2019-03-19 Nr. AB-6709-3-61-3-04804-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-210-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04804-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja P. L. su skundu (I t., b. l. 1–22) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 38–62) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fono valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (101260)Š34-32) (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6562; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl įtraukimo į tarnybos stažą pusę mokymosi laiko Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete iki tarnybos vidaus reikalų sistemoje, t. y. nuo 1970 m. iki 1975 m. birželio 25 d.; 4) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl skyrimo pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti; 5) priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 1991 m. balandžio 1 d. ji buvo atleista iš Vidaus reikalų sistemos pagal 67 straipsnio d punktą. Jai nebuvo paskirta išankstinė pareigūnų ir karių pensiją, o į tarnybos stažą nebuvo įtraukta pusė mokymosi laikotarpio aukštojoje mokykloje. Sulauksi pensinio amžiaus, ji 2016 m. liepos 14 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydama skirti pareigūnų ir karių pensiją bei įskaityti į tarnybos stažą pusę mokymosi aukštojoje mokykloje laiko. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, nes ji neva buvo atleista iš tarnybos dėl jos pačios kaltės ir nėra ištarnavusi 20 metų, tačiau minėtame sprendime nebuvo pasisakyta dėl mokymosi laiko įskaitymo į tarnybos stažą nuo 1970 m. iki 1975 m. birželio 25 d. Nesutikdama su minėtu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuris, jos teigimu, nepateikė aiškaus, objektyvaus ir argumentuoto atsakymo į skundą. Pareiškėjos nuomone, jai turi būti skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, į tarnybos stažą įskaitytas mokymosi laikotarpis. VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai, pareiškėjos teigimu, yra teisiškai nepagrįsti ir neargumentuoti, todėl turi būti panaikinti. Ji dėl neteisėtų atsakovo veiksmų prašė priteisti jai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas VDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 84–89) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad, išnagrinėjęs pareiškėjos pensijos byloje esančius dokumentus, 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atsisakė skirti jai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 4 dalį, kaip neatitinkančiai vienos iš šioje dalyje nustatytos sąlygos šiai pensijai paskirti, t. y. dėl to, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlyga, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėja atitinka). Pensijos byloje esantys dokumentai patvirtino, kad iš tarnybos pareiškėja buvo atleista dėl pačios kaltės. Pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – 18 metų 1 mėnuo ir 13 dienų – apskaičiuotas teisingai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos parengtame 2016 m. rugpjūčio 11 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 1VN-6 esančiais duomenimis, su kuriais pareiškėja susipažino pasirašydama šiame lape 2016 m. rugpjūčio 10 d. Į šį tarnybos laiką įskaityta ir pusė mokymosi Vilniaus universitete laiko (2 metai 4 mėnesiai ir 28 dienos), todėl pareiškėjos skunde nurodytas prašymas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl įtraukimo į tarnybos stažą pusę mokymosi laiko Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete iki tarnybos vidaus reikalų sistemoje, t. y. nuo 1970 m. iki 1975 m. birželio 25 d., atsakovo teigimu, yra nepagrįstas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 187–191) prašė jį atmesti.

6. VDFV nurodė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje ji buvo pašalinta dėl jos pačios kaltės ir nebuvo ištarnavusi vidaus reikalų sistemoje 20 metų. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo, o duomenys pareiškėjos pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad P. L. iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje atleista 1991 m. balandžio 16 d. dėl tarnybinio neatitinkamumo atestacine tvarka už sistemingą piktnaudžiavimą tarnyboje, darbo drausmės pažeidimus, aplaidumą vykdant tarnybines pareigas. Tiek VSDFV Utenos skyrius, tiek VSDFV veikė taip, kai pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti, priėmė teisėtus sprendimus ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos P. L. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 14 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, prašydama skirti jai valstybinę pareigūnų ir karių pensiją (II t., b. l. 23–38, 140–155). VSDFV Utenos skyrius, susipažinęs su pareiškėjos prašymu, 2016 m. liepos 22 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM), prašydamas informuoti apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimą ir mokėjimą, nurodant tikslius mokėjimo laikotarpius, ar atsisakymą skirti šią pensiją buvusiai vidaus reikalų sistemos pareigūnei P. L., atleistai iš vidaus tarnybos nuo 1991 m. balandžio 16 d. bei atsiųsti priimtų sprendimų ir (ar) kitų su pensijos skyrimu susijusių dokumentų kopijas (išrašus) (I t., b. l. 90, 134) ir apie tai informavo pareiškėją (II t., b. l. 115–116). VRM 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte nurodė, kad VRM iki 2015 m. gruodžio 31 d. nebuvo priimtas sprendimas skirti P. L. valstybinę pensiją ir pateikė VSDFV Utenos skyriaus prašomus dokumentus (II t., b. l. 117–184). VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. Nr. (10.126) Š34-32 „Dėl atsisakymo P. L. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ atsisakė skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes ji iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalinta dėl jos pačios kaltės ir nebuvo ištarnavusi 20 metų (I t., b. l. 24, 179). Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, kreipėsi į VSDFV (II t., b. l. 194–211). VSDFV 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr.(6.5)1-6562 pareiškėjos skundo netenkino (I t., b. l. 25, II t., b. l. 192–194).

9. Įvertinęs pareiškėjos tarnybos santykių pasibaigimo pagrindus, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad VRM 1991 m. kovo 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvada (II t., b. l. 122–131) už sistemingą piktnaudžiavimą tarnyba, dokumentų įforminimą ir užsienio pasų išdavimo pažeidžiant nustatytą tvarką, darbo drausmės pažeidimus, aplaidumą vykdant tarnybines pareigas, vadovybės nurodymų ignoravimą, Lietuvos Respublikos VTAV Vizų ir registracijos skyriaus inspektorę milicijos kapitonę P. L. pasiūlyta atleisti iš užimamų pareigų. VRM 1991 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 86 (2 punktas), įsakyta P. L. atleisti iš pareigų (II t., b. l. 132–134). 1991 m. balandžio 11 d. VRM įsakymu Nr. 62 s/s pareiškėja P. L. iš tarybos atleista nuo 1991 m. balandžio 16 d. (II t., b. l. 135–137). Atleidimo iš tarnybos data ir pagrindai taip pat nurodyti tarnybos byloje (II t., b. l. 163, 166). VRM 1991 m. balandžio 11 d. įsakyme „Dėl asmeninės sudėties“ Nr. 62a/s (I t., b. l. 117), nurodyta, kad milicijos kapitonės P. L., atleidžiamos darbo vidaus reikalų organuose pagal 67 straipsnio „d“ punktą (pagal tarnybinį neatitinkamumą atestacine tvarka) nuo 1991 m. balandžio 16 d. tarnybos laiką sudaro 15 metų, 6 mėnesiai ir 15 dienų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, į kad pareiškėjos tarnybos santykiai pasibaigė dėl jos pačios kaltės.

10. VRM 2016 m. rugpjūčio 11 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 1VN-6 nurodyta, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 18 metų 1 mėnuo 13 dienų (II t., b. l. 119–120). Į šį tarnybos stažą, priešingai nei teigė pareiškėja, įskaičiuota pusė mokymosi laiko Vilniaus universitete, laikotarpiu nuo 1970 m. rugsėjo 1 d. iki 1975 m. birželio 25 d., kaip tai numatyta Įstatymo 16 straipsnio 8 punkte. Pareiškėja studijavo 4 metus 9 mėnesius ir 25 dienas, todėl į tarnybos stažą buvo įskaityta 2 metai 4 mėnesiai ir 28 dienos (II t., b. l. 119–120). Pareiškėja parašu patvirtino, jog su tarnybos darbo laiko (darbo stažo) apskaitos duomenimis pensijai skirti susipažino (II t., b. l. 120). Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėja nėra įgijusi nustatyto 20 metų darbo stažo, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė skirti jai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjai Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą negali būti taikoma, nes ji iš tarnybos išėjo ne savo noru, o buvo atleista dėl jos pačios kaltės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja bylos nagrinėjimo metu pateikė papildomus paaiškinimus dėl jos atleidimo, teigdama, jog savo tarnybines pareigas vykdė tinkamai, tačiau tarnybos santykių pasibaigimo pagrįstumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. VRM įsakymas, kuriuo pareiškėja buvo atleista, nėra panaikintas ar nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos turėti 20 metų stažo, todėl neįgijo teisės į valstybinę pareigūnų ir karių pensiją. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įgaliotų viešojo administravimo subjektų, pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės normomis, motyvuoti, aiškiai ir suprantamai išdėstyti, juose nurodyta apskundimo tvarka, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėja P. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė proceso šalis, t. y., neįtraukė Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus, ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio nuostatas. Pareiškėjai neaišku, ar teismas ginčijama nutartimi atmetė jos pirminį, ar patikslintą skundą. Jos teigimu, VSDFV, priimdama sprendimą, nesivadovavo teisės aktų nuostatomis ir Konstitucinio Teismo doktrina. Pažymi, jog pagal Vidaus tarnybos statutu priimto Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. Atsakovai nesivadovavo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančius specialiu Įstatymu, įsigaliojusiu 1995 m. sausio 1 d., bei šį Įstatymą detalizuojančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Asmenys, išėję iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sukakus jų išėjimo iš tarnybos metu teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių 45 ar 50 metų.

15. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neaiškus. Teismas neištyrė visų bylai svarbių faktinių aplinkybių, neatsakė į visus proceso šalių argumentus, taip pat neišsprendė klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

16. Pažymi, kad pareigūnas ar karys, ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir pašalintas iš tarnybos dėl paties kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tada, kai sulaukia įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžiaus).

17. Pareiškėjos nuomone, jos atžvilgiu pažeidžiamas non bis in idem principas, nes ji jau buvo nubausta paskiriant drausminę nuobaudą, o dabar – neskiriant jai pensijos.

18. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad teismo sprendimas priimtas objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, teisingai išaiškinus ir pritaikius materialines ir procesines teisės normas.

20. Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV atsiliepime išdėstyti argumentai sutampa su atsakovo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fono valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (101260)Š34-32) panaikinimo, dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (6.5)1-6562 panaikinimo, dėl įpareigojimo VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl įtraukimo į pareiškėjos tarnybos stažą pusę mokymosi laiko Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete iki tarnybos vidaus reikalų sistemoje, t. y. nuo 1970 m. iki 1975 m. birželio 25 d., taip pat dėl įpareigojimo VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo bei teismo išlaidų priteisimo.

22. Pareiškėjos ginčijamu Valstybinio socialinio draudimo fono valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (101260)Š34-32) atsisakyta pareiškėjai skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

23. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6562 atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą, pateiktą ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (101260)Š34-32).

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė.

25. Prieš pasisakydamas dėl kilusio ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismas kaip iš esmės nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neva padarytų procesinių teisės normų pažeidimų. Apeliantė nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku kuris pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas – pirminis ar patikslintas, taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė netinkamas ginčo šalis ir neįtraukė atsakovu Lietuvos valstybės.

26. Apeliacinės instancijos teismo kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, pirmame sakinyje yra konkrečiai nurodyta koks pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas, t.y. nurodyta, jog byloje nagrinėjamas patikslintas skundas.

27. Apeliacinės instancijos teismo kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2017m. sausio 12d. nutartimi, kuria buvo nutarta priimti nagrinėti pareiškėjos skundą, buvo patikslintos ginčo šalys - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos procesinė padėtis pakeista iš atsakovo į trečiojo suinteresuotojo asmens, taip pat į bylą atsakovu įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV (t. 1 b.l. 81-82). Būtent šioms šalims ir šalių atstovams buvo siunčiami pranešimai apie byloje paskirtą teismo posėdį (t. 3 b.l. 9-14). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatė tinkamas ginčo šalis ir jų atstovus.

28. Sutiktina, jog pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendime, jo įžanginėje dalyje, nėra nurodyta, jog atsakovu byloje yra Lietuvos valstybė. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos valstybė atsakovu į bylą buvo įtraukta teismo 2017m. sausio 12d. nutartimi, taip pat į tai, jog atsakovo Lietuvos valstybės atstovams buvo siunčiami pranešimai apie paskirtą teismo posėdį, taip pat atsakovo Lietuvos valstybės atstovams buvo siunčiamas priimtas teisminiam nagrinėjimui pareiškėjos skundas (t. 1 b.l. 83), taip pat į tai, kad VSDFV Utenos skyrius bei VSDFV pateikė atsiliepimus į pareiškėjos skundą, tame tarpe ir dėl skundo dalies, kuria reikalaujama priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendime nenurodydamas atsakovo Lietuvos valstybės padarė rašymo apsirikimą, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti esminio procesinių normų pažeidimo, suteikiančio pagrindą naikinti pirmosios instancijos sprendimą.

29. Pasisakant dėl kilusio ginčo esmės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo institucijai priimant sprendimus dėl valstybinių pensijų skyrimo (neskyrimo) taikomi teisės aktai, galiojantys šių sprendimų priėmimo metu, jeigu ko kito nenumato. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, o konkrečiau šio įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 22 d., ginčui yra aktuali Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pareigūnų pensijų įstatymas) 3 straipsnio redakcija, priimta 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr.I-693 3, 6, 7, 9, 16 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 152 straipsniu įstatymu Nr. XII-1864, įsigaliojusiu nuo 2016m. sausio 1d.. Ginčui aktualios Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos yra galiojančios ir šiuo metu. Per laikotarpį nuo 2016m. sausio 1d. iki šiol Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnis iš dalies buvo keičiamas 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 3, 7, 9 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1354, tačiau šis pakeitimas sprendžiamam ginčui nėra aktualus.

30. Pažymėtina, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnis nustato skirtingas valstybinių pensijų pareigūnams skyrimo sąlygas, priklausomai nuo pareigūnų tarnybos santykių pasibaigimo pagrindų.

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja iš tarnybos atleista 1991 m. balandžio 11 d. VRM įsakymu Nr. 62 s/s nuo 1991 m. balandžio 16 d. nurodant, kad ji atleidžiama iš darbo vidaus reikalų organuose pagal 67 straipsnio „d“ punktą (pagal tarnybinį neatitinkamumą atestacine tvarka) (II t., b. l. 135–137). VRM 1991 m. kovo 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma (II t., b. l. 122–131), kad už sistemingą piktnaudžiavimą tarnyba, dokumentų įforminimą ir užsienio pasų išdavimo pažeidžiant nustatytą tvarką, darbo drausmės pažeidimus, aplaidumą vykdant tarnybines pareigas, vadovybės nurodymų ignoravimą, Lietuvos Respublikos VTAV Vizų ir registracijos skyriaus inspektorę milicijos kapitonę P. L. pasiūlyta atleisti iš užimamų pareigų. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėja iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleista dėl savo pačios kaltės.

32. Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

33. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta eilė sąlygų, kurioms esant asmeniui paskiriama valstybinė pensija: 1) pareigūnas dėl savo paties kaltės pašalintas iš vidaus reikalų tarnybos iki 2016m. sausio 1d., 2) pareigūnas iki 2016m. sausio 1d. turi būti ištarnavęs atitinkamose tarnybose 20 ir daugiau metų, 3) nuo atleidimo iš tarnybos turi būti praėję 3 metai arba asmuo yra sukakęs įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

34. Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėja atitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytas pirmąją ir trečiąją sąlygas, t.y. ji dėl savo pačios kaltės pašalinta iš vidaus reikalų tarnybos iki 2016m. sausio 1d., taip pat po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad pareiškėja neatitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytos antrosios sąlygos, t.y. ji nėra iki 2016m. sausio 1d. ištarnavusi atitinkamose tarnybose 20 ir daugiau metų.

35. Byloje pateiktame VRM 2016 m. rugpjūčio 11 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 1VN-6 nurodyta, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 18 metų 1 mėnuo 13 dienų (II t., b. l. 119–120). Į nurodytą tarnybos stažą įskaičiuota pusė mokymosi laiko Vilniaus universitete, laikotarpiu nuo 1970 m. rugsėjo 1 d. iki 1975 m. birželio 25 d., t.y. taip kaip yra numatyta Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 8 punkte. Pažymėtina, kad pareiškėja savo skunde visiškai be pagrindo teigia, kad nurodytas mokymosi Vilniaus universitete laikas jai nėra įskaičiuotas į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

36. Kadangi pareiškėja neatitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytų visų valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, o kitų teisės normų, kurios leistų pareiškėjai skirti valstybinę pensiją, Pareigūnų pensijų įstatyme nėra numatyta, konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (101260)Š34-32) atsisakė pareiškėjai skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

37. Atmesdama kitus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teisinio reguliavimo ydingumu bei antikonstitucingumu, teisėtų lūkesčių pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad šioje byloje taikomos Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos savo turiniu yra iš esmės tapačios Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2005m. gegužės 19d. redakcija) nuostatoms {pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių)}, kurių atitikimą LR Konstitucijos nuostatoms patikrino LR Konstitucinis teismas. LR Konstitucinis teismas 2008m. gruodžio 24d. nutarime pasisakė, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis teismas pažymėjo, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

38. Atsižvelgiant į pateiktas LR Konstitucinio teismo išvadas, taip pat atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu galiojančios Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatos numato palankesnes sąlygas buvusiems pareigūnams gauti valstybines pensijas už tarnybą nei buvo įtvirtinta Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), teismo kolegija sprendžia, jog esamas teisinis reguliavimas nėra ydingas ar antikonstitucinis ar pažeidžiantis buvusių pareigūnų teisėtus lūkesčius.

39. Apibendrinant teismo kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė