2013-08-07 Nr. AB-4181-3-61-3-01391-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-654/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01391-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Bonum Motus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Bonum Motus“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. gegužės 2 d. buvo gautas pareiškėjo UAB „Bonum Motus“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 1-14), kuriuo prašoma:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 2013 m. kovo 28 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) iš Lietuvos valstybės priteisti žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui UAB „Bonum Motus“ priklausančių saulės elektrinių pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi (b. l. 28-29) iki 2013 m. gegužės 23 d. buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikiant teismui du skundo egzempliorius su tinkamai suformuluotais skundo reikalavimais, mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą.

Pareiškėjas UAB „Bonum Motus“ 2013 m. gegužės 27 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 31-38), prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui UAB „Bonum Motus“ priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi (b. l. 60-62) atsisakė priimti UAB „Bonum Motus“ skundą, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas išaiškino pareiškėjui teisę dėl Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 su skundu kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnį prieš kreipiantis į administracinį teismą įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir/ar elektros energijos pirkimu–pardavimu.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčija Energetikos ministerijos išduotų leidimų gaminti elektros energiją dalis, kuriose nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, ir iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas minėtas leidimų dalis iš esmės laiko neteisėtomis tiek, kiek tai susiję su saulės jėgainės gaminamos elektros energijos supirkimui taikomų tarifų taikymu. Teismo nuomone, tokio pobūdžio ginčams pagal Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalį yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Pažymėjo, kad tokios pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip ir nagrinėjamoje byloje priėmimo klausimas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas šiuo atveju nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis laikėsi privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Priešingai, skunde paaiškino, kad nepraleisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pareiškėjas kreipiasi į teismą, ir tai patvirtina, kad įstatyme įtvirtinta privaloma ikiteismine tvarka pareiškėjas nepasinaudojo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsisakė priimti.

Teismas pabrėžė, jog kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra išvestiniai ir jų išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio skundo reikalavimo – panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 dalį – išsprendimo. Tuo pagrindu, vadovaujantis bylos nagrinėjimo, teisingumo ir protingumo principais, neskaidant ginčo, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami kartu.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis bei priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančią saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Bonum Motus“ atskiruoju skundu (b. l. 50-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį ir jo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) nenumato privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjas pažymi, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas yra lex specialis Elektros energetikos įstatymo, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) atžvilgiu (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 64 str.).

Pabrėžia, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių. Remiasi Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalimi, Elektros įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus ir ginčus, kilusius vartojimo bei komerciniuose santykiuose dėl energetikos įmonių veikų. Tokią išvadą patvirtina ir Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) nuostatos (1, 8.3, 8.5, 8.7, 26.3, 44, 64 p.). Pažymi, jog pareiškėjas ginčo teisiniuose santykiuose yra ne elektros vartotojas (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 48 d., Elektros įstatymo 2 str. 19 d.), bet elektros energijos gamintojas (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 12 d ), o Energetikos ministerija nėra energetikos įmonė (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 5 d.) ir ne elektros energijos rinkos dalyvis (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 15 d.). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nėra kompetentinga nagrinėti elektros energijos gamintojų ir viešojo administravimo subjekto – Energetikos ministerijos – ginčų.

Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra taikoma ginčams dėl fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, kokios būtent kainos ir tarifai yra turimi omenyje šioje teisės normoje. Elektros energetikos įstatymo vartojamų sąvokų „kainos” ir „tarifai” esmę atskleidžia sisteminė Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio ir kitų įstatymo nuostatų (Elektros energetikos įstatymo 41 str. 1 d., 44 str. 1 d. 3–4 p., 49 str. 2 d. 3–4 p., 51 str. 1 d. 3 p., 69 str. ir kt.) analizė. Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir nepriklausomų tiekėjų parduodamos elektros energijos ir rezervinės galios kainos nereguliuojamos. Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 2 dalis numato, kad perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainos reguliuojamos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatant viršutines kainų ribas. Konkrečias perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomenines elektros energijos kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas. Taigi Elektros energetikos įstatymo reglamentuoja tik parduodamos elektros energijos, rezervinės galios, perdavimo, skirstymo, visuomeninio teikimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas bei tarifus. Tuo tarpu fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas yra atskiras institutas, kurio Elektros energetikos įstatymo nereglamentuoja. Mano, jog ginčai dėl fiksuoto energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo nepatenka į Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalies reglamentavimo apimtį.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės pakeitė bylos teismingumą, nes pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas skundžiamas ne administraciniam, o bendrosios kompetencijos teismui – Vilniaus apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė administraciniai teisiniai santykiai – pareiškėjas ginčija individualų administracinį aktą (jo dalį) ir prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.

Pažymėjo, jog Valstybinė kainų ir energetikos komisija taip pat laikosi pozicijos, jog ji nėra kompetentinga nagrinėti aptariamą ginčą. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas pateikia Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2013 m. balandžio 10 d. raštą Nr. R2-1121. Teigia, kad Valstybinė kainų ir energetikos komisija atsisakytų priimti pareiškėjo skundą Energetikos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Šį sprendimą pareiškėjas turėtų skųsti Vilniaus apygardos teismui, kuris nesprendžia administracinių ginčų. Tokiu būdu būtų ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju analizuojami teisiniai santykiai, susiklostę pareiškėjui UAB „Bonum Motus“ teikiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teismui 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi atsisakius priimti UAB „Bonum Motus“ skundą, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nors pagal reiškiamus ginčo reikalavimus tokios tvarkos jis laikytis privalėjo.

Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, pabrėžia, jog tokia išvada buvo nedaryta netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus. Taigi administracinėje byloje svarbu nustatyti, ar nagrinėjamam ginčui yra nustatytas privalomas išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, tačiau ji turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Teisėjų kolegija pastebi, jog viena iš nurodytų sąlygų įtvirtinta ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus) ir tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007). Pastebėtina, jog tokios tvarkos įtvirtinimas taip pat negali būti vertinamas kaip papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, nepagrįstas ribojimas, kadangi tokio instituto įtvirtinimu iš esmės yra siekiama, kad pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas priimti skundą atsisako (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.

Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos pardavimui taikomo tarifo, atsižvelgusi nurodytas teisės aktų nuostatas, bei įvertinusi šioje administracinėje byloje keliamus reikalavimus, teisėjų kolegija, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo šioje byloje inicijuojamam ginčui taikytina privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje. Šią išvadą patvirtina sisteminė teisės aktų nuostatų analizė.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) (2013 m. kovo 1 d. redakcija) 78 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir/ar elektros energijos pirkimu–pardavimu.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja inter alia vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo dėl Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamų teisinių santykių kategorijų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamu atveju ginčas kilęs dėl saulės energijos gamybos tarifų nustatymo, kurį reglamentuoja taip pat ir specialus – Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas). Pagal šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo 1 d. redakcija) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl elektros tinklų operatorių, šilumos tiekėjų ir dujų sistemų operatorių veiksmų ar neveikimo, kreipiantis dėl šių asmenų įrenginių prijungimo prie atitinkamų tinklų ar sistemų, prijungiant įrenginius, priimant pagamintą energiją į energetikos tinklus ar sistemas ir/ar vykdant kitas šio įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pateikti skundai nagrinėjami Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis (64 str. 2 d.). Kaip matyti iš nurodytos normos ir kitų šio įstatymo nuostatų, šis įstatymas taip pat nenumato šioje administracinėje byloje inicijuojamo ginčo privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčai, kylantys tarp Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjekto, ir pareiškėjo dėl elektros energijos pardavimui taikomo tarifo nustatymo į ginčų kategoriją, kuriai taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, nepatenka. Be to, pažymėtina, jog įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-148/2013), be kita ko, taip išplečiant įstatymais numatytą tokių ginčų ratą.

Papildomai pastebėtina, jog tokį aiškinimą pagrindžia ir tai, kad Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje skundai ir ginčai nagrinėjami laikantis Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (2012 m. rugsėjo 15 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), reikalavimų. Aprašo 1 punktas numato, jog jis inter alia reglamentuoja vartotojų ir energetikos įmonių skundų ir ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjimą Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje nagrinėjami pateikti skundai ir kilę ginčai. Skundai − asmenų rašytiniai kreipimąsi į komisiją, kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, yra nagrinėjami Aprašo IV skyriaus numatyta tvarka (Aprašo 8.7 p). Tuo tarpu Aprašo 8.8 punktas įtvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nagrinėjamų ginčų sampratą ir numato, jog tai yra pareiškėjo ir skundžiamos įmonės konfliktas, kuris grindžiamas pažeistais teisiniais interesais. Skundžiama įmonė šiame kontekste suprantama būtent kaip energetikos įmonė, vandens tiekimo ir/ar nuotekų tvarkymo įmonė, dėl kurių veiksmų ar neveikimo yra pateiktas skundas arba kilęs ginčas (Aprašo 8.5 p.). Aprašo V skyrius detalizuoja tokių ginčų sprendimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarką ir įtvirtina, kad asmuo, manantis, kad skundžiama įmonė pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į komisiją, prieš kreipdamasis į ją privalo raštu kreiptis į skundžiamą įmonę, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą. Asmuo, gavęs neigiamą ar kitokį jo netenkinantį skundžiamos įmonės atsakymą, per 6 mėnesius nuo skundžiamos įmonės atsakymo gavimo dienos turi teisę kreiptis į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją, pateikdamas prašymą išspręsti ginčą (Aprašo 67 p.).

Aprašo 127 punktas expressis verbis numato, jog kreipimasis į teismą po Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo dėl ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Ginčo šalys per 30 dienų nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

Taigi iš nurodytų nuostatų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo paprastai kylančius iš vartojimo, civilinių teisinių santykių. Tokių ginčų pobūdis lemia ir atitinkamą įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, kreipimąsi į atitinkamos kompetencijos teismą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas inicijuoja ginčą, prašydamas panaikinti administracinį aktą – atsakovo Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui UAB „Bonum Motus“ priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1495 priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, nagrinėjamu atveju ginčas kyla administracinių teisinių santykių srityje ir inicijuojamas ginčas neatitinka ginčų, kuriuos nagrinėja privaloma ikiteismine tvarka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, sąvokos (Aprašo 8.5, 8. 8 p.), t. y. šiuo atveju ginčas kyla tarp pareiškėjo, juridinio asmens, elektros energijos gamintojo, ir Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjektas. Tokio pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdis neatitinka Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, Apraše numatyto teisinio reguliavimo dėl išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas apibrėžia administracinių ginčų sąvoką, numatant, kad inter alia tai yra asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo inicijuojamas ginčas atitinka iš esmės šią sąvoką ir remiantis nurodytais argumentais tokiam ginčui nėra taikytina privaloma išankstinė ne teisme tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atspindi šiuo klausimu vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-672/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-656/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-637/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-634/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-616/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-612/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-560/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-558/2013, 2013 m. liepos 24 d. administracinėje byloje Nr. AS858-615/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-618/2013).

Pabrėžtina, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga, todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra taip pat saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Nukrypdamas nuo ankstesnio precedento teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir atitinkamai ja vadovaujasi.

Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui UAB „Bonum Motus“ yra taikytina privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje ir pareiškėjui nepateikus duomenų dėl kreipimosi į ją atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo UAB „Bonum Motus“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB „Bonum Motus“ skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas