af0ca930-9452-4bb9-aa30-4e0fa6ef2935 · Vilniaus miesto apylinkės teismas

?Civilinė byla Nr. 2YT-3073-1089/2021 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33841-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2. (S) VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS  SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 4 d. Vilnius Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Linas Virkutis, sekretoriaujant Rasai Kaupinytei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjai D. S., vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos D. S. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Teismas n u s t a t ė :

1. PareiÅ¡kėja D. S. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į LietuvÄ buvo suvaržytos, jie dėl objektyvių aplinkybių negalėjo iÅ¡ karto sugrįžti į LietuvÄ . PareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ pareiÅ¡kėja grindžia tokiais esminiais argumentais: 1.1. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. pažymėjimuose apie tremtį nurodyta, kad pareiÅ¡kėjos tėvams 1957 m. (motinai 1957 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintu nutarimu, tėvui 1957 m. balandžio 11 d. patvirtintu nutarimu) buvo leista gyventi Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – Lietuvos TSR) teritorijoje.

Motinos tremties laikotarpis nurodytas nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1957 m. lapkričio 18 d. (taip daugelyje dokumentų, byloje ir 1957 m. gruodžio 10 d.), o tėvo – nuo 1951 m. spalio 29 d. iki 1957 m. gegužės 11 d. (taip dokumentuose). Tačiau nėra aiÅ¡kumo, nuo kada vis tik jie galėjo grįžti į LietuvÄ , nes datos nesutampa, speciÅ¡trėmimas tėvams baigėsi vėliau (pareiÅ¡kėjai mama pasakojo, kad dar ilgai privalėjo eiti į komendantÅ«rÄ atsižymėti). 1.2. Be to, ir leidus gyventi Lietuvoje, pareiÅ¡kėjos tėvai iÅ¡ karto negalėjo grįžti, nes neturėjo tam lėšų.

Taip pat (duomenys neskelbtini) gimė pareiÅ¡kėjos sesuo A. A. (B.), o (duomenys neskelbtini) gimė pareiÅ¡kėja, todėl nebuvo įmanoma su vienu paskui kitÄ gimusiais kÅ«dikiais leistis į ilgÄ kelionę, nežinant kas jų laukia. 1.3. IÅ¡ tėvų pasakojimų pareiÅ¡kėjai žinoma, kad tėvai susiraÅ¡inėjo su giminėmis Lietuvoje, domėjosi apsigyvenimu Lietuvoje, tačiau giminės, artimieji raÅ¡ydavo, jog grįžusiems iÅ¡ tremties labai sunku įsidarbinti, niekas jų nenori registruoti, suteikti gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Vis tik tėvams apie 1961–1962 m. nusprendus grįžti į LietuvÄ , pareiÅ¡kėja su seserimi buvo dar labai mažos, o tėvai pasakojo, kokia varginanti buvo kelionė, pareiÅ¡kėja ir jos sesuo sunkiai susirgo, vaistų nebuvo, vos iÅ¡gyveno. IÅ¡ tėvų pasakojimų pareiÅ¡kėjai taip pat žinoma, kad grįžus į LietuvÄ , tėvai glaudėsi tiek pas mamos gimines, artimuosius Prienuose, Kauno rajone, tiek pas tėvo gimines Ukmergės rajone, negalėjo niekur įsidarbinti. Tik apie 1962 m. tėvui pavyko įsidarbinti. 1.4.

PareiÅ¡kėja juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ nustatyti praÅ¡o tremtinio teisinio statuso gavimo tikslu. Dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo pareiÅ¡kėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrÄ (toliau – ir Centras), tačiau Centras 2020 m. rugsėjo 14 d. raÅ¡te Nr. 55R-818 nurodė, kad PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija pasiÅ«lė Centro generaliniam direktoriui nepripažinti pareiÅ¡kėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso.

Atsisakymas motyvuojamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Teisinio statuso įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį, bÅ«tina dokumentais pagrįsti (įrodyti) galimybių sugrįžti į LietuvÄ suvaržymÄ po to, kai tėvams po tremties buvo leista sugrįžti ir gyventi, nesant tokių dokumentų, Å¡ios aplinkybės gali bÅ«ti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikÅ¡mę turintis faktas. 1.5.

Nuo tėvų tremties praėjo daugiau nei 60 metų, todėl nėra iÅ¡likusių dokumentų (susiraÅ¡inėjimo su giminėmis, lėšų neturėjimo ir kt.), nėra liudytojų (tėvai ir jų artimieji yra mirę), kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, kad dėl objektyvių priežasčių tėvai ne iÅ¡ karto grįžo į LietuvÄ , tėvų galimybės grįžti į LietuvÄ buvo suvaržytos. Kitokia, t. y. ne teismo, tvarka pareiÅ¡kėja negali gauti dokumentų, patvirtinančių pareiÅ¡kime nurodytas aplinkybes, o prarastų dokumentų negalima atkurti.

2. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ prašė bylÄ nagrinėti teismo nuožiÅ«ra.

3. Teismo posėdyje pareiÅ¡kėja palaikė pareiÅ¡kime iÅ¡dėstytas aplinkybes, prašė tenkinti pareiÅ¡kimÄ . Papildomai paaiÅ¡kino, kad tėvų sugrįžimÄ Ä¯ LietuvÄ apsunkino tiek susiklosčiusios sunkios gyvenimiÅ¡kos aplinkybės, tiek buvę administraciniai suvaržymai. Nors ir gavę leidimÄ grįžti į LietuvÄ , tėvai iÅ¡ karto to padaryti negalėjo, nes ilgÄ laikÄ mama turėjo eiti į komendantÅ«rÄ atsižymėti. Nurodė, kad tiksliai neprisimena, kada tėvai sugrįžo į LietuvÄ , bet tai galėjo bÅ«ti 1961 m. pabaiga (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡as: 4 min. 17 sek. – 26 min. 2 sek.). Teismas k o n s t a t u o j a:

4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus tik tada, kai pareiÅ¡kėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis Å¡ia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymÄ , nuostatomis, kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra Å¡ios aplinkybės:

1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę;

2) pareiÅ¡kėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tÄ juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ ;

3) pareiÅ¡kėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamÄ juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , arba pareiÅ¡kėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Kai nėra bent vienos iÅ¡ nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010).

5. Remiantis byloje pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais ir pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimais nustatyta, kad pareiÅ¡kėja D. S. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nustatytu pagrindu siekia, kad jai bÅ«tų pripažintas tremtinio teisinis statusas. Dėl to pareiÅ¡kėja kreipėsi į CentrÄ . Kartu su praÅ¡ymu Centrui pareiÅ¡kėja pateikė turimus dokumentus, turinčius patvirtinti, kad egzistuoja Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nustatytos sÄ lygos tremtinio teisiniam statusui gauti.

PareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas buvo iÅ¡nagrinėtas PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. posėdyje. IÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ , PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2020 m. rugpjūčio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-5(266) iÅ¡vada nusprendė pareiÅ¡kėjai nepripažinti tremtinio teisinio statuso pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį. Komisija iÅ¡vadoje nurodė, kad pareiÅ¡kėjos nurodytų duomenų nepakanka pripažinti pareiÅ¡kėjai tremtinio statuso, ir iÅ¡aiÅ¡kino, jog dėl teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų aplinkybių nustatymo pareiÅ¡kėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismÄ (b. l. 18–20).

Pareiškėjos pareiškime nurodytas juridinis faktas gali būti nustatytas CPK XXVI skyriuje apibrėžta tvarka (Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis).

6. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikÅ¡mę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumÄ lemia tai, jog Å¡iose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiÅ¡kėjas turėtų tiesioginių praÅ¡omÄ nustatyti juridinį faktÄ patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismÄ . Ä® aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, bÅ«tina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ .

Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).

7. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimÄ apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl kÄ tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali bÅ«ti tiek iÅ¡likę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi iÅ¡likti, todėl įrodymų turi bÅ«ti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).

8. PareiÅ¡kėja praÅ¡o nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į LietuvÄ buvo suvaržytos, jie dėl objektyvių aplinkybių negalėjo iÅ¡ karto sugrįžti į LietuvÄ , kad galėtų pagrįsti, jog jai turėtų bÅ«ti pripažintas tremtinio statusas pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį.

9. Teisinio statuso įstatymas apibrėžia Nacistinės Vokietijos ir Sovietų SÄ jungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sÄ vokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nuo 2020 m. sausio 1 d. papildyta 5 punktu (2019 m. liepos 11 d.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2325). Nurodyto 5 punkto b papunktyje nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) buvusių politinių kalinių ar tremtinių Å¡eimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iÅ¡ tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į LietuvÄ , ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl Å¡ių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į LietuvÄ datos nebuvo sugrįžęs į LietuvÄ , kai Å¡ias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais.

10. Tremtinio statusas asmeniui pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį gali bÅ«ti pripažintas, jeigu yra tenkinamos Å¡ios bÅ«tinosios sÄ lygos: 10.1. asmuo gimė (buvo įvaikintas) buvusių politinių kalinių ar tremtinių Å¡eimoje už Lietuvos ribų; 10.2. vienam iÅ¡ tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į LietuvÄ , ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas; 10.3. nurodytos aplinkybės lėmė, kad jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į LietuvÄ datos nebuvo sugrįžęs į LietuvÄ .

11. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja D. S. negali kitokia tvarka, nei juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, gauti dokumentų, galinčių patvirtinti, kad vienam iÅ¡ jos tėvų buvo suvaržytos galimybės sugrįžti LietuvÄ , ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas. Tai yra, pareiÅ¡kėja neturi dokumentų, kurie pagrįstų, kad egzistuoja Å¡io sprendimo 10.2 papunktyje nurodyta sÄ lyga.

12. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. pažymėjimu apie tremtį Nr. 1AP-69 nustatyta, kad pareiškėjos motina E. A. specištrėmime (duomenys neskelbtini) sr., (duomenys neskelbtini) m. buvo nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1957 m. lapkričio 18 d. (taip daugelyje dokumentų; byloje ir 1957 m. gruodžio 10 d.). Iš šio pažymėjimo taip pat nustatyta, kad 1957 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. rugpjūčio 8 d. (taip dokumente) nutarimu Nr. 28, E. A. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b. l. 4).

Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. pažymėjimo apie tremtį Nr. 1AP-68 nustatyta, kad pareiškėjos tėvas A. A. specištrėmime (duomenys neskelbtini) sr., (duomenys neskelbtini) r. buvo nuo 1951 m. spalio 29 d. iki 1957 m. gegužės 11 d. (taip dokumentuose). Iš šio pažymėjimo taip pat nustatyta, kad 1957 m. balandžio 11 d. patvirtintu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. kovo 18 d. (taip dokumente) nutarimu Nr. 7, A. A. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b. l. 5).

Taigi aptarti raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjos tėvams 1957 m. leista grįžti į Lietuvos TSR teritorijÄ . Taip pat nustatyta, kad pareiÅ¡kėjos tėvai A. A. ir E. A. susituokė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miesto Civilinės metrikacijos biure (b. l. 6–7). Byloje esantis pareiÅ¡kėjos sesers A. A. gimimo liudijimas patvirtina, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) RTFSR (b. l. 12–13). PareiÅ¡kėjos gimimo liudijimas patvirtina, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) RTFSR (b. l. 8–9).

13. Kaip nurodyta, pareiÅ¡kėjos tėvams 1957 m. buvo leista grįžti į Lietuvos TSR teritorijÄ . PareiÅ¡kėja paaiÅ¡kino, kad neatsimena tikslios datos, kada tėvai sugrįžo į LietuvÄ , tačiau paaiÅ¡kino, jog tai galėjo bÅ«ti 1961 m. pabaiga (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡as: 15 min. 58 sek. – 16 min. 7 sek.). IÅ¡ pateikto pareiÅ¡kėjos tėvo A. A. darbo knygelės iÅ¡raÅ¡o aiÅ¡ku, kad pareiÅ¡kėjos tėvas nuo 1962 m. rugsėjo mėn. pradėjo eiti (duomenys neskelbtini) pareigas (b. l. 15). Kad pareiÅ¡kėjos tėvas įsidarbino 1962 m. patvirtino ir pati pareiÅ¡kėja. Atsižvelgiant į tai, darytina labiau tikėtina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjos tėvai po tremties į LietuvÄ sugrįžo 1961 m. pabaigoje (CPK 185 straipsnis).

14. Tiek pareiÅ¡kime, tiek nuotolinio teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėja paaiÅ¡kino, kad, leidus tėvams gyventi Lietuvoje, jie iÅ¡ karto negalėjo grįžti, nes neturėjo tam lėšų, taip pat buvo kÄ tik gimusios pareiÅ¡kėja su seserimi, todėl pareiÅ¡kėjos tėvai bijojo vykti į LietuvÄ visiÅ¡kai neaiÅ¡kiomis sÄ lygomis ir tokiu bÅ«du rizikuoti vaikų sveikata, o tai taip pat turėjo įtakos negrįžimui į LietuvÄ . IÅ¡ tėvų pasakojimų pareiÅ¡kėjai taip pat žinoma, kad tėvai susiraÅ¡inėjo su giminėmis Lietuvoje, domėjosi apsigyvenimu Lietuvoje, tačiau artimieji raÅ¡ydavo, jog grįžusiems iÅ¡ tremties labai sunku įsidarbinti, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas.

PareiÅ¡kėja taip pat paaiÅ¡kino, kad grįžimÄ Ä¯ LietuvÄ tėvams apsunkino ir buvę administraciniai suvaržymai, nes ilgÄ laikÄ pareiÅ¡kėjos motinai toliau buvo taikomas specialios įskaitos (komendantÅ«ros) sÄ lygos (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡as: 4 min. 17 sek. – 26 min. 2 sek.). Nurodytas pareiÅ¡kėjos aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta A. B. (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡as: 28 min. 7 sek. – 35 min. 7 sek.).

15. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio normos kalbinė formuluotė toje apimtyje, kiek joje yra kalbama apie suvaržytas galimybes sugrįžti į LietuvÄ , gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimÄ , suponuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Å¡iÄ teisės normÄ , omenyje turėjo administracinio, politinio pobÅ«džio suvaržymus ir (ar) ribojimus. 2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2325 paruoÅ¡iamųjų dokumentų turinys sudaro pagrindÄ konstatuoti, kad apibrėžtys suvaržytos galimybes sugrįžti į LietuvÄ , gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimai turėtų bÅ«ti aiÅ¡kinamos plečiamai.

16. Visų pirma, pirminio Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pakeitimo projekto 2018 m. rugpjūčio 14 d. aiÅ¡kinamajame raÅ¡te Nr. XIIIP-2442 iÅ¡skirta, kad projekto tikslas sudaryti sÄ lygas gauti gimusiųjų tremtyje statusÄ atsižvelgiant į tai, jog 1954–1959 metais buvo taikomos papildomos priemonės, kurios apsunkino Å¡ių žmonių sugrįžimÄ (pvz., A. Sniečkaus 1956 m. lapkričio 16 d. praÅ¡ymas SSKP CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“; 1957 m. sausio 14 d.

SSRS MVD sprendimas KaunÄ paskelbti „miestu su ypatingu pasų režimu“, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmÄ â€œ; 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckio įsakas, kuriuo taikyti papildomi draudimai sugrįžti asmenims, jų neįraÅ¡ant į jokias buvusių kalinių ar tremtinių bylas). AiÅ¡kinamajame raÅ¡te taip pat iÅ¡skirta, kad 1958 m. lietuviams leisti gyventi Lietuvoje galėjo leisti tik LSSSR Ministrų Taryba, kurios leidimÄ buvę tremtiniai ar politiniai kaliniai sunkiai begalėjo gauti.

17. Antra, Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 10 d. papildomoje išvadoje Nr. 103-P-27, pasisakant dėl galimybės įrodyti administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus prielaidų įtvirtinimo Teisinio statuso įstatymo pakeitimo projekte, detalizuota, kad oficialiai tremties apribojimai buvo nuimti, tačiau neoficialiuose teisės aktuose buvo padaryta išimtis lietuviams, latviams ir estams – jie turėjo susijungti su tremtyje esančiomis šeimomis ir ten likti. Tokie apribojimai jokiose bylose neatsispindėjo. Paskutiniai tokie lietuviai tremties vietas galėjo palikti 1963 m. gruodžio mėn., tačiau žinodami Lietuvoje galiojusius sugrįžimo apribojimus, jie negalėjo laisvai pasinaudoti menamu „išlaisvinimu“ ir realiai sugrįždavo keliais metais vėliau.

18. Apibendrinant nurodytÄ , spręstina, kad įstatymų leidėjas, papildydamas Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalį 5 punkto b papunkčiu, nesiekė nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, pagal kurį gimusio tremtyje statuso suteikimo procesas bÅ«tų apsunkintas pareiga pagrįsti suvaržymų, ribojimų grįžti į LietuvÄ faktÄ individualizuoto pobÅ«džio duomenimis. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ paruoÅ¡iamųjų 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 dokumentų aiÅ¡ku, kad juridiniam faktui, jog vienam iÅ¡ suinteresuoto asmens tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į LietuvÄ , ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje, pagrįsti turi pakakti bent netiesioginių duomenų, jog tremtyje gimusio (įvaikinto) asmens tėvai (įtėviai) iÅ¡ tremties, pasibaigus jos laikui, negalėjo grįžti dėl to, kad jiems buvo praneÅ¡ta (pvz., artimųjų), jog yra taikomi suvaržymai įsidarbinti, prisiregistruoti ir pan.

Aukštesnio įrodinėjimo naštos laipsnio nustatymas būtų nesuderinamas su 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 tikslais ir, įvertinus reglamentuojamų klausimų specifinį pobūdį, sudarytų prielaidas įstatymo pakeitimams tapti neįgyvendinamais tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys neturi išlikusių dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti atskiras faktines aplinkybes.

19. Kaip nustatyta iÅ¡ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų, pareiÅ¡kėjos tėvai susituokė ir pareiÅ¡kėja su seserimi gimė jau po leidimo grįžti į LietuvÄ gavimo, tačiau įvertinus tiek pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimus, tiek liudytojos parodymus, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjos tėvams buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į LietuvÄ dėl taikomų specialios įskaitos (komendantÅ«ros) sÄ lygų, taip pat ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas, buvo sunku įsidarbinti.

Nėra pagrindo abejoti pareiÅ¡kėjos, liudytojos nurodytomis aplinkybėmis. PareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimai ir liudytojos parodymai tarpusavyje neprieÅ¡tarauja, jie dera su bendru istoriniu kontekstu. Taigi Å¡iuo atveju formaliai egzistuoja dalis Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje įtvirtintų sÄ lygų. O bÅ«tent tai, kad tikėtina, jog dėl administracinio, politinio pobÅ«džio priežasčių pareiÅ¡kėjams tėvams buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į LietuvÄ , pasibaigus jų tremčiai.

20. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimas tenkinamas ir nustatomas juridinę reikÅ¡mę turintis faktas, jog E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į LietuvÄ buvo suvaržytos. Juridinis faktas nustatomas, kad pareiÅ¡kėja galėtų realizuoti teisę dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais, teismas n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjos D. S. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo tenkinti. Nustatyti, kad E. A. (A.) ir A. A., pasibaigus jų tremčiai, galimybės sugrįžti į LietuvÄ buvo suvaržytos. Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) dienų nuo sprendimo priėmimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ . Teisėjas Linas Virkutis