2018-05-09 Nr. AB-9236-3-62-3-01791-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1122-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01791-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.1; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (10.1)S-52370 ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sprendimą Nr. (6.5)l-4551 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išduoti pažymą apie mirusios motinos J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautas (jai neišmokėtas) pinigines sumas (pensijas, jų dalis).

2. Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, jog ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi atsakovas neįvertino, jog pareiškėjo atstovo 2016 m. birželio 2 d. prašymu buvo prašoma ne išmokėti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymu pensininkui sumažintas ir jo negautas (jam neišmokėtas) išmokas (pensijas, jų dalis), o tik išduoti pažymą apie dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo asmeniui neišmokėtas jam priklausančias išmokas.

Šiuo atveju atsisakymu išduoti pažymą dėl nurodytų neišmokėtų piniginių sumų atsakovas viršijo teisės aktuose nustatytus įgaliojimus. Atsakovas neįvertino, kad valstybė, Laikinuoju įstatymu įvykdžiusi dalies asmenų (pensininkų) turto nuosavybės nusavinimą, tuo pačiu įstatymu įsipareigojo ateityje už nusavintą turtą atlyginti, įsipareigojant nusavintą turtą grąžinti, jį kompensuojant, nenustačius, kad grąžinant nusavintą turtą, grąžinamo turto savininkai bus diferencijuojami dėl amžiaus, išgyvenamumo ar kitokių aplinkybėmis, kad nusavinta asmenų nuosavybė bus grąžinama tik gyviems asmenims, t. y. grąžinama asmenims, išgyvenusiems iki faktinio tokio turto grąžinimo.

Atsakovas neįvertino, kad nagrinėjamu atveju teisę į nusavinto turto grąžinimą pareiškėjo mama J. K. įgijo Laikinojo įstatymo priėmimu 2009 m. gruodžio 9 d., t. y. dar iki įsigaliojant 2014 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymui (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui (toliau – ir Kompensavimo dirbantiesiems įstatymas) (toliau kartu – ir Kompensavimo įstatymai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis reglamentuoja visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybines institucijas principą, įskaitant ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijų dėl asmeninių žmogaus ypatybių ar kitais pagrindais. Manė, kad tokiu būdu atsakovas netinkamai aiškino ir taikė nurodytas Kompensavimo įstatymų nuostatas ir nepagrįstai atsisakė išduoti pažymą apie mirusiam asmeniui (pensininkui) priklausančias ir dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtas pinigines sumas.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime į skundą nurodė ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Kompensavimo įstatymas nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensuojama suma buvo apskaičiuojama asmenims, kurie Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo bet kurios rūšies pensijos gavėjai. Pareiškėjo motina J. K. mirė iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, taigi mirties dieną ji nebuvo įgijusi teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą.

5. Pareiškėjas V. K. VSDFV Kauno skyriui prašymą išduoti pažymą apie jo motinai J. K. priklausančią pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo taikomas Laikinasis įstatymas, pateikė 2015 m. sausio 28 d. Atsakovas išduoti tokią pažymą atsisakė 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (10.1)S-6623, o VSDFV 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)1-1797 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. K. K. 2015 m. spalio 2 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė analogišką prašymą. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (10.130)S-8611 nurodė, kad visos J. K. apskaičiuotos ir priklausiusios mokėti pensijų sumos buvo išmokėtos iki jos mirties dienos, paveldėtojams mokėtinų J. K. apskaičiuotų dėl mirties negautų pensijų sumų nėra, iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos ji nebuvo įgijusi teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą, todėl kompensuojamoji pensijos suma jai neturi būti apskaičiuota. Minėtą VSDFV Kauno skyriaus sprendimą VSDFV 2016 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (6.5)1-880 paliko nepakeistą. Šie sprendimai teismui nebuvo apskųsti. 2016 m. birželio 2 d. pareiškėjas pateikė analogišką prašymą dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, tačiau VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 22 d. sprendime Nr. (10.1)S-52370 nurodė, jog šios prašymo dalies nenagrinės, kadangi pareiškėjui buvo atsakyta minėtu 2016 m. vasario 1 d. sprendimu.

6. Pareiškėjo skundo reikalavimo dalis dėl pažymos išdavimo apie J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautas (jai neišmokėtas) pinigines sumas (pensijas, jų dalis) pagal Kompensavimo dirbantiesiems įstatymą netenkintinas, kadangi minėtas įstatymas nustato valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Remiantis Kompensavimo dirbantiesiems įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių, nukentėjusiųjų asmenų, pareigūnų ir karių, teisėjų valstybinės pensijos. J. K. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl priskaičiuojant ir išmokant senatvės pensiją ir nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją jai nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatos.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)S-52370 ir VSDFV 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)l-4551 pagrįstumo ir teisėtumo.

9. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas V. K. 2015 m. sausio 28 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą apie jo motinai J. K. (mirusiai (duomenys neskelbtini)) priklausančią pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo taikomas Laikinasis įstatymas. VSDFV Kauno skyrius 2015 m. vasario 2 d. sprendime Nr. (10.1)S-6623 pareiškėjui nurodė, jog nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Kompensavimo įstatymas nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensuojama suma buvo apskaičiuojama asmenims, kurie Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo bet kurios rūšies pensijos gavėjai. Kadangi pareiškėjo motina mirė (duomenys neskelbtini), ji nebuvo Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienai pensijų gavėja, todėl išduoti pažymą apie apskaičiuotų jai priklausiusių, bet dėl mirties negautų pensijos sumų, nebuvo teisinio pagrindo. V. K. minėtą sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1797 skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nei VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (10.1)S-6623, nei VSDFV 2015 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1797 pareiškėjas teismui neskundė.

10. K. K. 2015 m. spalio 2 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą apie jo motinai J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos(-ų) dydžius. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (10.130)S-8611 nurodė, kad visos J. K. apskaičiuotos ir priklausiusios mokėti pensijų sumos buvo išmokėtos iki jos mirties dienos, paveldėtojams mokėtinų J. K. apskaičiuotų dėl mirties negautų pensijų sumų nėra, iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos ji nebuvo įgijusi teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą, todėl kompensuojamoji pensijos suma jai nėra ir neturi būti apskaičiuota. Dėl minėto VSDFV Kauno skyriaus sprendimo K. K. pateikė skundą VSDFV, kuri 2016 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-880 skundo netenkino.

11. V. K., atstovaujamas K. K., 2016 m. birželio 2 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą apie jo motinai J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintas ir negautas (jai neišmokėtas) valstybines ir socialinio draudimo pensijas (jų dalis), kurios kompensuojamos pagal Kompensavimo įstatymą. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 22 d. ginčijamu sprendimu Nr. (10.1)S-52370 nustatė, kad 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo dirbantiesiems įstatymas nustato valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Remiantis Kompensavimo dirbantiesiems įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių, nukentėjusiųjų asmenų, pareigūnų ir karių, teisėjų valstybinės pensijos. J. K. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl priskaičiuojant ir išmokant senatvės pensiją ir nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją jai nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatos. Taip pat atsakovas atsisakė nagrinėti pakartotinę prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, kadangi analogiškas prašymas jau buvo išnagrinėtas ir į jį atsakyta VSDFV Kauno skyriaus VSDFV Kauno skyrius 2016 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (10.130)S-8611, kurio pareiškėjas neginčijo. VSDFV 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4551 K. K. skundo netenkino ir VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Teismas pažymėjo, kad nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Kompensavimo įstatymas nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensuojama suma buvo apskaičiuojama asmenims, kurie Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo bet kurios rūšies pensijos gavėjai. Pensijos gavėjo teisė į kompensuojamąją pensijos sumą, nustatytą Kompensavimo įstatyme, atsirado tik šiam įstatymui įsigaliojus, t. y. ši teisė atsirado tik įstatymo leidėjui nusprendus, ir negalėjo atsirasti anksčiau, nei įsigaliojo šis įstatymas. J. K. mirė iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, taigi mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) ji nebuvo įgijusi teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą. Kompensuojamoji pensijos suma J. K. nėra ir neturi būti apskaičiuota, todėl nesant duomenų apie tokių sumų apskaičiavimą, pareiškėjui išduoti pažymą apie jo motinai apskaičiuotą kompensuojamąją pensijos sumą nėra pagrindo.

13. Teismas vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 60.3 punktu (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 8 d.) ir pažymėjo, kad atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą bei analogiškas faktines aplinkybes, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)S-52370 pagrįstai ir teisėtai šios dalies prašymo nenagrinėjo, kadangi pareiškėjui V. K. bei jo atstovui K. K. į jų prašymus išduoti pažymą apie jų motinai J. K. priklausančią pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atsakyta minėtais VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimais bei VSDFV 2015 m. kovo 17 d. ir 2016 m. vasario 12 d. sprendimais, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismui nebuvo apskųsti ir yra galiojantys. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 2 d. pareiškėjas pateikė atsakovui iš esmės analogišką prašymą anksčiau minėtiems dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, ir jokių naujų aplinkybių nenurodė. Todėl ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (10.1)S-52370 bei VSDFV 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4551 yra pagrįsti ir teisėti, naikinti juos nėra jokio teisinio pagrindo.

14. Dėl skundo reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išduoti pažymą apie mirusios motinos J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautas (jai neišmokėtas) pinigines sumas (pensijas, jų dalis) teismas vadovavosi Kompensavimo dirbantiesiems įstatymas 1 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad J. K. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl priskaičiuojant ir išmokant senatvės pensiją ir nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatos.

III. 15. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išduoti pažymą apie mirusios motinos J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautas (jai neišmokėtas) pinigines sumas (pensijas, jų dalis). Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalį, nes peržengė pareiškėjo pateikto skundo ribas. Teismas nesprendė dėl pareikšto reikalavimo dėl pažymos išdavimo ir atsakovo veiksmų atsisakant išduoti pažymą, o taikė Kompensavimo įstatymą ir Kompensavimo dirbantiesiems įstatymą.

15.2. Teismas pažeidė ABTĮ 147 straipsnį, nes netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normų nuostatas, skundo reikalavimui dėl pažymos išdavimo netinkamai pritaikė įstatymą ir neaiškino ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti. Nepagrįstai buvo taikyti Kompensavimo įstatymai ir be pagrindo netaikyta Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kuri įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., t. y. anksčiau nei mirė J. K. Mano, jog teisę į sumažintos pensijos kompensavimą asmuo įgijo su Laikinojo įstatymo įsigaliojimu, t. y. 2010 m. sausio 1 d.

15.3. Teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl asmens teisės į mirusių asmenų turto paveldėjimą, apsiribojo Kompensavimo įstatymų aiškinimu ir taikymu.

15.4. Teismas pažeidė Konstitucijos 29 ir 52 straipsnius, nes nepagrįstai minėtų Konstitucijos straipsnių netaikė byloje.

16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsiliepime pažymi, kad VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr. (10.1)S-52370 informavo, kad, remiantis Kompensavimo dirbantiesiems įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių, nukentėjusiųjų asmenų, pareigūnų ir karių, teisėjų valstybinės pensijos. J. K. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl priskaičiuojant ir išmokant senatvės pensiją ir nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatos. Taip pat pažymėjo, kad minėtu raštu atsakovas atsisakė nagrinėti pakartotinę prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, kadangi analogiškas prašymas jau buvo išnagrinėtas, o pakartotiniame prašyme nenurodytos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, nepateikti papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Pareiškėjas apeliacinio skundo pagrindo nepagrindžia teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, nenurodo, kaip buvo pažeisti ABTĮ 80 straipsnio 2 dalis, 147 straipsnis, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas formaliai nurodo apeliacinio skundo pagrindą, tačiau jo buvimo nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais, nepateikia faktinių ar teisinių aplinkybių, kokiu būdu ir apimtimi buvo pažeisti ABTĮ 80 straipsnio 2 dalis ar ABTĮ 147 straipsnis. VSDFV pažymi, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai nusprendė, jog 2015 m. birželio 30 d. priimtas Kompensavimo dirbantiesiems įstatymas šiam ginčui nėra taikytinas, ir pagrįstai atsisakė nagrinėti kaip pakartotinę pareiškėjo prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)S-52370 ir VSDFV 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)l-4551, kuriais išspręstas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo mirusiai pareiškėjo motinai J. K. neišmokėtas priklausančias išmokas, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių išduoti pažymą apie mirusios motinos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautas (jai neišmokėtas) pinigines sumas (pensijas, jų dalis).

21. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 22 d. ginčijamu sprendimu Nr. (10.1)S-52370 dėl pažymos išdavimo, vadovaudamasis Kompensavimo dirbantiesiems įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog J. K. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl priskaičiuojant ir išmokant senatvės pensiją ir nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją jai nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatos. Taip pat VSDFV Kauno skyrius atsisakė nagrinėti pakartotinę prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, kadangi analogiškas prašymas jau buvo išnagrinėtas ir į jį atsakyta VSDFV Kauno skyrius 2016 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (10.130)S-8611. VSDFV 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4551 K. K. skundo netenkino ir VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

22. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo prašymą išduoti pažymą atsisakė tenkinti, vadovaudamasis dviem skirtingais pagrindais, kuriuos tikslinga įvertinti atskirai. Pirmiausia pasisakytina dėl skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalies, kuria atsisakyta nagrinėti pakartotinę pareiškėjo prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą.

23. Pagal Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 60.3 punktą prašymai nenagrinėjami, jei pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

24. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, matyti, kad K. K. 2015 m. spalio 2 d. VSDFV Kauno skyriui jau buvo pateikęs prašymą išduoti pažymą apie jo motinai J. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dydžius. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (10.130)S-8611 nurodė, kad visos J. K. apskaičiuotos ir priklausiusios mokėti pensijų sumos buvo išmokėtos iki jos mirties dienos, paveldėtojams mokėtinų J. K. apskaičiuotų dėl mirties negautų pensijų sumų nėra, iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos ji nebuvo įgijusi teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą, todėl kompensuojamoji pensijos suma jai nėra ir neturi būti apskaičiuota. Dėl minėto VSDFV Kauno skyriaus sprendimo K. K. pateikė skundą VSDFV, kuri 2016 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-880 pareiškėjo skundo netenkino.

25. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, pritartina atsakovo pozicijai, kuris skundžiamu 2016 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, atsisakė nagrinėti, vadovaudamasis tuo, jog prašymas pakartotinis, nes į pareiškėjo prašymą dėl pažymos išdavimo buvo atsakyta minėtais VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. vasario 1 d. bei VSDFV 2016 m. vasario 12 d. sprendimais, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismui nebuvo apskųsti. Atsakovas teisingai įvertino, jog 2016 m. birželio 2 d. VSDFV Kauno skyriui pareiškėjo pateiktame prašyme jokių naujų aplinkybių ar papildomų argumentų, kurie leistų abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, pateikta nebuvo, todėl pagrįstai vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 60.3 punktu ir šią prašymo dalį atsisakė nagrinėti kaip pakartotinę.

26. Vertinant skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)S-52370 dalį, kuria atsisakyta išduoti pažymą, vadovaujantis Kompensavimo dirbantiesiems įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, pažymėtina, kad atsakovas tai atsisakė padaryti dėl to, jog J. K. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjo ir jai Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos.

27. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu į atsakovą, siekė gauti informaciją apie J. K. dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių taikymo patirtus praradimus. Pareiškėjui buvo iš esmės atsakyta, kad jo motina J. K. praradimų dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio taikymo, kurių kompensavimo mechanizmas nustatytas Kompensavimo dirbantiesiems įstatyme, neturėjo, nes Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu draudžiamųjų pajamų negavo. Taigi pareiškėjo prašoma informacija jam buvo iš esmės suteikta.

28. Sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas peržengė pareiškėjo pateikto skundo ribas. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais buvo vertinta dėl Kompensavimo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjo motinai, ar mirties dieną ji buvo įgijusi teisę į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą, yra pertekliniai ir neaktualūs nagrinėjamo ginčo sprendimui. Konstatavus, jog egzistavo pagrindas atmesti pareiškėjo prašymo dalį dėl pažymos išdavimo, taikant Kompensavimo įstatymą, dėl to, kad analogiškas prašymas jau buvo išnagrinėtas, neliko prasmės pasisakyti dėl prašymo esmės ir spręsti dėl jo atmetimo kitu pagrindu. Kadangi Kompensavimo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjo motinai klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, teismas neturėjo vertinti minėtų aplinkybių, tačiau vien faktas, kad jos buvo įvertintos, neleidžia abejoti priimto sprendimo teisėtumu, atsižvelgiant į tai, kad minėti argumentai vertintini kaip pertekliniai, tačiau teismas pasisakė ir dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų ir juos argumentuotai atmetė.

29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė