2025-03-12 Nr. AB-4200-3-64-3-00189-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-475-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00189-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. T. skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovas) Šiaulių klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Tarnybos departamentas) 2023 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. V1(19.5)-215 „Dėl atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams neskyrimo O. T.“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Tarnybos departamentą iš naujo priimti sprendimą dėl O. T. 2023 m. sausio 5 d. pateikto prašymo.

2. Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėja (ukrainietė) 2023 m. sausio 12 d. pateikė Tarnybos departamentui 2024 m. sausio 5 d. prašymą skirti atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams (toliau – ir Prašymas). Tarnybos departamentas Įsakymu netenkino pareiškėjos Prašymo, nes į 3 mėnesių terminą vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti įtraukė ir tuos laikotarpius, kada pareiškėja sirgo, nors konsultuojantis telefonu Tarnybos departamentas paaiškino, kad į 3 mėnesių darbo terminą nėra įskaičiuojami ligos (nedarbingumo) laikotarpiai ir skaičiuojamas realus darbo laikotarpis, kuris prasideda nuo 2022 m. gegužės 19 d. ir baigiasi 2022 m. lapkričio 22 d. Būtent šis laikotarpis sudaro 3 mėnesių darbo laikotarpį ir skaičiuotiną per šį laikotarpį gautų darbo užmokesčių sumą.

2.2. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 481 straipsnio 2 dalies 3 punktu, apibrėžiančiu, kad asmens vidutinis vieno mėnesio bruto darbo užmokestis skaičiuojamas per 3 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį, dienos. Atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatą, nes turėjo 3 mėnesių terminą skaičiuoti be nedarbingumo laikotarpių, t. y. skaičiuoti tik asmens gaunamą atlyginimą, į minimą laikotarpį neįtraukiant nedarbingumo laikotarpių. Užimtumo tarnybos vadovas, tvirtindamas atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo ir mokėjimo tvarką, neturėjo teisės priimti tokio reglamentavimo, kuris prieštarautų Įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punktui. Įstatymas neeliminuoja galimybės pareiškėjai susirgti.

3. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams (toliau – ir Atvykimo išmoka) reglamentuoja Užimtumo įstatymas bei Atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2022 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-223 (toliau – ir Aprašas).

3.2. Priimant Įsakymą buvo nustatyta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkto a papunkčio sąlygos dėl darbuotoji mokamo darbo užmokesčio dydžio. Nagrinėjant pareiškėjos Prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, Užimtumo tarnyba nustatė, kad pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis, skaičiuojant per 3 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį dienos (t. y. nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 18 d.), yra 321,24 Eur, ir jis yra mažesnis negu 2,4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos (toliau – ir MMA)(t .y. 1 752 Eur), t. y. neatitinka Įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkto a papunkčio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas Įsakymas neskirti pareiškėjai atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams.

3.3. Iš pareiškėjos pateiktos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „EuroVita LT“ (toliau – ir Bendrovė) 2022 m. gruodžio 12 d. pažymos dėl darbuotojų praeitų metų vidutinio mėnesio darbo užmokesčio nustatyta, kad Bendrovė 2021 m. darbuotojų neturėjo, todėl pareiškėjos atžvilgiu buvo taikomas Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkto a papunktis.

3.4. Įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata nenumato jokių išimčių, kurioms esant 3 mėnesių laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas kita tvarka, t. y. eliminuojant nedarbingume būtą laiką. Nors pareiškėja teigia, kad 3 mėnesių laikotarpį turėtų sudaryti tik faktiškai pareiškėjos dirbtas laikas, tačiau minėta Įstatymo nuostata nekalba apie laikotarpį, kada asmuo faktiškai dirbo, o vartojama sąvoka „laikotarpis“, į kurį gali įeiti ir nedarbingumo laikotarpis. Nustatant pareiškėjos vidutinio vieno mėnesio bruto darbo užmokesčio dydį, buvo vertinamas tik pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis per 3 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pradžios. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti tik tas dienas, kuomet pareiškėja faktiškai dirbo ir gavo darbo užmokestį, ir kurios sudarytų 3 mėn. laikotarpį.

3.5. Galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, kad teisę į atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams įgyja ne absoliučiai visi Ukrainos piliečiai, pasitraukę iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos 2022 m. vasario 24 d. pradėtų vykdyti karinių veiksmų Ukrainoje, tačiau tik tie, kurie atitinka visas sąlygas, numatytas Įstatymo 481 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu sirgo ir negavo darbo užmokesčio, nesuteikia atsakovui teisės kitaip aiškinti Įstatymo nuostatas.

4. Pareiškėjos atstovė pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydama, kad, apskaičiuojant pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį, atsakovas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas ir vidutinį darbo užmokestį skaičiuoti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintu Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašas (toliau – ir VDU aprašas).

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: panaikino atsakovo Įsakymą; įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą pagal teismo pateiktus išaiškinimus; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybei 280 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja Užimtumo tarnybai pateikė Prašymą skirti atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 481 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, bei reikiamus dokumentus (darbo sutartį, pažymą apie Bendrovės darbuotojų praeitų metų vidutinį mėnesio darbo užmokestį ir pažymą apie pareiškėjos vidutinį vieno mėnesio darbo užmokestį). Atsakovas skundžiamu Įsakymu nutarė neskirti pareiškėjai atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams, nes nustatė, kad pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis, skaičiuojant per 3 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį dienos (t. y. nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 18 d.) yra 321,24 Eur per mėnesį, t. y. yra mažesnis negu 2,4 MMA (1 752 Eur).

7. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 5 dalies, 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minimų VAĮ nuostatų taikymo. Teismas taip pat aptarė Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies, Aprašo 3 ir 4 punktų nuostatas.

8. Teismas nustatė, kad šalys nesutaria dėl nagrinėjamu atveju taikytinų teisės aktų nuostatų bei pateikto vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, nes pareiškėja teigia, kad vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas atsižvelgiant į Darbo kodekso 145 straipsnio nuostatas, bei vadovaujantis VDU aprašu, o atsakovas su šiais teiginiais nesutinka. Teismas aptarė Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalies, VDU aprašo 1, 5, 7 punkto nuostatas.

9. Teismas kritiškai vertino atsakovo paaiškinimus, kad Įstatyme nėra nurodoma, jog, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, reikia remtis VDU aprašu, pažymėdamas, jog ši aplinkybė nepaneigia atsakovo pareigos remtis teisės aktu, reglamentuojančiu vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalies, VAĮ 3 straipsnio 4 punkto nuostatomis, nurodė, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, bei taiko teisės viršenybės principą. Teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas, kuris nėra paremtas jokiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl Įsakymas taip pat negali būti laikomas teisėtu.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, nesirėmė teisės aktų nuostatomis, todėl netiksliai atliko vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, kas lėmė nepagrįsto Įsakymo priėmimą, todėl Įsakymas naikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą, pagal teismo pateiktus išaiškinimus.

11. Teismas iš atsakovo priteisė 280 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

III. 12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, t. y. Užimtumo įstatyme reglamentuotiems santykiams pritaikė netinkamą vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą reglamentuojantį teisės aktą, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas sprendimas.

12.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, priimant sprendimą dėl pareiškėjos Prašymo, jos vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuojamas vadovaujantis VDU aprašu, kadangi Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame kodekse ir kitose darbo teisės normose nurodytais atvejais darbuotojui mokamos išmokos skaičiuojamos pagal jo vidutinį darbo užmokestį.

12.3. Atsakovas, vadovaudamasis Darbo kodekso 1 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis, nurodo, kad darbo teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio ir kitus glaudžiai su jais susijusius visuomeninius santykius. Išmoka, kuri turi būti skaičiuojama pagal jo vidutinį darbo užmokestį, darbuotojui mokama darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio ir kitus, glaudžiai su darbo santykiais susijusius, visuomeninius santykius reglamentuojančiose normose nurodytais atvejais. Nagrinėjamu atveju atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams reglamentuoja Užimtumo įstatymas, kurio reglamentavimo sritys nurodytos 1 straipsnio 1 dalyje. Kadangi Užimtumo įstatymas nereglamentuoja darbo santykių ir kitų glaudžiai su darbo santykiais susijusių visuomeninių santykių, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis turi būti apskaičiuojamas remiantis VDU aprašu.

12.4. Atsakovas, apžvelgęs Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kada darbuotojams yra mokamas vidutinis darbo užmokestis (apskaičiuojant nekonkuravimo kompensaciją, darbuotojui esant prastovoje, nutraukiant darbo sutartį ir t. t.), pažymėjo, kad atvykimo išmoka iš užsienio pritrauktiems darbuotojams nepatenka į Darbo kodekse numatytus atvejus, kuomet skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis.

12.5. VDU apraše nurodytas vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo pagrindas yra šalis siejantys darbinai teisiniai santykiai. Pareiškėjai pateikus Užimtumo tarnybai prašymą dėl atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo, tarp pareiškėjos ir Užimtumo tarnybos atsirado teisiniai santykiai, tačiau jie nepriskiriami darbiniams teisiniams santykiams, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, kad Darbo kodeksas ir Užimtumo įstatymas reglamentuoja panašius teisinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas dėl VDU aprašo taikymo apskaičiuojant vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį laikytas nepagrįstu.

12.6. Pareiškėja, vadovaudamasi VDU aprašu, nepagrįstai nurodo, kad jos vidutinis darbo užmokestis reikalaujamu laikotarpiu yra 2 201,76 Eur, toks pareiškėjos apskaičiavimas vertintinas kritiškai, nes per 3 mėnesių laikotarpį, skaičiuojamą nuo darbo sutartie sudarymo (t. y. nuo 2022 m. gegužės 19 d.) pareiškėja tokio dydžio darbo užmokesčio negavo (Bendrovės pažymoje nurodyta, kad pareiškėjai 2022 m. gegužės mėn. priskaičiuotas 681,82 Eur darbo užmokestis, 2022 m. birželio mėn. – 100 Eur, 2022 m. liepos mėn. pareiškėja visą mėnesį sirgo, 2022 m. rugpjūčio mėn. – 1 819 Eur darbo užmokestis).

12.7. Atsižvelgiant į Lietuvių kalbos žodyne pateikiamas žodžio „vidutinis“ reikšmes, vidutinis darbo užmokestis turi patekti į mėnesinių darbo užmokesčių ribas, iš kurių skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjos pagal VDU aprašą apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio dydis, kuris nepatenka į mėnesinių darbo užmokesčių ribas, parodo, kad VDU aprašas netinka Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui, kadangi neatitinka realaus paskaičiuoto darbo užmokesčio ir protingumo kriterijų.

12.8. Užimtumo tarnyba, nustačiusi, kad atvykimo išmoka iš užsienio pritrauktiems darbuotojams nepatenka į Darbo kodekse numatytus atvejus, kuomet VDU aprašo nustatyta tvarka skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, vertindama darbuotojo pateiktus duomenis apie jo vidutinį darbo užmokestį, vadovaujasi protingumo kriterijumi, t. y. vidutinį darbo užmokestį skaičiuoja išvedant vidurkį iš trijų mėnesių darbo užmokesčių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo atliktas vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas, kuris nėra paremtas jokiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu.

12.9. Pareiškėja pateiktame atsiliepime prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Užimtumo tarnyba turėjo pareigą remtis VDU aprašu, nes, nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikytinas įstatymas, reglamentuojantis panašius santykius. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Aprašo 2 punkte nustatyta, jog Apraše vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Užimtumo įstatyme, Darbo kodekse, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatyme, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį, turėjo pareigą vadovautis teisės viršenybės principu.

13. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Įsakymo neskirti pareiškėjai Atvykimo išmokos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. sausio 10 d. Užimtumo tarnybai pateikė 2023 m. sausio 5 d. prašymą skirti Atvykimo išmoką, bei pateikė 2022 m. gegužės 18 d. neterminuotos darbo sutarties Nr. 1, sudarytos tarp pareiškėjos ir Bendrovės, Bendrovės 2022 m. gruodžio 12 d. pažymos dėl darbuotojų praeitų metų vidutinio mėnesio darbo užmokesčio bei 2022 m. gruodžio 12 d. pažymos dėl O. T. vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio, kopijas.

17. Užimtumo tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos Prašymą, skundžiamu Įsakymu nutarė neskirti pareiškėjai Atvykimo išmokos, nes nustatė, kad pareiškėjos vidutinis bruto darbo užmokestis, skaičiuojant per 3 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį dienos (nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 18 d.), yra 321,24 Eur, t. y. mažesnis negu 2,4 MMA (1 752 Eur).

18. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, teigia, kad, skiriant Atvykimo išmoką pritrauktiems darbuotojams, bei vertinant jų gaunamą vidutinį darbo užmokestį, turi būti taikomos Darbo kodekso ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos, tarp jų – ir Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašas.

19. Užimtumo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, jog šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą.

20. Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalis nustato, kad teisę gauti atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams turi Ukrainos piliečiai, pasitraukę iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos 2022 m. vasario 24 d. pradėtų vykdyti karinių veiksmų Ukrainoje, jeigu šie asmenys atitinka visas šias sąlygas: 1) asmuo 2022 metais arba vėlesniais kalendoriniais metais laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju; 2) asmuo yra su darbdaviu sudaręs neterminuotą darbo sutartį dėl darbo funkcijų atlikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje (nuotolinio darbo atveju – dėl darbo funkcijų atlikimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos); 3) asmens vidutinis vieno mėnesio bruto darbo užmokestis, skaičiuojant per 3 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį, sudarytą vadovaujantis šios dalies 2 punktu, dienos, atitinka vieną iš šių sąlygų: a) yra ne mažesnis negu 2,4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, jeigu darbdavio darbuotojų praeitų kalendorinių metų (prieš asmens įdarbinimą) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo mažesnis kaip 2,4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos; b) yra ne mažesnis kaip darbdavio darbuotojų praeitų kalendorinių metų (prieš asmens įdarbinimą) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, jeigu darbdavio darbuotojų praeitų kalendorinių metų (prieš asmens įdarbinimą) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo didesnis kaip 2,4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos.

21. Užimtumo įstatymas nereguliuoja darbo teisinių santykių, o šio įstatymo 481 straipsnio 2 dalyje numatyta atvykimo išmoka iš užsienio pritrauktiems darbuotojams nėra pagal darbo teisės normas darbuotojui mokama išmoka.

22. Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kokio dydžio vidutinis vieno mėnesio bruto darbo užmokestis turi būti, kad asmuo įgytų teisę gauti Atvykimo išmoką, taip pat yra reglamentuota vidutinio vieno mėnesio bruto darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka.

23. Teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius tik tais atvejai, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).

24. Nagrinėjamu atveju Užimtumo įstatymo 481 straipsnyje yra sureguliuoti teisiniai santykiai, susiję su atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams gavimu, o šio įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta, kaip nustatoma viena iš sąlygų, kurią turi atitikti asmuo, siekiantis gauti Atvykimo išmoką, t. y. numatytas vidutinio vieno mėnesio bruto darbo užmokestis dydis ir šio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai pagal įstatymo analogiją vadovavosi Darbo kodekso 145 straipsniu bei Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496.

25. Atsakovas, vertindamas, ar pareiškėja atitinka Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas dėl Atvykimo išmokos skyrimo Ukrainos piliečiams, pasitraukusiems iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos 2022 m. vasario 24 d. pradėtų vykdyti karinių veiksmų Ukrainoje, nustatė, kad pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis, gautas per 3 mėnesių laikotarpį nuo jos įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį dienos (t. y. nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 18 d.), sudarė tik 321,24 Eur, t. y. buvo mažesnis, nei nustatyta Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl skundžiamame Įsakyme priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai Atvykimo išmokos.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas yra atmetamas.

27. Pareiškėja pateikė prašymą dėl garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjos naudai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos O. T. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys