2019-01-09 Nr. AB-943-3-61-3-01832-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-578-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01832-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 1 265,66 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurghadą, tačiau kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ pasiskelbus nemokia ir iškėlus bankroto bylą. Pareiškėja Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau - ir Departamentas) pateikė prašymą grąžinti pinigus už neįvykusią kelionę, tačiau buvo informuota, kad jai už nesuteiktas paslaugas bus kompensuota tik 66,01 Eur, t. y. 4,96 procentai už neįvykusią kelionę sumokėtos sumos, ir šią sumą kompensavo draudimo bendrovė. Pareiškėjai liko neatlyginta 1 265,66 Eur suma.

3. Pareiškėjos teigimu, tokia kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Draudimo sumos, kuria buvo apdrausta UAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje keliamus reikalavimus. Taip atsitiko dėl to, kad kelionės pirkimo metu galiojo Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne kaip 7 procentų kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, tačiau tai neatitinka Direktyvos nuostatų. Valstybė, nustatydama tokį reikalavimo užtikrinimą, pažeidė Direktyvos nuostatas, todėl privalo kompensuoti visą pareiškėjos sumokėtą sumą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas.

6. Pažymėjo, kad šioje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams. Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos(toliau – ir ES) institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Be to, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia, turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje arba civilinius ieškinius baudžiamojo proceso metu, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatomis. Be to, pareiškėjos nurodomos 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos nesusijusios su ginčo dalyku. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pačios pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritaria Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 033,97 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 17 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo 3 798,00 Lt (1 099,98 Eur) (2014 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 112), tačiau kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 25 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo pareiškėją apie tai, kad konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, todėl draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjos sąskaitą perves 66,01 Eur. Ši suma pareiškėjai buvo pervesta 2015 m. rugsėjo 17 d.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

12. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Teismas nurodė, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja D. G.. Pareiškėjos pateikta 2014 m. spalio 17 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo nurodymas Nr. 112 (2017 m. spalio 17 d.) patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 3 798 Lt (1 099,98 Eur). Byloje nustatyta, kad, draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 66,01 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta – 1 033,97 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

14. Teismas pažymėjo, kad už vizas ir šventinę vakarienę pagal byloje pateiktą mokėjimo nurodymą Nr. 161 (2014 m. spalio 21 d.) 800 Lt (231,73 Eur) apmokėjo A. G., kuris savarankiško reikalavimo nereiškė. Nurodė, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Taip pat negali būti priteistos išlaidos, sumokėtos už šventinę vakarienę, nes jos sumokėtos už kitas papildomas paslaugas ir nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį.

III. 15. Pareiškėja D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas dalyje dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėtos 800 litų už Egipto vizas ir šventinę vakarienę, atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjai 230,87 Eur žalos atlyginimo.

16. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsni kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių, o išlaidas, sumokėtas už šventinę vakarienę, teismas įvertino kaip kitas, papildomas paslaugas, nepatenkančias į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi peržengia skundo ribas ir akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pareiškėja teigia, kad skunde teismui neprašė nustatyti jai padarytos žalos dydžio, kadangi šį klausimą išsprendė Departamentas, šią aplinkybę patvirtina Departamento 2015 m. liepos 27 d. raštas Nr. SD 856 „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“, kuriame nurodyta, kad vadovaudamasis teisės aktais bei vykdydamas turistų patirtų nuostolių ir galimų kompensacijų dydžio apskaičiavimą, Departamentas įvertino bendrą visų turistų patirtų nuostolių dydį, pagristą turistų pateiktais dokumentais. Tik gavus visus dokumentus bei turint galutinę bendrą turistų patirtų nuostolių sumą, bus nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4.96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Taigi draudimo bendrovė ERGO į prašyme nurodytą banko sąskaitą perves 66,01 Eur. Skaičiavimai patvirtinti UAB „Provisus“ atlikto audito metu. Byloje pateiktas 2015 m. rugsėjo 17 d. draudimo bendrovės ERGO raštas, kuriame nurodyta, kad ši bendrovė 66,01 Eur draudimo išmoką dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel" prievolių nevykdymo išmokėjo pagal Valstybinio turizmo departamento reikalavimą, o išmokos dydį nustatė Valstybinis turizmo departamentas ir UAB „Provisus“.

17. Pažymi, kad Departamentas pareiškėjai padarytos žalos dydžio klausimą išsprendė savo administraciniu sprendimu, remdamasis Turizmo įstatymo 16 straipsnio 5 punktu, nustatyto žalos dydžio pareiškėja neginčijo, todėl iš atsakovo priteistinos sumos dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Iš Departamento rašte esančio skaičiavimo matyti, kad 4,96 procento nuo pareiškėjos UAB „Freshtravel“ sumokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos sudaro 66,01 Eur, taigi visa patirtų nuostolių, pagrįstų pateiktais dokumentais, suma yra 1 330,85 Eur, tai reiškia, jog į pareiškėjos patirtus nuostolius buvo įskaičiuota ne tik suma, kuri buvo sumokėta už nuvykimo/grįžimo į Egiptą bei apgyvendinimo Egipte paslaugas - 1 099,98 Eur (3 798 litai), ką pirmosios instancijos teismas pripažino jai padaryta žala, bet ir 46,34 Eur (160 litų) suma už Egipto vizas bei 185,36 Eur (640 litų) - už šventinę vakarienę. Pareiškėja kelionių organizatoriui už neįvykusią kelionę sumokėjo iš viso 4 598 Lt (1 331,67 Eur), o 5,98 procentų nuo šios sumos - 66,057 Eur, iš kurių draudimo bendrovė kompensavo 66,01 Eur, taigi liko neatlyginta patirtų nuostolių suma – 1 265,66 Eur, kurią skunde pareiškėja ir prašė pirmos instancijos teismo priteisti.

18. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad jos paskaičiuota ir skunde teismui nurodyta suma eurais yra 0,82 Eur didesnė už Departamento paskaičiuotą patirtų nuostolių sumą, kurios pareiškėja neginčija, jos skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas priteistinos žalos dydis laikytinas rašymo apsirikimu ir tikslintinas, nurodant, kad bendra dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freschtravel“ nemokumo padarytų nuostolių suma yra 1 330,85 Eur. Kadangi 4,96 procentus šios sumos - 66,01 Eur atlygino draudimo bendrovė ir 1 033,97 Eur priteisė pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nepagrįstai nepriteista pareiškėjai padarytos žalos suma yra 230,87 Eur, kuri turi būti priteista iš atsakovo.

19. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai atsisakė iš valstybės priteisti pareiškėjos naudai jos sumokėtus pinigus už vizas ir šventinę vakarienę. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas apima už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Organizuota turistinė kelionė — iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalis). Pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V „Dėl turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinių sąlygų“, viena iš papildomų į kelionės kainą įskaičiuotų paslaugų yra vizų įforminimas. Tačiau vizos įforminimas ir šventinė vakarienė nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas ir šventinė vakarienė nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys. Taigi vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų ir šventinės vakarienės mokesčių. Kadangi vizų ir šventinės vakarienės mokesčiai nėra tinkamos išlaidos, kurių, kaip turtinės žalos atlyginimo, galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, atitinkamai, vizų ir šventinės vakarienės mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš valstybės.

21. Nagrinėjamu atveju visiškai jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui neturi pareiškėjos dėstomos aplinkybės dėl Departamento atlikto pareiškėjos patirtos žalos paskaičiavimo, kadangi sprendžiant klausimą dėl vizų ir šventinės vakarienės mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, yra aktualus nurodytas Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas, kuris suponuoja tai, kad vizų ir šventinės vakarienės mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš valstybės. Tai, kad Departamentas, pareiškėjos nuomone, galbūt neteisingai apskaičiavo jos patirtos žalos dydį, nesuponuoja pagrindo, nesilaikant Turizmo įstatyme nustatyto reglamentavimo, priteisti jai kaip žalos atlyginimą vizų ir šventinės vakarienės mokesčius, juolab, kad, kaip matyti iš byloje esančio 2014 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymo Nr. 161, šių mokesčių pareiškėja UAB „Freshtravel“ nemokėjo.

22. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta iš valstybės priteisti pareiškėjai jos sumokėtus pinigus už vizas ir šventinę vakarienę, yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas turi būti atmestas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai apskaičiavo pareiškėjai atlygintiną turtinę žalą.

24. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 17 d. sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT003536 (toliau – ir Paslaugų sutartis) skyriuje „Papildomos paslaugos“ yra nurodytos vizos į Egiptą bei šventinė vakarienė dviem asmenims. Pareiškėja, kaip ir kiekvienas atidus vartotojas, akceptuodama Paslaugų sutartį, galėjo ir turėjo suprasti, kad šios paslaugos yra papildomos, t. y. nepatenka į iš anksto parengtą turizmo paslaugų rinkinį, o šventinė vakarienė, kuri kainavo papildomai, galėjo būti įrašyta tik pareiškėjos valia. Pareiškėja Paslaugų sutartimi įsigijo paketą „viskas įskaičiuota“, į kurį visada įtraukiamas bent trijų kartų maitinimas per parą, todėl jos papildomai įsigyta šventinė vakarienė nėra susijusi su privalomu maitinimu pagal Paslaugų sutartį, taip pat su papildoma šventine programa.

25. Atkreipia dėmesį, kad pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, vizų įforminimas ar kitos papildomos paslaugos gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau mokestis už vizą yra laikomas papildoma ne turizmo paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Dėl šių priežasčių kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų ar kitų papildomų paslaugų mokesčius, atitinkamai, už papildomas paslaugas sumokėtų sumų, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo.

26. Pažymi, kad viza yra valstybės sprendimas leisti kitos šalies asmeniui atvykti į jos teritoriją. Valstybė, išduodanti vizą, gali priskirti vizai įvairius atributus, pvz.: kiek laiko viza galioja, kiek laiko leidžiama būti šalyje, ar viza galioja vienai kelionei ar daugiau ir pan. Asmuo, vykstantis į konkrečią organizuotą turistinę kelionę, jau gali būti įsigijęs ilgalaikę vizą ir papildomų išlaidų neturėti. Mano, kad pareiškėjos patirtos papildomos išlaidos nepatenka į Direktyvos ir Turizmo įstatymo apsaugos sferą, pareiškėja turi teisę reikšti reikalavimus bankrutuojančiai UAB „Freshtravel” dėl visos patirtos turtinės žalos atlyginimo bankroto byloje, bet ne administracinėje byloje dėl valstybės atsakomybės, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius ar šventinės vakarienės išlaidų, atitinkamai, šių sumų, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo. Pareiškėjos įsigytos papildomos paslaugos traktuotinos ne kaip iš anksto parengtas turizmo paslaugų rinkinys, o kaip pareiškėjos kelionės sąlygų pasigerinimas, dėl kurio pareiškėja prisiėmė asmeninę riziką, kuri nėra Direktyvos ar CK 6.271 straipsnio apsaugos objektas.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai nurodo, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

29. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Sutartyje nustatytą reglamentavimą bei peržengdamas teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas, nesant Komisijos arba ESTT atitinkamo sprendimo, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad valstybė, kaip ES narė, neužtikrino ir neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo nepakankamas pasiekti pagrindinį Direktyvos tikslą, kad valstybė yra padariusi pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė, todėl ši teismo išvada negali būti laikoma teisėtu pagrindu iš valstybės priteisti pareiškėjos naudai turtinę žalą.

30. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjos naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, kadangi ji nėra pasirašyta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjos į bylą pateiktas 2014 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 112 neįrodo, jog minėtu mokėjimu 1 099,98 Eur (3 798 Lt) pareiškėja pervedė kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už pareiškėjos užsakytą kelionę, kadangi minėtame mokėjimo nurodyme nurodyta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, bei, kad buvo sumokėta pagal paslaugų sutartį.

Be to, yra visiškai neaišku kokiu pagrindu pareiškėja 2014 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 112 pervedė 1 099,98 Eur (3 798 Lt) į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, paslaugų sutartyje Cherry Media LT, UAB nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentė, taip pat iš byloje esančių įrodymų nežinomi ir kiti pinigų pervedimo Cherry Media LT, UAB pagrindai. Taigi aplinkybė, kad pareiškėja pinigus už kelionę pervedė Cherry Media LT, UAB visiškai neįrodo paslaugų sutarties sudarymo fakto.

Aplinkybė, kad pareiškėja yra sumokėjusi UAB „Freshtravel“ tokią pačią pinigų sumą kaip buvo nurodyta paslaugų sutartyje, taip pat negali būti vertinama kaip paslaugų sutarties sudarymą patvirtinantis faktas. Šis faktas visiškai nereiškia, jog UAB „Freshtravel“ buvo išreiškusi valią ir sutikimą su pareiškėja sudaryti paslaugų sutartį, juolab, kad paslaugų sutarties nepasirašė UAB „Freshtravel“ įgaliotas atstovas. Teismo nurodytas motyvas, kad pareiškėjos pervestų pinigų sumos atitikimas paslaugų sutartyje nurodytai sumai patvirtina paslaugų sutarties sudarymo faktą yra visiškai nepagrįstas.

Pareiškėja į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjai iš valstybės priteisė turtinės žalos atlyginimą.

32. Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 1 099,98 Eur sumai, iš šios sumos neatėmus draudimo išmokos, kuri reikalavimų pateikimo dieną UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Todėl sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo - pagal Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „FreshtraveI“ nemokumo. Todėl teismas, nustatęs, kad UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skunde pareiškėja prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės. Sprendimo įsiteisėjimo atveju, jis būtų vykdomas valstybės biudžeto lėšomis, tokiu būdu būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

33. Pareiškėja D. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir - ABTĮ) reikalavimų apeliaciniame skunde nurodytoje apimtyje nepažeidė, kadangi pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Pareiškėjos reikalavimas grindžiamas tuo, kad dėl netinkamo Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo turizmo srityje perkeliant Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į Lietuvos teisę, ji patyrė žalą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nesvarbu, kokiu būdu nacionaliniais aktais turi būti pasiekiamas rezultatas - vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

35. Akcentuoja, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta teisė kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būti repatrijuotiems ir atgauti visus sumokėtus pinigus už kelionę. Atsakovas, perkeldamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionalinę teisę, akivaizdžiai netinkamai įgyvendino minėtas nuostatas ir neužtikrino Direktyvoje 90/314/EEB nurodytų tikslų. Priežastinis ryšys šiuo atveju taip pat akivaizdus - jeigu atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą 90/314/EEB, nebūtų susidariusi tokia situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, valstybėje nebūtų institucijos, kuri prisiimtų atsakomybę ir atlygintų nuostolius turistams. Taigi minėtos sąlygos valstybės atsakomybei egzistavo, todėl pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pagrįstai pripažino atsakovą atsakingu už pareiškėjai padarytos turtinės žalos atlyginimą.

36. Nurodo, kad nagrinėjamai bylai reikšmės neturi skirtingų Turizmo įstatymo redakcijų taikymas, nes bet kokiu atveju Turizmo įstatymas, galiojęs UAB „Freshtravel“ bankrutuojant, nesuteikė pakankamai garantijų, kad būtų išvengta žalos, kurią pareiškėja patyrė.

37. Pareiškėjos nuomone, aplinkybė, kad už dalį UAB „Freshtravel“ įsipareigotų suteikti paslaugų buvo apmokėta iš jos sutuoktinio A. G. sąskaitos, o pastarasis šioje byloje nepareiškė jokių reikalavimų, nereiškia, kad šios žalos atlyginimo ji negali reikalauti, kadangi pinigai, esantys sutuoktinio banko sąskaitoje, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio nuostatas, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

38. Nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad skundžiamam teismo sprendimui įsiteisėjus, ji įgis teisę dar kartą reikalauti padarytos žalos atlyginimo ir iš UAB „Freshtravel“, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos reikalavimas 1 099,98 Eur sumai, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ yra nemokus, kokia įmonės finansinė padėtis, nėra žinoma, byloje yra itin daug kreditorių ir pareiškėja nesitiki, kad jos, kaip trečios eilės kreditoriaus, reikalavimas galėtų būti patenkintas. Be to, UAB „Freshtravel“ bankroto administratorius šioje byloje yra įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jam apie įsiteisėjusį sprendimą šioje byloje bus žinoma, todėl patenkinus pareiškėjos reikalavimą priteisti žalą iš atsakovo, pareiškėja bus pašalinta iš BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašo.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 40. Byloje ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

41. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundo dalį ir priteisė jai iš atsakovo 1 033,97 Eur turtinei žalai atlyginti. Teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinę žalą už Egipto vizas bei šventinę vakarienę – 231,73 Eur, kadangi pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių, o už šventinę vakarienę sumokėta suma kaip už kitas papildomas paslaugas ir nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, be to, už vizas ir šventinę vakarienę sumokėjo A. G., kuris savarankiško reikalavimo nepareiškė.

42. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinta jos skundo reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo, teigia, kad jos patirtos išlaidos už vizas ir šventinę vakarienę turi būti priteistos, kadangi jas įvertino ir pripažino Departamentas. Aplinkybė, kad minėtas išlaidas apmokėjo A. G., kuris nepareiškė savarankiško reikalavimo, negali būti pagrindu jų nepriteisti pareiškėjai.

43. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.).

47. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

48. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

49. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

52. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

54. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

56. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

58. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

60. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjos apmokėjimu už kelionę į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, pažymi, kad iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, jog pinigai buvo sumokėti pagal beta.lt užsakymą. Paslaugų teikimo sutartis su kelionės organizatoriumi sudaryta 2014 m. spalio 17 d., mokėjimas už kelionę į Egiptą atliktas tą pačią dieną, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjos sumokėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Todėl atsakovo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

61. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, pažymi, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

62. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo 2014 m. lapkričio 10 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

64. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai nepriteisė išlaidų už Egipto vizas bei šventinės vakarienės išlaidų, kurias yra apmokėjęs A. G..

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, atsiliepimuose nurodytus argumentus šiuo klausimu, pažymi, kad išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, taip pat šventinė vakarienė, kurios paslaugų teikimo sutartyje nurodytos kaip papildomos paslaugos, yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuota kelione, kuri neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjos išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018).

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjai nepriteisė turtinės žalos atlyginimą už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą bei šventinę vakarienę. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jos prašoma priteisti turtinės žalos suma eurais yra 0,82 Eur didesnė už Departamento paskaičiuotą patirtų nuostolių sumą, kurios pareiškėja neginčija, o jos skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas priteistinos žalos dydis laikytinas rašymo apsirikimu ir tikslintinas, nurodant, kad bendra dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freschtravel“ nemokumo padarytų nuostolių suma yra 1 330,85 Eur.

Kadangi 4,96 procentus šios sumos - 66,01 Eur atlygino draudimo bendrovė ir 1 033,97 Eur priteisė pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nepriteista pareiškėjai padarytos žalos suma yra 230,87 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pareiškėjai D. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteisiama 230,87 Eur turtinė žala už Egipto vizas bei šventinę vakarienę. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad už vizą ir šventinę vakarienę sumokėjo A.

G., kuris nepareiškė savarankiškų reikalavimų, nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėja šių išlaidų nepatyrė. Kaip matyti iš SEB banko vietinio mokėjimo nurodymo, A. G. UAB „Freshtravel“ sumokėjo 800 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „kelionės pirkėjo D. G. priemoka už 2 Egipto vizas ir 2 šventinės vakarienės pagal 2014 m. spalio 17 d. ir 20 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitas“.

66. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas keičiamas priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 230,87 Eur turtinę žalą už Egipto vizas ir šventinę vakarienę. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjos D. G. reikalavimas dėl žalos atyginimo atmestas, pakeisti.

Priteisti pareiškėjai D. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 230,87 Eur (du šimtus trisdešimt eurų 87 euro centus) turtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė