2018-01-05 Nr. AB-510-3-61-3-03121-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3530-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03121-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės iki 2015 m. lapkričio Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo tamsu, šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko gryno oro, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose buvo stalas tik su 2 kėdėmis, todėl visiems neužtekdavo vietos pavalgyti atsisėdus prie stalo. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, žeminamas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–21) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti šių asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose bei užkardyti konfliktines situacijas. Paaiškino, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus, kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei higienos priemonėms susidėti, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu (b. l. 68–72) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Lukiškių TI-K 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, kitą skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. spalio 22 d. kamerose Nr. 110, 383, 319, 116, 217, 111, 112, 114. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2015 m. rugsėjo 12 d. – 2015 m. rugsėjo 13 d., 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. spalio 17 d. – 2015 m. spalio 18 d. laikotarpiais. Taigi yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą bei neteisėtus atsakovo veiksmus.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje nepakakdavo kėdžių pavalgyti prie stalo, teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą neneigė, kad dėl mažo kamerų ploto jose gali būti tam tikrų baldų trūkumas, tačiau iš atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjas beveik visą ginčo laikotarpį buvo laikomas vienas arba dviese, išskyrus 2015 m. rugsėjo 12 d. – 2015 m. rugsėjo 13 d. (keturiese) ir 2015 m. spalio 17 d. – 2015 m. spalio 18 d. (trise), t. y. sėdimos vietos prie stalo pareiškėjui galėjo neužtekti tik dvi dienas. Kita vertus, nurodytas pažeidimas iš esmės yra susijęs su asmeniui tenkančio minimalaus ploto pažeidimu, todėl laikytinas nurodyto pažeidimo dalimi ir atskirai dėl jo nepasisakytina. Juo labiau, kad pareiškėjas nepagrindė šiuo pagrindu atsiradusios žalos, nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė negalėjimas pavalgyti prie stalo.

8. Pasisakydamas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ši aplinkybė gali būti vertinama kaip lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus, tokios galimybės teismui pateiktame skunde neneigė ir pats pareiškėjas, tuo tarpu jo argumentas, kad kamerose trūkdavo oro, nelaikytinas pakankamai konkrečiu, kadangi tokie pareiškėjo pojūčiai yra subjektyvaus pobūdžio ir nepatvirtina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas nepakankamai konkrečiai nurodė ir kitus Lukiškių TI-K laikymo sąlygų pažeidimus. Skundo teiginiai, susiję su kamerų apšvietimu, oro temperatūra ir santykine oro drėgme, yra labai abstraktūs ir neindividualizuoti. Pareiškėjas nenurodė nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet pastebėjo skunde nurodytus pažeidimus, nei kaip ir kokius prietaisus naudodamas, juos nustatė. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 114 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus, šioje kameroje įrengti skaidraus stiklo langai, yra galimybė kamerą vėdinti pro langą, apšvietimo reikalavimų pažeidimų nenustatyta; kameroje Nr. 116 buvo tinkama santykinė oro drėgmė ir temperatūra, vėdinimas užtikrintas per langą. Teismas neturėjo duomenų apie kitose pareiškėjo kamerose buvusias laikymo sąlygas, tačiau pareiškėjui skunde jas apibūdinus deklaratyviai, atsakovo atstovui tenkanti pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų proporcingumo principo. Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, laikymo sąlygos (išskyrus asmeniui tenkančio ploto reikalavimus) neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pareiškėjui pakankamai jų neindividualizavus ir nekonkretizavus, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė higienos normų reikalavimų pažeidimų.

10. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tik 5 paras buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jam taip pat jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nusiskundimus išdėstė labai abstrakčiai, todėl teismas nelaikė jų itin reikšmingais. Pareiškėjas nenurodė, kad netinkamos laikymo sąlygos būtų dariusios įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai, sukėlusios rimtas negrįžtamas pasekmes, pareiškėjas didelę dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, todėl privatumo stoka ir ploto reikalavimų pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Teismas taip pat nurodė neturintis pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, todėl padarė išvadą, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. 11. Pareiškėjas N. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79–80), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Nurodo, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko nustatytų reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K teismui pateikė melagingą informaciją, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas tik nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d., kadangi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. spalio 23 d. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią į teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos plotą neįskaičiuojamas kameroje esantis inventorius.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–91) prašo jį atmesti.

14. Nurodo, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą, taip pat teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, tačiau reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkino.

16. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė ne visus duomenis apie jo buvimą Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, taip pat netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui skundėsi jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės–lapkričio mėnesiais, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad kalinimo sąlygos šioje įstaigoje turėjo būti vertinamos nuo 2015 m. kovo 24 d., atmestini. Kita vertus, iš pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos Vilniaus pataisos namų 2017 m. vasario 15 d. pažymos Nr. 42-254(1) „Dėl konvojavimų“ (b. l. 81–85) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas ir 2015 m. gegužės 8 d. – 2015 m. gegužės 11 d., 2015 m. gegužės 14 d. – 2015 m. gegužės 15 d., 2015 m. birželio 30 d. – 2015 m. liepos 3 d. laikotarpiais, kurie patenka į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytą ginčo laikotarpį, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K minėtais laikotarpiais sąlygas (įskaitant, bet neapsiribojant, duomenis apie tai, kuriose ir kokio ploto kamerose bei su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas).

19. Nustačiusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėtos visos pareiškėjo nurodytos ginčo aplinkybės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl įvertinus neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, būtinų naujų įrodymų kiekį yra pagrindas daryti išvadą, kad byla beveik visa apimtimi apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama naujais aspektais, o tai reikštų pareiškėjo teisės į apeliaciją pažeidimą. Todėl byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

20. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina pasiūlyti pareiškėjui patikslinti nurodomų jo teisės pažeidimų laikotarpius ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, taip pat išreikalauti iš atsakovo naujus įrodymus, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius