2018-08-28 Nr. AB-14748-3-61-3-04979-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-40-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04979-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.7; 60.3.8; 60.3.9; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-698-442/2018 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (2015 m. spalio 14 d.) ir papildomą skundą (2015 m. gruodžio 14 d.), patikslintus skundus (2015 m. gruodžio 30 d. ir 2016 m. balandžio 18 d.), iš kurių 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti reikalavimas dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, kaip viešojo administravimo subjekto, vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Kiti galutiniame patikslintame skunde išdėstyti reikalavimai, kurie cituojami ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartyje, įvardyti kaip procesiniai prašymai.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas dėl netinkamo viešojo administravimo neatliko pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją jam suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų – neužtikrino Konstitucijos viršenybės ir konstitucinės santvarkos, toleravo Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijų sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimų netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad Konstitucijoje nustatyta Konstitucinio Teismo kompetencija ir įtvirtintas baigtinis teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turinčių subjektų sąrašas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymai nepriskirtini Konstitucinio Teismo – teisminę valdžią vykdančios institucijos – kompetencijai, todėl jie buvo išnagrinėti viešąjį administravimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų viešo aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose, kitose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytos asmenų prašymų nagrinėjimo tvarkos ir terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas kilęs dėl Konstitucinio Teismo kanclerio 2015 m. rugpjūčio 21 d. administracinės procedūros sprendimo Nr. 14B-434(2.6.) „Dėl prašymo“ ir Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. rugsėjo 28 d. administracinės procedūros sprendimo Nr. 14B-524(2.6) „Dėl Jūsų prašymo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nurodytų aktų neginčijo, tačiau laikė gautus atsakymus neveikimu ir vilkinimu atlikti Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus ir bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjo, kaip fizinio asmens, Konstituciniam Teismui paduoti prašymai, įvardyti kaip konstituciniai skundai, akivaizdžiai neatitiko Konstitucijos 106 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnyje nustatyto reguliavimo, todėl tokie prašymai, gauti Konstituciniame Teisme, pagal savo formą, turinį, atsižvelgus į tai, kad juos padavė fizinis asmuo, pagrįstai nebuvo prilyginti Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyta tvarka paduotiems prašymams, todėl jie negalėjo būti priežastis pradėti nagrinėti konstitucinės justicijos bylą.

Teismas, atsižvelgęs į minėtą Konstitucinio Teismo veiklos konstitucinį reguliavimą, į faktines bylos aplinkybes, į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio nuostatas, kuriose aiškiai išdėstyta, kada teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, šioje byloje nenustatė jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad jo nurodomų pareigūnų veiksmuose (neveikime) yra nusikalstamos veikos požymių, pažymėjo, jog šie teiginiai nepagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo taikyti ABTĮ 109 straipsnyje nustatytas priemones.

Teismas, atsižvelgęs į visas byloje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl jį atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti, stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo bei teisėtumo kontrolei atlikti, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas buvo neteisėtas, neteisingas, neargumentuotas ir nemotyvuotas. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su dviem konstituciniais skundais teisminės gynybos, tačiau šis teismas nei jo, nei G. K. teisių negynė, o tik atsiuntė Konstitucinio Teismo kanclerio 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 14B‑434(2.6) ir Konstitucinio Teismo pirmininko pasirašytą 2015 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. 14B-524(2.6). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šią situaciją toleravo, neteisėtai pašalino iš bylos šalių Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Lietuvos Respublikos Prezidentą, leido nedalyvauti teismo posėdyje atsakovams bei jiems išvengti atsakomybės, taip pat nepriėmė ir neišreikalavo svarbių įrodymų bei jų netyrė. Pareiškėjo nuomone, procesas vyko nesąžiningai ir šališkai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi kompetencijos aiškinti Konstituciją, netinkamai ją aiškino, todėl atėmė iš jo ir kitų Lietuvos piliečių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas akcentavo, kad administracinės bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas ir turėjo būti kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu oficialiai išspręsti: 1) pareiškėjo pateiktus konstitucinius skundus dėl įvairių valstybės institucijų pareigūnų bei kitų asmenų įvykdytų šiurkščių Konstitucijos pažeidimų, atsižvelgiant į minėtų asmenų atliekamus korupcinius bei kitus nusikaltimus, diskriminaciją jo ir G. K. atžvilgiu; 2) ar šioje byloje taikomi teisės aktai, taip pat ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, jo 18 straipsnis, atitinka Konstituciją bei joje įtvirtintus principus; 3) ar šioje byloje skundžiamas Konstitucinio Teismo kanclerio 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 14B-434(2.6) ir Konstitucinio Teismo pirmininko pasirašytas 2015 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 14B-524(2.6) bei šiuos raštus pasirašę pareigūnai nepažeidė Konstitucijos, jos principų bei duotų priesaikų; 4) ar atimant iš pareiškėjo teisę tiesiogiai ir netiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo pažeisti tarptautiniai bei nacionaliniai teisės aktai, Konstitucija bei joje įtvirtinti principai.

Atsakovas Konstitucinis Teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutiko su Konstitucinio Teismo kanclerio 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 14B-434(2.6), taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 14B-524(2.6), kuriais atsakyta į pareiškėjo pateiktus prašymus (paties pareiškėjo įvardintus konstituciniais skundais). Skundžiamame teismo sprendime taip pat buvo padaryta pagrįsta išvada, jog šiuo atveju pareiškėjas, neginčydamas minėtų administracinių aktų, tačiau vertindamas nurodytais atsakovo raštais pateiktus atsakymus į jo prašymus kaip atsakovo neveikimą ir vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, iš esmės nesutiko su tuo, kad jo prašymai buvo nagrinėjami ir į juos atsakyta vadovaujantis bendrąja prašymų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose tvarka (t. y. laikantis Taisyklių), o ne nagrinėjami pagal Konstitucinio Teismo įstatymą kaip prašymai ištirti teisės aktų konstitucingumą (paklausimai dėl išvados).

Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vertino, kad minėti pareiškėjo prašymai negalėjo būti prilyginti paduotiesiems Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka (t. y. kaip sudarantys prielaidas pradėti konstitucinės justicijos bylas), nes nei Konstitucija, nei Konstitucinio Teismo įstatymas nenumato galimybės fiziniams asmenims kreiptis tiesiogiai su konstituciniais skundais į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinį teisingumą įgyvendinančią instituciją. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijoje nustatytą Konstitucinio Teismo kompetenciją ir įtvirtintą baigtinį teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turinčių subjektų sąrašą, kuriais nėra suteikta galimybė piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą (asmuo savo teisę gali įgyvendinti per teismus, nagrinėjančius jo individualią bylą), neprivalėjo priimti minėtų pareiškėjo prašymų ir jų išnagrinėti iš esmės. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymai nepriskirtini Konstitucinio Teismo – teisminę valdžią vykdančios institucijos – kompetencijai, jie buvo pagrįstai išnagrinėti viešąjį administravimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovas sutiko su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, jog Konstitucinis Teismas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, laikėsi Taisyklėse nustatytos asmenų prašymų nagrinėjimo tvarkos ir terminų.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad jo skundą nagrinėjo ir skundžiamą sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas, padaręs proceso teisės normų pažeidimų, nėra pagrįstas, todėl negalėjo sudaryti prielaidų naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas nurodė, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikė prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įvairių teisės aktų, taip pat pareigūnų veiksmų konstitucingumo tyrimo. Tačiau, atsižvelgiant į Konstitucijos 105 straipsnyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 73 straipsniuose įtvirtintą Konstitucinio Teismo kompetenciją, dalis pareiškėjo prašymų būtų nežinybingi Konstituciniam Teismui, o dėl kitų prašymų, atsakovo nuomone, nebuvo pagrindo kreiptis, prašant atlikti teisės aktų konstitucingumo tyrimą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. nutartimi Nr. A-698-442/2018 pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismas nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame iš esmės buvo išnagrinėta ši administracinė byla, turėjo teisę reikšti prašymus, teikti paaiškinimus. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo tokios, dėl kurių bylą apeliacinės instancijos teisme reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl teismas pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkino.

Teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjas nebuvo subjektas, turėjęs teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų konstitucingumą, todėl pareiškėjo prašymai, adresuoti Konstituciniam Teismui, turėjo būti nagrinėjami ne pagal Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir jį lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka.

VAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Taigi atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. liepos 28 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymus, pagrįstai vadovavosi Taisyklėmis.

Teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines aplinkybes dėl atsakovo 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 14B-434(2.6) ir 2015 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. 14B‑524(2.6) pagrįstumo, vertindamas šių raštų teisėtumą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, savo išvadas pagrindė išsamiais ir detaliais motyvais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Atsakovas, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. liepos 28 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymus, todėl konstatuoti, jog atsakovas, nagrinėdamas minėtus pareiškėjo prašymus, vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nebuvo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismui, įvertinus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, nekilo jokių abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinamas.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar pakeisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. birželio 14 d. gautas pareiškėjo V. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-698-442/2018. Taip pat pareiškėjas prašo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9, 10 punktuose nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti įvertinant, ar ABTĮ ir kiti teisės aktai atitinka Konstituciją, taip užtikrinti pareiškėjo ir kitų asmenų teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) prejudicinio sprendimo su prašymu oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos nacionalinių teismų, Nacionalinės teismų administracijos ir teismų savivaldos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Europos Sąjungos teises aktams ir juose įtvirtintiems teisingumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams bei kitiems Europos Sąjungos teisės principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-698-442/2018, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 ir 10 punktuose įtvirtintais pagrindais. Pareiškėjas taip pat prašo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas negali remtis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, nes dėl jo teisių ir pareigų byloje yra pasisakyta, o, kaip minėta, inicijuoti proceso atnaujinimą šiuo pagrindu gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo spręsti dėl proceso atnaujinimo, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis šiuo pagrindu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai (žr., pvz., 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-502/2018).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, jog nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punktu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ 44 straipsnio nuostatų pažeidimus. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį Teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra jokių aplinkybių ir įrodymų, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, pareiškėjas remiasi savo subjektyvia nuomone ir deklaratyviais teiginiais, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi pareiškėjas. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su priimtu teismo sprendimu. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Pareiškėjas taip pat prašo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio keliamos abejonės dėl įstatyme įtvirtintos normos konstitucingumo yra vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Proceso dalyvio pateikti argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina, ar yra teisinis pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą nagrinėjantis teismas turi diskreciją spręsti, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagrindu bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-261/2018; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-356-415/2018).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą turėtų būti kreipiasi į Konstitucinį Teismą pagal pareiškėjo prašymą (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptis privalo tais atvejais, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo, būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra, nes šiuo atveju nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 ir 10 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-698-442/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-698-442/2018 atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-698-442/2018 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė