2018-03-28 Nr. AB-6446-3-61-3-00257-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2102-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00257-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. kovo mėnesio buvo laikoma Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui, jos atžvilgiu buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis. Pareiškėja nurodė, kad kamerose buvo drėgna, šalta, tekdavo mažiau ploto nei nustato teisės aktai. Nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Laikymo sąlygos neatitiko higienos normų. Kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi netinkamai, piktnaudžiavo pareigomis, žemino, pavaldinių darbas buvo tikrinamas atlaidžiai. Pareiškėja teigė patyrusi dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą ir kt., t. y. neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašo priteisti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 14–21) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos skundo reikalavimams prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad duomenų apie pareiškėjos judėjimą įstaigoje neturi, nes dokumentai pagal teisės aktų reikalavimus saugomi trejus metus. Dėl įstaigos perpildymo asmenims tenkantis kamerų plotas gali būti mažesnis, nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m, tačiau Lukiškių TI-K stengiasi tokiomis sąlygomis asmenis laikyti kuo trumpesnį laiką, jiems sudaromos sąlygos užsiimti kitomis veiklomis už kameros ribų. Asmenys skirstomi į patalpas laikantis teisės aktų nustatytų izoliavimo reikalavimų, rūkantys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalaujama palaikyti švarą ir tvarką kamerose. Remontas atliekamas pagal poreikį ir turimus resursus. Kiekvienoje kameroje įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, stalai, kėdutės ar suoliukai, lentynos maistui ir kt. daiktams sudėti, įrengti sanitariniai mazgai, atitverti nuo likusio kameros ploto. Į kameras tiekiamas šaltas vanduo. Kameros vėdinamos per atidaromus langus. Kratos atliekamos laikantis nustatytų reikalavimų. Pareiškėjos patirti nepatogumai labiausiai sietini su jos pačios elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjos nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovas taip pat prašė priteisti patirtas 1,56 Eur išlaidas, patirtas rengiant bylos medžiagą teismui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu (b. l. 54–62) pareiškėjos O. R. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjos vertinimu, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant pareiškėjai tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja O. R. yra nepatenkinta laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, buvusiomis nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2009 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2017 m. vasario 6 d. pažymoje Nr. 24-696 „Dėl O. R. skundo“ nurodė, jog 2008–2009 m. visos Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, iki 2016 m. kameros keletą kartų buvo remontuojamos, kad atitiktų besikeičiančius higienos normų reikalavimus; 2008–2009 m. dėl kamerų sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipta, todėl patikrinimo aktų apie sanitarijos pažeidimus nėra.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja skundą teismui pateikė tik 2017 m. sausio 19 d., o atsakovas šioje administracinėje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, t. y. pareiškėjos reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatavo, kad pareiškėja O. R. itin smarkiai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti žalos atlyginimui laikotarpiui iki 2009 m. kovo mėnesio (teismas net nebeturi galimybių surinkti įrodymus, nes atsakovas neturi pareigos jų saugoti), todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jos skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas – 1,56 Eur. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos reikalavimai galimai galėjo būti pagrįsti, tačiau nesant įrodymų dėl seniai įvykusių aplinkybių, jog prašoma atlyginti išlaidų suma yra menkavertė, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, netenkino šio prašymo.

III. 10. Pareiškėja O. R. padavė apeliacinį skundą (b. l. 68–72), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jos skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėja remiasi iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos skundą pritaikydamas ieškinio senatį. Pareiškėjos nuomone, 3 metų ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas, nes jai padaryta žala ne tik psichologinio pobūdžio, bet netinkamos laikymo sąlygos turėjo įtakos ir jos sveikatai. Pareiškėjos nuomone, minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui jos kalinimo laikotarpiu turėjo būti ne mažiau 5 kv. m. Lukiškių TI-K iš esmės nesiėmė jokių veiksmų, kad pagerintų jos laikymo sąlygas. Kamerų vėdinimas negalėjo būti tinkamas dėl ant langų uždėtų grotų, einamasis remontas nebuvo darytas 10-15 metų. Kamerose būdavo parazitų, o rūkančių asmenų niekas nekontroliavo. Todėl jos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir jai turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 75–78) pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliantė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Apeliantės nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjos O. R. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2009 m. kovo mėn. neužtikrinant pareiškėjai tinkamų kalinimo sąlygų.

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos skundą atmetė.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tvirtindama, jog ieškinio senaties terminas buvo pritaikytas ir jos skundas atmestas nepagrįstai, jai padaryta ne ik psichologinio pobūdžio žala, bet ir žala sveikatai.

18. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

19. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. sausio 19 d. (b. l. 10), prašydama priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio mėnesio iki 2009 m. kovo mėnesio.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

22. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėja turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį.

23. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

25. Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, taigi pareiškėjos skundas atmestas pagrįstai.

26. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas, nes netinkamos kalinimo sąlygos jai sukėlė ne tik psichologinio pobūdžio žalą, bet sukėlė ir sveikatos sutrikimų, pažymėtina, kad pareiškėja savo paaiškinimų dėl minėtų aplinkybių nedetalizavo, nepateikė teismui jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Be to, pareiškėjos reikalavimas yra atlyginti neturtinę žalą, kuriam, kaip nurodyta aukščiau, teisės aktai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pareiškėjos skundo reikalavimams atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas netaikyti neturėjo teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėja teigia, kad Lukiškių TI-K jos kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ne tik dėl ploto, bet ir dėl kamerų neatitikimo higienos normoms ir kt.), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjos skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

28. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius