2020-09-16 Nr. AB-18653-2-68-3-02822-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-554-629/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02822-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Š. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. G. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Š. G. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos auditorių rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. visuotinio narių susirinkimo patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punktą ir įpareigoti Lietuvos auditorių rūmų auto įmonių atskaitymus nustatyti Lietuvos auditorių rūmų statute, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 13 d. įvyko Lietuvos auditorių rūmų (toliau – ir LAR, Auditorių rūmai) narių visuotinis susirinkimas, kurio metu 12 darbotvarkės klausimu buvo patvirtintas naujos redakcijos Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamentas (toliau – ir Reglamentas, LAR reglamentas) (teisės akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 3 d.). Pagal naujos redakcijos Reglamento 37 punktą audito įmonės už Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatyme (toliau – ir Audito įstatymas) nustatytas funkcijas kiekvienais metais ne vėliau kaip per 5 mėnesius pasibaigus audito įmonės finansiniams metams sumoka LAR atskaitymus, kurie sudaro 0,3 proc. pajamų, gautų už atliktą finansinių ataskaitų auditą. Jei apskaičiuota atskaitymų suma neviršija 1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA), galiojusios einamųjų LAR finansinių metų sausio 1 d., sumokama atskaitymų suma, lygi 1 MMA. Pagal Reglamento 41 punktą į audito įmonių sąrašą įrašytos valstybės narės audito įmonės moka tik gautų pajamų už Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atliktą finansinių ataskaitų auditą atskaitymus LAR.

Pareiškėjo vertinimu, Reglamento dalis yra neteisėta, kadangi pažeidžia Audito įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. kovo 1 d.) 70 straipsnį, 74 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reglamentavimą.

Įstatymų leidėjas, priimdamas naujos redakcijos Audito įstatymą, audito įmonių atskaitymų klausimą pavedė spręsti visuotiniam Auditorių rūmų narių susirinkimui, audito įmonių atskaitymų dydį nustatant statute. Tačiau šiuo metu galiojančio Auditorių rūmų statuto 15.3 papunktyje yra tik atkartotos Audito įstatymo formuluotės ir nurodyta, kad LAR lėšų šaltiniai yra audito įmonių atskaitymai. Audito įmonių atskaitymai buvo nustatyti ne statute, o Reglamente. Pareiškėjo nuomone, savo veiksmais LAR pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Taip pat audito įmonių atskaitymų nustatymas Reglamente neatitinka Audito įstatymo reikalavimų ir įstatymo leidėjo numatyto įstatymo keitimo tikslo bei reikalaujamos teisės akto formos. Tiek statutas, tiek Reglamentas yra patvirtinti visuotinio Auditorių rūmų narių susirinkimo, tačiau priklausomai nuo sprendžiamų klausimų svarbos dalis klausimų gali būti sprendžiami tik kvalifikuota balsų dauguma (ginčijamo klausimo atveju kvalifikuotos balsų daugumos nebuvo). Be to, Reglamento 37 ir 41 punktuose išdėstytos nuostatos pažeidžia lygiateisiškumo principą ir yra diskriminacinės Lietuvos įmonių atžvilgiu. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą Lietuvos audito įmonės yra diskriminuojamos užsienio audito įmonių atžvilgiu, dėl to Reglamento nuostatos neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Auditorių rūmų statutas yra asociacijos steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje. Statuto 15 punkte yra įtvirtinta, kad LAR lėšų šaltiniai yra nario mokestis ir audito įmonių atskaitymai, todėl statutas įtvirtina audito įmonių atskaitymus kaip vieną iš Auditorių rūmų lėšų šaltinių. LAR visuotiniame narių susirinkime buvo patvirtintas Reglamentas, kuris detaliai nustato audito įmonių atskaitymų dydį bei mokėjimo tvarką. Audito įmonių atskaitymų dydžiai ir mokėjimo tvarka analogiškai buvo tvirtinami ir 2019 m. gruodžio 13 d. vykusiame LAR visuotiniame narių susirinkime, ir 2017 m. birželio 16 d. vykusiame LAR visuotiniame narių susirinkime. Pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. visuotinio narių susirinkimo nutarimų neginčijo, nekvestionavo statute įtvirtintos audito įmonių atskaitymų dydžio nustatymo tvarkos ar kitų nuostatų. Audito įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkte (teisės akto redakcija nuo 2017 m. kovo 1 d.) įtvirtinta LAR, kaip auditorius vienijančios profesinės organizacijos, diskrecija pačiai nusistatyti nario mokesčio dydį ir audito įmonių atskaitymų dydį apima ir diskreciją nustatyti šių mokesčių nustatymo ir įforminimo tvarką, neprieštaraujančią imperatyviosioms įstatymų normoms. Audito įstatymo 74 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip įtvirtinanti imperatyvų draudimą statute numatyti, jog Audito rūmų audito įmonių atskaitymų dydį tvirtina bei šių mokesčių mokėjimo tvarką nustato LAR visuotinis narių susirinkimas nekeičiant steigimo dokumentų. Teisės aktuose nenustatyta, jog sprendimas dėl audito įmonės atskaitymų dydžio nustatymo turi būti priimamas kvalifikuota (2/3) asociacijos narių balsų dauguma.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Reglamento 37 punkte nustatytos minimalios audito įmonėms atskaitymo ribos yra diskriminacinės, nes 1 MMA yra minimali audito įmonės mokėtina suma LAR funkcijų vykdymui. Ši suma yra vienoda visoms audito įmonėms ir tik gali didėti priklausomai nuo veiklos rezultatų, t. y. gali didėti tuo atveju, jei 0,3 proc. nuo metinių pajamų, gautų už atliktus finansinių ataskaitų auditus, sudaro daugiau nei 1 MMA.

Reglamento 41 punkte įtvirtinta taisyklė negali būti laikoma diskriminuojančia Lietuvos įmones, nes, viena vertus, šia nuostata yra siekiama išvengti kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje registruotos audito įmonės atskaitymų dubliavimo, kai kitoje valstybėje registruota įmonė moka atskaitymus ir savo registracijos valstybėje, ir Lietuvoje. Antra vertus, kai įmonės pagrindinė veikla yra kitoje valstybėje, nebūtų sąžininga ir protinga reikalauti, kad tokia įmonė mokėtų atskaitymus už veiklą, vykdomą jos registravimo valstybėje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 10 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjo Š. G. skundą nutraukė.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinęs 2019 m. gruodžio 13 d. visuotiniame Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkime patvirtintą Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamentą, nurodė, jog šis teisės aktas yra norminio teisinio pobūdžio, kadangi jis atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jis sukuria elgesio taisyklę – teisės normą (37 punktas nustato privalomų audito įmonių atskaitymų dydį ir mokėjimo tvarką), visuotinai privalomą individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui (audito įmonėms), orientuotą į ateitį ir skirtą taikyti daug kartų. LAR reglamentą priėmė centrinis viešasis juridinis asmuo, turintis viešojo administravimo subjekto įgaliojimus - visuotinis LAR narių susirinkimas, tiesiogiai realizuodamas valstybės valią, t. y. Audito įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų teisinių santykių dalyviams, šiuo atveju audito įmonėms. Todėl, teismo vertinimu, 2019 m. gruodžio 13 d. visuotiniame Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkime patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punkto teisėtumas tikrintinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti 2019 m. gruodžio 13 d. Lietuvos auditorių rūmų visuotinio narių susirinkimo patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punktą ir įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus audito įmonių atskaitymus nustatyti Lietuvos auditorių rūmų statute yra suformuluotas taip, jog klausimas dėl teisėkūros rezultato (teisės norminio akto) teisėtumo sutampa su klausimu dėl teisės įgyvendinimo akto (rezultato) teisėtumo, kas eliminuoja individualumo aspektą. Kadangi norminės administracinės bylos ir individualios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualioje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį, todėl nesant aptariamo ryšio su individualia byla, norminės administracinės bylos teisena yra negalima.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas administracinę bylą nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas Š. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju teismas nutraukė bylą, tačiau nenurodė, į kurią instituciją jis turi kreiptis, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABT) reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymo 75 straipsnį Auditorių rūmų sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo pranešimo apie atitinkamo sprendimo priėmimą įteikimo dienos. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešųjų įstaigų, valstybės ar savivaldybių įmonių ir asociacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus. Įstatymai nenumato jokių apribojimų juridinių asmenų dalyviams skundžiant juridinių asmenų organų sprendimus. Taigi pareiškėjas turi procesinį subjektiškumą ir suinteresuotumą byloje bei teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų interesų gynimo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis į teismą kreipėsi su dviem reikalavimais, tačiau teismas nepagrįstai antrojo reikalavimo (įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus audito įmonių atskaitymus nustatyti Auditorių rūmų statute) nenagrinėjo.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Taip pat atsakovas pateikė prašymą dėl 531,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę teikti abstraktų pareiškimą norminėje administracinėje byloje. Be to, pareiškėjas skunde neiškėlė ir individualiai administracinei bylai būdingų reikalavimų, todėl šiuo atveju pareiškėju norminėje byloje negalėjo būti ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Atsižvelgus į tai, teismas teisėtai ir pagrįstai nutraukė administracinę bylą.

Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju byla buvo nutraukta ne todėl, kad pareiškėjas kreipėsi ne į tą ginčų nagrinėjimo instituciją, tačiau todėl, kad pagal pareiškėjo reikalavimą administracinės bylos teisena negali būti pradėta. Nesant kitų institucijų kompetentingų nagrinėti norminio administracinio akto teisėtumo bylą, teismas ir negalėjo nurodyti kitos institucijos, į kurią pareiškėjas turėtų / galėtų kreiptis.

Nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas laikytinas turinčiu teisinį subjektiškumą ir suinteresuotumą pateikti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ar ne, tai neturi jokios įtakos skundžiamos teismo nutarties vertinimui, kadangi bet kuriuo atveju norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Įstatymas (šiuo atveju ABTĮ) aiškiai numato kreipimosi dėl norminio administracinio akto ištyrimo atvejus ir pagrindus, kurie neturėtų būti aiškinami plečiamai.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos auditorių rūmų audito įmonių atskaitymus nustatyti Auditorių rūmų statute yra išvestinis ir negali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas reikalavimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, jog 2019 m. gruodžio 13 d. visuotiniame Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkime patvirtintas Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamentas yra norminis administracinis aktas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, pateikė atskirąjį skundą. Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ginčijamo Lietuvos auditorių rūmų visuotinio narių susirinkimo metu priimto teisės akto teisinį pobūdį, t. y., ar tai yra norminis teisės aktas, ar individualus.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl, be kita ko, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.). Taigi pagal nurodytas proceso teisė normas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kaip vienintelėje ir galutinėje instancijoje, nagrinėjamos bylos dėl asociacijų priimtų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumo. Tokių bylų pradėjimui ir nagrinėjimui taikomos bendrosios procesą administraciniame teisme reglamentuojančios ABTĮ nuostatos ir specialiosios ABTĮ normos, skirtas pareiškimams (prašymams) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (ABTĮ 112–119 str.) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-22-520/2017).

Pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos auditorių rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. visuotinio narių susirinkimo patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punktą. Pagal Lietuvos auditorių rūmų statutą Lietuvos auditorių rūmai yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. LAR teisinė forma yra asociacija. Aukščiausias LAR organas yra visuotinis LAR narių susirinkimas. Atsižvelgiant į tai, kad LAR yra asociacija, ir vertinant pareiškėjo prašymo turinį, darytina išvada, kad pareiškėjas siekia inicijuoti bylą dėl asociacijos bendro pobūdžio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Minėta, kad pagal ABTĮ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė ir vienintelė instancija byloms dėl asociacijų priimtų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumo. Šios bylos pradedamos ir nagrinėjamos inter alia (be kita ko) pagal specialiąsias ABTĮ nuostatas. Todėl sprendžiant skundo priėmimo klausimą, pirmiausia turi būti įvertinta, ar pareiškėjas į teismą iš tiesų kreipėsi dėl tokio pobūdžio teisės akto teisėtumo. Nustačius, kad skundu prašoma ištirti ne bendro pobūdžio teisės aktą, o individualaus administracinio akto teisėtumą, skundas negali būti priimamas ir nagrinėjamas, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų (taip pat ir asociacijos bendro pobūdžio akto) teisėtumą nagrinėjimo tvarką (pagal analogiją žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-15-492/2017).

Individualaus administracinio akto sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Vadovaujantis šia teisės norma bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima išskirti esminius individualaus administracinio akto požymius. Individualus administracinis aktas – tai teisės normų taikymo aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms). Jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011). Šiuo aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009). Toks aktas taip pat yra vienkartinio (lot. k. – ad hoc) taikymo aktas. Akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011). Jis skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011) ir yra privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011; 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012).

Šioje byloje ginčijamu Reglamentu nustatyta elgesio taisyklė teisės norma (37 punkte nustatytas privalomų audito įmonių atskaitymų dydis ir mokėjimo tvarka), jis adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais (audito įmonėms), aktas orientuotas į ateitį ir skirtas taikyti daug kartų. Teisėjų kolegija, ginčijamą aktą įvertinusi paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, konstatuoja, kad Reglamentas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl jam turi būti taikomi ABTĮ 112–119 straipsnių reikalavimai, skirti pareiškimams (prašymams) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi ir 113 straipsnio 1 dalimi, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę ir pareiškėjas, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo. Kadangi pareiškėjas nagrinėjamu atveju neinicijavo individualios administracinės bylos, kurioje būtų ginčijamos Reglamento nuostatos, todėl byla pagal pareiškėjo prašymą negali būti nagrinėjama administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo susiformavusią teismų praktiką, kurioje pažymima, kad nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016; 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, vadovaujantis ABTĮ 112 ir 113 straipsniais, negali kreiptis su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o individuali byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo atveju nėra pradėta. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai prašo priteisti iš pareiškėjo 531,19 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą pateikimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dėl pareiškėjo veiksmų atsakovui teko patirti bylinėjimosi išlaidas, kurios turi būti atlygintos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2020 m. balandžio 17 d. buvo pasirašyta atstovavimo sutartis tarp Lietuvos auditorių rūmų ir advokato D. U.. Prie prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pateikti 2020 m. liepos 24 d. PVM sąskaita-faktūra už teisines paslaugas Nr. 2020_0077 ir tos pačios dienos banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, kurie patvirtina, jog atsakovas patyrė 531,12 Eur su bylinėjimusi susijusių išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsižvelgus į apmokėjimo už teisines paslaugas datą (2020 m. III ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 381 Eur. Pagal Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktus maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą – 552,4 Eur (0,4 x 1 381,0 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 531,19 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į procesinio dokumento turinį, pateiktą įrodymą dėl byloje patirtų išlaidų, darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti atsakovui iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas – 531,19 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Lietuvos auditorių rūmams iš pareiškėjo Š. G. 531,19 Eur (penkis šimtus trisdešimt vieną eurą ir devyniolika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė