2021-12-08 Nr. AB-26886-3-64-3-01390-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-776-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01390-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. liepos 11 d. Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose Nr. 105, 106, TLK-1, TLK-3, 60, 25, TLK-4, 20, 11, TLK-5 nepertraukiamai 113 dienų. Teigė, kad kameros nepritaikytos gyvenimui pagal savo rūšinį ir vidaus patalpos įrengimą. Pareiškėjas tvirtino, kad visą skundžiamą laikotarpį kartu su juo buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, jam nebuvo suteiktas normalus judėjimas. Kameros buvo perpildytos įvairiais statiniais įrenginiais, inventoriumi, baldais. Teigė, kad kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atitvaras ne iki lubų, su anga arba daline užuolaida, tualetas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks tualetas žemino jo orumą ir garbę. Pareiškėjas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų suimtųjų, bet ir nuo pareigūnų, o Šiaulių TI pamainose dirbo kitos lyties pareigūnai – moterys. Teigė, kad tualetas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, laikėsi nemalonus kvapas, prie kurio teko valgyti, miegoti, skaityti. Tualete nebuvo užtikrintas privatumas, asmuo visais atvejais buvo matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę, buvo verčiamas praustis kameroje, negalėdamas tinkamai palaikyti savo asmens higieną ir lankytis duše bent du kartus per savaitę jautė, didelius nepatogumus. S. D. teigė, kad Šiaulių TI nebuvo sudarytos sąlygos veiksmingai susisiekti su pareigūnais, susiklosčius neatidėliotinoms aplinkybėms.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 105, 106, 60, 25, 20 ir 11, vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,74 iki 18,7 kv. m. Teigė, jog nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Atsakovas teigė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, teigė, jog akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negalėjo matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.

Nurodė, kad sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 metro. Sanitarinių mazgų įėjimai kamerose Nr. 20, 25, 60 ir 105 atskirti durimis, o kamerose Nr. 11 ir 106 – užuolaidomis, kurios yra iki pat grindų. Atsakovas rėmėsi teismų praktika, kad bendros kameros erdvės atskyrimas nuo sanitarinio mazgo ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaida paprastai laikomas tinkamu. Teigė, kad iš pridedamų nuotraukų matyti, jog per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas būnant sanitariniame mazge neįmanomas. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.

Šiaulių TI nurodė, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teigė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančias teisės normas:

Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, nuteistieji į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsakovas nurodė, kad duše bėga šiltas vanduo, kuris į Šiaulių TI tiekiamas iš centralizuotų vandens tinklų. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, o tai suteikia galimybes rūpintis savo asmens higiena kiekvieną dieną. Suimtieji turi teisę turėti elektrinį virdulį, todėl vandenį gali pasišildyti.

Atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Teigė, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą už laikymą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. liepos 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, nustatančiomis valstybės atsakomybės sąlygas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą 2020 m. liepos 22 d. pažymą Nr. 60-19864, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. liepos 11 d. viso 129 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 105, 106, 60, 25, 20 ir 11, vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,73 iki 18,69 kv. m, nurodė, kad visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

8. Teismas nustatė, kad nei Įsakyme, nei 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-109) nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išanalizavo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydis nuo 16,25 kv. m, iki 24,22 kv. m, sanitarinių mazgų užimamą plotą – nuo 1,100 kv. m., iki 2,278 kv. m., ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1–6), nustatė, kad tik tuo atveju, kai kameroje Nr. 20 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (18,69 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (2,278 kv. m) pareiškėjui teko 3,28 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas nurodė, kad kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kitose pareiškėjo laikymo kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Teigė, kad iš byloje esančių įrodymų, nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

9. Teismas vadovavosi kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių III skirsnio 14 straipsnio 5 papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas rėmėsi, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu NR. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos) ir nurodė, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

10. Teismas nurodė, kad iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš PDF plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,86 m., iki 2,32 m. Teigė, kad iš pateiktų fotonuotraukų, matosi, kad kad įėjimai į sanitarinių mazgo zonas kamerose Nr. 20, 25, 60 ir 105 atitverti durimis, kamerose Nr. 11 ir 106 pakabintos užuolaidos. Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad besinaudojantis tualetu asmuo visais atvejais matomas kito asmens ar kameros duris atidariusio pareigūno, ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą įrengti kaip atskirą patalpą ar visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto ir kad sanitariniame mazge būtų įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-687-756/2020 ir kt.)

11. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodoma, kad kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas pats patvirtino, kad jam kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše. Teismas teigė, kad pareiškėjo teiginys dėl naudojimosi dušu abstraktus, nesusietas su juo pačiu, todėl tokio teiginio nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidžiama prausimosi tvarka.

12. Teismas, vertindamas argumentus dėl nesudarytų sąlygų kamerose susisiekti su pareigūnais, vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 straipsnio 4 punktu, kuriame numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Teismas nurodė, kad šiuo atveju, atsakovo atstovas nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Teismas teigė, kad tai nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, kad buvo susidariusi konkreti situacija, kada reikėjo nedelsiant išsikviesti pareigūną, tačiau jis negalėjo to padaryti ir dėl to kilo konkrečios pasekmės, todėl pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo sistemos nebuvimo atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl likusių tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentų, teismas nurodė, kad jie laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

14. Teismas sprendė, kad kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, byloje nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nėra vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas teismo atmestas, kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti reikalavimus visa apimtimi, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas tvirtina, kad skunde nurodė aplinkybes, kurios jo manymu reikšmingos iškeltam ginčui pagrįsti, pateikė argumentus ir pagrindžiančius įrodymus ir priešingai, negu pirmosios instancijos teismas nurodė, pakankamai detalizavo kiekvieną iš nurodytų netinkamų suteiktų sąlygų, pridėjo institucijų raštus, kurių teismas net nepaminėjo, taigi pareiškėjo teiktus įrodymus paliko be vertinimo.

17. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, jog kameroje Nr. 20, laikant 5 suimtuosius, buvo pažeista nacionalinių teisės aktų nustatyta gyvenamojo ploto norma, iš to seka, kad teismas nustatė ir konstatavo sprendime minėtą faktą, tačiau nepagrįstai pažeidimą sulygino su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prasme.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė pakankamų motyvų ir argumentų. Teismas laikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nekeliančius abejonių jų patikimumu, nedetalizavo kokiu metodu ir kaip patikrino atsakovo pateiktas kamerų fotonuotraukas, nenustatė nuotraukų padarymo datos, nedetalizavo, kaip iš nuotraukų ir kokiu metodu nustatė, kad pareiškėjui minėtose kamerose nebuvo suvaržytos judėjimo laisvės. Atsakovo atstovas tvirtino visuose savo procesiniuose dokumentuose, jog sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, pirmosios instancijos teismas pažeidimo nekonstatavo, tačiau nustatė, jog atitvarai nesudarė uždaros atskiros sanitarinio mazgo patalpos, nes nebuvo įrengti iki lubų, dalyje kamerų vietoje durų, kabėjo užuolaidos, kas teismų praktika yra pripažįstama kaip netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Dėl aliarmo skambučių pirmosios instancijos teismas, nepareikalaudamas jokių patvirtinančių įrodymų, jog skambučiai veikė, be pagrindo tikėjo atsakovo atstovo teiginiais ir laikė, kad pareiškėjas nepakankamai detalizavo, kokią žalą jis patyrė.

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 87 straipsnio 4 dalies, 10 ir 78 straipsnių. Teismas nepasisakė ir neargumentavo kaip apskaičiavo gyvenamąjį plotą ir nenustatė jo pažeidimo, nepasisakė dėl atsakovo atstovo pateikiamų nekorektiškų duomenų ir negalėjimo pateikti akredituotų specialistų paskaičiavimų (sanitarinio mazgo užimam plotui apskaičiuoti), nepasisakė kaip apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, neanalizavo tos dalies, jog baldų ir inventoriaus gabaritai nereglamentuojami, todėl yra aktualu nustatyti ne tik formaliai matematiniais paskaičiavimais pagal pateiktus duomenis, suteiktą pareiškėjui gyvenamąjį plotą, bet ir nustatyti kiek realiai pareiškėjas turėjo laisvos vietos minėtoje kameroje. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl vėdinimo bendros patalpos ir ventiliacijos sanitarinio mazgo atskirai patalpai, naudojimosi dušu, patalynės, sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, tik išdėstė šiais aspektais aktualų teisinį reguliavimą, tinkamai nevertino, ar nustatytos faktinės aplinkybės gali būti traktuojamos, kaip pareiškėjo teisių pažeidimai. Nevertino ir nepasisakė dėl skundžiamame sprendime nurodytos skirtingos teismų praktikos tiek nacionalinės, tiek tarptautinės, priešingos pareiškėjo nurodytai (gyvenamojo ploto apskaičiavimo, dydžio suteikimo, esminiai kompensacijos atlyginimo dydžio skirtumai).

20. Pareiškėjas mano, kad pirmos instancijos teismas neišsprendė pagrindinio viešojo administravimo subjektų veikloje taikomo principo – „viskas, kas įstatymu nėra leista, yra draudžiama“. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad galimai buvo pažeistos jo procesinės teisės – nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos atsakovo atstovas teikė į bylą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepripažinimas pareiškėjo atstovu nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu atstovu yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė aplinkybių, susijusių su drabužių skalbimu ir džiovinimu.

24. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismas iš pateiktų duomenų teisingai ir pagrįstai vertino aplinkybes, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė, jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios turėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina tokia suma. Teismas, atsakovo nuomone, teisingai ir motyvuotai vertino aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir ventiliacijos, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo, nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ir atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. liepos 11 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pasyviai dalyvavo įrodymų patikrinime, neįvertino pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų ir aplinkybių, pažymi, jog LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011).

30. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis nurodyta LVAT suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose (žr. šios Nutarties 28 p.), įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažo jam tekusio gyvenamojo ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktuose nurodytus reikalavimus.

31. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, ginčui aktualus Įsakymas, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

33. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

34. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, šiuos duomenis įvertinus pagal šios Nutarties 32 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateiktas aiškinimo taisykles, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Todėl šioje dalyje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neužtikrintos ploto normos ir dėl to apribotos judėjimo laisvės.

35. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę bei pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms aptariamu aspektu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

36. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su atskira ventiliacija sanitariniame mazge, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją. Higienos normos HN 134:2015 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sanitariniame mazge atmetami.

37. Pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Remiantis byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI kamerose nebuvo galimybės vėdintis natūraliu būdu per atidarytą langą.

38. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto naujus argumentus, kurių nebuvo nurodę skunde pirmosios instancijos teismui (dėl patalynės, galimybės išsiskalbti ir džiovinti drabužius). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodę pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.).

40. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią LVAT praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; ir kt.) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

41. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su sanitarinio mazgo įrengimu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos taip, jog naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sanitarinių mazgų patalpos kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos taip, jog naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, kurių aukštis didesnis nei 1,5 m, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės. Dėl to nei kameroje esantys asmenys, nei pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Šiuos Šiaulių TI teiginius dėl sanitarinių mazgų įrengimo patvirtina į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 58–63), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgo zonas kamerose Nr. 20, 25, 60 ir 105 atitverti durimis, kamerose Nr. 11 ir 106 pakabintos užuolaidos. Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas pakankamai, kad užtikrintų pareiškėjo privatumą, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino su tuo susijusias faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai nekonstatavo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų šiuo aspektu (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-670-415/2021, 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-318-968/2021, 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-263-602/2021; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-164-261/2021; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-556/2020; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-238-822/2020).

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo nepripažinimas nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pareiškėjo atstovu yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz. 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan