2016-05-02 Nr. AB-9923-3-61-3-04190-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-39-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04190-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio bei valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–3, 21–26, 49–57) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. (75)-18-2694 „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“ dalį, kuria atsisakyta išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą; 2) panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (75)-18-2557 „Dėl paskirtos nustatyto dydžio valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį mokėjimo ir neišmokėtos pensijos dydžio paskaičiavimo“ dalį, kuria atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; 3) atnaujinti terminą reikalavimams pareikšti ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės saugumo departamento, išmokėti pareiškėjui 14 571,64 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir 8 404,48 Lt dydžio pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoką.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nes pareiginės algos dydis buvo skaičiuojamas taikant sumažintą pareiginės algos koeficientą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir tai, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, o įstatymų leidėjas nenumatė darbo užmokesčio skirtumo kompensavimo mechanizmo, pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti jam susidariusią 14 571,64 Lt darbo užmokesčio nepriemoką. Atsakovas nepagrįstai prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teigimu, apie savo teisių pažeidimą jam tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo.

Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui buvo mokama perskaičiuoto dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Valstybės saugumo departamentas pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. prašymą išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką tenkinti atsisakė. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimas buvo neteisėtas. Trejų metų terminas reikalavimui dėl sumažintos pensijos išmokėjimo pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos. Be to, pareiškėjo nuomone, trejų metų terminas kiekvieną mėnesį turėtų prasidėti iš naujo, todėl kreipdamasis į teismą jis nepraleido termino reikalavimui dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., priteisimo pareikšti.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, kad ieškinio senaties terminas sustabdomas, jei atidedamas prievolių vykdymas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad darbo užmokesčio ir valstybinės pensijos nepriemokos turi būti kompensuojamos, vadinasi, dėl įstatymų leidėjo ir Vyriausybės sprendimų valstybės prievolių vykdymas šių kategorijų asmenims buvo atidėtas, todėl buvo sustabdytas ir senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 60–63) prašė bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį ir įpareigoti išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, nutraukti, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad reikalavimui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo pareikšti turėtų būti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, o reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo – trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris nustatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Terminus kreiptis į teismą pareiškėjas yra praleidęs dėl abiejų skundo reikalavimų, todėl nėra pagrindo juos tenkinti. Trejų metų procesinis terminas skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo paduoti turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, o trejų metų ieškinio senaties terminas dėl darbo užmokesčio priteisimo – trys metai atgal nuo skundo padavimo teismui dienos. Vadinasi, skundą paduodamas 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino tik dėl darbo užmokesčio, kuris buvo mokamas nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjo ir Valstybės saugumo departamento darbo santykiai nesieja nuo 2010 m. liepos 31 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą ir trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės saugumo departamento, per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti A. P. 8 404,48 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų; kitą pareiškėjo A. P. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Valstybės saugumo departamento 2010 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (67)-18-382 pareiškėjui nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 3 519,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojama taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (redakcija galiojusi iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nustatytą Statistikos departamento patvirtinto vidutinio darbo užmokesčio 1,3 dydį. Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d., pareiškėjas ėjo A lygio 17 kategorijos pareigas, todėl jam mokamas darbo užmokestis buvo paskaičiuojamas taikant nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusius bazinius dydžius, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – 475 Lt, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 450 Lt, taip pat taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytus pareiginės algos koeficientus – nuo 2009 m. gegužės 1 d. A lygio 17 kategorijos valstybės tarnautojams – 9,1 (vietoj 9,7), o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 8,69 (vietoj 9,1).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) ar pensijos (jos dalies) priteisimu (administracinės bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004).

Atsakovai teigė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aktualų teisinį reglamentavimą (DK 27 str. 2 d., CK 1.124 str., 1.127 str. 1 d.). Nustatyta, kad skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pareiškėjas teismui padavė 2013 m. rugsėjo 30 d. Darbo teisiniai santykiai pareiškėją ir Valstybės saugumo departamentą siejo iki 2010 m. liepos 31 d. – pareiškėjo atleidimo dienos, kurią vėliausiai, pagal DK 141 straipsnio nuostatas, su pareiškėju turėjo būti visiškai atsiskaityta. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad pateikdamas teismui skundą 2013 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjas A. P. praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Patikslintame skunde pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir šį savo prašymą grindė vienintele aplinkybe, t. y., kad apie teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir nuo jo pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra, o pažeistoji teisė pasirinktu būdu negali būti ginama, nes skundas teismui buvo paduotas praleidus ieškinio senaties terminą.

Teismas konstatavo, kad Valstybės saugumo departamentas, priimdamas 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. (75)-18-2694 „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013). Teismui pateikti duomenys tvirtino, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad 2010 metų rugpjūčio mėnesio pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo 28 d. Skundas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo teismui pateiktas 2013 m. lapkričio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalies nuostata. Pažymėta, kad ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nebuvo nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą (pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.) paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį.

Procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo aiškinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, expressis verbis, nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų rugsėjo mėnesį, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 metų lapkričio mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas darė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad teisinės situacijos neaiškumas sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku kreiptis į teismą. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui A. P. procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos galima spręsti, kad perskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybines pensijas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turi būti taikoma ne Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią pensijos ribojamos 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, o pensija ribojama taikant 1,5 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydį (2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-844/2013). Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad skirtumas, susidaręs laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pensiją ribojant 1,5 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, o ne 1,3, yra 8 404,48 Lt, t. y. pareiškėjas yra įgijęs teisę į būtent tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Nurodytos sumos atsakovai neginčijo. Kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), teismas konstatavo, kad neišmokėtos pensijos dalį A. P. įpareigota išmokėti Lietuvos valstybė, kurią pagal Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 992 atstovauja Valstybės saugumo departamentas.

Teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento, įpareigojimą įvykdyti per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Nagrinėjamos bylos kontekste pripažinta, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, Valstybės saugumo departamentas, priimdamas 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (75)-18-2557, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 79–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo reikalavimai buvo atmesti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio dalies negavo dėl teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms. Ne tik pareiškėjas, bet ir atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu pakluso tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimams ir juos vykdė, jų teisėtumo ne tik nekvestionavo, bet ir neturėjo tam realios galimybės. Pareiškėjas, net ir veikdamas apdairiai, neturėjo galimybės suvokti apie jo teisių pažeidimą ir įvertinti šio pažeidimo masto bei ypatumų iki minėtais klausimais 2013 m. liepos 1 d. pasisakė Konstitucinis Teismas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas faktiškai kvestionavo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimų nuostatas, kadangi paneigė pareiškėjo teisę į praradimų kompensavimą.

Pareiškėjo argumentai, kuriais jis prašė atnaujinti senaties terminą abiems reikalavimams (dėl valstybinės pensijos ir darbo užmokesčio nepriemokų) buvo grindžiami tokiais pačiais argumentais, abi nepriemokos atsirado tais pačiais pagrindais, tačiau teismas dėl praleistų terminų reikalavimams išmokėti šias nepriemokas padarė priešingas išvadas. Teismas visiškai neaptarė pareiškėjo argumento, ar pareiškėjas apskritai buvo praleidęs senaties terminus.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, apeliaciniu skundu (b. l. 87–89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, ir šioje dalyje bylą nutraukti; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas viena vertus rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), kita vertus, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, nepaisant to, kad remiantis minėta teismo praktika buvo pagrindas bylos nagrinėjimą nutraukti dėl praleisto procesinio termino skundui paduoti. Pareiškėjui apie jo pažeistas teises tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) pirmąją sumažintos pensijos išmokėjimo dieną, atitinkamai, nuo šios dienos skaičiuotinas 3 metų terminas skundui paduoti. Pažymi, kad tiek po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos, tiek po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo, pareiškėjas ir toliau delsė kreiptis į teismą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytos ir teismo sprendime aprašytos aplinkybės nesudarė pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti tokį ilgą procesinį terminą reikalavimams dėl valstybinės pensijos priteisimo pareikšti. Teigia, kad teismas turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą terminą ir bylą dėl valstybinės pensijos nepriemokos nutraukti ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio pagrindais.

Pareiškėjas A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–101) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Nurodo, kad mokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., pareiškėjas suprato, kad valstybinė pensija perskaičiuota atsakovui vykdant priimtus ir imperatyvią galią turinčius teisės aktus. Ne tik pareiškėjas, bet ir atsakovo atstovas pakluso tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimams ir juos vykdė, jų teisėtumo ne tik nekvestionavo, bet ir iki 2012 m. vasario 6 d. neturėjo tam realios galimybės. Teigia, kad atsakovo atstovas aiškiai nukrypo nuo atstovaujamojo – Lietuvos Respublikos – valios, išreikštos 2012 m. vasario 6 d. ir 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo teisės yra pažeistos ne dėl to, kad jam buvo sumažinta valstybinė pensija, o dėl to, jog ši išmoka buvo sumažinta pernelyg dideliu mastu. Tokiu būdu pareiškėjas, net ir elgdamasis rūpestingai, neturėjo galimybių būtent šią aplinkybę įvertinti tinkamai ir suvokti apie jo pažeistas teises. Be to, pareiškėjas tikėjosi, kad nepriemokos pensininkams bus kompensuotos per protingą laikotarpį.

Pažymi, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2013 m. spalio 30 d., todėl jo teisė reikalauti valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. apskritai negali būti kvestionuojama.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94–96) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo skundo dalį dėl praleisto ieškinio senaties termino, vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kaip to reikalauja ABTĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Pažymi, jog atmetus pareiškėjo skundo dalį buvo tik konstatuota, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis negali būti kompensuojama teisminiu keliu, o ne paneigta jo teisė į susidariusių praradimų kompensavimą.

Lietuvos valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus jo rengimą, teisinių santykių, iš kurių kyla subjektų teisės ir pareigos, kvalifikacija nėra užbaigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimą apskritai yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. P. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2014 m. kovo 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės saugumo departamento, išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta išmokėti šią darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo vertinimu, kad jis skundą dėl šių reikalavimų teismui padavė praleidęs ieškinio senaties terminą. Mano, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia sietina su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimu.

Įvertinusi šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl ieškinio senaties, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovai atsiliepime į skundą (b. l. 60–63) prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 suformuota praktika, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu. Taigi pareiškėjo argumentas, kad šiuo atveju minėta ieškinio senatis netaikoma, prieštarauja taikytinoms teisės aktų nuostatoms ir aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), todėl atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, nes, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas mano, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, nes tik tada pareiškėjas sužinojo, jog jo teisės buvo pažeistos.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; kt.). Nors pareiškėjas sužinojimą apie tai, kad jam buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas, apeliaciniame skunde sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą ir nurodytą teismų praktiką, nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. teismui padavė 2013 m. rugsėjo 30 d., skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs aptartą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, rėmėsi vieninteliu teiginiu, kad apie teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą jam tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, siekia, kad antikonstituciniai teisiniai padariniai būtų pašalinti už visą laikotarpį, taigi ir iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Valstybės saugumo departamentas, priimdamas 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. (75)-18-2694 „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog naikinti šį sprendimą skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškė reikalavimą priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, bei panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta ją išmokėti. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą patenkino. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad buvo pagrindas bylos nagrinėjimą šioje dalyje nutraukti dėl praleisto procesinio termino skundui paduoti.

Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas jį grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 8 404,48 Lt. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta Pažyma dėl pensijos mokėjimo 2010–2012 m. A. P. (b. l. 43–44).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavus 2010 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 60–63), į Valstybės saugumo departamentą prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2013 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 27–28), Valstybės saugumo departamentui prašymo netenkinus, skundą bei prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2013 m. lapkričio 4 d. (b. l. 21–26), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir praleistą pareiškėjo terminą atnaujino.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. rugsėjo mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad tiek po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, tiek po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties pareiškėjas ir toliau delsė kreiptis į teismą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Valstybės saugumo departamentą su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2013 m. rugsėjo 20 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. lapkričio 4 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skųstoje Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo dalyje išreikšta atsakovo valia atsisakyti pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis įstatymų nuostatomis, todėl tokio sprendimo palikimas galioti prieštarautų teisėtumo principui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti skundžiamo Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokos bei valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. ir atsakovo Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan