2018-10-11 Nr. AB-18269-3-61-3-03272-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-974-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03272-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos (teisių perėmėjas Lietuvos transporto saugos administracija) (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Skirlita“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) (teisių perėmėjas Lietuvos transporto saugos administracija) 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (16)16B-1394 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), pripažįstant, kad Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. (duomenys neskelbtini) techninių reikalavimų įvertinimo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta; 2) pripažinti, kad aprašytas trūkumas priskirtas automobiliui AUDI (duomenys neskelbtini) nepagrįstai.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. kovo 12 d. techninei apžiūrai pateikė jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), klasė M1-AA (transporto priemonė keleiviams vežti, turinti ne daugiau kaip aštuonias sėdimas vietas keleiviams ir vieną sėdimą vietą vairuotojui (lengvasis automobilis), sedanas). Pažymėjo, kad techninės apžiūros metu nustatytas trūkumas, jog mini veidrodėlis (toliau – ir veidrodėlis), primontuotas prie Automobilio kairės pusės išorinio veidrodžio, pažeidžia Inspekcijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 2B-290 „Dėl techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų“ (toliau – ir Įsakymas) 2 priedo 3.3 b punktą. Akcentavo, kad šis veidrodėlis Automobilyje įmontuotas dar prieš pareiškėjai jį nusiperkant ir ji nežinojo, ar veidrodėlis įmontuotas gamintojo. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2006 m. minėtam Automobiliui visuomet būdavo atliekama techninė apžiūra, kurių metu apžiūrą atlikę kontrolieriai dėl veidrodėlio niekada nėra išreiškę jokių pastabų, o ir policijos pareigūnai taip pat niekada dėl veidrodėlio nėra skyrę nuobaudų.

3. Pareiškėja teigė, kad 2015 m. kovo 12 d. išduotoje naujoje Techninės apžiūros rezultatų kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kortelė) buvo nurodyti trūkumai, įskaitant trūkumą dėl veidrodėlio. Pareiškėja apžiūros metu prašė detalizuoti ir pagrįsti, kaip veidrodėlis pažeidžia Įsakymo reikalavimus, tačiau kontrolierius nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl veidrodėlį pripažino trūkumu. Pareiškėjos nuomone, nors kontrolierius nurodė, kad veidrodėlis pažeidžia Įsakymo 3.3 b punktą, tačiau paklausus, kuo pažeidimas pasireiškė, kontrolierius negalėjo atsakyti ir paaiškinti.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tik tuo, jog veidrodis buvo žemiau kaip 2 m atstumu nuo žemės paviršiaus. Teigė, kad veidrodėlis yra pagrindiniame kairiajame veidrodyje, kurio aukštis atitinka visus M kategorijos automobiliams keliamus reikalavimus, todėl mano, jog negali būti jokių abejonių, kad veidrodėlis nėra tinkamame aukštyje. Pareiškėjos nuomone, nurodyti veidrodėlio aukščio reikalavimai taikomi L kategorijos transporto priemonėms, ką nurodo ir Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos taisyklių Nr. 46 „Suvienodintos nuostatos dėl netiesioginio matymo įtaisų ir variklinių transporto priemonių, kuriose montuojami minėti įtaisai, patvirtinimo“ (toliau – ir JT EEK taisyklė Nr. 46) 15.2.1.2 punktas. Atkreipė dėmesį, kad nors Inspekcija ginčijamame sprendime rėmėsi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3-169 „Dėl motorinių transporto priemonių, priekabų ir šių transporto priemonių sudedamųjų dalių atitikties įvertinimo atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), tačiau įsakymas ir juo patvirtintos Taisyklės taikomos naujoms ir naudotoms transporto priemonėms bei naujoms transporto priemonių sudėtinėms dalims (Taisyklių 2 punktas). Kadangi veidrodėlis yra naudota dalis, pareiškėja mano, jog Taisyklės šiuo atveju nėra taikomos, o tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad veidrodėlis neatitinka reikalavimų, šis trūkumas yra nedidelis, jo pašalinti nebūtina, dėl ko kontrolieriaus išvada prieštarauja teisės aktams.

5. Atsakovas Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (teisių perėmėjas Lietuvos transporto saugos administracija) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai priklausančio Automobilio veidrodėlis pritvirtintas nesilaikant reikalavimo dėl sumontavimo ne žemiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Pažymėjo, kad pagal Automobilio technines specifikacijas šios transporto priemonės standartinis aukštis yra 1,4 m, todėl veidrodėlis, kuris sumontuotas ant išorinio veidrodžio, esančio ant priekinių durelių, yra gerokai žemiau nei 2 m nuo žemės paviršiaus. Akcentavo, kad pagal Įsakymo 2 punktą transporto priemonės konstrukcija ir eksploatacijos savybės turi atitikti transporto priemonės pirmosios registracijos metu galiojusiuose transporto priemonės patvirtinimo (tipo patvirtinimo) teisės aktuose, t. y. Taisyklėse, atskirosiose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) direktyvose ir (ar) atitinkamose JT EEK taisyklėse, nustatytus reikalavimus, o jei paminėti reikalavimai negali būti taikomi, transporto priemonė turi atitikti gamintojo numatytą konstrukciją. Pabrėžė, jog JT EEK taisyklės Nr. 46 15.2.1.2 punkte nustatyta, kad šios taisyklės nuostatos netaikomos 2.1.1.3 punkte nustatytiems stebėjimo veidrodžiams. Nepaisant to, išoriniai stebėjimo veidrodžiai montuojami ne žemiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus, kai transporto priemonę veikia apkrova, atitinkanti didžiausiąją techniškai leistiną masę.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog veidrodėlio aukščio reikalavimai taikomi kitos kategorijos L transporto priemonėms ir mano, kad JT EEK taisyklės Nr. 46 15 punktas, taip pat 15.1, 15.2 ir kt. punktai taikomi M, N ir L kategorijų transporto priemonėms. Pabrėžė, kad pagal JT EEK taisyklės Nr. 46 4.1 ir 4.2 punktus pateikti patvirtinti netiesioginio matymo įtaisų pavyzdžiai turi būti su gamintojo prekės pavadinimu arba ženklu, o šie ženklai turi būti įskaitomi ir nenutrinami. Kiekviename netiesioginio matymo įtaise turi būti pakankamo dydžio vieta patvirtinimo ženklui, kuris, sumontavus įtaisą transporto priemonėje, būtų įskaitomas. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju papildomai sumontuotas veidrodėlis jokių ženklų neturėjo, dėl ko mano, jog, vadovaujantis Techninių reikalavimų 2 punktu, transporto priemonės konstrukcija ir eksploatacijos savybės turi atitikti transporto priemonės pirmosios registracijos ar eksploatacijos pradžios metu galiojusiuose transporto priemonės patvirtinimo (tipo patvirtinimo) teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įsakymo 16 punktą vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, jog transporto priemonei nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas, dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai, arba transporto priemonės identifikavimo bei privalomų pateikti dokumentų nustatytų reikalavimų neatitikimas, arba kiti esminiai neatitikimai. Nustatytas trūkumas laikomas dideliu, kai yra akivaizdus kitoks neigiamas elemento poveikis saugiam eismui, aplinkai ar žmonių sveikatai. Teigė, kad šiuo nagrinėjamu atveju ant Automobilio III klasės veidrodžio atspindimojo paviršiaus buvo sumontuotas papildomas stebėjimo veidrodis, kuris sudarė kliūtį nustatytam III klasės veidrodžio regos laukui, kadangi pagal JT EEK taisyklės Nr. 46 15.2.4.9.2 punktą į išorinių veidrodžių (II, III, IV, V, VI ir VII klasės) regos laukų užstojimą neatsižvelgiama, jeigu kliūtis sudaro kėbulo konstrukcija ir jos sudedamosios dalys, pavyzdžiui: kabinos veidrodžiai, durų rankenėlės, gabaritiniai žibintai, posūkių rodikliai, priekiniai ir galiniai buferiai, taip pat atspindimojo paviršiaus valymo įtaisai, jeigu jie uždengia mažiau kaip 10 proc. viso regos lauko. Atsakovo nuomone, kadangi ant Automobilio III klasės veidrodžio atspindimojo paviršiaus buvo sumontuotas papildomas stebėjimo veidrodis, kuris sudarė kliūtį nustatytam III klasės veidrodžio regos laukui, techninės apžiūros kontrolierius pagrįstai priėmė sprendimą, kad tai yra didelis trūkumas, nes dėl jo gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įsakymo 3.3 b punktu, JT EEK taisyklės Nr. 46 1 a ir b punktais, 15.2.1.2 punktu, 15.2.1.1.1–15.2.1.1.4 punktais, padarė išvadą, jog JT EEK taisyklė Nr. 46 taikoma M kategorijos transporto priemonėms, dėl ko pareiškėjos argumentą, kad ši taisyklė, vertinant jai priklausantį Automobilį, negalėjo būti taikoma, atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos skundo argumentą, kad nusipirkus Automobilį veidrodėlis jau buvo sumontuotas, kadangi nuo 2006 m. nei vienos techninės apžiūros metu nebuvo nustatyta, jog veidrodėlis įmontuotas netinkamai. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateiktų foto nuotraukų matyti, jog veidrodėlis yra be gamintojo ženklų. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog anksčiau atliktų techninių patikrų metu veidrodėlis jau buvo sumontuotas, todėl daryti vienareikšmiškos išvados, kad trūkumai dėl veidrodėlio nebuvo nustatyti, nes veidrodėlis galėjo būti įmontuotas ir po paskutinės techninės patikros, negalima.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis JT EEK taisyklės Nr. 46 4.1, 4.2 ir 5.4 punktais, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad veidrodėlio įmontavimas negali pažeisti Įsakymo 2 priedo 3.3 b punkto, kadangi ant veidrodėlio nėra tarptautinio patvirtinimo ženklo, dėl ko jis negali būti eksploatuojamas. Teismas pažymėjo, kad nors papildomas veidrodėlis gali pagerinti matomumą, tačiau JT EEK taisyklės Nr. 46 nustatytų ženklų neturintys, t. y. nesertifikuoti veidrodėliai, gali kraipyti vaizdą ir tokiu būdu pabloginti matomumą.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog veidrodėlis dengia dalį pagrindinio veidrodžio rodomo vaizdo ir mažina teisės aktais nustatytą regėjimo lauko dydį, bei į tai, kad veidrodėlis nepažymėtas pagal jam keliamus reikalavimus ir gali kraipyti vaizdą, sprendė, kad šiuo atveju pagrįstai taikytas Taisyklių 16.9 punktas, nustatantis, jog trūkumas laikomas dideliu, kai yra akivaizdus kitoks neigiamas elemento poveikis saugiam eismui, aplinkai ar žmonių sveikatai. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėja D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus. Papildomai nurodo, kad prašė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Skirlita“ pateikti visų techninės apžiūros išvadų kopijas ir vaizdo įrašus, atliktus laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 12 d., tačiau prašoma informacija nebuvo pateikta, o pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų taip pat neišreikalavo. Mano, jog tokiais savo veiksmais teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 ir 67 straipsnių nuostatas.

16. Pareiškėja pažymi, kad Automobilį įsigijo jau su įmontuotu veidrodėliu, tačiau iki 2016 m. kovo 12 d. techninės apžiūros atlikimo minėta aplinkybė nebuvo konstatuota kaip Automobilio neatitikimas techniniams reikalavimams. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog veidrodėlis pripažintinas kaip didelis trūkumas, kadangi jis nepablogina matomumo, o priešingai – jį pagerina. Mano, kad kontrolieriaus teisė priskirti tam tikrus trūkumus nedideliems ar dideliems negali būti neribota, o veidrodėlis nepatenka nei į vieną iš Taisyklių 16.1–16.10 punktuose nurodytų didelių trūkumų pavyzdžių sąrašą. Pareiškėjos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad veidrodėlis pažeidė Taisyklių 16.9 punkto nuostatas, tačiau niekaip neargumentavo, kodėl veidrodėlis daro akivaizdų neigiamą poveikį eismui, aplinkai ar žmonių sveikatai. Atkreipia dėmesį, jog teismas išvadą dėl veidrodėlio priskyrimo dideliam trūkumui iš esmės grindė prielaida, kad veidrodėlis gali kraipyti vaizdą.

17. Pareiškėja akcentuoja, kad veidrodėlis nedengia pagrindinio veidrodžio vaizdo, jį galima legaliai nusipirkti Lietuvos rinkoje. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįsitikino, ar veidrodėlio viduje nėra specialių žymėjimo ženklų, todėl išvadą, jog veidrodėlis neatitinka tam tikrų sertifikatų padarė nepagrįstai. Teigia, jog teismas taip pat nepagrindė, kaip Įsakymo 3.3 b punkto pažeidimas susijęs su JT EEK taisyklės Nr. 46 15.2.1.2 punkto pažeidimu.

18. Atsakovas Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymi, kad skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog veidrodėlis neturi tarptautinio patvirtinimo ženklo. Mano, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad veidrodėlio aukščio reikalavimai taikomi kitos kategorijos L transporto priemonėms, kadangi JT EEK taisyklės Nr. 46 15 punkto nuostatos taikomos M, N ir L kategorijų transporto priemonėms. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, jog veidrodėlio trūkumas yra nedidelis, kadangi jis sudarė kliūtis JT EEK taisyklės Nr. 46 15.2.4.3 punkte nustatytam III klasės veidrodžio regos laukui.

20. Atsakovas Lietuvos transporto saugos administracija, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos teisių perėmėja, atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą ir prašymą išreikalauti papildomus įrodymus atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo nuomone, Komisija, įvertinusi transporto priemonę „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstai nustatė, jog minėtos transporto priemonės išorinis stebėjimo veidrodis pritvirtintas nesilaikant reikalavimo dėl sumontavimo ne žemiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Atsakovas taip pat sutinka su Komisijos išvada, kad transporto priemonėje papildomai sumontuotas netiesioginio matymo įtaisas neturi tarptautinio patvirtinimo ženklo (nėra patvirtinimą suteikusios šalies skiriamojo numerio, patvirtinimo numerio, papildomų simbolių I, II, III, IV, V, V, VI arba VII, žyminčių veidrodžio tipo klasę). Pažymi, kad pagal JT EEK taisyklės Nr. 46 4.1 ir 4.2 punktus pateikti patvirtinti netiesioginio matymo įtaisų pavyzdžiai turi būti su gamintojo prekės pavadinimu arba ženklu; šie ženklai turi būti įskaitomi ir nenutrinami. Kiekviename netiesioginio matymo įtaise turi būti pakankamo dydžio vieta patvirtinimo ženklui, kuris, sumontavus įtaisą transporto priemonėje, būtų įskaitomas. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju papildomai sumontuotas veidrodis jokių ženklų neturi.

21. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog veidrodėlio aukščio reikalavimai taikomi kitos kategorijos L transporto priemonėms, kadangi JT EEK taisyklės Nr. 46 15 punktas, taip pat 15.1, 15.2 ir kiti punktai, taikomi M, N ir L kategorijų transporto priemonėms. JT EEK taisyklės Nr. 46 15.2.1.2 punkto nuostata taikoma M, N ir L kategorijų transporto priemonėms.

22. Atsakovas pažymi, kad pirmosios registracijos metu transporto priemonė „Audi 80“, o taip pat ir jos sudėtinės dalys, turėjo atitikti Europos Sąjungos direktyvose ir (ar) atitinkamose Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos taisyklėse nustatytus reikalavimus. Kai transporto priemonė po jos registracijos tampa nenauja, tai nėra pagrindo manyti, jog transporto priemonė, o taip pat ir jos sudėtinės dalys, gali neatitikti joms nustatytų reikalavimų.

23. Atsakovo teigimu, ant transporto priemonės „Audi 80“ III klasės veidrodžio atspindimojo paviršiaus sumontuotas papildomas stebėjimo veidrodis sudarė kliūtį nustatytam III klasės veidrodžio regos laukui, kadangi pagal JT EEK taisyklės Nr. 46 15.2.4.9.2 punktą, išorinių veidrodžių (II, III, IV, V, VI ir VII klasės) regos laukų užstojimą neatsižvelgiama, jeigu kliūtis sudaro kėbulo konstrukcija ir jos sudedamosios dalys, kaip ir kiti kabinos veidrodžiai, durų rankenėlės, gabaritiniai žibintai, posūkių rodikliai, priekiniai bei galiniai buferiai, taip pat atspindimojo paviršiaus valymo įtaisai, jeigu jie uždengia mažiau kaip 10 proc. viso regos lauko. Kadangi ant minėtos transporto priemonės III klasės veidrodžio atspindimojo paviršiaus buvo sumontuotas papildomas stebėjimo veidrodis, kuris sudarė kliūtį nustatytam III klasės veidrodžio regos laukui, atsakovo vertinimu, techninės apžiūros kontrolierius priėmė pagrįstą sprendimą, jog tai yra didelis trūkumas, nes dėl jo gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai.

24. Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas išreikalauti papildomus įrodymus, t. y. ankstesnius privalomosios techninės apžiūros dokumentus, vaizdo įrašus ir kt., nėra pagrįstas ir tik užvilkins bylos procesą. Nors pareiškėja teigia, kad ginčijamas veidrodis buvo analogiškas ir per ankstesnes technines apžiūras, tačiau minėtos aplinkybės nėra galimybių patikrinti. Vien tai, kad transporto priemonė anksčiau atitikdavo techninius reikalavimus, savaime nereiškia, jog ginčijamas veidrodis buvo anksčiau toks pats, kaip ir ginčijamos techninės apžiūros metu. Pažymi, kad veidrodis galėjo būti modifikuotas ir atlikus paskutinę techninę apžiūrą, kurios metu transporto priemonė pripažinta atitikusi galiojančius techninius reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (16)16B-1394, kuriuo palikta galioti 2016 m. kovo 17 d. Techninės apžiūros rezultatų kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad veidrodėlis dengia dalį pagrindinio veidrodžio rodomo vaizdo ir mažina teisės aktais nustatytą regėjimo lauko dydį bei dėl to, kad yra nepažymėtas pagal jam keliamus reikalavimus, gali kraipyti vaizdą, todėl atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas Taisyklių 16.9 punktas, kuris nustato, kad nustatytas trūkumas laikomas dideliu, kai yra akivaizdus kitoks neigiamas elemento poveikis saugiam eismui, aplinkai ar žmonių sveikatai.

27. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia šiais argumentais: veidrodėlis jau buvo įrengtas jai įsigijus automobilį, todėl ji nežino, ar jis buvo sumontuotas gamintojo; nuo 2006 m. atlikdami automobilio apžiūrą kontrolieriai dėl veidrodėlio nebuvo davę jokių pastabų; apžiūrą atlikęs kontrolierius nepateikė jokių argumentų, kodėl veidrodėlį pripažino dideliu trūkumu; atsakovas veidrodžio aukščio nematavo, be to, veidrodėlio aukščio reikalavimai taikomi L kategorijos transporto priemonėms.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

29. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus.

30. Pažymėtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

31. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka minėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

33. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintų Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų 3.3.1 punkte nustatyta, kad veidrodžių ir (ar) netiesioginių matymo prietaisų skaičiaus ir išdėstymo M, N ir L kategorijų transporto priemonėse reikalavimai yra nustatyti Techninių reikalavimų 1 priedo 2 priedėlyje. Pagal šio priedėlio 3.3 b punktą, veidrodis arba netiesioginio matymo įtaisas neveiksmingas, pažeistas, pritvirtintas netinkamai arba nepatikimai.

34. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat vadovavosi minėto Įsakymo 2 ir 16 punktais bei JT EEK taisyklės Nr. 46 2.1.1 (2.1.1.1-2.1.1.3), 5.4 (5.4.1-5.4.3) ir 5.5, taip pat 15.2.1.2 punktais. Įsakymo 16.9 punkte reglamentuota, kad vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas, dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai, arba transporto priemonės identifikavimo bei privalomų pateikti dokumentų nustatytų reikalavimų neatitikimas, arba kiti esminiai neatitikimai. Nustatytas trūkumas laikomas dideliu, kai akivaizdus kitoks neigiamas elemento poveikis saugiam eismui, aplinkai ar žmonių sveikatai.

35. Taigi taikant Įsakymo 16.9 punktą, būtina nustatyti akivaizdų neigiamą poveikį saugiam eismui (1), aplinkai (2) ar žmonių sveikatai (3). Tokio poveikio buvimas yra pakankamas pagrindas nustatytus transporto priemonės įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimus laikyti dideliu trūkumu.

36. Kita vertus, kai teisės norma nėra aiški ir konkreti (normos taikymo sąlygos yra abstraktesnio pobūdžio), reiškia, jog kiekvienu atveju ją taikydamas turi konkretizuoti kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Šiuo atveju nepakanka vien tik konstatuoti, kad tokios sąlygos arba faktinės aplinkybės atsirado (kilo), bet jas būtina aiškiai ir konkrečiai įvardyti. Inspekcija sprendime nurodė transporto priemonės neatitikimus nustatytiems reikalavimams, tačiau kokį jie turi akivaizdų neigiamą poveikį eismo saugumui tiksliai nekonstatavo, t. y. šios pareigos atsakovas tinkamai neatliko. Taip pat kuom remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą (prielaidą), kad <... nesertifikuoti veidrodėliai gali kraipyti vaizdą ir tokiu būdu pabloginti matomumą <...> veidrodėlis yra sumontuotas ant pagrindinio veidrodžio, o ne kaip papildomas veidrodis, todėl dengia dalį pagrindinio veidrodžio rodomo vaizdo ir mažina teisės aktais nustatytą regėjimo lauko dydį >, iš bylos medžiagos ir sprendimo turinio taip pat nėra visiškai aišku.

37. Vertinant bylos aplinkybes įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste akivaizdu, kad jų nepakanka objektyvaus, pagrįsto ir teisingo sprendimo priėmimui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad tam tikros srities specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialiųjų žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. To paties įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai.

38. Teismams nagrinėjant bylas neretai tenka spręsti klausimus, kurių vertinimui būtinos specialios žinios. Tokiu atveju teismas turi teisę kviesti specialistus arba ekspertus, kurie padėtų įgyvendinti teisingumą. Ekspertizės tikslas – išsiaiškinti bylai svarbius klausimus, kuriems išsiaiškinti reikalingos specialios (mokslo, medicinos, meno, technikos ir kt.) žinios. Esant tokių žinių poreikiui ir teismui (teisėjui) pačiam negalint atsakyti į specialių žinių reikalaujančius bylos aspektus, teismas turi kviestis minėtus asmenis, tačiau negali palikti šio bylos klausimo tinkamai neišnagrinėto, motyvuojant tuo, kad teismas (teisėjai) neturi specialių žinių arba tiesiog pritariant atsakovo pasirinktai pozicijai.

39. Dėl specialisto dalyvavimo ir jo paaiškinimų būtinybės ar ekspertizės skyrimo spręstina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, reiškiamų reikalavimų ir ginčijamų sprendimų turinį. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos išnagrinėjimui specialisto paaiškinimai ar eksperto išvada yra būtini, nes sprendžiami byloje klausimai, kuriems išimtinai reikalingos specialios (šiuo atveju techninio pobūdžio) žinios (reikia gerai išmanyti automobilių technines savybes ir jų įtaką saugiam eismui).

40. Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė