2021-12-08 Nr. AB-26406-3-61-3-00419-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1962-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00419-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1641-(14.49.2.) (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti NŽT 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1SS-2440-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių atstatyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilę.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,1875 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui iš dalies yra atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1486 ha žemės: 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3646 į 0,0342 ha; Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5870 į 0,0975 ha; Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7275 į 0,0028 ha ir NŽT 2019 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 49S57-(14.49.3) į 0,0141 ha bei 0,0093 ha.

3. Nurodė, kad skundžiamu Įsakymu atsakovas išbraukė pareiškėją iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, sąrašo, eilės Nr. 1362. NŽT ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, skundžiamu Sprendimu jį atmetė.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, vadovavosi neegzistuojančiu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kadangi šio straipsnio 2 dalis turi tik 3 punktus. Galbūt atsakovas, priimdamas Įsakymą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, tačiau ši dalis nustato kompensavimo tvarką už valstybės išperkamą žemę. Pažymėjo, kad naujo žemės sklypo suteikimas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra ne kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdas, bet nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

5. Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą jis į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti įrašytas jau 20 metų, todėl turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas pareiškėją tenkina labiau, nei vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas natūra, kai sklypas grąžinamas su kitais bendrasavininkais, kiekvienam po keliolika kvadratinių metrų.

6. Pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 37 punkto nuostatomis, pareiškėjas eilėje buvo įrašytas pagal pirminio prašymo padavimo datą, todėl nebuvo jokio pagrindo jį išbraukti iš minėto sąrašo eilės naujam žemės sklypui gauti. Teigė, kad Atkūrimo tvarkos 38 punktas nustato taisykles, kuriomis skyrius turi vadovautis siūlydamas naujus žemės sklypus asmenims. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytas joks naujas žemės sklypas individualiai statybai, į susirinkimus jis nebuvo kviečiamas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra pateikusi informacijos apie priimtą sprendimą dėl laisvos žemės fondo žemės, kurioje galima būtų projektuoti naujus žemės sklypus, Vilniaus mieste trūkumo. Taigi ir remiantis Atkūrimo tvarkos 38 punkto nuostatomis, nebuvo pagrindo pareiškėją išbraukti iš minėto sąrašo.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymą minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis yra 0,04 ha, tai reiškia, jog kitiems piliečiams, įrašytiems į sąrašą, bus perduodami nauji žemės sklypai kartu su kitais bendraturčiais, nes jų neatkurtos žemės plotas yra mažesnis už minimaliai formuojamus naujus žemės sklypus individualiai statybai. Pareiškėjo teigimu, remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniu, draudžiama bet kokia diskriminacija, o šioje situacijoje pareiškėjas yra diskriminuojamas lyginant su kitais piliečiais, kurie yra eilėje naujam žemės sklypui gauti, nors jų turimas plotas yra mažesnis už pareiškėjo.

8. Pareiškėjo vertinimu, skundžiami Įsakymas ir Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidžia pareiškėjo teisę gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, kai jis eilėje laukia jau beveik 20 metų.

9. Pareiškėjas teigia, jog prieš priimant 2019 m. vasario 6 d. sprendimą, jis nebuvo informuotas, kad jis bus išbrauktas iš eilės naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti.

10. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra vienas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 1 875 kv. m žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini). I. M. tuometiniam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2000 m. liepos 11 d. pateikė tipinės formos prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį įrašė piliečius, turinčius teisę į šio turto sugražinimą. Įrašytų pretendentų sąraše buvo ir pareiškėjas. Šiame prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas – natūra.

12. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 19 d. raštu Nr. 31/03/22-430 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos pasirinktu būdu.

13. Pareiškėjui Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d., 2008 m. balandžio 11 d. ir 2009 m. liepos 13 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemė natūra. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 2 d. raštu informavo pareiškėją, kad jis gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe ir iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. raštu informavo, kad atsisako kompensavimo būdo pinigais. Vilniaus miesto skyriuje 2013 m. birželio 18 d. gautas pareiškėjo 2013 m. gegužės 21 d. pašymas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad nuo grąžinimo natūra nurodytuose sklypuose jam tenkančios žemės dalies proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui atsisako.

14. Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 3 d. raštu informavo pareiškėją apie Atkūrimo įstatyme nustatytą galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

15. Atsakovas nurodė, kad NŽT 2019 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjui buvo atkurta 0,0141 ha žemės natūra. Vilniaus miesto skyriaus vedėjas skundžiamu Įsakymu išbraukė pareiškėją iš sąrašo ir 2019 m. spalio 8 d. raštu apie tai informavo pareiškėją.

16. Pažymėjo, kad piliečiai turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba vėliau pakeisti jau išreikštą valią atsižvelgiant į Atkūrimo įstatyme numatytas išimtis. Pareiškėjas pageidavo žemę atkurti natūra, o VAVA pareiškėjui buvo parinkusi atkūrimo būdą – naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimą, todėl pareiškėjas buvo įrašytas į sąrašą. Atkūrimo įstatyme nurodytas minimalus neatlygintino žemės sklypo dydis yra 0,04 ha, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, mažesnis nei 0,04 ha naujas žemės sklypas neatlygintinai individualiai statybai negali būti perduotas.

17. Atsakovas akcentavo, kad ginčo tarp šalių, jog pareiškėjui nuosavybės teisės dalimis buvo atkurtos 2006, 2008, 2009 ir 2019 metais priimtais sprendimais, iš viso į 0,1486 ha buvusio savininko valdytą žemės plotą, byloje nėra. Liko neatkurtos pareiškėjui nuosavybės teisės į 0,0389 ha žemės, todėl Vilniaus miesto skyrius neturėjo teisinio pagrindo palikti pareiškėją sąraše, nes neatkurtos žemės dalies plotas neatitinka numatyto minimalaus 0,04 ha perduodamo neatlygintinai žemės ploto.

18. Atsakovas 2019 m. vasario 6 d. sprendimą priėmė laikantis visų nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir procedūrų, todėl nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad turėjo informuoti pareiškėją prieš priimant nurodytą sprendimą.

19. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtis neturėtų būti taikoma pareiškėjui, nes jo atvejis nepatenka į nurodytą išimtį. Šiuo atveju buvusiam žemės sklypo savininkui priklausė 1,5 ha žemės sklypas, kuris teko 7 pretendentams, todėl pareiškėjui tenkanti dalis sudarė 0,1875 ha. Atkūrus pareiškėjui nuosavybės teises į dalį sklypų natūra, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0389 ha žemės plotą, kuris mažesnis už Atkūrimo įstatyme nurodytą minimalų 0,04 ha plotą, todėl pareiškėjas negalėjo būti paliktas sąraše, dėl to iš jo buvo išbrauktas.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,1875 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1486 ha, likusi neatkurtos žemės dalis yra 0,0389 ha.

22. NŽT ginčijamu Įsakymu išbraukė pareiškėją iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, sąrašo, įrašyto Nr. 1362. Pareiškėjas nesutikdamas su ginčijamu Įsakymu, 2019 m. sausio 31 d. su skundu kreipėsi į NŽT, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, ginčijamu Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

23. Teismas pažymėjo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Nors ginčijamame Įsakyme yra nurodyta neegzistuojanti teisės norma (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tačiau teismas vertino, kad ši klaida laikytina formalia ir esamoje situacijoje neturi įtakos galutiniam sprendimui.

24. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis ir Atkūrimo tvarkos 35 punktas nustato minimalų ir maksimalų neatlygintinai nuosavybei perduodamo žemės sklypo dydį. Pareiškėjui tenkanti buvusio savininko dalis sudarė 0,1875 ha. Atkūrimo tvarkoje nustatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo dydis yra 0,04 ha, tačiau pareiškėjui liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0389 ha žemės, t. y. mažiau, nei nustatytas minimalus dydis, todėl teismas sprendė, kad skundžiamu NŽT Įsakymu jis pagrįstai buvo išbrauktas iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, sąrašo. Dėl tų pačių aplinkybių negali būti tenkinamas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas grąžinti jį į minėtą sąrašą 1362 numeriu.

25. Teismas, nustatęs, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, konstatavo, jog nėra pagrindo naikinti ir skundžiamą Sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą ne teismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

26. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis, priimant NŽT 2019 m. vasario 6 d. sprendimą, nebuvo tinkamai informuotas apie tai, jog bus išbrauktas iš sąrašo, teismas nurodė, jog Atkūrimo įstatymas ir Atkūrimo tvarka nenustato pareigos atsakovui apie tai informuoti asmenis, todėl pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais.

27. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijami Įsakymas ir Sprendimas priimti laikantis Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo tvarkos nuostatų, todėl nėra jokio pagrindo juos panaikinti. Pareiškėjui neatkurta nuosavybės teisės į žemę dalis yra mažesnė už minimalų Atkūrimo tvarkoje nustatytą neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo dydį, todėl nustačius, kad pareiškėjas pagrįstai išbrauktas iš sąrašo, nėra pagrindo jį grąžinti į sąrašą 1362 numeriu gauti naują žemės sklypą individualiai statybai.

III. 28. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinti. Priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

30. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

31. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog ginčijamame Įsakyme nurodyta neegzistuojanti teisės norma yra laikytina formalia klaida ir nagrinėjamu atveju neturi įtakos galutiniam sprendimui. Pažymi, kad ginčijamo Įsakymo priėmimo pagrindas buvo ne tik nurodyta neegzistuojanti teisės norma, bet ir remtasi Atkūrimo tvarkos nuostatomis, kurios nereglamentuoja ginčo situacijos. Atkūrimo tvarkos 37 punktas nustato tvarką, kuria perduodami nuosavybėn neatlygintinai nauji žemės sklypai individualiai statybai. Pareiškėjas eilėje buvo įrašytas pagal pirminio prašymo padavimo datą, taigi, vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 37 punktu, nebuvo jokio teisinio pagrindo išbraukti jį iš sąrašo naujam žemės sklypui gauti. Atkūrimo tvarkos 38 punktas nustato taisykles, kuriomis skyrius turi vadovautis siūlydamas naujus žemės sklypus, numato pasekmes piliečiui neatvykus į susirinkimą, bei atlyginimo būdą, jei yra gauta savivaldybės administracijos direktoriaus informacija, jog yra priimtas sprendimas dėl laisvos žemės fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti naujus žemės sklypus, šiame mieste trūkumo. Todėl ir vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 38 punktu nebuvo jokio teisinio pagrindo išbraukti jį iš sąrašo naujam žemės sklypui gauti.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčijamame Įsakyme atsakovas nurodė neegzistuojančią Atkūrimo įstatymo normą, Atkūrimo tvarkos normas, nereglamentuojančias išbraukimą iš sąrašo naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, todėl Įsakymas neabejotinai prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, yra nemotyvuotas.

33. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai gynė stipresniąją ginčo šalį, kuriai, kaip valstybės patikėtinei, turėtų būti taikomi padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Nurodyti Įsakymo trūkumai yra esminiai, o atsakovas negali taisyti Įsakymo trūkumų teisme, nurodydamas papildomą jo pagrindimą.

34. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl pareiškėjo neinformavimo prieš priimant NŽT 2019 m. vasario 6 d. sprendimą apie tai, kad jis bus išbrauktas iš sąrašo gauti naują sklypą individualiai statybai, nes likęs žemės plotas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, bus mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų 0,04 ha žemės plotą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, prieš priimdamas minėtą sprendimą, turėjo informuoti pareiškėją apie jo priėmimo pasekmes, t. y. kad jis bus išbrauktas iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, sąrašo. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl pagal VAĮ 3 straipsnio 11 punktą, kuriame įtvirtintas viešojo administravimo subjekto atsakomybės už priimtus sprendimus principas, taip pat vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo pareigą, atsižvelgiant į ilgai trunkantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, informuoti apie šiuo sprendimu sukeliamas pasekmes. Pareiškėjui liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0389 ha žemės plotą, todėl jeigu NŽT elgtųsi rūpestingai ir atsakingai, tinkamai atliktų savo pareigas, jis galėjo apsispręsti dėl natūra gražinamo ploto, kad liktų 0,04 ha ploto ir jis nebūtų išbrauktas iš sąrašo.

35. Pareiškėjas taip pat teigia, kad šiuo atveju buvo pabloginta jo padėtis, tokiu būdu pažeistas VAĮ 3 straipsnio 14 punkte įtvirtintas draudimo keisti į blogąją pusę principas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, pablogino pareiškėjo padėtį, nes ilgai trunkant naujo žemės sklypo suteikimo procedūrai (daugiau nei 20 metų) išbraukė jį iš sąrašo ir atėmė galimybę įgyvendinti savo teisėtus lūkesčius gauti naują žemės sklypą individualiai statybai.

36. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išsprendė bylą, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, netinkamai vertino įrodymus, buvo šališkas, neatskleidė bylos esmės, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų dėl atsakovo administracinių aktų teisėtumo ir pareiškėjo reikalavimų ginti jo pažeistas teises skunde nurodytais būdais.

37. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

38. Atsakovas atsiliepimą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Atkūrimo tvarka bei kitais teisės aktais. Tiek Atkūrimo įstatymo, tiek ir Atkūrimo tvarkos nuostatos nustato, kad minimalus perduodamo neatlygintinai žemės sklypo dydis yra 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą), todėl mažesnis nei 0,04 ha naujas žemės sklypas neatlygintinai individualiai statybai negali būti perduotas, priešingai nei mano pareiškėjas. Pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1486 ha buvusio savininko valdytą žemės plotą, ginčo dėl to byloje nėra. Likęs neatkurtas buvusio savininko valdytos žemės plotas yra 0,0389 ha. Taigi pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1875 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį, t. y. į didesnę žemės sklypo dalį nei 0,04 ha, todėl naujas žemės sklypas neatlygintinai individualiai statybai Vilniaus mieste galėjo būti perduotas. Šį faktą pagrindžia ir tai, kad pareiškėjas buvo įrašytas į sąrašą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad priėmus pareiškėjo atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus, pareiškėjui liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,0389 ha, todėl Vilniaus miesto skyrius neturėjo ir šiai dienai neturi teisinio pagrindo palikti pareiškėją sąraše ar įrašyti jį į sąrašą (šiuo metu galiojančios nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nenumato nuosavybės teisę vykdančiai institucijai parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą suteikiant žemės sklypą individualiai statybai).

39. Atsakovas dėl pareiškėjo informavimo apie NŽT 2019 m. vasario 6 d. sprendimo priėmimo pasekmes, nurodo, kad šis sprendimas yra nenuginčytas, galiojantis ir priimtas laikantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir procedūrų, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės aktai neįtvirtina pareigos atsakovui informuoti apie tai, kad priėmus sprendimą, jis bus išbrauktas iš sąrašo. Todėl atsakovas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl VAĮ normų pažeidimo.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomi panaikinti administraciniai aktai yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų administraciniam aktui keliamų reikalavimų, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei priimti kompetentingos institucijos, todėl pareiškėjui nepateikus pagrįstų įrodymų dėl to, kad buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Įsakymo, kuriuo atsakovas išbraukė pareiškėją iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, sąrašo, eilės Nr. 1362, bei ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka priimto Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad skundžiami Įsakymas ir Sprendimas priimti nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, pareiškėjo skundą atmetė.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, neatskleidė bylos esmės, buvo šališkas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

44. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

47. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Pažymėtina, kad tokia norma galiojo nuo šio įstatymo priėmimo 1997 m. liepos 1 d. Pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1486 ha buvusio savininko valdytą žemės plotą, ginčo dėl to byloje nėra. Likęs neatkurtas buvusio savininko valdytos žemės plotas yra 0,0389 ha.

48. Vadinasi, pareiškėjui liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0389 ha žemės, t. y. mažiau, nei nustatytas minimalus dydis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad skundžiamu NŽT Įsakymu jis pagrįstai buvo išbrauktas iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, sąrašo. Dėl tų pačių aplinkybių teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą grąžinti jį į minėtą sąrašą 1362 numeriu.

49. Pareiškėjo teiginys, kad jis į eilę buvo įrašytas pagal pirminio prašymo padavimo datą, todėl vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 37 punktu, nebuvo jokio teisinio pagrindo išbraukti jį iš sąrašo naujam žemės sklypui gauti, atmetamas kaip nepagrįstas, nes priėmus pareiškėjo atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus, pareiškėjui likusi neatkurta nuosavybės teisė sumažėjo iki 0,0389 ha, todėl pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį jau nebegali pretenduoti į neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydį – 0,04 ha. Todėl Vilniaus miesto skyrius neturėjo teisinio pagrindo palikti pareiškėją minėtame sąraše.

50. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus (žr. nutarties 47–49 punktus) atmetamas kaip neteisingas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijamas sprendimas buvo nepagrįstas teisės aktais taip pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

51. Pareiškėjo nuomone, viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo pareigą, atsižvelgiant į ilgai trunkantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, informuoti apie sukeliamas pasekmes, kad jis galėtų apsispręsti dėl natūra gražinamo ploto taip, kad jam dar liktų 0,04 ha ploto ir jis nebūtų išbrauktas iš sąrašo, pagal kurį būtų atkurtos nuosavybės teisės suteikiant neatlygintinai dar kitą sklypą. Pažymėtina, kad konkrečius atkūrimo būdus savarankiškai pasirenka pats pretendentas, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios buvo aiškios, viešai paskelbtos, nemokamai prieinamos ir, kaip minėta, ginčui aktualiu aspektu nekito nuo pat šio įstatymo priėmimo, be to, prireikus įstatymo nustatytomis sąlygomis gali būti teikiama nemokama konsultacija, kai pilietis to prašo. Pabrėžtina, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,1486 ha buvusio savininko valdytą žemės plotą, nėra ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje.

52. Pareiškėjas taip pat teigia, kad šiuo atveju buvo pabloginta jo padėtis, tokiu būdu pažeistas VAĮ 3 straipsnio 14 punkte įtvirtintas draudimo keisti į blogąją pusę principas. Atsižvelgiant į tai, kad VAĮ 3 straipsnis iš viso turi tik 13 punktų tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu, šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

53. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pažeistas teisėtų lūkesčių principas, VAĮ 3 straipsnio 11 punktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 11 punkte nustatytas atsakomybės už priimtus sprendimus principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymu jam atkūrus nuosavybės teises į 0,1486 ha buvusio savininko valdytą žemės plotą, likęs neatkurtas buvusio savininko valdytos žemės plotas yra 0,0389 ha., t. y. mažiau, nei Atkūrimo įstatyme nustatytas minimalus dydis (0,04 ha), todėl pareiškėjas teisėto lūkesčio atkurti nuosavybės teises suteikiant jam dar vieną 0,04 ha sklypą ginčijamo sprendimo priėmimo metu neturėjo. Šioje Nutartyje padarius išvadą (47–49 punktai), kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, negali kilti ir neigiami padariniai Vilniaus miesto skyriui pagal apeliaciniame skunde nurodytą VAĮ 3 straipsnio 11 punktą.

54. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

55. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista įrodymų vertinimo taisyklė, įtvirtinta ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 punktuose. Kartu atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, buvo šališkas, neatskleidė bylos esmės, nes pareiškėjo teiginys yra abstraktus, jam pagrįsti nepateikti jokie argumentai.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė