2018-10-03 Nr. AB-17262-3-62-3-01792-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3096-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01792-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad būdamas Pravieniškių PN negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais jis galėtų susirašinėti (išskyrus artimuosius), todėl iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Toks pažeidimas buvo daromas nepertraukiamai, iki kol buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažinta, jog nustatytu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų asmenų, kurių nesieja santuokos ar artimi giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 12 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pravieniškių PN administracija iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ribojo jo teisę į privatų gyvenimą, sukėlė neigiamus išgyvenimus, pažeidė interesus. Pareiškėjas prašė netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisnius santykius, kreiptis dėl minėtų aplinkybių į administraciją ar teismą, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

5. Nuo Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo nebuvo taikomas draudimas nuteistiesiems susirašinėti. Pareiškėjui nebuvo taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, nesuteikiant jam teisės susirašinėti laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

8. Teismas nurodė, jog atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo atliekami. Administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės, ir jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Pravieniškių PN administraciją. Pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui (atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d.) taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą.

9. Teismas nurodė, kad, pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje, bus vertinamas laikotarpis nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog Pravieniškių PN jo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau konkrečių tokio ribojimo atvejų nenurodė (nedetalizavo) ir jokiais įrodymais nepagrindė. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją dėl tariamai taikyto draudimo. Pats pareiškėjas skunde nenurodė, kad žodžiu ar raštu būtų reiškęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, o tai reiškia, jog tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologinės tarnybos specialistus dėl negalėjimo susirašinėti su draugais ar pažįstamais nesikreipė.

11. Teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti, ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti. Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan.), teismas neturėjo pagrindo Pravieniškių PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Byloje nenustačius Pravieniškių PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismui neliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, nes teismas nepagrįstai jo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą. BVK 99 straipsnio 2 dalies pakeitimai buvo priimti tik 2015 m. rugsėjo 1 d., todėl nuo to laiko ir tapo žinoma, kad administracija pažeidžia jo teises, neleisdama rašyti laiškų kitiems suimtiesiems.

14. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymą, jog siekė išsiųsti laišką į kitą kardomojo kalinimo vietą, tačiau už tai gavo nuobaudą. Kitų įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo drausta siųsti laiškus, pateikti negali, nes asmuo, kuris paimdavo laiškus, pamatęs, jog adresatas, kuriam reikės pristatyti laiškus, yra kalinimo įstaigoje, tiesiog atsisakydavo laiškus paimti.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu naudojosi savo teise susirašinėti su artimaisiais bei kitais asmenimis. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs ir nekonkretūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs Pravieniškių PN administracijai jam draudžiant siųsti laiškus asmenims, esantiems kitose kardomojo kalinimo įstaigose, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (pritaikius ieškinio senaties terminą – nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, daliai skundo reikalavimų pritaikęs ieškinio senaties terminą, o kitą dalį – nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime jo skundo reikalavimams už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. pritaikytu trejų metų ieškinio senaties terminu, taip pat nurodo, kad pateikė teismui įrodymą, jog siuntė vieną laišką asmeniui, esančiam kitoje kardomojo kalinimo įstaigoje, tačiau už tai jam buvo paskirta nuobauda, o kitų tokio pobūdžio laiškų iš jo tiesiog nepriimdavo.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 5). Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis minėtu laikotarpiu yra grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, negalėdamas susirašinėti su draugais, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą sieja su Konstitucijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog BVK nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą neturi reikšmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 14 d., atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai sprendė, jog pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

24. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

25. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių bylos įrodymais pagrįstų ir motyvuotų aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad ieškinio senaties terminas buvos praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su draudimu pareiškėjui susirašinėti su kitais laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. vasario 12 d. nutarimą dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 67-234 (b. l. 19), iš kurio matyti, jog pareiškėjui buvo pareikštas papeikimas už tai, kad jis 2015 m. vasario 9 d. bandė išsiųsti voke, adresuotame vienam asmeniui, užklijuotą voką, skirtą kitam asmeniui į KTI, taip, be kita ko, pažeisdamas BVK 99 straipsnio 2 punktą. Iš to matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu siekė įgyvendinti savo teisę į susirašinėjimą su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ar neartimais giminaičiais, tačiau tai jam buvo uždrausta, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK norma. Taigi dėl šio atvejo pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas dėl kitų galimų susirašinėjimo draudimo atvejų tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ar neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepaaiškino, su kuriais asmenimis jis pageidavo susirašinėti ir jam nebuvo leista, su kuriais asmenimis nutrūko jo socialiniai ryšiai dėl draudimo susirašinėti, nepaaiškino, kada, kokiu būdu ir per kokius asmenis siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas. Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs ir kitus kartus įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra duomenų apie neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto (t. y. tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais) draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Pravieniškių PN administraciją dėl to, kad jam nebuvo leidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vieną kartą buvo nepagrįstai apribota pareiškėjo susirašinėjimo teisė, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

32. Nors nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjo susirašinėjimo teisė, Pravieniškių PN administracijai neleidus išsiųsti vieno laiško į KTI, buvo pažeista ir tai galėjo pareiškėjui sukelti papildomų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, tačiau sunkesnio pobūdžio neigiamų padarinių nebuvo nustatyta. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai nepripažino atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šios Nutarties 29 punkte nurodytu atveju bei kad dėl jų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, pripažįstant, kad pareiškėjo susirašinėjimo teisė kalinti Pravieniškių PN buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. V. skundą iš dalies tenkinti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. susirašinėjimo teisė.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė