2015-10-12 Nr. AB-20349-3-61-3-03139-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedpanaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 7S-633; įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį – po 120,63 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;
Legislator headnote
AI generated2015-10-12 Nr. AB-20349-3-61-3-03139-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti paskirto dydžio, t. y. 803,30 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Full text
Administracinė byla Nr. A-942-858/2015
Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-03139-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydama:
1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 7S-633;
2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį – po 120,63 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;
3) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti paskirto dydžio, t. y. 803,30 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pareiškėja skunde nurodė, kad jai nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kiekvieną mėnesį pareiškėjai nebuvo išmokėta po 120,63 Lt paskirtos pensijos, todėl pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnį pareiškėja turi teisę į neišmokėtos pensijos dalies priteisimą.
Pažymėjo, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas.
Atsakovai Kalėjimų Departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų Departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime (b. l. 19-21) į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki jo įsigaliojimo, nes pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Teigė, jog atsakovas neturi ir neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai kitokio dydžio pensiją, nes vadovavosi tuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, o pareiga sukurti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą tenka įstatymo leidėjui, bet ne pensiją mokančiai institucijai.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 37-40) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. spalio 22 d. pateikė atsakovu prašymą informuoti ją, kuo remiantis nuo 2010 m. jai mokama sumažinto dydžio valstybinė pensija, taip pat informuoti, kokio dydžio pensija jai yra paskirta ir kokio dydžio pensija jai yra išmokama už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Kalėjimų departamentas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 7S-633 R. D. informavo, kad jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, nurodė, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas.
Nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėja kreipėsi 2012 m. spalio 22 d. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi per trejų metų terminą, konstatavo, kad R. D. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.
Nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, ir ginčo dėl to nėra, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsni 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojant pareiškėjai mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jos reikalavimą ir priteisti jai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.
Teismas taip pat pažymėjo, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi šiuo įstatymu iš esmės buvo nustatyta, jog pareigūnų ir karių pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti ribojamos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti Kalėjimų departamentą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjai mokėti neperskaičiuotą valstybinę pensiją.
Apibendrinęs tai, ką išdėstė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleisdama terminų, jos reikalavimai, susiję su neteisėtu valstybinės pensijos perskaičiavimu yra nepagrįsti.
Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 7S-633, tačiau teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai paskirto dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Kalėjimų departamentas perskaičiuodamas pareiškėjos valstybinę pensiją elgėsi teisėtai ir pagrįstai, todėl minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III. Pareiškėja R. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44-46), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, todėl priėmė neteisėtą sprendimą
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja R. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį – po 120,63 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 803,30 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 7S-633.
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 37-40) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mažesnė valstybinė pensija pareiškėjai buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjos teisės buvo pažeistos.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 ir 2013 metais susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo atveju – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų – galiojimo pratęsimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 24 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Kalėjimų departamentas, mokėdamas valstybinę pensiją pareiškėjai, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo mokėti nurodyto dydžio valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.
Kadangi pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 7S-633, teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Dėl šio priežasties pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Irmantas Jarukaitis
Dainius Raižys