2021-08-11 Nr. AB-15654-3-61-3-01031-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-704-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01031-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus sprendimą nesuteikti trumpalaikės išvykos; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) raštą dėl skundo išnagrinėjimo Nr. 2S-739; 3) įpareigoti Vilniaus PN direktorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 30 d. prašymą Nr. 7.40(17)-1451 (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 30 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas suteikti trumpalaikę išvyką į namus pas žmoną ir dukrą socialiniams ryšiams sustiprinti. Vilniaus PN direktorius 2020 m. sausio 28 d. raštu „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Vilniaus PN sprendimas) pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, 2020 m. vasario 12 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2020 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 2S-739 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – Kalėjimų departamento sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas teigė, kad, nors jis yra nuteistasis, tačiau yra Lietuvos Respublikos pilietis ir teisinių santykių dalyvis, todėl negali būti diskriminuojamas. Atsisakant jam suteikti trumpalaikę išvyką į namus buvo suvaržyta teisė matytis su šeima, nors teisė į šeimyninį gyvenimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Nurodė, jog bendraudamas su artimaisiais išnaudoja visas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytas galimas bendravimo priemones (skambina telefonu, rašo laiškus, artimieji jį lanko trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų metu) ir jam būtina plėtoti šiuos santykius.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepatenka tarp asmenų, kuriems uždrausta suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Vilniaus PN sprendime nenurodė pagrindų, kuriais vadovaujantis atsisakė tenkinti prašymą, nepateikė rekomendacijų, kaip jis turėtų elgtis, kad jam būtų leista išvykti trims paroms pas darbdavį ir aplankyti artimuosius. Pareiškėjas aktyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos programose, užimtumo, darbinės veiklos, socialinių įgūdžių lavinimo ir kitose organizuojamose programose, per visą bausmės atlikimo laiką skatintas dešimt kartų, už nepriekaištingą elgesį buvo perkeltas į lengvąją grupę, iki perkėlimo į Vilniaus PN keturis kartus buvo išleistas į trumpalaikes išvykas lankyti artimųjų, kurių metu teisės pažeidimų neužfiksuota, o nuo paskutinės išvykos baustas ar kitaip įspėtas dėl drausmės ar vidaus tvarkos režimo pažeidimo nebuvo. Dėl laisvų darbo vietų trūkumo nedirba, pajamų negauna. Pareiškėją perkėlus iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) į Vilniaus PN, jo elgesys nepasikeitė, jis dalyvavo įvairioje veikloje, baigė dvi elgesio pataisos programas.

5. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu suteikti trumpalaikę išvyką į namus pas žmoną ir dukrą socialiniams ryšiams sustiprinti. Prašymas buvo svarstomas Vilniaus PN drausmės komisijos (toliau – ir Drausmės komisija) posėdyje, tačiau atidėtas, nes svarstymo metu nebuvo asmens bylos. Pareiškėjo prašymas pakartotinai buvo svarstomas 2020 m. sausio 22 d. vykusiame Drausmės komisijos posėdyje, kuriame buvo nutarta siūlyti Vilniaus PN direktoriui nesuteikti pareiškėjui teisės į trumpalaikę išvyką, atsižvelgiant į padidėjusią pareiškėjo nusikalstamo elgesio riziką prašymo svarstymo metu, į tai, kad jis nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą bei į tai, kad reikia didesnio laikotarpio, siekiant pastebėti nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. Vilniaus PN direktorius sutiko su Drausmės komisijos siūlymu ir prašymo netenkino, nurodė, jog trumpalaikės išvykos suteikimas pareiškėjui yra pataisos įstaigos teisė, bet ne pareiga. Prašymo atmetimą motyvavo pareiškėjo savęs realizavimo, motyvacijos dirbti, įsitraukimo į dalyvavimą intervencinėse priemonėse, psichokorekcinėse programose stoka.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Drausmės komisija taip pat vertino pareiškėjo asmenybę, atliktos bausmės laikotarpį, elgesį atliekant bausmę, siekį koreguoti elgesį ir požiūrį atliekant laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą (Baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 178 straipsnio 3 dalis (9 veikos)), o į Vilniaus PN atlikti bausmės atvyko 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 16 d. socialinio tyrimo išvadoje Nr. 57-170 (toliau – ir Išvada) yra konstatuota, jog pirminio vertinimo metu (2016 m. gegužės 25 d.) pareiškėjui nustatyta vidutinė rizika (90 taškų), vėliau atlikti tyrimai rodo, jog rizika išliko vidutinė, tačiau mažėjo taškų skaičius (iki 48 taškų), o 2019 m. rugsėjo 4 d. atlikus paskutinį (naujausią) nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą, rizika išliko vidutinė (78 taškai), tačiau fiksuotas taškų įverčio didėjimas (nuo 48 iki 78 taškų), būtent į šį didėjimą dėmesį atkreipė Drausmės komisija.

8. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl tariamai neteisėto sprendimo yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ir sprendimas priimtas laikantis BVK reikalavimų. Atsižvelgta į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o pats sprendimas motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis. Vilniaus PN direktorius teisėtai ir teisingai įgyvendino suteiktą diskrecijos teisę priimti sprendimą nesuteikti trumpalaikę išvyką. Priimant sprendimą vadovaujamasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tariamo diskriminavimo priimant sprendimą yra hipotetinės ir abstraktaus pobūdžio. Nei Vilniaus PN, nei Kalėjimų departamentas jokiais veiksmais ir sprendimais pareiškėjo teisių nepažeidė. Priimti sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti, todėl juos naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjas 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas panaikinti Vilniaus PN direktoriaus sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo ir tenkinti jo Prašymą, tačiau pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas. Kalėjimų departamentas priimdamas sprendimą surinko ir įvertino visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo Prašymu, bei vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Teismui pateiktame skunde nurodyti argumentai negali būti pripažinti pagrįstais, nes kol yra atliekama terminuota laisvės atėmimo bausmė, pareiškėjui taikomi laikini įstatymų nustatyti suvaržymai ir apribojimai. BVK yra nustatyta galimybė, bet ne pareiga kartą per 3 mėnesius parvykti namo, o leidimą tam duoda pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę. Priimdamas sprendimą Vilniaus PN direktorius turi suteiktą diskrecijos teisę. Minėta priemonė yra taikoma kaip paskatinimas ir pareiškėjas, pakeitęs savo elgesį, gali pakartotinai kreiptis į įstaigą dėl trumpalaikės išvykos suteikimo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nebuvo suteikta teisė parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus trims paroms, ir Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimo, priimto išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN direktoriaus sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

13. Teismas iš bylos duomenų nustatė:

13.1. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą suteikti trumpalaikę išvyką į namus pas žmoną bei dukrą socialiniams ryšiams stiprinti, nurodydamas, jog neprieštarauja dėl to, jog išvykos metu jam būtų uždėta elektroninė apykojė. Vilniaus PN 2020 m. sausio 15 d. vyko Drausmės komisijos posėdis, kuriame, be kita ko, buvo svarstytas pareiškėjo prašymas dėl teisės suteikimo parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius namus. Svarstymas buvo atidėtas, nustačius, kad svarstymo metu įstaigoje nebuvo pareiškėjo asmens bylos. 2020 m. sausio 22 d. vykusiame Drausmės komisijos posėdyje pareiškėjo prašymas buvo svarstomas pakartotinai ir nutarta siūlyti Vilniaus PN direktoriui nesuteikti pareiškėjui teisės parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus trims paroms, nurodant šias priežastis: padidėjusi rizika, sunkus nusikaltimas, reikia laiko pastebėti nuteistojo elgesį;

13.2. Vilniaus PN direktorius 2020 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 42-87 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“, kuriame paminėjo pareiškėjo prašymo nagrinėjimui aktualų teisinį reglamentavimą, įtvirtintą BVK, ir nurodė, kad 2020 m. sausio 15 d. Vilniaus PN Drausmės komisija, atsižvelgusi į pareiškėjo savęs realizavimo pataisos įstaigoje ypatumus (motyvacijos dirbti pataisos įstaigoje stoką ir t. t.), stokojant pareiškėjo įsitraukimo į dalyvavimą intervencinėse priemonėse, psichokorekcinėse programose, siekiant su nusikalstamu elgesiu susijusių kriminogeninių poreikių valdymu, nutarė siūlyti Vilniaus PN direktoriui nesuteikti pareiškėjui teisės parvykti į namus. Atsižvelgdamas į išdėstytą, Vilniaus PN direktorius sprendime nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus netenkinamas;

13.3. Pareiškėjas 2020 m. vasario 12 d. skundu, kuris Kalėjimų departamente gautas 2020 m. vasario 14 d., prašė Kalėjimų departamento direktorių panaikinti Vilniaus PN direktoriaus sprendimą nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos ir tenkinti jo Prašymą, suteikiant trumpalaikę išvyką į namus aplankyti žmoną ir dukrą;

13.4. Kalėjimų departamento direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-739 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriame pripažino, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus PN direktoriaus sprendimą.

14. Teismas, akcentuodamas BVK 104 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pažymėjo, kad Drausmės komisija nepriima galutinio sprendimo, o tik siūlo pataisos įstaigos direktoriui suteikti ar nesuteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką. Galutinį sprendimą priima pataisos įstaigos direktorius. Pataisos įstaigos direktoriui yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar nuteistasis gali išvykti į trumpalaikes išvykas už pataisos įstaigos ribų. Pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu. Viešasis interesas šiuo atveju, be kita ko, apima siekį saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų ir tai daryti veiksmingai.

15. Teismas iš skundžiamo Vilniaus PN direktoriaus sprendimo nustatė, kad pareiškėjui buvo išaiškintos priežastys, dėl kurių jo Prašymas nebuvo tenkintas, t. y. motyvacijos dirbti pataisos įstaigoje, įsitraukimo į dalyvavimą intervencinėse priemonėse, psichokorekcinėse programose stoka.

16. Teismas sutiko, kad pareiškėjas yra atlikęs daugiau kaip pusę teismo paskirtos bausmės, dalyvavo įvairiose programose, ne kartą skatintas, yra priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei, tačiau sprendžiat klausimą dėl teisės suteikimo nuteistajam parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius namus būtina atsižvelgti į nuteistojo asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN tęsti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo atvyko 2019 m. rugpjūčio 21 d. iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus ir laisvės atėmimo bausmę atlieka lengvosios grupės sąlygomis. Iš Vilniaus pataisos namų Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 16 d. Socialinio tyrimo išvados Nr. 57-170, kuri buvo vertinama Drausmės komisijos posėdyje bei Vilniaus PN direktoriui bei Kalėjimų departamento direktoriui priimant skundžiamus sprendimus, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra iš viso teistas 8 kartus (įskaitant už sunkaus nusikaltimo padarymą (9 veikos)), nusikaltimai sunkėja, ankstesnio bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė naują nusikaltimą, pažeidė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, bausmės atlikimo metu pareiškėjas buvo du kartus baustas (2014 m.) ir vienuolika kartų skatintas (laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai).

Išvadoje yra pateikti pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo pagal „OASys“ metodiką rezultatai: 2016 m. gegužės 25 d. Kybartų pataisos namuose atlikto vertinimo metu nustatyta vidutinė rizika – 90 taškų, 2018 m. kovo 20 d. - 61 taškas, 2019 m. vasario 15 d. – 41 taškas, o 2019 m. rugsėjo 4 d. atlikus naujausią nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą (pareiškėjui atvykus atlikti bausmę į Vilniaus PN), taip pat nustatyta vidutinė rizika – 78 taškai, t. y. atlikus paskutinį vertinimą nustatyta, jog pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika pakilo nuo 41 iki 78 taškų.

Nusikalstamo elgesio rizikos padidėjimas buvo vertinamas kaip viena iš priežasčių nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus ir ilgiau stebėti jo elgesį. Teismas vertino, kad dėl ženkliai (beveik du kartus) padidėjusios pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos jo elgesys negali būti laikomas nepriekaištingu. Priimant ginčijamus sprendimus buvo atsižvelgta ir į tai, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje nedirba ir neišreiškia noro tai daryti, vangiai įsitraukia į dalyvavimą intervencinėse priemonėse ir psichokorekcinėse programose, t. y. sprendimai buvo priimti įvertinus visas pareiškėjo asmenybę ir jo elgesį charakterizuojančias aplinkybes, tinkamai vadovaujantis BVK 104 straipsnio 2 dalyje nustatytais trumpalaikės išvykos į namus suteikimo kriterijais (sąlygomis) ir atitinka viešąjį interesą saugoti ir ginti asmenis bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, kas leidžia daryti išvadą, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

18. Teismas atkreipė dėmesį, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir dalyvauja resocializacijos priemonėse, nepaneigia ženkliai pakilusios pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos, be kita ko, lėmusios ginčijamo Vilniaus PN direktoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo buvo netenkintas, bei Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Vilniaus PN direktoriaus sprendimo panaikinimo buvo netenkintas, priėmimą.

19. Teismas skundo argumentą dėl pareiškėjo diskriminacijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimų kontekste vertino kaip hipotetinį ir abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių diskriminavimo atvejų ir to nepagrindė faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo argumentai nėra pakankami išvadai, jog pareiškėjas jam nesuteikus teisės į trumpalaikę išvyką į namus buvo diskriminuojamas kitų asmenų, esančių analogiškoje padėtyje kaip ir pareiškėjas, atžvilgiu.

20. Teismas konstatavo, kad priimdamas sprendimą nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus, atsakovas įvertino teisės aktuose nustatytus trumpalaikės išvykos suteikimo sąlygas ir kriterijus, taip pat visas kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, savo sprendimą motyvavo bei pagrindė objektyviais faktais, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti Vilniaus PN sprendimą. Konstatavus Vilniaus PN sprendimo teisėtumą, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl Kalėjimų departamento sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl išvykos į namus suteikimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti, įpareigoti Vilniaus PN Psichologinę tarnybą taisyklingai vertinti pagal „OASys“ metodiką.

22. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisei į šeimos gyvenimą negali būti taikomi jokie apribojimai. Šią teisę paneigia Vilniaus PN direktoriui suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimą dėl leidimo išvykti į namus nesuteikimo. Aplinkybės dėl pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes jos buvo įvertintos priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pakartotinis nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas yra neteisingas. Tai, kad pareiškėjas yra laikomas lengvosios grupės sąlygomis, patvirtina, kad pareiškėjo požiūris į gyvenimą yra pasikeitęs, taip pat jo siekį būti su šeima. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo nuteistas už vagystę stambiu mastu, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas vėl nusikals. Vilniaus PN direktoriaus pozicija dėl dalyvavimo elgesio pataisos programose žemina žmogaus orumą, paneigia vertybes. Pareiškėjas, akcentuodamas tai, kad nuo 2014 metų neturi nei vienos nuobaudos, yra skatintas daug kartų, net keturis kartus buvo išleistas į trumpalaikes išvykas lankyti artimųjų, kurių metu teisės pažeidimų nebuvo užfiksuota, laikosi pozicijos, kad jo skundas yra pagrįstas.

23. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde ir kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad teismo sprendimas yra negaliojantis ir naikintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus sprendimo nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus bei Kalėjimų departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Vilniaus PN direktoriaus sprendimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundžiami Vilniaus PN direktoriaus ir Kalėjimų departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad skundžiamu sprendimu yra pažeidžiama jo teisė į šeimos gyvenimą. Laikosi pozicijos, kad, neturėdamas nuobaudų ir ne kartą bausmės atlikimo metu skatintas, turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus.

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir aplinkybių vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

32. Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, kad jis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, pažymėtina, kad BVK 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus; pagal minėto straipsnio 2 dalį leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pacituotose BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos direktoriaus diskrecija. Pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu. Viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018).

33. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Vilniaus PN sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Vilniaus PN Drausmės komisijos siūlymą nesuteikti pareiškėjui teisės parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus trims paroms. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Vilniaus PN Drausmės komisija tokį siūlymą pateikė atsižvelgdama į pareiškėjo savęs realizavimo pataisos įstaigoje ypatumus (motyvacijos dirbti pataisos įstaigoje stoką ir t. t.), pareiškėjo įsitraukimo į dalyvavimą intervencinėse priemonėse, psichokorekcinėse programose stoką, siekiant su nusikalstamu elgesiu susijusių kriminogeninių poreikių valdymo. Drausmės komisijos protokole užfiksuota, kad priežastys siūlyti nesuteikti pareiškėjui teisės į trumpalaikę išvyką yra padidėjusi rizika, sunkus nusikaltimas, reikia laiko pastebėti nuteistojo elgesį.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo asmenybė ir elgesys skundžiamo Vilniaus PN direktoriaus sprendimo priėmimo metu negalėjo būti vertinami kaip nepriekaištingi, ką patvirtina ir Vilniaus PN Drausmės komisijos įvertinta Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 16 d. Socialinio tyrimo išvada Nr. 57-170, kurioje nurodytas pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų sunkumo aspektu vertinimas (pareiškėjas yra iš viso teistas 8 kartus (įskaitant už sunkaus nusikaltimo padarymą (9 veikos), nusikaltimai sunkėja)), įvertintos nuobaudos (baustas du kartus) ir skatinimai (vienuolika kartų) bausmės atlikimo metu, pateikti pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo pagal „OASys“ metodiką rezultatai (atlikus paskutinį vertinimą nustatyta, jog pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika pakilo nuo 41 iki 78 taškų). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus PN direktorius netinkamai įgyvendino BVK 104 straipsnio 2 dalimi jam suteiktą diskrecijos teisę nuspręsti suteikti ar nesuteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Vilniaus PN direktoriaus sprendimas priimtas įvertinus visas pareiškėjo asmenybę, jo elgesį charakterizuojančias aplinkybes, tinkamai vadovaujantis BVK 104 straipsnio 2 dalyje nustatytais trumpalaikės išvykos į namus suteikimo kriterijais (sąlygomis) ir atitinka viešąjį interesą saugoti ir ginti asmenis bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, t. y. minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

36. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad skundžiamu Vilniaus PN direktoriaus sprendimu buvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimą, žmogaus orumą ir kitas vertybes, pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pakartotiniu nusikalstamo elgesio rizikos vertinimu, atliktu pagal „OASys“ metodiką, reiškia reikalavimą dėl Vilniaus PN Psichologinės tarnybos įpareigojimo taisyklingai vertinti elgesį pagal „OASys“ metodiką. Šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų suabejoti atlikto vertinimo teisingumu. Byloje nepaneigta, kad pagal aptariamą metodiką, kurios tikslas – nustatyti nusikalstamo elgesio pasireiškimo ateityje tikimybę, pakartotinio pareiškėjo nusikalstamo bei smurtinio elgesio rizika nustatyta teisėtai ir pagrįstai.

38. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nuo 2014 metų neturi nei vienos nuobaudos, yra skatintas daug kartų, net keturis kartus buvo išleistas į trumpalaikes išvykas lankyti artimųjų, kurių metu teisės pažeidimų nebuvo užfiksuota, yra tik vieni iš pareiškėjo elgesį ir asmenybę charakterizuojančių kriterijų, įtvirtintų BVK. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, išsamiai pasisakė dėl nuteistojo asmenybę ir elgesį charakterizuojančių reikšmingų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino visą byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas.

25. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė