2016-01-26 Nr. AB-1850-3-62-3-00670-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1572-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00670-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 15-IL-20-01364-e (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui šaunamąjį ginklą – pistoletą Walther P99 AS, cal. 9 mm, Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2009 m. rugsėjo 28 d. Kauno AVPK išdavė leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) savigynai pistoletui Walther P99 AS, cal. 9 mm, Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2014 m. rugsėjo 28 d. Prieš išduodant minėtą leidimą, t. y. iki 2009 m. rugsėjo 28 d., Kauno AVPK įvertino visus pareiškėjo biografinius faktus ir sprendė, jog nėra Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytų pagrindų, o pareiškėjas atitinka ginklo turėtojo elgesiui keliamus didesnius reikalavimus.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės apie jo teistumą, jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus iki leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, negali būti pagrindu panaikinti išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Taip pat nurodė, kad priimant ginčijamą Sprendimą, visiškai nepagrįstai buvo vadovaujamasi baudžiamosios bylos Nr. 65-1-00002-11 duomenimis apie tai, jog pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d. įvykio metu, panaudodamas šaunamąjį ginklą, buvo neblaivus. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, kad minėta baudžiamoji byla Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartimi buvo nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 28 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, be to, šioje baudžiamojoje byloje nėra ir nebuvo konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjas ginklo panaudojimo metu buvo neblaivus.

Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės apie jo padarytas nusikalstamas veikas Vokietijoje neturi jokios reikšmės, kadangi pateikti į bylą dokumentai patvirtina, jog Sprendime minimos bylos pareiškėjo atžvilgiu yra nutrauktos. Taigi, pareiškėjo teigimu, visos išvardintos aplinkybės patvirtina, kad jis buvo nepagrįstai baudžiamosiose bylose kaltinamas tuo, ko nepadarė, todėl Kauno AVPK neturėjo teisės eliminuoti galimybę pareiškėjui turėti teisėtai įgytą šaunamąjį ginklą bei teisę jį laikyti (nešiotis).

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas neištyrus visų aplinkybių, buvo formaliai pasiremta nutrauktų baudžiamųjų bylų duomenimis, be to, Sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas ir priimtas nesivadovaujant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, o pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomi minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto reikalavimai, kadangi atsakovas visiškai neturėjo duomenų išvadai, jog pareiškėjas kelią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 63–64; II t., b. l. 4–5) prašė jį atmesti.

Kauno AVPK paaiškino, kad susipažinus su baudžiamąja byla, kuri buvo nutraukta konstatavus pareiškėjo būtinąją gintį, matyti, jog 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas panaudodamas šaunamąjį ginklą buvo neblaivus. Tai patvirtina greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelėje gydytojo padarytas įrašas, taip pat liudytojų D. S. ir D. Z. apklausos protokole užfiksuoti faktai. Be to, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartyje užfiksuoti liudytojų R. T., V. M., J. M., A. G. ir V. K. parodymai patvirtina, kad pareiškėjas vartojo alkoholį ir buvo neblaivus su ginklu, o pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, Kauno AVPK, įvertinęs pareiškėjo asmenį charakterizuojančią informaciją, užfiksuotą policijos naudojamuose registruose, padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesys yra sistemingas, tyčinis, sąmoningas teisei priešingas veikimas. Kauno AVPK kartu pažymėjo, kad pareiškėjo teismui pateiktame Kaselio miesto prokuratūros kaltinamajame akte akcentuota, jog tyrimų rezultatai parodė, kad L. V. įsivėlęs į daugelį bylų, kurios priskiriamos tarptautiniam organizuotam kriminalitetui; pagal tai darytina išvada, kad jis atvykdavo į Vokietiją tik tuomet, kai ketindavo čia atlikti nusikalstamas veikas. Kauno AVPK manymu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas yra linkęs nusižengti, rodo jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Kauno AVPK teigė, kad nurodyti įvykiai pareiškėjo asmenybę charakterizuoja neigiamai, o tai leidžia daryti išvadą, jog laikydamas šaunamuosius ginklus, jis gali kelti grėsmę visuomenės saugumui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (II t., b. l. 103–107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2014 m. rugsėjo 28 d. Tuo tarpu iš Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties (baudžiamoji byla Nr. 1-89-317/2014) matyti, kad 2011 m. sausio 1 d. apžiūros metu įvykio vietoje buvo paimtas ginklas Walther Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas L. V. vardu, kuris perduotas saugojimui Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui.

Šia Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui nurodyta priimti sprendimą dėl ginklo Walther Nr. (duomenys neskelbtini). Atitinkamai atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 10 punktu, 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 15-IL-20-01364-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ nusprendė panaikinti L. V. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat, komisijai nustačius, kad pistoletas Walther P99 AS, cal. 9 mm, Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamas saugiai naudoti, siūlyti ginklo savininkui pačiam organizuoti ginklo realizavimą, jei ginklas netinkamas naudoti ir neįmanoma jo sutaisyti, ginklą neatlygintinai perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui sunaikinti.

Faktiniu tokio sprendimo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybes, kad L. V. 2011 m. sausio 1 d., būdamas neblaivus, iš legaliai savigynai laikomo pistoleto Walther Nr. (duomenys neskelbtini), iššaudamas ne mažiau du kartus, sunkiai sužalojo du asmenis; be to, L. V. 1996 m. vasario 21 d. Kauno apylinkės teismo buvo nuteistas pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 3 dalį, bausmės vykdymas atidėtas, 1998 m. balandžio 2 d. ir 2003 m. spalio 20 d. jam iškeltos baudžiamosios bylos dėl vagystės, kurios vėliau nutrauktos, 2004 m. birželio 22 d. iškelta baudžiamoji byla dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kuri nutraukta, vadovaujantis BK 38 straipsniu.

Taip pat ginčijamame sprendime nurodyta, kad gauta informacija apie L. V. nuteisimą Vokietijoje dėl dokumentų klastojimo, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi L. V. skirtas suėmimas pagal 2013 m. liepos 29 d. Vokietijos išduotą Europos arešto orderį, įtariant L. V. bendrininkaujant įvykdant plėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Be to, Sprendime nurodyta, kad L. V. nuo 2001 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. vasario 23 d. baustas už įvairius administracinius teisės pažeidimus 52 kartus. Tuo tarpu iš pareiškėjo teismui pateikto skundo bei jo paaiškinimų matyti, kad savo nesutikimą su atsakovo Sprendimu pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, jog Sprendime nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. skundžiamo Sprendimo motyvai nepatvirtina Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų.

Taip pat savo nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas grindžia ir tuo, kad Sprendime minimos baudžiamosios bylos yra nutrauktos, o fakto, jog jis, būdamas neblaivus, panaudojo ginklą, sužalodamas kitus asmenis, teismai, priimdami sprendimus, nekonstatavo.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, kuris reglamentuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui;

šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Analogiškai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

Teismas taip pat akcentavo, kad iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinio matyti, jog įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti išduotas ar panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, būtent – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant bei nešiojantis šaunamuosius ginklus ir juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, pažymėjo, jog joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Be to, minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą.

Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.

Taigi, teismas nurodė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, jog A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Tačiau pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tikslių išeitinių duomenų apie tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d. nešiojo legaliai savigynai laikomą pistoletą Walther būdamas neblaivus, teismas neturi.

Kita vertus, įvertinęs greitosios medicinos pagalbos ligonio siuntime gydytojo padarytą įrašą – „ebrietus vulgaris“ (išvertus iš lotynų kalbos – paprasta alkoholinė intoksikacija), liudytojų D. S. ir D. Z. apklausos protokole užfiksuotus faktus, be to, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartyje užfiksuotus liudytojų R. T., V. M., J. M., A. G. ir V. K. parodymus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas visą vakarą iki pat ginklo panaudojimo vartojo alkoholį ir buvo neblaivus su ginklu, taip pat įvertinęs visuotinai žinomus faktus, teismas sprendė, kad pareiškėjas nuo alkoholio buvo apsvaigęs daugiau nei leidžiama.

Todėl, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d., būdamas neblaivus, nešiojosi ginklą ir jį panaudojo (nors ir esant būtinajai ginčiai), teismas konstatavo, jog taip neabejotinai buvo pažeistas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pasiėmęs ginklą, atvyko į sodybą, kurioje buvo susirinkę daug žmonių, tame tarpe ir vaikų, švęsti Naujųjų metų, vartojo alkoholį viešoje vietoje, t. y. vietoje, kur žmonės susirinko atsipalaiduoti, išgerti alkoholio, o pareiškėjo įvykdytas ginklo nešiojimo tvarkos pažeidimas baigėsi dviejų asmenų sužalojimu (nors ir esant būtinajai ginčiai).

Tai įvertinęs, teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip savaime pavojingą bei padarė išvadą, jog tokie pažeidimai akivaizdžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl pareiškėjo padarytas pažeidimas negali būti laikomas tinkamu elgesiu viešoje vietoje, nes toks elgesys prieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslui ir paskirčiai (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str.). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstai vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Teismas papildomai akcentavo, kad baudžiamojoje byloje, kuri buvo nutraukta pareiškėjo atžvilgiu, nustačius būtinąją gintį, nėra konstatuota, jog jis, nešiodamasis ginklą ir jį panaudodamas, buvo blaivus, netgi atvirkščiai, Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 1-89-317/2014) nustatė, kad prieš kylant konfliktui, t. y. prieš ginklo panaudojimą, pareiškėjas buvo pavartojęs alkoholio. Teismas, be kita ko, atsižvelgė į šiuos pareiškėjo biografijos faktus: L. V. 1996 m. vasario 21 d. buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo už vagystę, jo atžvilgiu 1998 m. balandžio 2 d. ir 2003 m. spalio 20 d. pradėti du ikiteisminiai tyrimai (dėl vagysčių), kurių vienas nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju, o kitas – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, 2004 m. birželio 22 d. iškelta baudžiamoji byla dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kuri nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, 2007 m. gruodžio 28 d.

Vokietijoje L. V. buvo nuteistas už dokumentų klastojimą (pagal Europos nuosprendžių informacinę sistemą – ECRIS), per laikotarpį nuo 2001 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. vasario 23 d. L. V. baustas 52 kartus administracine tvarka už įvairius administracinius teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas yra linkęs nuolat pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles, o tai rodo jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms.

Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto veikimo sritį.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 15-IL-20-01364-e yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu kitas pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui šaunamąjį ginklą – pistoletą, yra tiesiogiai susijęs su pirmu reikalavimu, todėl taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas L. V. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 115–120), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi, taip pat priteisti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas formaliai ir neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, netinkamai, neobjektyviai, vienpusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus, pažeidžiant įrodymų vertinimo nuostatas, o tai turėjo įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išimtinai vadovavosi prielaidomis, nors tai yra draudžiama, be to, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti faktai yra įvykę daugiau nei prieš 10 metų, o baudžiamoji byla, kuria teismas vadovavosi spręsdamas dėl pareiškėjo elgesio 2011 m. sausio 1 d., yra nutraukta. Be to, pareiškėjas tvirtina, jog 2011 m. sausio 1 d. jis nebuvo vartojęs alkoholio, o viešoje vietoje nešiotis / turėti teisėtai / legaliai išduotą savigynai ginklą nėra draudžiama. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai vertino duomenis dėl pareiškėjo nuteisimo Vokietijoje, kadangi pareiškėjas pateikė tai paneigiančius įrodymus. Tuo tarpu dėl administracinių teisės pažeidimų pareiškėjas akcentuoja, kad jie nesusiję su apsvaigimu nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas mano, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų, jog jis keltų grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atvirkščiai, pareiškėjas akcentuoja, kad jis niekada nebuvo baustas už ginklų laikymo, naudojimo ar medžioklės taisyklių pažeidimus.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 134–135) su skundu nesutinka ir mano, jog skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 15-IL-20-01364-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Minėto įstatymo 40 straipsnyje nustatyti atvejai, kada leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami: pagal šio straipsnio 1 dalies 6 punktą, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai; pagal šio straipsnio 1 dalies 10 punktą, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus). Atitinkamai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus). Tuo tarpu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Pabrėžtina, jog šių įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo, o minėtose teisės normose nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatas, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl visų esminių, bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Šiuo aspektu papildomai pabrėžtina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, jog 2011 m. sausio 1 d. jis visiškai nebuvo vartojęs alkoholio, paneigia Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-89-317/2014 nustatyti paties pareiškėjo duoti parodymai, kuriuose jis paaiškino, kad gėrė alkoholinį kokteilį. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kuriuos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino ir skundžiamame sprendime detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas.

Taigi, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, be kita ko, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas viešoje vietoje, kurioje buvo susirinkę nemažai žmonių, tarp jų ir vaikų, turėdamas / nešiodamasis ginklą ir tuo pačiu vartodamas alkoholį, elgėsi nerūpestingai ir nesaugiai, taip keldamas grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

Atkreiptinas dėmesys, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl turi būti įvertinta šiuo konkrečiu atveju kilusi potenciali grėsmė, nepriklausomai nuo asmens kaltės ir pasekmių vertinimo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nesusiję su apsvaigimu nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų, iš byloje esančio išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, jog pareiškėjas, be kita ko, yra baustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės).

Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. visumą nagrinėjamoje byloje nustatytų pareiškėją charakterizuojančių duomenų, sprendžia, jog byloje surinkti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tuo tarpu sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo) pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė) tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012).

Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą dėl leidimo asmeniui laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius