2018-03-14 Nr. AB-5229-3-61-3-04325-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1781-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04325-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis. Buvo laikomas mažose kamerose, o jų plotą dar mažino baldai, sanitarinis mazgas (1,5 kv. m). Dėl ploto trūkumo nebuvo įmanoma judėti visiems asmenims, tekdavo nuolat gulėti, todėl pradėdavo skaudėti raumenis. Kamerose būdavo tik vienas stalas ir dvi mažos kėdės, todėl tekdavo laukti kol pavalgys kiti asmenys. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, iš sanitarinio mazgo nuolat sklisdavo nemalonūs kvapai, nes tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nėra durų. Kamerose netinkamas apšvietimas, ventiliacija, atsilupę sienų ir lubų dažai, tinkas, yra pelėsio. Atvykus į Lukiškių TI-K iš areštinių į dušą tekdavo eiti su visais daiktais. Dušo patalpose ant sienų susidaręs pelėsis, tvyro pelėsio kvapas, patalpos netvarkingos, pilna šiukšlių, plaukų, todėl baiminosi, kad neužsikrėstų infekcinėmis ligomis. Teigė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad jam nebuvo išduotas antklodės užvalkalas, teko naudotis garbę ir orumą žeminančiais indais – metaliniais puodeliais be rankenų, dubenėliais, kuriuose skylės užtaisytos lipnia juosta. Pasivaikščiojimo sąlygos kiemeliuose nežmoniškos, kiemeliai pilni šiukšlių, pasivaikščioti galima tik vieną valandą per dieną. Kiemeliuose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros pažeidžia privatumą. Krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, didelius dvasinius išgyvenimus, įtampą, garbės ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime (I t., b. 1. 70–74) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Kai kuriais laikotarpiais plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K sudaro sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Daugelis asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Patalynė Lukiškių TI-K išduodama vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovo atstovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 13,14 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė S. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje skundą atmetė (II t., b. l. 120–129).

6. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 377 dienas, iš jų minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui nebuvo užtikrinta 324,5 dienas (tuo laikotarpiu, kai kameroje buvo laikytas daugiau nei vienas asmuo, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. ploto).

7. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“.

8. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais), nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Patikrinimų metu keletą kartų nustatyti apšvietimo neatitikimai higienos normų reikalavimams, užfiksuoti nuo sienų ir lubų atsilupę dažai ir kiti nelygumai, kai kuriose kamerose buvo nešvaru. Nustatytus pažeidimus Lukiškių TI-K šalina. Patikrinimų metu vienoje iš kamerų užfiksuota pelėsio požymių. Šis pažeidimas grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalintas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas dušo patalpas, nustatė, kad vienoje dušinėje pertvara iš medžio drožlių buvo pažeista (galimai grybelio). Grįžtamosios kontrolės metu šis pažeidimas buvo pašalintas. Kito patikrinimo metu 19 posto dušinėje buvo nešvaru. Lukiškių TI-K Vilniaus visuomenės sveikatos centrą raštu informavo, jog minėtas pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažinta, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau laisvės atėmimo vietų įstaiga ėmėsi priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti.

9. Teismas atsižvelgė į Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.6 punktą. Atsakovo atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams ir kiti baldai. Atsakovo atstovas pripažino, kad kameroje (keturiems asmenimis, kurios plotas apie 8 kv. m.) yra tik vienas stalas ir dvi kėdutės, tačiau daugelis asmenų medinę spintelę naudoja kaip stalą, todėl visi gali valgyti vienu metu. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Jeigu šis reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims netektų valgyti sėdint lovose prie spintelių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktuliu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), besinaudodamas tualetu, nebūtų matomas kitų asmenų. Be to, tinkamas tualeto atskyrimas leistų išvengti ir nemalonių potyrių dėl sklindančių kvapų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažinta, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėta, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida pripažįstami nepriimtinais.

11. Teismas pažymėjo, jog kratos atlikimo tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, daryta išvada, kad pareiškėjui atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K pareigūnai privalėjo atlikti visą (išrengiant) kratą. Asmens ir daiktų patikrinimo metu pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė. Šią aplinkybę patvirtina Lukiškių TI-K kaltinamojo (nuteistojo) kratų, atliktų pareiškėjui ginčo laikotarpiu, protokolai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad krata buvo atliekama pažeidžiant Instrukcijoje nustatytą tvarką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kratų atlikimo atmesti kaip nepagrįsti.

12. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio nuostatas, suimtasis turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam tokia teisė buvo suteikta. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, jog kiemeliai būtų netinkami suimtųjų/nuteistųjų pasivaikščiojimui. Pažymėta, kad laisvės atėmimo vietose esantys asmenys stebimi siekiant užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, taigi vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas kiemeliuose nepažeidė pareiškėjo teisės į privatumą.

13. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), suimtieji aprūpinami patalyne, apranga ir higienos priemonėmis, tačiau teisinis reguliavimas nedraudžia naudotis ir nuosava patalyne ir kitu inventoriumi. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas antklodei, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai jam buvo išduotas ne visas patalynės komplektas. Be to, iš byloje esančių Lukiškių TI-K pateiktų kameros kortelių matyti, kad pareiškėjas jam išduodamų užvalkalų atsisakydavo, nes naudodavo asmeninius. Be kita ko, pareiškėjas atsisakydavo ir asmeniniam naudojimui išduodamų indų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamu aprūpinimu patalyne ir kitais asmeniniam naudojimui reikiamais daiktais, atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.250 straipsnių nuostatomis. Teismo vertinimu, vien privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas ir asmeninės erdvės trūkumas yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, pobūdį, aplinkybę, kad vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma ir privatumas naudojantis tualetu buvo pažeisti ne nuolat, o tam tikrais ginčo periodais, ir nesant duomenų, kad tai darė neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai, taip pat atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas darė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 2 700 Eur.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsižvelgus į tai, atsakovo atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkintas.

III. 16. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (II t., b. l. 132–139).

17. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

18. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

19. Pareiškėjas S. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 150–154) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir byla buvo išsamiai bei teisingai išnagrinėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. B. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

23. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

27. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. iš 377 parų, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, jis 324,5 dienas buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, be to, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus, taip pat buvo neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyta higienos normų pažeidimų.

29. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

30. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.). Taip pat apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovo atstovas šiuo metu imasi papildomų techninių sprendimų asmens privatumui užtikrinti (įrengiamos užuolaidos), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiai bylai aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir dėl to patyrė nepatogumų.

31. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, privatumui naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

33. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

34. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 2 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

37. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė