aed77179-bb1a-4e62-b0cd-407833c3bf1f · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-535-381/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00222-2013-1Procesinio dokumento kategorijos (S) 27.7; 44.2 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. liepos 3 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, ArtÅ«ro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo G.

S. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-557-252/2014 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Runikos“ komercija ieÅ¡kinį atsakovui G. S. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :                                                                                              I.

Ginčo esmė             Byloje nagrinėjamas klausimas dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, nesikreipiant į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonei tapus nemokia, taikymo. IeÅ¡kovas BUAB „Runikos“ komercija ieÅ¡kinyje prašė priteisti iÅ¡ atsakovo G. S. 226 642,91 Lt žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. IeÅ¡kovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 30 d.

UAB „Runikos“ komercija iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . Teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino kreditorių sÄ raÅ¡Ä ir jų 3 178 215,64 Lt reikalavimus. Atsakovas G. S. UAB „Runikos“ komercija direktoriumi pradėjo dirbti nuo 2009 m. rugsėjo 10 d., todėl nuo Å¡ios datos susipažino su įmonės balansu už 2008 metus, iÅ¡ kurio buvo matyti ne tik itin sunki įmonės finansinės padėtis, bet ir jos nemokumas. Todėl atsakovas, pradėjęs vykdyti nurodytas pareigas, privalėjo nedelsiant imtis priemonių ne tik faktinei ieÅ¡kovo finansinei bÅ«klei nustatyti, bet ir vykdyti įmonės vadovui teisės aktų nustatytas pareigas.

Pagal 2009 metų balansÄ Ä¯monės turtas sumažėjo iki 366 382 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iÅ¡augo iki 1 351 045 Lt, bendrovė per 2009 metus patyrė 564 743 Lt nuostolio ir buvo nemoki. Pagal įmonės balansÄ už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 11 d. įmonės turtas sumažėjo iki 139 447 Lt, o skolos sudarė 1 328 501 Lt. Atsakovas, įvertinęs įmonės turtinę padėtį, neturėjo toliau mažinti įmonės turto, o turėjo kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos UAB „Runikos“ komercija iÅ¡kėlimo.

Atsakovui, kaip įmonės vadovui, nevykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau tekste – Ä®BÄ®) nustatytos pareigos, įmonei tapus nemokia, kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir apie tai nepraneÅ¡ant įmonės akcininkams, jis įmonei padarė žalos, todėl privalo jÄ atlyginti. Žalos dydį ieÅ¡kovas paskaičiavo pagal pareikÅ¡tus kreditorių reikalavimus, kurių mokėjimo terminas suėjo bÅ«tent atsakovo vadovavimo laikotarpiu. Teismo posėdžio metu, bankroto administratorius nurodė, kad panaikinus ankstesnį teismo sprendimÄ ir nurodžius, kad administratorius turi konkrečiai nurodyti kiekvieno atsakovo atsakomybės dydį bei pagrįsti tai raÅ¡ytiniais įrodymais, jis atsisakė nuo ieÅ¡kinio kitų buvusių vadovų ir akcininkų atžvilgiu ir mano, kad atsakovas turi atlyginti žalÄ , nes jis buvo paskutinis įmonės vadovas, kuris matė, kad įmonė yra nemoki.

IeÅ¡kovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia atsakovo padarytos žalos dydį ieÅ¡kovui, yra visos įstatyme numatytos sÄ lygos vadovo civilinei atsakomybei, todėl praÅ¡o ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Atsakovas G. S. atsiliepime į ieÅ¡kinį su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad jam pradėjus dirbti įmonė dar vykdė veiklÄ ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Jis pirmiausia sutikrino turimÄ turtÄ ir nustatė, kad yra likutis turto, kuris nebuvo nuraÅ¡ytas, todėl jau jam teikiant balansÄ turto piniginė iÅ¡raiÅ¡ka sumažėjo.

Ä®vertinęs įmonės padėtį, jis ne kartÄ informavo akcininkus apie tai, kad įmonė nepajėgi toliau dirbti, tačiau akcininkai jokių priemonių nesiėmė. Jis mokėjo darbuotojams atlyginimus ir dengė įsiskolinimus pagal gaunamas pajamas. Atsakovas nesutiko su ieÅ¡kovo teiginiu, kad tik pradėjęs dirbti nedelsiant turėjo kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Jis pirmiausia turėjo iÅ¡samiai susipažinti su įmonės veikla ir turimu turtu, iÅ¡siaiÅ¡kinti skolų dydį, o per tÄ laikÄ kreditoriai kreipėsi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

IeÅ¡kovas nepagrįstai teigia, kad jo vadovavimo laikotarpiu skolos didėjo, nes buvo prieÅ¡ingai, jis dalį skolų padengė ir jos nedidėjo. IeÅ¡kovas neįrodė, jog įmonė tapo nemoki nuo to momento, kai atsakovas pradėjo dirbti direktoriumi. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies ir priteisė iÅ¡ atsakovo G. S. 53 920,11 Lt (15 616,34 Eur) žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovui G. S., kaip buvusiam UAB „Runikos“ komercija direktoriui, vadovavusiam įmonei laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo taikyti civilinę atsakomybę vadovaujantis Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalimi, kadangi tam yra visos bÅ«tinos sÄ lygos. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Teismas nustatė, kad įmonė iki pat bankroto bylos iÅ¡kėlimo vykdė Å«kinę-komercinę veiklÄ , tačiau jau 2006 m. pabaigoje buvo nemoki, jos mokėtinos sumos virÅ¡ijo pusę įmonės turimo turto.

Tai, kad atsakovas, pradėjęs dirbti ieÅ¡kovo vadovu, siekė atkurti įmonės mokumÄ ir toliau tęsti Å«kinę-komercinę veiklÄ , tačiau tai nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos, nepaÅ¡alina atsakovo atsakomybės dėl nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Atsakovas, nors ir dirbo trumpÄ laikÄ , neveikė rÅ«pestingai, atidžiai, sÄ Å¾iningai, iÅ¡imtinai bendrovės interesais, nes, pasiraÅ¡ydamas bendrovės turto balansÄ už 2009 m. ir matydamas, kad įmonės skolos kiekvienais metais auga, privalėjo vykdyti Ä®BÄ® 8 straipsnyje įtvirtintÄ Ä¯pareigojimÄ ir kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iÅ¡kėlimo.

Ä®monės vadovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimo suteikiamomis sÄ lygomis. Teismas sprendė, kad atsakovas, nesutikdamas su ieÅ¡kovu, teigiančiu, kad jo darbo laikotarpiu per pusę sumažėjo įmonės turtas, o skolos iÅ¡augo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turtas sumažėjo dėl to, jog, pradėjęs dirbti, 2009 m. gruodžio 1 d. įsakė atlikti turto inventorizacijÄ ir, nustatęs, kad dalis turto nėra nuraÅ¡yta, jį nurašė.

Teismas konstatavo, kad bankroto administratoriui nesistengiant teikti įrodymus apie kreditorių reikalavimų atsiradimo pradžiÄ , atleidžiant buvusius bendrovės akcininkus ir vadovus nuo civilinės atsakomybės, atsisakant nuo ieÅ¡kinio reikalavimų jiems, negalima visos atsakomybės taikyti tik paskutiniam dirbusiam vadovui. Ä®monė tapo nemokia 2006 m. pabaigoje, dirbant direktoriumi M. L. daugiau nei 100 000 Lt pinigų pervesta į jo asmeninę sÄ skaitÄ , nors tai buvo lėšos už atliktus įmonės darbus, pagrindinis įmonės akcininkas gautas lėšas pervesdavo į savo sÄ skaitÄ , nors žinojo, kad bendrovė nemoka kreditoriams už suteiktas paslaugas, įsigytas medžiagas ir pan.

Todėl atsakovui G. S. pradėjus dirbti atsakovo direktoriumi, jam reikėjo laiko susipažinti su įmonės finansine padėtimi, atlikti turto inventorizavimÄ , kitus veiksmus, todėl bÅ«tų nesÄ Å¾ininga ir neteisinga teigti, kad skola, atsiradusi tik pradėjus dirbti atsakovui, traktuotina kaip žala. Tik pradėjęs dirbti atsakovas neprivalėjo tÄ patį mėnesį kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tuo labiau kad jis buvo priimtas į darbÄ ne Å¡iuo tikslu, o tam, kad vykdytų įmonės komercinę-Å«kinę veiklÄ .

Tačiau, susipažinęs su įmonės veikla, jos finansine atskaitomybe, įvertinęs faktinę bendrovės padėtį, atsakovas turėjo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o ne toliau vykdyti veiklÄ , kurios rizika nepasiteisino.Teismas nesutiko su ieÅ¡kovu, kad atsakovo jam padarytos žalos dydis yra 226 642,91 Lt. Žala grindžiama kreditorių sÄ raÅ¡u, kuriame skolos atsiradimo pradžia nurodoma nuo atsakovo darbo pradžios, t. y. 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.

Teismo vertinimu, atsakovas savo veiksmais nepadarė žalos bendrovei, kai, atleidžiant darbuotojus iš darbo, buvo priskaičiuota 32 982,88 Lt išeitinių išmokų ir kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir išmokėtas išeitines išmokas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kreditoriaus VMI 78 195,26 Lt reikalavimas susidarė per atsakovo darbo laikotarpį, o iš VMI pateikto reikalavimo neaišku, už kokį laikotarpį yra priskaičiuotas PVM mokestis, delspinigiai nuo jo ir kiti mokesčiai.

Vien ta aplinkybė, kad teismas patvirtino VMI 78 195,26 Lt reikalavimÄ , nereiÅ¡kia, jog Å¡i skola susidarė bÅ«tent atsakovo darbo laikotarpiu, o ne ankstesniu periodu, kai nebuvo mokami privalomi mokėjimai. Todėl teismas netenkino Å¡ių ieÅ¡kinio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad per atsakovo darbo laikotarpį skola VSDFV padidėjo 5 420,14 Lt ir 69,40 Lt priskaičiuotų delspinigių, todėl tik Å¡ias sumas pripažino ieÅ¡kovo patirta žala dėl atsakovo veiksmų. IeÅ¡kovas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiuoja kreditorių J.

B., UAB „Turina“, UAB „Lintra“, E. K., UAB „Ramirent“, UAB „Rodex“ reikalavimus, nes jie atsirado iki atsakovo darbo pradžios įmonėje, todėl netenkino ieškinio reikalavimų dėl 10 613,22 Lt sumos. Be to, teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl 24 797,58 Lt sumų, kurios atsirado atsakovui pradėjus dirbti vadovu pirmus dvejus mėnesius, kurių turėjo pakakti susipažinti su įmonės ūkine-komercine veikla ir jos finansine padėtimi, t. y. teismas nepripažino atsakovo padaryta ieškovui žala iki 2009 m. gruodžio 1 d. atsiradusių šių kreditorių reikalavimų: 116-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (720 Lt), Beržų 25-ojo namo savininkų bendrijos (200 Lt), UAB „Cramo“ (1 746,89 Lt), UAB „Dauvidės prekyba“ (139 Lt), UAB „Isveta ir Ko“ (2 378,16 Lt), G.

B. įmonės „Langemė“ (9 035 Lt), UAB „Lintra“ (5 950 Lt), UAB „Morita“ (4 570,45 Lt), UAB „TebÅ«nie Å¡vara“ (58,08 Lt). Esant visoms atsakovo atsakomybės sÄ lygoms, teismas iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui priteisė 53 920,11 Lt dydžio (226 642,91 Lt-78 195,26 Lt-32 982,88 Lt-26 133,86 Lt-10 613,22Lt-24 797,58 Lt) žalos atlyginimÄ .Teismas tenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ priteisti 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2013 m. balandžio 29 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo (CK 6.210 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovas G. S. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys tenkintas, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį visiÅ¡kai atmesti.Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , neteisingai iÅ¡aiÅ¡kino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę. Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalis numato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigÄ pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Ä®BÄ® 4 straipsnio 4 punkte, t. y.

įmonė vieÅ¡ai paskelbė, kad negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų, o Å¡ios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Å i pareiga Ä®BÄ® nuostatų aiÅ¡kinimo kontekste reiÅ¡kia pareigÄ kreiptis į teismÄ Ä¯monei tapus nemokia Ä®BÄ® prasme (Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalis). Teismas sprendime UAB „Runikos“ komercija nemokumo klausimo nenustatinėjo, tik konstatavo, kad įmonė jau nuo 2006 m. pabaigos buvo nemoki. Byloje nėra jokių duomenų apie įmonės pradelstas skolas konkrečiu laikotarpiu.

Teismas pripažino, kad apeliantas atsakingas už įmonės skolas, atsiradusias tik po 2 mėnesių nuo darbo pradžios, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 10 d., tačiau tÄ dienÄ nenustatinėjo įmonės skolų dydžio ir jų padidėjimo. Pagal 2008 m. balansÄ Ä¯monė turėjo turto už 629 342 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 049 262 Lt sumÄ , tame tarpe 1 005 495 Lt per vienerius metus mokėtina suma. Kiek įsipareigojimų iÅ¡ Å¡ios sumos yra pradelstų, teismas nesiaiÅ¡kino, todėl neteisingai nustatė faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ â€“ momentÄ , nuo kurio apeliantui kyla pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ieÅ¡kovui.

Dėl Å¡ios priežasties teismas neteisingai iÅ¡nagrinėjo bylÄ .

2. Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo iÅ¡imtys, todėl teismų praktikoje neturi bÅ«ti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 nurodoma, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieÅ¡ kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu ir Å¡i praktika yra pagrįsta siekiu suderinti verslo rizikÄ siekiant pelno.

Ä®monės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ir fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiÅ¡kiančio aiÅ¡kiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės Å«kinės –komercinės veiklos rizika, neturėtų bÅ«ti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Teismas konstatavo, kad atsakovas nėra sudaręs ilgalaikių nenaudingų įmonei sutarčių, nėra pasirašęs ilgalaikių įsipareigojimų ar laidavimų, todėl jo atžvilgiu kaltės prezumpcija neturėjo galioti ir atsakovas neprivalėjo jos paneigti. Teismas, nenustatęs atsakovo kaltės ar didelio neatsargumo, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl nenuginčijo kaltės prezumpcijos.

Apeliantas negali bÅ«ti atsakingas už visų 2009 metų ieÅ¡kovo veiklos rezultatus, kadangi jis vadovavo įmonei tik kelis mėnesius. 2009 m. ieÅ¡kovo finansinė atskaitomybė buvo patvirtinta jo vienintelio akcininko tik 2010 m. balandžio 9 d., jis nusprendė atsisakyti dengti 2009 m. nuostolius savo įnaÅ¡ais. Atsakovas sutiko, kad pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonė buvo nemoki, tačiau apie Å¡iuos duomenis sužinojo, tik suvedus 2009 m. ieÅ¡kovo veiklos rezultatus. Atsakovas 2009 m. balansÄ pasirašė 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo tada įgijo pareigÄ kelti ieÅ¡kovui bankroto bylÄ .

Å iuo metu teisme jau buvo pateikti kelių kreditorių, t. y. UAB „Runika plius“ ir UAB „Hormann Lietuva“ pareiÅ¡kimai dėl bankroto bylos ieÅ¡kovui iÅ¡kėlimo. Kai skolininkui bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ inicijuoja kreditorius, įmonės vadovas neturi pareigos konkuruoti dėl kreipimosi į teismÄ Å¡iuo klausimu. Taigi atsakovas nepavėlavo iÅ¡kelti atsakovui bankroto bylÄ bei nepadarė ieÅ¡kovui žalos.

3. Ä®statymas numato įmonės vadovo ir savininko atsakomybę tik už padidėjusius kreditoriaus nuostolius dėl to, kad nebuvo inicijuotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis). IeÅ¡kovo praÅ¡oma priteisti 226 642,91 Lt suma kildinama iÅ¡ atsakovo vadovavimo ieÅ¡kovui laikotarpiu pradelstų skolų sumos, tačiau toks žalos skaičiavimo metodas yra nepagrįstas. IeÅ¡kovas įrodinėjo žalos dydį parengta suvestine, kuri prieÅ¡taravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas įvertino Å¡iuos prieÅ¡taravimus ir ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies atmetė, tačiau į bylÄ pateiktos skirtingų bankroto administratorių pateiktos skirtingos lentelės nėra tinkamas žalos dydžio įrodymas ir jomis teismas negalėjo vadovautis.

Nustatant žalos dydį turi bÅ«ti vertinama ne iÅ¡augusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, iÅ¡augusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis. Pagal 2010 m. gegužės 11 d. balansÄ ieÅ¡kovo skolos (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) per 2010 m. 5 mėnesius sumažėjo 22 544 Lt suma. Skolų mažėjimo faktas paneigia teismo iÅ¡vadÄ , kad atsakovas padarė žalos ieÅ¡kovui, nekeldamas jam bankroto bylos.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra visos civilinės atsakomybės sÄ lygos, kadangi tarp atsakovo veiksmų ir teismo priteistos turtinės žalos nėra jokio priežastinio ryÅ¡io. IeÅ¡kovas BUAB „Runikos“ komercija atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o atmesti apeliacinį skundÄ , skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 punkte pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus, tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus.

Už tokios pareigos nevykdymÄ buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė (ATPK 506 straipsnis). Taigi nėra abejonių, kad tokios pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Atsakovas, pradėjęs vadovauti ieÅ¡kovui 2009 m. rugsėjo 10 d., neabejotinai susipažino su įmonės balansu už 2008 m., kurio duomenys rodė ne tik itin sunkiÄ Ä¯monės finansinę padėtį, bet ir nemokumÄ . Todėl atsakovas, pradėjęs darbÄ , privalėjo nedelsiant imtis priemonių ne tik faktinei ieÅ¡kovo finansinei bÅ«klei nustatyti, bet ir užtikrinti teisės aktų vadovui nustatytas pareigas, taip pat ir imtis priemonių įmonės kreditorių teisėms apsaugoti.

Ä®monės balanso duomenys už 2008, 2009 bei 2010 m., ieÅ¡kovo pateikta kreditorių lentelė leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovas, 2009 m. rugsėjo mėn. pradėjęs vadovauti įmonei ir įvertinęs jos padėtį bei supratęs, kad įmonė yra nemoki, turėjo kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å iuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo – klausimas.

             Įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalis). Laiku nesikreipdamas į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovas prisiima rizikÄ dėl pareigos padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis).

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės mokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai ar neveikimas neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams.

Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimo suteikiamomis sÄ lygomis, nes dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įskaitant palÅ«kanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolas iÅ¡ Å¡ios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palÅ«kanų už visų įmonės prievolių pavėluotÄ vykdymÄ skaičiavimas, negali bÅ«ti nustatoma priverstinė hipoteka (Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamÄ pasitikėjimu ir lojalumu, už nurodytos pareigos nevykdymÄ Ä¯monės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė ir pagal bendrÄ sias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu.

Å i praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo rizikÄ siekiant pelno. Be to, vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad bÅ«tų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, bÅ«tina savarankiÅ¡kai nustatyti Å¡io asmens civilinės atsakomybės sÄ lygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusiÄ Å¾alÄ , priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.

Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieÅ¡kovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdamas iÅ¡vengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiÅ¡kiančio aiÅ¡kiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės Å«kinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų bÅ«ti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai.

Bankroto byla keliama nustačius vienÄ Ä®BÄ® 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio Ä®BÄ® nuostatų aiÅ¡kinimo kontekste reiÅ¡kia pareigÄ kreiptis į teismÄ Ä¯monei tapus nemokia Ä®BÄ® prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Dėl įmonės nemokumo ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sÄ lygos, nustatymo Ä®monės nemokumas yra tokia įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės (Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalis).

Tai yra vienas iÅ¡ Ä®BÄ® 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iÅ¡kelti bankroto bylÄ . Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , konstatavo, kad byloje įrodyta, jog UAB „Runikos“ komercija jau nuo 2006 m. pabaigos buvo nemoki, jos mokėtinos sumos virÅ¡ijo įmonės ½ dalį turimo turto. Apeliantas su tokia teismo iÅ¡vada nesutinka nurodydamas, kad teismas įmonės nemokumo nenustatinėjo, todėl negalima nustatyti, nuo kada atsirado įmonės vadovui pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Teisėjų kolegija iÅ¡ dalies sutinka su tokia apelianto pozicija, kadangi, kaip matyti iÅ¡ skundžiamo sprendimo, teismas nesiaiÅ¡kino reikÅ¡mingų aplinkybių, sprendžiant apie įmonės tapimo nemokia faktÄ , turintį tiesioginės įtakos Å¡ioje byloje keliamam atsakovo civilinės atsakomybės klausimui. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 30 d. iÅ¡keldamas bankroto bylÄ UAB „Runikos“ komercija, konstatavo, kad yra tam pagrindas, tačiau detaliau Å¡io klausimo neanalizavo ir pradelstų įsipareigojimų bei įmonės turto vertės santykio nenustatinėjo.

Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes nurodytos aplinkybės gali bÅ«ti iÅ¡siaiÅ¡kintos bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka pagal į bylÄ pateiktų duomenų visumÄ (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas vertinamas pagal iÅ¡orinį (įsipareigojimų nevykdymÄ ) ir vidinį (neigiamÄ Ä¯monės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius.

Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismÄ iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ , t. y. vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumÄ kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iÅ¡kelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iÅ¡kėlimo materialieji teisiniai pagrindai, bÅ«tina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktÄ ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobÅ«dį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės santykį.

Ä®monės nemokumas nustatomas iÅ¡analizavus įmonės finansinius duomenis, iÅ¡ kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės Å«kinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau iÅ¡likti aktyviu rinkos dalyviu. Teisminėje praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimÄ , teisinę reikÅ¡mę turi ne balanse įraÅ¡yta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).

Pagal bendrÄ taisyklę faktinė įmonės mokumo bÅ«sena turi bÅ«ti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimÄ turtÄ . Tačiau teisminėje praktikoje, be kita ko, pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo bÅ«klę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įraÅ¡ytų duomenų teisingumÄ (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013, 2015 m. sausio 26 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-312-381/2015, ir joje nurodytÄ kitÄ teismo praktikÄ ).Bylos ir viešųjų registrų duomenimis nustatyta, kad UAB „Runikos“ komercija įregistruota Juridinių asmenų registre 2004 m. rugsėjo 6 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Pagal UAB „Runikos“ komercija finansinę atskaitomybę nuo 2005 m. iki 2010 m. gegužės 11 d. (t. 1, b. l. 25–36) matyti, kad nuo įmonės įsteigimo 2004 m. pabaigoje įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (255 774 Lt) virÅ¡ijo daugiau kaip ½ įmonės turto vertės (327 551 Lt), įmonė gavo 32 693 Lt grynojo pelno. Vėlesniais, t. y. 2005 ir 2006 metais skolų ir turto santykis kito, didėjant mokėtinoms sumos ir įsipareigojimams bei virÅ¡ijant 1/2 skolų ir turto vertės santykį, o nuo 2007 m. mokėtinos sumos virÅ¡ijo visÄ Ä¯monės turimÄ turtÄ , be to, nuo 2006 metų įmonė veikė nuostolingai. 2005 m.

įmonės turtas sudarė 979 681 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 858 352 Lt (padidėjo), įmonės grynasis pelnas sudarė 5 030 Lt, o nuosavas kapitalas - 46 673 Lt. 2006 m. įmonės turtas sudarė 1 387 252 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 377 642 Lt (padidėjo), patirti nuostoliai – 148 313 Lt, nuosavas kapitalas sudarė „-100 640 Lt“. 2007 m. įmonės turtas sudarė 1 393 785 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 401 518 Lt (padidėjo), patirti nuostoliai – 7 374 Lt, nuosavas kapitalas sudarė „-108 014 Lt“. 2008 m.

įmonės turtas sudarė 629 342 Lt (sumažėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 005 495 Lt, patirti nuostoliai – 311 906 Lt (padidėjo), nuosavas kapitalas sudarė „-419 920 Lt“. 2009 m. įmonės turtas sudarė 366 382 Lt (sumažėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai– 1 337 021 Lt (padidėjo), patirti nuostoliai – 564 743 Lt (padidėjo), nuosavas kapitalas sudarė „-984 663 Lt“. 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gegužės 11 d.

įmonės turtas sudarė 139 447 Lt (sumažėjo), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 328 501 Lt (nežymiai sumažėjo), patirti nuostoliai – 204 391 Lt, nuosavas kapitalas sudarė „-1 189 054 Lt“. Nors į bylÄ nėra pateikta atsiskaitymų su debitoriais ir kreditoriais žiniaraščių ir nėra galimybės, vadovaujantis pirminiais dokumentais, nustatyti, kokiems asmenims ir nuo kada susidarė skolos bei kokie asmenys skolingi įmonei ir nuo kada, taip pat, kokia yra reali turto vertė, visgi bankroto administratorius į bylÄ pateikė suvestines apie konkrečių įmonei vadovavusių asmenų darbo laikotarpius, atspindėjo pradelstų skolų ir turto kitimÄ jų darbo pradžios ir pabaigos momentuose, todėl teisėjų kolegija, neturėdama duomenų, paneigiančių jose nurodytus duomenis, jomis vadovaujasi (CPK 185 straipsnis).

M. L. vadovavo 2004 m. rugsėjo 9 d. – 2007 m. rugsėjo 2 d.; paskutinę jo darbo dienÄ nurodyta pradelstų skolų – 712 472,32 Lt, nepradelstų – 443 761,73 Lt, iÅ¡ viso – 1 156 234,05 Lt skolų; turto – 882 040 Lt (padidėjo nuo 10 000 Lt) (t. 2, b. l. 26, 27). R. P. dirbo nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. vasario 21 d.; paskutinę jo darbo dienÄ pradelstų skolų - 1 061 171,16 Lt (padidėjo), nepradelstų – 236 994 Lt, iÅ¡ viso – 1 298 165,88 Lt. Å iuo laikotarpiu įmonės turto padidėjo iki 1 016 488 Lt (t. 2, b. l. 33-40).

D. S. dirbo nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2008 m. spalio 6 d.; paskutinę jo darbo dienÄ pradelstų skolų – 1 500 564 Lt (padidėjo), nepradelstų – 143 854,17 Lt, iÅ¡ viso – 1 644 419,02 Lt., o turto sumažėjo iki 1 001 461 Lt (t. 2, b. l. 40-46). S. Å . dirbo nuo 2008 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. Pradelstų skolų Å¡io laikotarpio pabaigoje – 1 783 794,55 Lt (padidėjo), nepradelstų – 71 920,72 Lt., iÅ¡ viso – 1 855 715,27 Lt, turto sumažėjo iki 953 439 Lt (t. 2, b. l. 47-53).

Atsakovas G. S. dirbo nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Jo darbo laikotarpio pabaigoje buvo pradelstų skolų – 1 328 498,10 Lt (sumažėjo 455 294,40 Lt), nepradelstų – 0,00 Lt., iÅ¡ viso – 1 328 498,10 Lt., turto sumažėjo iki 139 447 Lt (813 992 Lt suma, skaičiuojant nuo jo darbo pradžios (t. 2, b. l. 54-60). Bankroto administratorius, pakartotinai nagrinėjant civilinę bylÄ , kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo grÄ Å¾inta nagrinėti iÅ¡ naujo, patikslino ieÅ¡kinį ir jį pareiÅ¡kė tik vienam iÅ¡ įmonei vadovavusių vadovų, t. y. atsakovui G.

S., todėl nagrinėjamu atveju aktualu nustatyti, kada Å¡iam asmeniui atsirado pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, UAB „Runikos“ komercija su G. S. 2009 m. rugsėjo 9 d. sudarė darbo sutartį, pagal kuriÄ jo darbo, einant įmonės direktoriaus pareigas, pradžia numatyta 2009 m. rugsėjo 10 d. (t. 1, b. l. 23–24). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimÄ .

Jis privalo dirbti rÅ«pestingai ir kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ä®monės vadovas taip pat privalo rÅ«pintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovÄ ir jo vadovaujamÄ Ä¯monę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rÅ«pestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju Å¡iÄ pareigÄ Ä¯vykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.).Pirmiau nurodyti duomenys apie įmonės finansinę padėtį sudaro pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , kad jau pirmÄ jÄ atsakovo G.

S. darbo dienÄ , t. y. 2010 m. rugsėjo 10 d., įmonė atitiko nemokios įmonės bÅ«senÄ , kadangi jos pradelstos skolos žymiai virÅ¡ijo įmonės turimÄ turtÄ . G. S., susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, bÅ«damas rÅ«pestingu ir atidžiu bei atsakingu vadovu, nustatęs sunkiÄ Ä¯monės turtinę padėtį ir jos nemokumÄ , galėjo ir turėjo kreiptis su pareiÅ¡kimu į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau Å¡ios pareigos nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo jo darbo įmonėje laikotarpiu: sutiko su kreditorių ieÅ¡kiniu dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, bylos nagrinėjimo eigoje jis ir jo atstovas ne kartÄ pripažino įmonę buvus nemokia bent jau nuo 2008 metų (t. 3, b. l. 20, 194-195).

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-669-425/2010, kuria UAB „Runikos“ komercija buvo iÅ¡kelta bankroto byla, patvirtina, kad UAB „Runikos“ komercija direktorius neprieÅ¡taravo dėl ieÅ¡kovo UAB „Runika plius“ kreipimosi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (t. 1, b. l. 46). Atsakovas nepaneigė fakto, kad nuo darbo pradžios jis neturėjo objektyvios galimybės susipažinti su įmonės bÅ«kle. Tai, kad, pasak G.

S., buvęs direktorius S. Å . nuo 2009 m. pavasario sirgo ir jam nebuvo perduoti dokumentai, pradėjus vadovauti įmonei, nesudaro pagrindo atleisti atsakovÄ nuo atsakomybės, kadangi tokiu bÅ«du jis veikia savo rizika. Aplinkybė, kad, pasak apelianto, jis siekė dirbti įmonėje ir tęsti jos veiklÄ , o ne iÅ¡ karto paduoti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nepaneigia jo atsakomybės Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies prasme. Pažymėtina, kad tokiÄ praktikÄ yra suformavęs ir kasacinis teismas, nurodydamas, jog ta aplinkybė, kad įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingÄ , tačiau Å«kinę komercinę veiklÄ vykdė, negali paÅ¡alinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimÄ Ä¯ teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Atsakovo teiginys, kad įmonės vienintelis akcininkas UAB „Runika“ patvirtino nuostolingÄ 2008 m. finansinę atskaitomybę ir nepriėmė sprendimo dengti nuostolių savo įnaÅ¡ais, neatleidžia atsakovo, kaip įmonės vadovo, nuo atsakomybės vykdyti įstatymo numatytas pareigas. Be to, ir pats atsakovas pripažino, kad nors įmonė dirbo nuostolingai, tačiau jis dėl įmonės nemokumo su akcininkais nekalbėjo (t. 3, b. l. 20). Pažymėtina, kad ir 2010 m. balandžio 9 d. akcininkų susirinkimas nepriėmė sprendimo dengti nuostolių savo įnaÅ¡ais (t. 2, b. l. 197), tačiau nurodytÄ dienÄ jau buvo sprendžiamas klausimas teisme dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir be pagrindo, tačiau nustatė atsakovui net dviejų mėnesių lengvatinį terminÄ , per kurį jis turėjo galimybę visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai įvertinti įmonės turtinę padėtį ir inicijuoti įmonei bankrotÄ , tačiau jis jokių veiksmų, susijusių su siekiu užtikrinti kuo didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimÄ ir per šį laikotarpį nesiėmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie ketinimÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Runikos“ komercija buvo informuota dar 2010 m. vasario 24 d. (t. 2, b. l. 164).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių atmestinas, kaip nepagrįstas, apelianto argumentas, kad jis pasirašė 2009 m. balansÄ tik 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo tada įgijo pareigÄ kelti bankroto bylÄ ieÅ¡kovui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 punktÄ organizuoja kasdieninę bendrovės veiklÄ , pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis bÅ«damas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimÄ , jau nuo darbo pradžios įmonėje galėjo ir turėjo sužinoti, kokia yra įmonės finansinė padėtis, ir nustatęs, kad įmonė atitinka nemokumo bÅ«senÄ , įvykdyti jam įstatyme nustatytÄ pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos UAB „Runikos“ komercija iÅ¡kėlimo ir taip užtikrinti įmonės bei jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų kuo didesnę apsaugÄ .

Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip sÄ lygÄ civilinei deliktinei atsakomybei kilti, yra bÅ«tina taip pat aiÅ¡kintis, ar yra nustatytos byloje kitos įmonės vadovo civilinės atsakomybės sÄ lygos – kaltė, žala, priežastinis ryÅ¡ys.             Pažymėtina, kad pirmiau nustatytos aplinkybės, vertinant atsakovo neteisėtus veiksmus, nesudaro pagrindo paneigti galiojančios atsakovo kaltės prezumpcijos, todėl dėl Å¡ios civilinės atsakomybės sÄ lygos plačiau nepasisakoma.

IeÅ¡kovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sÄ lygos, jos apskaičiavimo bei dėl priežastinio ryÅ¡io Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog atsakomybės už pavėluotÄ kreipimÄ si dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atveju įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali bÅ«ti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl iÅ¡augusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra iÅ¡vestinė iÅ¡ įmonės patirtos žalos. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali bÅ«ti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo – mažesnis už jÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas, pažeisdamas pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, padarė ieÅ¡kovui žalos, tačiau su ieÅ¡kovo nurodytu žalos dydžiu – 226 642,91 Lt nesutiko. IeÅ¡kovas reikalavimÄ priteisti nurodyto dydžio žalÄ grindė bankroto administratoriaus pateiktoje lentelėje nurodytomis naujomis skolomis, susidariusiomis atsakovo vadovavimo įmonei periodu, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., bei jas pagrindžiančiais įrodymais (t. 4, b. l. 5–138).

Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieÅ¡kovo patirtos žalos dydį, nors ir vadovavosi konkrečių naujų kreditorių reikalavimų atsiradimu ar padidėjimu, toks žalos skaičiavimo metodas iÅ¡ esmės atitinka pirmiau nurodytÄ suformuotoje teismų praktikoje. Nustatant tokio pobÅ«džio bylose įmonės patirtÄ Å¾alÄ turi bÅ«ti vertinama ne tik bendras įsiskolinimų kreditoriams padidėjimas, tačiau ir bendras įmonės skolų ir turto balansas per laikotarpį, kurio metu įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus ir nevykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Å iuo atveju svarbu pažymėti, kad atsakovas G. S., apeliaciniame skunde teigdamas, jog pagal 2010 m. gegužės 11 d. balansÄ ieÅ¡kovo skolos (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) per 2010 m. penkis mėnesius sumažėjo 22 544 Lt suma, neatsižvelgia į kitus žalos dydžiui nustatyti reikÅ¡mingus duomenis, o savo teiginio dėl skolų mažėjimo nepagrindžia konkrečiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant dėl įmonės vadovo deliktinės atsakomybės, svarbu nustatyti, nuo kada įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl Å¡iuo atveju svarbu ne tik tai, kiek pasikeitė skolų mastas (padidėjo ar sumažėjo), tačiau koks yra bendras skolų bei turto balansas vadovavimo įmonės veiklai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, nes tik visuma tokių finansinių duomenų gali padėti nustatyti tikrÄ jį žalos dydį.

Taigi vien tik bendras skolų apimties mažėjimas, kuriuo remiasi atsakovas, negali būti vertinamas atsietai nuo įmonės turto vertės pokyčių. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2009 m. rugsėjo 10 d. įmonė turėjo 1 783 794,55 Lt pradelstų skolų, o 2010 m. gegužės 11 d. – 1 328 498,10 Lt, taigi bendrai pradelstų skolų sumažėjo 455 294,40 Lt, tačiau 2009 m. rugsėjo 10 d. įmonė turėjo turto už 953 439 Lt, o jau 2010 m. gegužės 11 d. turto sumažėjo iki 139 447 Lt, t. y. 813 992 Lt suma.

Taigi, įvertinant Å¡iuos pagrindinius finansinius rodiklius, kurie reikÅ¡mingi sprendžiant įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimÄ , matyti, kad pradelstų skolų ir turto balansas pablogėjo net 358 695,60 Lt sumos dydžiu. Å ių duomenų teisingumo apeliantas nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Tai pagrindžia priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos buvimÄ . Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad turto sumažėjo dėl tos priežasties, jog jam pradėjus dirbti ir atlikus turto inventorizacijÄ , buvo nustatyta, kad dalis turto nebuvo nuraÅ¡yta.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokiam atsakovo teiginiui prieÅ¡tarauja byloje esanti 2014 m. gegužės 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto iÅ¡vada (t. 3, b. l. 157–181), pateikta tiriant UAB „Runikos“ komercija veiklÄ . Å ioje iÅ¡vadoje pažymėta, kad G. S. tyrimui pateikė 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymÄ Nr. 06-KOM, kuriuo direktorius įsakė atlikti metinę turto inventorizacijÄ , tačiau inventorizacijos dokumentai tyrimui nepateikti (t. 3, b. l. 166, 177).

Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje reglamentuota, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarkÄ nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 9 punktÄ Ä¯monės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimÄ ir atlikimÄ laiku, inventorizavimo duomenų iÅ¡saugojimÄ , sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trÅ«kumų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neiÅ¡ieÅ¡kotų trÅ«kumų ir pertekliaus įtraukimÄ Ä¯ buhalterinę apskaitÄ .

Tokių duomenų atsakovas nepateikė ir į Å¡iÄ bylÄ . Kaip matyti iÅ¡ Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto iÅ¡vados, UAB „Runikos“ komercija 2009 m. nuraÅ¡ymo aktais fiksavo didžiausiÄ prekių nuraÅ¡ymÄ Ä¯ sÄ naudas, iÅ¡ viso – 302 921 Lt. Nors dėl prekių nuraÅ¡ymo yra priimti direktoriaus įsakymai ir suraÅ¡yti nuraÅ¡ymo aktai (138 638,46 Lt prekių nuraÅ¡yta į sÄ naudas dėl sugadinimo, sudužimo, deformacijų ir kt. sunaudojimo), prekių nuraÅ¡ymo pagrindimo atsakovas nepateikė.

Vien 2010 metais nuraÅ¡yta prekių už 63 581 Lt (t. 3, b. l. 165-166). Pats atsakovas pripažįsta nurašęs „šarvo“ durų už 100 000 Lt į metalo lauÅ¾Ä (t. 3, b. l. 20), tačiau pagrindÄ nuraÅ¡yti tokį kiekį turto įrodančių duomenų nenurodė. Atsakovas taip pat tvirtina, jog jo vadovavimo įmonei laikotarpiu jis sumažino įmonės įsipareigojimus, nes pardavinėjo įmonės turtÄ ir taip mažino įmonės skolas. Vien 2010 m. laikotarpiu įmonės prekių parduota už 145 362 Lt (t. 3, b. l. 165).

Tačiau atsakovas neturėjo pagrindo pardavinėti įmonės turtÄ ir atsiskaitinėti su kreditoriais, nes visas įmonės turtas buvo areÅ¡tuotas Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-0876-425/2009 (t. 3, b. l. 23). Pardavinėdamas nemokios įmonės turtÄ Ä¯monės vadovas pažeidė bendrÄ jį kreditorių lygiateisiÅ¡kumo principÄ ir jų galimybę gauti įmonės bankroto byloje proporcingÄ savo reikalavimų patenkinimÄ kitų kreditorių atžvilgiu.

Be to, kaip nurodyta Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto iÅ¡vadoje, įmonės vadovas nepateikė nei tyrimui, nei į bylÄ kreditorių bei debitorių apskaitos žiniaraščių, kuriuose bÅ«tų fiksuotos konkrečių pirkėjų skolos ir bendrovės skolos tiekėjams, todėl nėra galimybės patikrinti, su kokiais debitoriais ar kreditoriais buvo atsiskaitinėjama. Remiantis didžiosios knygos (t. 2, b. l. 54-60) duomenimis, UAB „Runikos“ komercija skolos tiekėjams 2010 m. balandžio 30 d. sudarė 884 190,16 Lt, tačiau pagal pateiktus duomenis nebuvo galima nustatyti, kokiems tiekėjams ir kokias sumas skolinga bendrovė.

Tuo tarpu Buhalterinės apskaitos įstatymas įpareigoja įmonės vadovÄ apskaityti visas įmonėje atliekamas operacijas, saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus (19, 21 straipsniai). Taigi atsakovas nepaneigė, jog ir žinodamas apie įmonės turtinės padėties blogėjimÄ , jis nesiėmė jokių veiksmų, siekiant apsaugoti įmonę ir jos kreditorius nuo dar didesnių nuostolių. Pasikeitus skolų ir turto balansui ne kreditorių naudai, sumažėjo kreditorių galimybė gauti jų reikalavimų didesnį patenkinimÄ .

Pažymėtina, kad įmonės vadovas turėjo pareigÄ laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nes tai bÅ«tų sudarę pagrindÄ pasinaudoti palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimu sukeliamomis įstatymo lengvatomis. IÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ , draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įskaitant palÅ«kanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolas iÅ¡ Å¡ios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, iÅ¡skyrus prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymÄ , kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; nutraukiamas netesybų ir palÅ«kanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotÄ mokėjimÄ , skaičiavimas; negali bÅ«ti nustatoma priverstinė hipoteka.

Administratoriaus sprendimu per 30 dienų visų sutarčių vykdymo terminai laikomi pasibaigusiais (Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 2-4 punktai). Å ie įstatyme įtvirtinti draudimai garantuoja visų kreditorių lygiateisiÅ¡kumÄ , kadangi, esant įmonei nemokiai, negalima teikti prioriteto vieniems kreditoriams prieÅ¡ kitus. Nagrinėjamu atveju atsakovas negalėjo pateikti į bylÄ Ä¯rodymų, su kuriais kreditoriais jo darbo laikotarpiu buvo atsiskaityta, ir kokiu principu buvo grindžiamas toks atsiskaitymas.

Nėra galimybės nustatyti, ar atsakovas laikėsi įstatyme nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais eiliÅ¡kumo tvarkos (CK 6.54 straipsnis). Ä®siteisėjus teismo nutarčiai iÅ¡kelti bankroto bylÄ , įmonės administratorius, įspėjęs raÅ¡tu prieÅ¡ 15 dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu ir Å¡iems asmenims nėra mokama iÅ¡eitinė iÅ¡moka ir kompensacijos, iÅ¡skyrus piniginę kompensacijÄ už nepanaudotas atostogas (Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas, 19 straipsnis).

Esant tokiai imperatyviai nuostatai, jeigu bankroto byla bÅ«tų iÅ¡kelta laiku, bÅ«tų sumažėję kreditorių – darbuotojų reikalavimai dėl jiems nesumokėto darbo užmokesčio ir sumokėto už tÄ laikotarpį, kai turėjo bÅ«ti iÅ¡kelta bankroto byla. Dėl to teismas pagrįstai darbuotojams neiÅ¡mokėtas darbo užmokesčio sumas pripažino įmonei padaryta žala. Vadovui tinkamai vykdžius įstatyme numatytÄ pareigÄ , nebÅ«tų didėję ir su darbuotojams mokamu darbo užmokesčiu susiję įsiskolinimai kitiems kreditoriams (SODRAI, VMI).Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. gegužės 11 d. susidarė VSDFV 158,42 Lt delspinigių už pavėluotÄ Ä¯mokų pervedimÄ Ä¯siskolinimas (t. 4, b. l. 118).

UAB „Langemė“ laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. priskaičiavo virÅ¡Â 6 000 Lt netesybų (t. 4, b. l. 80-81). UAB „Omnitel“ už paslaugas nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. paskaičiavo 7605 Lt skolÄ , TEO LT, UAB už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. paskaičiavo 1619 Lt skolÄ (t. 4, b. l. 90-91) ir kt. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, bendrÄ Ä¯monės skolų ir turto balanso pablogėjimÄ per atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpį 358 695,60 Lt suma, kitus anksčiau paminėtus bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , jog atsakovui G.

S. pažeidus pareigÄ inicijuoti UAB „Runikos“ komercija bankroto bylÄ nuo to momento, kai jam tapo žinoma sunki įmonės finansinė padėtis ir jos nemokumas, buvo pagrindas iÅ¡ jo priteisti pirmosios instancijos nurodytÄ sumÄ , kaip mažiausiÄ atsakovo veiksmais įmonei padarytÄ Å¾alÄ . Pagal bylos duomenis bei vadovaujantis teismų praktikoje suformuota žalos tokių kategorijų bylose apskaičiavimo metodika, atsakovo padaryta žala ieÅ¡kovui virÅ¡ija priteistÄ jÄ . Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius dėl teismo sprendimo apeliacinio skundo neteikė, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti apeliantui blogesnį sprendimÄ (CPK 313 straipsnis).

Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto bylos neinicijavimas ilgÄ laikotarpį, žinant apie bendrovės nemokumÄ , pažeidžiamas kreditorių teises, netinkamai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitÄ , dėl ko nėra galimybės tiksliai nustatyti įmonės veiklos rezultatų kvalifikuotinas vadovo dideliu neatsargumu, pasireiÅ¡kiančiu aiÅ¡kiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Todėl yra pagrindas pripažinti egzistuojant tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pirmosios instancijos teismo priteistos ieÅ¡kovui žalos.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo IeÅ¡kovas BUAB „Runikos“ komercija“ už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ patyrė 300 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (t. 4, b. l. 161). Atmetus apeliacinį skundÄ , Å¡ios iÅ¡laidos priteistinos iÅ¡ apelianto ieÅ¡kovui (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 ir 98 straipsniais, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ G.

S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) BUAB „Runikos“ komercija 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.              Teisėjai                                                                                                                     Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                Artūras Driukas                                                                                                                                                    Egidijus Žironas