.

K. Š. neigia padaręs jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, teigdamas, jog jo laikoma kalė negalėjo padaryti kitam asmeniui priklausančiam turtui žalos, be to, teigdamas, jog byloje nėra įrodymų, kad A. Š. priklausančiam veršiui žaizdą padarė būtent juo kalė.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad K. Š. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas ją kaltu pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Atkreiptinas dėmesys, jog byloje liudytojais apklausti A. Š., D. R. ir F. A. patvirtino, jog K. Š. laikomas šuo, buvęs atviroje valdoje, užpuolė ir įkando A. Š. priklausantį veršį, padarydamas jam žaizdą. K. Š. savo ruožtu neužtikrindamas, jog jo augintinis nepadarys žalos kitam asmeniui priklausančiam turtui bei atviroje valdoje jo nepririšdamas ar neuždarydamas į voljerą pažeidė Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 31 ir 42 straipsnių reikalavimus. Pažymėtina, jog minėtų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs, jie atitiko pirminiams bylos duomenimis, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi, atmesdamas K. Š. keltas gynybines versijas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog į įvykio vietą nuvykęs pareigūnas D. R. nuodugniai ištyrė įvykio aplinkybes, be kita ko, pažymėdamas, jog veršiui padaryta žaizda buvo kastinė ir šviežia, o jam nekilo abejonių dėl jos atsiradimo aplinkybių (b. l. 32), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, bylos baigčiai nėra reikšminga ta aplinkybė, kad pareigūnas į įvykio vietą nuvyko vėliau. Tuo tarpu K. Š. paaiškinimai, jog jo kalė objektyviai negalėjo padaryti tokio pobūdžio žaizdos A. Š. priklausančiam veršiui, vertintini kritiškai, nes K. Š. šio savo teiginio jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrindė, bet priešingai – grindė jį subjektyviais samprotavimais apie kalės dantų plotį ir įkandimo aplinkybes. Be to, teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl žalos fakto, nes protinga manyti ir byloje nebuvo paneigta, jog žaizdos gydymas A. Š. atsiėjo materialinius išteklius, o būtent – ji buvo priversta pirkti vaistinius preparatus, idant išgydytų veršiui padarytą žaizdą. Tuo tarpu žalos dydis, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra svarbus, nes pakanka vien jos buvimo fakto.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog K. Š. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį patrauktas pagrįstai, o byloje pakako įrodymų jo kaltei pagrįsti.

Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

K. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius