2025-06-11 Nr. AB-10247-3-61-3-01473-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-653-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01473-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. kovo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui S. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Agentūra) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 125 069,99 Eur skolą ir 5 procentų metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas nuo 2025 m. gegužės 19 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – turto areštą atsakovo turtui bei piniginėms lėšoms 125 069,99 Eur sumai, šį areštą įregistruojant valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registre. Prašymą grindė tuo, kad prašoma priteisti skolos suma yra didelė, todėl kyla rizika, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali tapti nebeįmanomas arba sunkiai atitaisoma didelė žala Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetams.

II. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2025 m. kovo 27 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo; areštavo atsakovui S. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 125 069,99 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių tūkstančių šešiasdešimt devynių eurų 99 ct) sumai, o tokio turto nesant arba turint nepakankamai – areštavo pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias S. K., neviršijant 125 069,99 Eur sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę; iš areštuoto turto leido atsakovui S. K. atsiskaityti su Nacionaline mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos dėl jos pareikšto šioje administracinėje byloje reikalavimo.

Teismas pažymėjo, kad ginčo dalykas yra susijęs su Europos Sąjungos parama bei su jos susigrąžinimu dėl netinkamo projekto įgyvendinimo. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštu reikalavimu dėl 125 069,99 Eur skolos priteisimo. Pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą: pateikė 2025 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. SKP-111, kuriuo buvo nuspręsta atsakovui (paramos gavėjui) taikyti 100 proc. dydžio paramos susigrąžinimo sankciją, kuriame konkrečiai nurodė ir aprašė atsakovo galimus padarytus pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra labai didelė. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, galimai gali būti padaryta didelė žala, prarasta reikšminga Europos Sąjungos paramos dalis, todėl yra pagrindas taikyti atsakovo turtui bei piniginėms lėšoms turto areštą 125 069,99 Eur sumai.

III. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. kovo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti.

Atsakovo teigimu, Agentūros sprendimas, kurio pagrindu Agentūra reikalauja priteisti iš atsakovo 125 069,99 Eur sumą, yra apskųstas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir skundas dar nėra išnagrinėtas.

Pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – piniginių lėšų areštas – yra neproporcinga, ja iš esmės paralyžiuojama atsakovo ūkininkavimo veikla. Agentūra disponuoja dokumentais, patvirtinančiais gerą atsakovo finansinę padėtį, tačiau sąmoningai nepateikė šių dokumentų teismui. Agentūrai žinoma, kad atsakovas disponuoja didelės vertės nekilnojamuoju turtu, itin didelės vertės žemės ūkio technika, kurių areštas būtų pakankamas pareiškėjo reikalavimams užtikrinti ir netrikdytų ūkininko veiklos. Pareiškėjo vertinimu, jo turimos žemės vidutinė rinkos vertė sudaro ne mažiau kaip 748 275,90 Eur, o vien privalomai draudžiamos žemės ūkio technikos bendra vertė yra 294 998 Eur draudimo bendrovės perskaičiuojamos atkūrimo vertės. Pagal Pelno (nuostolių) ataskaitą S. K. veikla pelninga (grynasis pelnas yra 43 916 Eur), o balanso duomenys rodo, kad S. K. disponuojamo trumpalaikio turto vien balansinė vertė sudaro 282 243,00 Eur. S. K. faktiškai turimų arklių vidutinė rinkos vertė sudaro ne mažiau kaip 82 000 Eur. S. K. disponuoja nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu bei žemės ūkio technika, kurios bendra vertė yra ne mažesnė kaip 1 407 516,90 Eur (748 275,90 Eur + 294 998,00 Eur + 282 243,00 Eur + 82 000 Eur), be to S. K. vykdoma žemės ūkio veikla yra pelninga.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (tolia – ir CPK) 147 straipsnio 6 dalimi, asmuo, kurio prašymu taikomos užtikrinimo priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per keturiolika dienų kreiptis į antstolį. Nagrinėjamu atveju teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis per 14 dienų nebuvo pateikta antstoliui, atitinkamai nebuvo užvesta jokia vykdomoji byla pas jokį antstolį, nėra antstolio sudaryto atsakovo S. K. turto aprašo, t. y. Agentūra nevykdo imperatyvių teisės normoje aiškiai apibrėžtų reikalavimų ir tokie tyčiniai Agentūros veiksmai, be kita ko, lemia neigiamus padarinius atsakovui, kadangi nutarties nevykdant antstoliui yra neįmanomas atsakovo teisių ir teisėtų interesų gynimas / užtikrinimas vykdymo procese, tame tarpe, neįmanomas arešto nukreipimas į atsakovo valdomą didelės vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o vietoje to yra areštuotos S. K. banko sąskaitos, dėl ko neįmanoma vykdyti ūkininko veiklos, turėti apyvartinių lėšų ir t.t. Taigi, per 14 dienų nepateikus nutarties antstoliui, taikytos užtikrinimo priemonės nustoja galioti.

Nagrinėjamu atveju buvo akivaizdžiai nesilaikyta teismo nutartimi nustatyto arešto taikymo eiliškumo, t. y. areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir tik jo nesant ar esant nepakankami – pinigines lėšas.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė nė vienos iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, t. y. neįrodė prima facie reikalavimo pagrįstumo ir tikėtinos neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Atsakovo vertinimu, tokiomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis yra akivaizdžiai pažeidžiami proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principai bei viešasis interesas. Susidariusioje situacijoje kyla žala tik vienam atsakovui, kurią būtų sunku atitaisyti arba, nenaikinant skundžiamos nutarties, apskritai reikės likviduoti ūkininko ūkį ir už likvidacines vertes bankroto procese išparduoti už Europos Sąjungos lėšas pirktą techniką bei bus prarasta viskas kas S. K. buvo kurta ilgus metus, dėl ko Agentūros prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju yra visiškai neadekvačios siekiamam tikslui.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neturi pareigos laukti kol baigsis administracinio sprendimo apskundimo terminas tam, kad būtų pateiktas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Naujausioje teismų praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra nepriklausomas nuo to, ar praėjo 60 kalendorinių dienų skolos apmokėjimui, bei nuo to, ar administracinis sprendimas (kaip šiuo atveju Sprendimas) yra apskųstas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-599-415/2023, 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje eAS-553-789/2024).

Agentūra nurodo, kad neveda ir nekoordinuoja atsakovo buhalterinių duomenų ir neatlieka jų analizės, be to, neturi informacijos apie atsakovo finansinius įsipareigojimus fiziniams asmenims, juridiniams asmenims, kredito įstaigoms, bankams bei t. t., todėl Agentūra nesprendžia apie atsakovo finansinę ūkio būklę.

Agentūros vertinimu, atsakovas nepagrįstai remiasi CPK nuostatomis, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjo teigimu, pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2023 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-758-789/2023) konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovo poreikiams patenkinti, turi nustatyti antstolis – šiuo atveju atsakovas galėjo inicijuoti reikalavimo užtikrinimo priemonių keitimą, todėl pats atsakovas galėtų kreiptis į antstolį dėl nutarties vykdymo, kad būtų nustatyta lėšų suma, reikalinga asmeniniams poreikiams. Agentūrai aktualus yra arešto įregistravimas valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registre, o ne turto aprašas, kurį atlieka antstolis.

Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. kovo 27 d. nutarties, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimo suma yra labai didelė, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės galimai gali būti padaryta didelė žala, prarasta reikšminga Europos Sąjungos paramos dalis, todėl yra pagrindas taikyti atsakovo turtui bei piniginėms lėšoms turto areštą 125 069,99 Eur sumai.

Atsakovas iš esmės nesutinka su piniginių lėšų areštu ir tvirtina, kad nebuvo ABTĮ nustatytų sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jos neproporcingos, be to, jo turimas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas yra pakankama priemonė pareiškėjo reikalavimams užtikrinti.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertins, ar skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu buvo pagrindas tenkinti Agentūros prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas 2015 m. birželio 30 d. pateikė Agentūrai paraišką Nr. 17VM-KV-15-1-05865-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. 2017 m. balandžio 6 d. Agentūra ir atsakovas pasirašė paramos sutartį Nr. 17VM-KV-15-1-05865-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, kurią 2019 m. sausio 24 d. pakeitė, sumažinant paramos sumą iki 146 280,00 Eur. 2019 m. gegužės 13 d. atsakovui išmokėta 145 248,50 Eur paramos suma. Agentūra 2025 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. SKP-111, kuriuo nuspręsta už paraiškoje prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą 2021, 2022 ir 2023 metais atsakovui pritaikyti paramos dalies susigrąžinimo sankciją bei nutraukti Paramos sutartį.

Pareiškėjas Agntūra būtinybę taikyti atsakovo turto areštą grindė tuo, kad atsakovas, kuriam išmokėta 145 248,50 Eur paramos suma, sąmoningai ir tendencingai nuo pat 2024 m. pavasario nebendrauja ir nebendradarbiauja su Agentūra, neįgyvendino projekto, pareiškėjo vykdomų veiklų vystymas yra dinamiškas procesas, pareiškėjo planuotos pardavimo pajamos ženkliai mažesnės nei planuotos, todėl siekiant užtikrinti galimos skolos išieškojimą, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas tikslingas. Pareiškėjo nuomone, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga, nes ja siekiama apsaugoti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos finansinius interesus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad į bylą atsakovas pateikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2025 m. birželio 3 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo informuojama, kad, išnagrinėjusi atsakovo skundą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nustatė, kad Agentūros 2025 m. kovo 12 d. sprendimas „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. SKP-111 nėra pakankamai išsamus ir motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, išsamumo ir objektyvumo principų. Ministerija prašė Agentūros peržiūrėti priimtą 2025 m. kovo 12 d. sprendimą „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. SKP-111 ir priimti naują, atitinkantį VAĮ reikalavimus ir bendruosius teisės principus, sprendimą ir apie vertinimo rezultatus informuoti pareiškėją ir ministeriją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei ginčo šalių argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumo ir proporcingumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo Agentūros, kuriam teko pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, nurodyti argumentai, kuriais jis grindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindžia neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo grėsmės realumo. Nagrinėjamu atveju nebuvo atskleistos visos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui reikšmingos faktinės aplinkybės (pvz., apie tarp šalių susiklosčiusių santykių eigą 2017–2025 m.), nepateikti į bylą įrodymai, patvirtinantys, kad siekiama susigrąžinti suma atsakovui yra didelė, kad atsakovas yra nemokus ar gali tapti nemokus, imtis veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl pareiškėjo argumentai pripažintini deklaratyviais ir neįrodytais, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-538-1188/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-411-520/2024).

Vertinant Agentūros argumentus pažymėtina, kad byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui reikšminga ne tik siekiama susigrąžinti suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Šiuo konkrečiu atveju duomenų, patvirtinančių akivaizdų atsakovo nesąžiningumą, nėra pateikta. Taip pat Agentūros argumentai dėl pareiškėjo vykdomos veiklos dinamikos bei kad nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė tikimybė, jog bus siekiama nuslėpti turimą turtą ar bus imtasi kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti valstybės finansinius interesus, – yra deklaratyvūs ir nepagrįsti faktiniais duomenimis bei savaime nepatvirtina realios grėsmės, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-767-1188/2024).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi į bylą pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju neatitiko proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principų.

Pareiškėjo nurodoma teismų praktika nėra identiška nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms (be kita ko, skiriasi faktinės aplinkybės dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, prašomos priteisti sumos, aplinkybės dėl paramos išmokėjimo / susigrąžinimo, atsakovų veiksmai iki Agentūros kreipimosi į teismą ir kt.), be to, ginčui nagrinėjamu klausimu yra aktualios naujesnės, šioje nutartyje jau minėtos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, todėl Agentūros nurodyta teismų praktika vadovautis šiuo atveju nėra pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Agentūra nagrinėjamu atveju nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo S. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. kovo 27 d. nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinti.

Pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis