2020-03-10 Nr. AB-5487-3-61-3-00802-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr.A-921-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00802-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo, teisės ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai), priteisti 13 060,96 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. kovo 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad kameros buvo per mažos, be to, dalį jų ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose buvo prasta ventiliacija, tvyrojo drėgmė, šaltis, nuo lubų ir sienų luposi tinkas. Stalai buvo per maži, todėl nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Dėl tokių sąlygų, pareiškėjo teigimu, jis patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, taip pat pablogėjo ir pareiškėjo sveikata.

3. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad neturtinė žala kilo ir dėl netinkamai suteiktos medicininės pagalbos – pareiškėjui tirpo rankos, širdies srityje jautė skausmus, nuolat skaudėjo galvą. Apie 50 kartų buvo bandyta jį nuvesti pas Lukiškių TI-K privalančią dirbti gydytoją, tačiau apie pusę metų tai nebuvo padaryta. Visą kalinimo laiką pareiškėjas buvo girdomas daugybe vaistų nuo neaiškių ligų, vėliau pradėti leisti vaistai į raumenį, kurie tik pasunkino ligą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad:

5.1. Iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengia kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5.2. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įremi daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti kameroms vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

5.3. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir aptarnavimus pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims

5.4. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam galbūt padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl laikymo sąlygų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo E. Ž. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ploto trūkumu, teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų Lukiškių TI-K duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad ploto norma, turinti tekti kameroje vienam asmeniui pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), nebuvo pažeista, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatė.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos normų pažeidimų (netinkama temperatūra, drėgmė, kamerose buvo pelėsis), teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatus (16 p., 17 p.), taip pat į byloje pateiktą medžiagą (Visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktus), konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nurodytų aspektų yra neįrodyti.

10. Teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl to, kad neturtinę žalą jam sukėlė neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, laikant jį kamerose, kuriose buvo tarakonų ir naktimis žiurkių, yra nepagrįsti, kadangi Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 14 d. pranešime Nr. 24-2119 teigiama, jog Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Teismas taip pat pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktų gydytojo konsultacijų bei netinkamo gydymo vaistais, pažymėjo, kad, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, kritiškai vertintini minėti pareiškėjo teiginiai. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtino, kad pareiškėjas ne kartą buvo konsultuotas Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų (nuo 2015 m. iki 2016 m. vedamoje medicininėje kortelėje yra 69 puslapiai su gydytojų įrašais ir medicininiais tyrimais), buvo pats atsisakęs medicininės apžiūros (2016 m. spalio 8 d. pareiškėjo ranka medicininėje kortelėje darytas įrašas), taip pat buvo siunčiamas į konsultacijas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam buvo atliekami įvairūs tyrimai, skirti vaistai, pareiškėjo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas buvo nuvežtas į Lazdynų ligoninę, taigi pareiškėjo skundo teiginius, jog buvo sunku patekti pas gydytojus, teismas atmetė. Dėl pareiškėjo teiginių, kad paskirti vaistai jo tinkamai neišgydė, teismas pažymėjo, kad tokiais savo argumentais pareiškėjas iš esmės žalą sieja su netinkamai pacientui suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Šie santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl ginčas dėl tokių pareiškėjo nusiskundimų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme.

12. Atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėti Lukiškių TI-K veiksmas – valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

III. 13. Pareiškėjas E. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2176-535/2018.

15. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu.

16. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjui tekusį kameros plotą, kadangi neatsižvelgė į tai, kad didelę dalį ploto užėmė baldai.

17. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsiliepime į apeliacinį Lukiškių TI-K remiasi CK nuostatomis dėl neturtinės žalos atsiradimo sąlygų, cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Lukiškių TI-K taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nepagrindžia jam tariamai padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. kovo 23 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo skundo reikalavimų ir nesivadovavo teismų praktika.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl jam tekusio ploto, nurodo, kad Įsakymo 1.3.1 papunktyje numatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

24. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo, nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

25. Nagrinėjamu atveju, remiantis atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. kovo 23 d. (457 paras) buvo laikomas kamerose Nr. 119, Nr. 161, Nr. 163, Nr. 136, Nr. 156, Nr. 162, Nr. 176, Nr. 160, Nr. 171, Nr. 182, Nr. 306, Nr. 184, Nr. 152, Nr. 104, Nr. 169, Nr. 168, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo bendro kameros ploto atskirta 1,5 m aukščio mūrine sienele ir užuolaida. Teisėjų kolegijos įsitikinimu 1,5 m aukščio sienelės įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių ar į kamerą įėjusių pareigūnų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 31 parą buvo laikomas vienas. Pareiškėjas neteikė jokių argumentų, jog gyvendamas kameroje vienas patyrė nepatogumus naudotis tualetu, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą. Nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėją būtų diskriminavę ar riboję jo privatumą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo laikotarpiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pakankamai užtikrintas 426 paras, todėl šiuo atveju konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimas.

26. Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo nurodomų pažeidimų, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartoja.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, ištyrusi bylos medžiagą, pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šio pažeidimo būtų teikęs skundus ar prašymus Lukiškių TI-K administracijai. Atsižvelgdama į pažeidimo trukmę, mastą ir pobūdį (pareiškėjui 426 paras nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), įvertinusi kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tinkama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra 900 Eur.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiant 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Pareiškėjas E. Ž. prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jo turėtas išlaidas, todėl šis pareiškėjo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas