2018-12-12 Nr. AB-23020-3-61-3-01173-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2824-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01173-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose, neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Kadangi kartu su juo buvo kalinami dar 2–3 asmenys, šis reikalavimas buvo pažeidžiamas nuolat. Būnant tokiose perpildytose kamerose, dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzlus ir nervingas, susirgo depresija. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl privalo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

1.2. Paaiškino, kad nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y., nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda, o kiemeliai neatitiko higienos reikalavimų (nebuvo šiukšlių kibiro, peleninių, stogas – šiferinis), prasta ventiliacija ir apšvietimas, kamerose – pelėsis, grybelis ir drėgmė, nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne ir higienos reikmenimis (tualetinio popieriaus nepakakdavo), čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, tik kartą per savaitę galėjo pasinaudoti dušu, o kartais ir tai nebuvo suteikiama, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose – pilna parazitų, maistas prastas ir neatitiko energetinės vertės, kartais buvo patiekiamas jau atšalęs. Taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

2.1. Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

2.2. Nurodė, kad tam tikrais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam buvo užtikrintas Įsakymu nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Tačiau skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas normas.

2.3. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

2.4. Dėl kamerų įrengimo nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms susidėti. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai juos piktybiškai gadina.

2.5. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nurodė, kad šiuo metu daugelyje kamerų yra įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose ir atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose kamerose.

2.6. Dėl higienos priemonių išdavimo pabrėžė, kad visos higienos priemonės, kurias priklauso išduoti, pareiškėjui buvo išduotos. Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, patalynė buvo išduodama laikantis nustatytų reikalavimų, Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o minėti drabužiai vieną kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai. Pabrėžė, kad minkštasis inventorius po naudojimo yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose.

2.7. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per dieną yra nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, todėl nurodytų pažeidimų nebuvo.

2.8. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. Nr. 1163 nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

2.9. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K iki 2016 m. gruodžio mėnesio nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Jų suteikimo tvarka nebuvo numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K negavo pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K,

1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjas 153,5 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinį mazgą), t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

5. Teismas, apibendrinęs teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

6. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad signalizacijos mygtukai kamerose neveikė, nes pagal Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, signalizacijos mygtukus dažnai gadina patys kaliniai, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl signalizacijos mygtukų neįrengimo kamerose kaip nepagrįstus.

7. Teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4. punktu, atmetė pareiškėjo argumentus, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, o patys kiemeliai neatitiko reikalavimų – nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, stogas – šiferinis. Nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Eksploatavimo taisyklėse nenurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės, šiukšlių kibirai, todėl šie pareiškėjo argumentus taip pat atmetė. Dėl šiferinio stogo pažymėjo, kad atsakovės atstovas paneigė ir šiuos pareiškėjo argumentus, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

8. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos ir apšvietimo reikalavimų nesilaikymo, pelėsio kamerose, pažymėjo, jog pareiškėjo teiginius paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kurie nenustatė higienos normų ar kitų teisės aktų, susijusių su higiena ir sveikatos sauga, reikalavimų pažeidimų.

9. Teismas vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad jam buvo išduodama nešvari patalynė ir čiužiniai, asmeniniai drabužiai neskalbiami, nebuvo galimybės pasinaudoti šiltu dušu, nustatė, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Tai, kad Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų nuostatų, susijusių su patalynės dezinfekavimu, drabužių skalbimu ar tualetinio popieriaus išdavimu, įrodo byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai bei atsakovės atstovo pateikti paaiškinimai. Vertino, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, jog būtų kreipęsis dėl drabužių skalbimo paslaugos suteikimo ar dėl jos nesuteikimo skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, kaip ir dėl negalėjimo nusiprausti po dušu bent kartą per savaitę, o tokio skundo Lukiškių TI-K būtų netenkinusi.

10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad šiukšlių konteineriai laikomi netoli langų, todėl nuo jų sklido nemalonus kvapas. Nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1068 patvirtina, kad buitinių atliekų saugojimo aikštelė įrengta kiemelyje greta I-ojo korpuso. 20 merų atstumas nuo aikštelės iki I-ojo korpuso pastato nėra išlaikytas, tačiau pabrėžta, kad šis reikalavimas yra taikomas naujai statomiems ar kapitaliai rekonstruojamiems laisvės atėmimo pastatams ir teritorijoms. Akte nurodyta, kad aikštelė betonuota, buitinių atliekų konteineriai sandarūs, su dangčiais ir tai atitinka nustatytus reikalavimus.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas atmetė atsakovės atstovo argumentus, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra ne tik atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, bet kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, privatumo užtikrinimui buvo įrengtos užuolaidos ar durys, kaip nepagrįstus. Nurodė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m sienele nelaikomas tinkamu privatumo užtikrinimu.

12. Pareiškėjo argumentai dėl parazitų kamerose buvo atmesti remiantis atsakovės atstovo pateikta informacija, kad Lukiškių TI-K yra pasirašiusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais.

13. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl neskanaus ir neatitinkančio fiziologinių mitybos normų maisto. Nurodė, kad nėra pagrindo neatsižvelgti į atsakovės atstovo argumentus, kad suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pareiškėjo argumentus, kad jam Lukiškių TI-K teikiamas maistas neskanus, vertino kaip subjektyvaus pobūdžio.

14. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog su prašymu dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, o ši tokį pasimatymą atsisakė suteikti. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, su kokiu asmeniu siekė ilgalaikio pasimatymo, o atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų gauta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas tinkamai nerealizavo savo teisės į ilgalaikius pasimatymus, todėl negali būti pripažinta, kad Lukiškių TI-K suvaržė jo teises.

15. Apibendrindamas konstatavo, kad 153,5 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (153,5 dienas), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 1 400 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16.1. Nurodo, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT ) praktikoje yra pripažįstama, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos yra įrengtos kamerose Nr. 1–75, 226A–244, 104–200, 202–227, 356–385, 309–338, 340–352. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m).

16.2. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu dėl neturtinės žalos sąvokos turinio, nurodo, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

16.3. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

17. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios iš galimai tinkamų pareiškėjui kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d., atlyginimo priteisimo.

19. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 153,5 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė jam 1 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

20. Lukiškių TI-K nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

21. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 153,5 dienas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

23. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y.

Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Atitinkamai, EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

24. Atsižvelgdama į Nutarties 23 punkte išdėstytą aktualios teisės šiam ginčui aiškinimą ir taikymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 30 d. sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT jurisprudencija.

25. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl užuolaidų Lukiškių TI-K kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengimo. Kaip apeliaciniame skunde nurodė Lukiškių TI-K, tokios užuolaidos buvo pradėtos įrengti tik 2017 metais, o pareiškėjas žalą dėl jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimo, kildina iš 2014 m. vasario 11 d. – 2017 m. vasario 14 d. laikotarpio. Duomenų apie užuolaidų ar užtvarų sanitariniuose mazguose įrengimą minėtu laikotarpiu byloje nėra, o vėlesni nei 2017 m. vasario 14 d. duomenys nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusiam ginčui išspręsti nėra teisiškai reikšmingi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie sanitarinių mazgų įrengimą bei jais remdamasis pagrįstai sprendė, jog sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjo pažeistos teisės pripažinimas nelaikytinas pakankamu jo pažeistos teisės gynybos būdu ir pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

27. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 400 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė