2018-09-26 Nr. AB-16882-3-61-3-00433-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2191-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00433-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K bausmę atlieka nuo 1995 metų. Per visą bausmės atlikimo laiką jis neturėjo galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais. Lukiškių TI-K administracija jo teisę į ilgalaikius pasimatymus pažeidžia iki šiol, nes bausmę kalėjimo režimu atliekantiems nuteistiesiems Lukiškių TI-K nėra sudaryta sąlygų gauti ilgalaikį pasimatymą. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu yra pažeidžiamos Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2,5 7,10 ir 26 straipsnių ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatos, jis yra diskriminuojamas nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K dirbti ūkio darbus bei suimtųjų, taip pat nuteistųjų, kurie atlieka bausmę ne kalėjimo režimu, atžvilgiu.

3. Nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pataisoms, Lukiškių TI-K buvo įrengti ir pradėjo veikti 3 ilgalaikių pasimatymų kambariai, tačiau bausmę kalėjimo režimu atliekantys nuteistieji vėl piktybiškai diskriminuojami šiuo aspektu. Ilgalaikių pasimatymų nebuvimas, pareiškėjo teigimu, padarė neatitaisomą žalą jo ir jo sutuoktinės fizinei ir psichinei sveikatai, šeimos santykiams. Skunde pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl pasimatymų teisės suvaržymo kardomojo kalinimo metu.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 23 d., reikalavimą dėl neturtinės žalos reiškia nuo 1995 metų, todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Pagal BVK 85 straipsnio nuostatas, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų. Pagal Lukiškių TI-K administracijos nustatytą tvarką, asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Asmenys, norintys atvykti pasimatyti arba asmenys, kurie yra laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniame nei 15 dienų laikotarpyje. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Lukiškių TI-K vedama pasimatymų apskaita. Pabrėžė, kad įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K iki 2016 m. gruodžio mėn. nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Nuo tada, kai ilgalaikių pasimatymų kambariai buvo įrengti, Lukiškių TI-K ilgalaikiai pasimatymai organizuojami vadovaujantis Ilgalaikių pasimatymų su sugyventiniais sutekimo tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-56 ir Trumpalaikių ir Ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356.

7. Akcentavo, kad neturi pagrindo savavališkai keisti teisės aktų nuostatų, veikė teisėtai. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose pareiškėjų skundai buvo atmesti.

8. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas A. K. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertino kaip siekį nesąžiningai pasipelnyti iš valstybės.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 1994 m. gruodžio 5 d., todėl ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 1994 m. gruodžio 5 d. iki skundo teismui padavimo – 2017 m. vasario 8 d. Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu dėl ieškinio senaties termino, išanalizavęs bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo psichologinė įtampa, emocinė depresija, tapo dirglus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 8 d., iki to laiko nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2014 m. vasario 7 d., ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Teismas pareiškėjo reikalavimų dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2014 m. vasario 7 d. atmetė. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 8 d.

11. Teismas nurodė, kad bylos rašytiniais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas yra nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos kalėjime, todėl, atsižvelgiant į jo statusą, teisę į pasimatymus reglamentuoja BVK nuostatos. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Taigi pagal BVK 85 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, ilgalaikiai pasimatymai šiai grupei asmenų nėra numatyti.

12. Teismas, remdamasis Konvencijos nuostatomis EŽTT praktika, pažymėjo, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog yra pažeidžiama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau konkrečiai neįvardino, kada kreipėsi dėl tokių pasimatymų suteikimo ir nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija priėmė atitinkamus sprendimus jų nesuteikti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinė būtų išreiškusį valią dėl ilgalaikių pasimatymų su pareiškėju suteikimo. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K iki 2016 m gruodžio mėn. nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad pasimatymų organizavimas įstaigoje, be kita ko, vykdomas remiantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu. Remiantis šiuo aprašu, asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dieną suderinti pasimatymo datą, laiką trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Prie atsiliepimo į skundą pridėtos Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 8 d. buvo suteikti 17 eilinių ir 2 papildomi trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktine, kurie truko nuo 3 iki 6 val. Nustatytos aplinkybės rodo, kad Lukiškių TI-K, remdamasi galiojančiais teisės aktais, savo kompetencijos ribose stengiasi padėti pareiškėjui puoselėti šeimos santykius, gerbia pareiškėjo šeimos privatumą. Taigi byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant savo iniciatyva šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu aspektu.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės į ilgalaikius pasimatymus ribojimu. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų pareiškėjui nesuteikimo neatliko. Nenustatęs būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, kad nenurodė laikotarpio už kurį prašo priteisti neturtinę žalą, kadangi laikotarpis yra nurodytas – nuo 1994 m. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 1994 m. žinojo apie savo teisių pažeidimą, tačiau nežinojo, kad pažeistas teises jis gali ginti teisme, kadangi nieks to nepaaiškino. Pareiškėjas kreipėsi į Seimo peticijų komisiją dėl įstatymo, susijusio su ilgalaikiais pasimatymais, pakeitimo.

17. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ne tik draudžia ilgalaikius pasimatymus nuteistiesiems, kalintiems kalėjimo režimu, bet ir tokiu būdu pablogino jo socialinius ryšius su artimaisiais. Kitiems asmenims, kalintiems ne kalėjimo režimu, įstatymas suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, ir tik vienai grupei – atliekantiems bausmę kalėjimo režimu, tokia teisė nėra numatyta. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu yra pažeidžiama Konstitucija. Akcentuoja, kad ilgalaikiai pasimatymai nebuvo apriboti, bet buvo uždrausti, todėl toks valstybės kišimasis į privatų ir šeimyninį gyvenimą akivaizdžiai yra neproporcingas ir pažeidžia Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį. Be to, valstybė jį diskriminuoja kitų nuteistųjų, kurie atlieka bausmę ne kalėjimo režimu kitose pataisos įstaigose ir nuteistų už panašius nusikaltimus, atžvilgiu.

18. Pažymi, kad su prašymu dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, kadangi valstybė asmenims, kalintiems kalėjimo režimu, ilgalaikius pasimatymus draudžia. Tokiu būdu valstybė pažeidžia Konstituciją, Konvencijos nuostatas. Skunde prašė priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, o ne Lukiškių TI-K.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė nepažeidžia Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

21. Atsakovo atstovas, remdamasis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsiliepime nurodo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, atitinkamai valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio pagrindo šiuo atveju pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K, kaip Lietuvos valstybės atstovo, veiksmų, laikotarpiu nuo 1994 m. nesuteikiant jam teisės į ilgalaikius pasimatymus, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nelaikė svarbiomis, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Taip pat teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje ir pareiškėjo reikalavimų dalį dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 1994 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d. atmetė. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 8 d., konstatavęs, kad pareiškėjas su prašymu į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo nesikreipė, pareiškėjo reikalavimą taip pat atmetė.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nevertino nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas jam turi būti atnaujintas dėl nurodytų svarbių priežasčių. Nors pareiškėjas į Lukiškių TI-K su prašymu skirti ilgalaikius pasimatymus ir nesikreipė, teismas nepagrįstai atmetė jo skundo reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

28. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

29. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad pareiškėjas reiškia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri jam kilo iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. iki įsigaliojo 2000 m. CK, tačiau ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nustatomas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat taikytinas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

30. Minėta, kad, kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2017 m. vasario 7 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2017 m. vasario 7 d. (skundo padavimo dienos).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

33. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šis pažeidimas pasireiškė. Taigi nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais remdamasis jis teigia, kad anksčiau negalėjo kreiptis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (apie teisių pažeidimą žinojo, tačiau nežinojo, kad gali teismine tvarka ginti savo galimai pažeistas teises), nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

34. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytą atsakovo atstovo pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomo pažeidimo metu jis žinojo, šią aplinkybę apeliaciniame skunde patvirtina ir pats pareiškėjas, apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 7 d.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atlikdamas Lukiškių TI-K, būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais, ar kad tokį pageidavimą būtų išreiškusi pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K nesikreipė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).

38. Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (tiesiogiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

39. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

40. Kita vertus, pastebėtina, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94, 61 p.), tačiau tuo pačiu metu teismas pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Konvencijai (žr., pvz., EŽTT mutatis mutandis, Silver ir kiti, 98 p.) (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimas Nr. 41220/98).

41. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi šiuo atveju teismas nenustatė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmesti kaip neįrodyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

43. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

44. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų.

45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

46. Įvertinusi tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą nesikreipia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius