2020-11-11 Nr. AB-21370-3-61-3-04591-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1614-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04591-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nes nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Kamerose esantys sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti nedidele sienele, neužtikrinusia jokio privatumo. Taip pat nurodė, jog kamerose nuo lubų luposi tinkas ir dažai, buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir kiti kenkėjai. Oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nebuvo įrengta vėdinimo sistema, vėdinimas per langus buvo nepakankamas. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepasitikėjimą savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negalėjo ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, pradėjo jausti baimę aplinkai.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2019 m. sausio 13 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkė kameras, kuriose gyveno: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus.

Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Atsakovo atstovas teigė, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Lukiškių TI-K pažymėjo, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tekdavo daryti pakartotinį remontą.

5. Dėl kamerų įrengimo atsakovo atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, buvo įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lova užima apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalas– apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Nurodė, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Manė, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010)) reikalavimus. Pateikė duomenis, kokiose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, bei teigė, kad kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat nurodė, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose buvo įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Dėl temperatūros pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu buvo išmatuojama oro temperatūra gyvenamosiose kamerose. Teigė, kad oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

7. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Buvo būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Lukiškių TI-K manė, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas – 3,6 kv. m. Teismas, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, byloje nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. balandžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 28 d. laikotarpį. Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų Nr.: 124, 270, 129, 148, 175, 196, 164, 277, 265, plotus (atitinkamai: 7,31 kv. m, 7,79 kv. m, 7,94 kv. m, 8,02 kv. m, 7,56 kv. m, 7,94 kv. m, 7, 86 kv. m, 7,99 kv. m, 7,87 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,78 kv. m iki 8,02 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

11. Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino taip pat iš to, kad kamerose esantys sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti nedidele sienele, neužtikrinusia jokio privatumo. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktuali HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

12. Nagrinėjamu aspektu teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalį ginčo 2018 m. balandžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 28 d. laikotarpio, t. y. 14 dienų, buvo kalinamas kameroje vienas, padarė išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

13. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, veisėsi pelėsis ir parazitai, buvo drėgna, kamerose nuo lubų luposi tinkas ir dažai, nebuvo įrengta vėdinimo sistema, vėdinimas per langus buvo nepakankamas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, ventiliacijos, pelėsio ir parazitų veisimosi, drėgmės, tinko ir dažų lupimosi nuo lubų visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 16, 17, 20, 39 punktuose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip konkrečiai pasireiškė jo minėti trūkumai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos buvo matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė.

14. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius NVSC Vilniaus departamento, periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus nustatė, kad HN 134:2015 pažeidimai ginčo 2018 m. balandžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 28 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr. 124, 270, 129, 148, 175, 196, 164, 277, 265, nustatyti nebuvo. Priešingai, NVSC Vilniaus departamento 2018 m. balandžio 24 d. patikrinimo akte nurodyta, kad, atlikus patikrinimą, be kita ko, kameroje Nr. 124, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 22 d., oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, pribyrėjusio tinko nebuvo; 2018 m. gegužės 28 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, jog 2018 m. gegužės 23 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 124, be kita ko, nustatyta, kad vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta, taip pat sudaryta galimybė kamerą išvėdinti per langą, tai atitiko HN 2015:134 17 punkto reikalavimą.

15. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat nustatęs, kad, kaip minėta, pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, teismas padarė išvadą, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas buvo svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kamerų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalėjo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien tuo grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

16. Atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažeisdamas bylos nagrinėjimo ribų, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Lietuvos įsipareigojimų laikytis tarptautinių sveikatos apsaugos sistemos higienos normų, kuriose aiškiai nurodyta, kad vienam asmeniui įkalinimo metu turi būti skirta ne mažiau kaip 4 kv. m laisvo ploto į kurį nėra įskaičiuojamas inventorius – baldai, bei sanitarinis mazgas. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerų būklė yra kritinė, nors ir yra skiriama pakankamai lėšų jų remontui. Pareiškėjas pažymi, kad analogiškose bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priteisia neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės, jis buvo Lukiškių TI-K laikomas pavojingoje sveikatai ir gyvybei aplinkoje, pažeidžiant pareiškėjo orumą, o nurodyti teisių pažeidimai deliktais yra ne tik pagal nacionalinę teisę, tačiau ir pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis. Pareiškėjas, vertindamas jam padarytą neturtinę žalą konstatuoja, kad buvo pažeista teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Taigi, pareiškėjo nuomone, netinkamomis kalinimo sąlygomis, neteisėtomis valstybės institucijų veikomis (neveikimu, ne kartą nustatytų pažeidimų ignoravimu) pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, ir civilinės teisės saugomus gėrius – asmens teisę jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu piliečiu, pareiškėjui padaryta neturtinė žala turi būti kompensuojama pinigais.

19. Pareiškėjas pateiktame prašyme apeliacinio teismo prašo objektyviai išnagrinėti aplinkybes ir visapusiškai priimti teisingą sprendimą šioje byloje, atsižvelgti į Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I1-3339-535/2020 priimtą sprendimą, kurį pareiškėjas prideda ir kuriame teismas priima kitokį sprendimą.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Vilniaus PN nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintus įsipareigojimus dėl tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau ne visas jas tinkamai teisiškai įvertino. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvuotų išvadų dalimi, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma, kad kamerų būklė, vėdinimas, temperatūra, drėgmė, parazitų ir pelėsių naikinimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo visiškai užtikrintas.

26. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

27. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

28. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tenkančio minimalaus ploto reikalavimu ir tvirtinimu, jog turėjo tekti ne mažiau, kaip 4 kv. m. atmetus baldų ir sanitarinio mazgo užimtą plotą, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pateikė detalius duomenis apie kamerų dydžius, šiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir jose buvusių asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šiuos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kamerose visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,78 kv. m iki 8,02 kv. m) gyvenamojo ploto.

29. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį.

30. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

31. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, bei tai, kad pareiškėjas dalį ginčo 2018 m. balandžio 20 d. – 2018 m. gruodžio 28 d. laikotarpis, t. y. 2018 m. balandžio 20–22 d., gegužės 1 d., birželio 20 d., liepos 1 d., rugpjūčio 12 d., 27–28 d., spalio 11 d., 17 d., 25 d., lapkričio 19 d., 25 d. (14 dienų), buvo kalinamas kameroje vienas, padarė išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

34. Remiantis atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. (252 dienas) buvo laikomas kamerose Nr. 124, 270, 129, 148, 175, 196, 164, 277, 265, kurioje sanitarinio mazgo patalpa nuo bendro kameros ploto atskirta 1,5 m aukščio mūrine sienele ir užuolaida. Pastebėtina, kad skundžiamame teismo sprendime nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados (2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2096-415/2018), kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė savo poziciją, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, buvo padarytos vertinant laikymo sąlygas ne Lukiškių TI-K, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kuriame, remiantis kitose tokio pobūdžio bylose pateikiamais duomenimis, sanitarinio mazgo pertvaros dažnai būna aukštesnės nei 1,5 m.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo argumentus, pažymėdama, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniame gulte esančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių ar į kamerą įėjusių pareigūnų.

Taigi, pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pakankamai užtikrintas, nepaisant to, kad jis kameroje buvo laikomas 14 dienų vienas.

35. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 252 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

36. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (252 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas kameroje visą laiką buvo laikomas tik su dar vienu asmeniu, o 14 dienų buvo vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama ir adekvati satisfakcija. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 250 Eur.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjo laikymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo T. P. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė