2016-10-03 Nr. AB-18710-3-61-3-03316-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2351-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03316-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., M. J., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apygardos prokuratūra) dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., M. J., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. birželio 8 d. nutartimis bylas pagal pareiškėjų skundus sujungė į vieną bylą), prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra, Generalinė prokuratūra) 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimus Nr. 17.10-1162, 17.10-1159, 17.10-1165, 17.10-1160, 17.10-1161, 17.10-1164, 17.10-1163 „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“ ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17284 „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“; 2) priteisti L. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 9 782,44 Eur (8 414,50 Eur suma susidarė nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. dėl L. S., kaip prokurorės, darbo užmokesčio mažinimo, o 1 367,94 Eur suma susidarė nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl L. S., kaip Prokuratūros valstybės tarnautojos, darbo užmokesčio mažinimo); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prokuratūros, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą Prokuratūros valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalį: S. Č. – 7 529,31 Eur; V. E. – 8 732,94 Eur; I. L. – 8 809,54 Eur; D. P. – 7 881,66 Eur; J. S. – 7 820,15 Eur; I. K. – 1 674,21 Lt (484,88 Eur); 4) priteisti soliadariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Generalinės prokuratūros nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjams V. B., G. B., J. D., M. J. ir O. L. neišmokėtą valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalį (pareiginę algą (koeficientą) ir priedą už kvalifikacinę klasę).

Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra Prokuratūros valstybės tarnautojai, kuriems nuo 2009 metų Prokuratūra neteisėtai sumažino mokamą darbo užmokestį, nes buvo pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) nustatyti pareiginės algos koeficientai ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžiai. Pareiškėja L. S. dalį ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d., ėjo prokurorės pareigas, todėl jai, kaip prokurorei, šiuo laikotarpiu pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas pakeitus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlį. Atitinkamus Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymus Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimais pripažinus neatitinkančiais tam tikrų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų, jiems turi būti priteista susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepimuose į skundus prašė skundus atmesti, o nusprendus skundus tenkinti, praradimus dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Atsakovai nurodė, kad Prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų ir valstybės atrnautojų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais. Pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai, atsižvelgę į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, teigė, kad pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti 2009–2013 metais susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjų V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., M. J., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. skundus atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis inter alia (be kita ko) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais ir Įstatymo 25 straipsnyje nustatytais priedų už kvalifikacinę klasę dydžiais. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingo darbo užmokesčio mažinimo prieštaravimo Konstitucijai ir pažymėjo, kad pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant minėtas Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir dėl to dalis darbo užmokesčio pareiškėjams nebuvo išmokėta neteisėtai.

Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime įstatymų leidėjui nustatyta pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą reiškia, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio, t. y. kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą.

Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) yra įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas sprendžiamoje byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos neišmokėtą darbo užmokestį kompensuojant pagal Grąžinimo įstatymą, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Teismas, pažymėjęs, kad šiuo metu nėra suėjęs Grąžinimo įstatyme nustatytas terminas Prokuratūrai grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį, sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjų prašomą darbo užmokestį.

Teismas nustatė, kad skundžiamais Prokuratūros sprendimais yra pateikta informacija apie darbo užmokesčio mokėjimą ginčo laikotarpiu ir nurodyta, kad nebuvo pagrindo išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus dėl skundų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tai, kad Grąžinimo įstatymas priimtas 2015 m. birželio 30 d., teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti, priimti tinkamai vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, todėl yra teisėti ir nėra pagrindo jų naikinti.

III. Pareiškėjai V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundus patenkinti.

Apeliantai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo padarė išvadą, kad priėmus Grąžinimo įstatymą, neliko ginčo dalyko. Šiuo atveju materialioji reikalavimo teisė dėl Grąžinimo įstatymo priėmimo neišnyko, nes pažadėjimas įvykdyti reikalavimą ateityje nelaikomas reikalavimo išnykimu, nes įstatymų leidėjas bet kada gali pakeisti ar panaikinti Grąžinimo įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, t. y. iki šiol atsakovai geruoju nėra įvykdę apeliantų reikalavimų.

Apeliantai akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymas atgal negalioja, todėl jis taikytinas tik asmenims, kurie nesikreipė teisminės gynybos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) leidžia sprendimo vykdymą atidėti tik kitiems biudžetiniams metams, o pagal Grąžinimo įstatymą mokėjimai išdėstyti penkeriems metams. Be to, per šį laikotarpį bus grąžinta ne visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad apeliantų turtinės teisės nėra pažeidžiamos. Įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui atmesti skundus, iš apeliantų būtų atimta teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą.

Atsakovai nurodo, kad atlyginimas apeliantams ginčo laikotarpiu buvo mokamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų, t. y. Prokuratūra veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Grąžinimo įstatymu ir remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. (valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. pareiškėja L. S. ėjo prokurorės pareigas, todėl ji prašo priteisti šiuo laikotarpiu sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus susidariusią nepriemoką. Taip pat pareiškėjai yra pareiškę reikalavimus panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimus Nr. 17.10-1162, 17.10-1159, 17.10-1165, 17.10-1160, 17.10-1161, 17.10-1164, 17.10-1163 „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“ ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17284 „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo Prokuratūros valstybės tarnautojų pareigas, jiems buvo suteiktos kvalifikacinės klasės. Kaip jau minėta, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. pareiškėja L. S. ėjo prokurorės pareigas. Pareiškėjai skunduose, prašydami priteisti jiems darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį 2009–2013 metais, teigė, kad Prokuratūra ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Prokuratūra neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu susidarė pareiškėjų skunduose prašyta priteisti darbo užmokesčio nepriemoka. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunduose nurodytus argumentus, pareiškėjų skundus atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė pareiškėjai V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K..

Karjeros valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas apeliantų darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedo už kvalifikacinę klasę dydį.

Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtos pažymos matyti, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. apeliantės L. S. darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jai taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo redakcijomis, ginčo laikotarpiu apeliantams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. apeliantai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apeliantų (valstybės tarnautojų ir prokurorės) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nustatė, jog apeliantų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, o apeliantės L. S. darbo užmokestis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. buvo sumažintas dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, apeliantų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apeliantų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl šią skundų dalį atmetė.

Apeliantai apeliaciniuose skunduose, prašydami panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti apeliantų skundus, laikosi pozicijos, kad jiems nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad apeliantams darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, bei priteista suma turi būti išmokama ne dalimis, o visa iš karto.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jiems darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama apeliantų ir atsakovų išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių prokurorų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1, 2 ir 9 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pozicija, kad Grąžinimo įstatymas taikytinas tik asmenims, kurie nesikreipė teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniuose skunduose nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi apeliantų teiginiai, kad jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma sumokama iš karto, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Pažymėtina, kad apeliantai be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei tokiu būdu daroma išimtis sprendžiant neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą apeliantams.

Kaip jau minėta, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad apeliantų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunduose nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundų pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai apeliaciniuose skunduose nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Aplinkybė, kad iki šiol atsakovai geruoju nėra įvykdę apeliantų reikalavimų, pati savaime nereiškia, jog turėjo (turi) būti taikomas apeliantų prašomas jų pažeistų teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-552/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-552/2016; 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016; kt.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl apeliantų teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliantai, paduodami skundus, realizavo apeliaciniuose skunduose akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jiems nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Kadangi apeliantų skundų, kuriuos nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliantų argumento, jog įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui atmesti skundus, iš jų būtų atimta teisė į teisminę gynybą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliaciniai skundai nepripažįstami pagrįstais ir tenkintinais, todėl atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. B., G. B., S. Č., J. D., V. E., O. L., I. L., D. P., L. S., J. S. ir I. K. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė