2019-05-08 Nr. AB-10825-3-61-3-01919-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-34-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01919-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. R. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018 pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-76(7-30/2016) (toliau – ir MGK sprendimas, Komisijos sprendimas); 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 68‑7 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. FR0682-670 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ginčijami sprendimai priimti neteisingai įvertinus ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir šio mokesčio delspinigiai jai buvo apskaičiuoti įvertinus tai, kad ji kartu su sutuoktiniu už 8 730 693,93 Eur (30 145 340 Lt) 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi susijusiam asmeniui UAB „Saurida“ pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančius aštuonis 1968–1995 metų statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį, esančius Ventos g. 8, Mažeikiuose, kurių vidutinė rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo 2 081 591,51 Eur (7 187 320 Lt).

Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis nurodydami, kad ginčo objektai parduoti už 8 730 693,93 Eur, iškreipė sandorio aplinkybes, tuo siekdami mokestinės naudos, todėl pardavimo pajamas apmokestino GPM. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad vidutinė ginčo objektų vertė yra tokia, kokia nurodyta VĮ Registrų centro duomenų bazėje. Ši vertė buvo nustatyta per masinį vertinimą, neatsižvelgiant į turto būklę, individualias savybes, ypatumus ir kt. Įtakos ginčo objekto kainai turėjo tai, kad UAB „Saurida“, įsigydama turtą, tapo vienintele viso komplekso savininke, be to, objekte yra įrengta visa jam eksploatuoti reikalinga infrastruktūra, taip pat ir geležinkelio atkarpa.

Šios aplinkybės per masinį vertinimą nebuvo įvertintos. Sandorių šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, nustatė joms priimtiną ginčo objekto kainą, tai joms leidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Pareiškėja ir jos sutuoktinis ginčo objektus UAB „Saurida“ pardavė už 4 mln. Lt mažesnę kainą, nei yra jo atkuriamoji vertė. Mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi nepriklausomo turto vertintojo UAB „Marleksa“ 2015 m. balandžio 16 d. turto vertinimo ataskaita Nr. NT15-01-16, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo 22 straipsnio reikalavimų.

Nors Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba ir konstatavo, jog išvada atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau tarnybos sprendimas yra neobjektyvus ir nemotyvuotas, jį priimant nebuvo įvertintos visos pareiškėjos sutuoktinio nurodytos aplinkybės. Mokesčių administratoriaus ir Komisijos argumentai, kad sudarant sandorį, pareiškėja siekė mokestinės naudos, yra visiškai nepagrįsti. Nebuvo surinkta objektyvių, šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, nors tokią pareigą mokesčių administratorius turėjo.

Ginčijamuose sprendimuose taip pat nepagrįstai konstatuota, kad sudarytas sandoris UAB „Saurida“ buvo ekonomiškai nenaudingas. Įmonė įsigytą turtą naudoja pagal paskirtį, dalį patalpų nuomoja, o pardavusi visą kompleksą tikisi gauti apie 8 688 600,56 Eur (30 000 000 Lt). Be to, pareiškėja neturi nei pareigos, nei galimybės sumokėti apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų, nes iš UAB „Saurida“ jokių pajamų realiai negavo, dalis už pastatus mokėtinos sumos buvo įskaityta padengti tarpusavio skolas, likusiai sumai (19 453 340 Lt) UAB „Saurida“ suteikta paskola.

Be to, GPM, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 23 straipsnį, turėtų sumokėti ne pareiškėja, o UAB „Saurida“. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad gautos pajamos nepagrįstai buvo apmokestintos GPM.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad apskaičiuojant pareiškėjos mokestinę bazę už 2012 metus, buvo tinkamai aiškinamos ir taikomos GPMĮ ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatos bei nustatyta, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis, susijusiam asmeniui už nepagrįstai didelę sumą parduodami ginčo objektus, turėjo tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. gauti pajamų, nesusijusių su nekilnojamojo turto pardavimu, ir išvengti šių pajamų apmokestinimo GPM. Mokesčių administratorius nustatė, kad, sudarant nekilnojamojo turto objekto pirkimo-pardavimo sandorį, buvo iškreipta tikroji rinkos kaina, nes sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų, t. y. ginčo objektai už rinkos kainos neatitinkančią sumą buvo parduoti įmonei, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius buvo parduodamo nekilnojamojo turto bendraturtis – pareiškėjos sutuoktinis.

Be to, sandoris UAB „Saurida“ ekonomiškai nebuvo naudingas, nes dalis įsigytų objektų nebuvo (nėra) naudojami pagal paskirtį, be to, po sandorio sudarymo 56 proc. išaugo bendrovės įsipareigojimai, 2012 metus ji baigė nuostolingai, o Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla. Mokesčių administratorius neapribojo pareiškėjos ir jos sutuoktinio civilinių teisių, o atkūrė iškreiptas sandorio sudarymo aplinkybes. Atkurdamas tikrąsias sandorio aplinkybes, mokesčių administratorius rėmėsi ne VĮ Registrų centro duomenimis apie ginčo objektų vidutinę rinkos vertę, o nepriklausomo turto vertintojo pateikta ataskaita, kuri teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta, todėl laikytina teisinga.

Atsižvelgdamas į susiklosčiusią faktinę situaciją ir tikruosius pareiškėjos ketinimus, mokesčių administratorius taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, nes nustatė, kad pareiškėja siekė pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatyta lengvata, t. y. sumokant nepagrįstai pakeltą nekilnojamojo turto objekto kainą buvo įformintas GPM neapmokestinamų piniginių lėšų išmokėjimas ir įteisintos kitos (ne turto pardavimo) pajamos. Šiuo atveju GPMĮ 23 straipsnio nuostatos netaikytinos ir UAB „Saurida“ negali kilti pareiga sumokėti už parduotą nekilnojamąjį turtą pareiškėjai apskaičiuotą GPM ir su juo susijusias sumas, šios sumos turi būti išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjai apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo 2011–2013 metais patikrinimą ir surašė 2015 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-591, kuriame konstatavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis, 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarydami su susijusiu asmeniu UAB „Saurida“ 8 pastatų ir 1 inžinerinio statinio pirkimo-pardavimo sandorį už žymiai didesnę nei rinkos kainą, turėjo tikslą gauti mokestinės naudos, todėl pusę iš sudaryto sandorio gautų pajamų sumos apmokestino 15 proc. GPM ir apskaičiavo pareiškėjai 504 862 Eur (1 743 190 Lt) GPM. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 504 862 Eur (1 743 190 Lt) GPM, 126 922,03 Eur GPM delspinigių ir paskyrė 50 486 Eur GPM baudą. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, VMI sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, patvirtino VMI sprendimą.

7. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą, nustatė tokias nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, dėl kurių ginčo byloje nėra: 1) pareiškėja ir jos sutuoktinis 2012 m. rugsėjo 12 d. su UAB „Saurida“ sudarė pirkimo-pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią už 8 730 693,93 Eur (30 145 340 Lt) pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus, esančius Ventos g. 8, Mažeikiuose; 2) pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 604, 2 983 086,19 Eur (10 300 000 Lt) suma buvo įskaityta pareiškėjos ir jos sutuoktinio įsiskolinimui padengti; 3) 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 10P-12-F, pagal kurią UAB „Saurida“ buvo paskolinta likusi už parduotą nekilnojamąjį turtą mokėtina 5 747 607,74 Eur (19 845 340 Lt) suma; 4) VĮ Registrų centro duomenimis, nurodytų nekilnojamojo turto objektų vertė 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo 2 081 591,75 Eur (7 187 320 Lt); 5) pagal nepriklausomo turto vertintojo UAB „Marleksa“ 2015 m. balandžio 16 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT15-01-16, pagrindinio pastato, estakados, štampavimo cecho, mechaninio apdirbimo cecho, mechaninio cecho ir cisternų vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo 1 831 151,53 Eur (6 322 600 Lt). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs tai, kad UAB „Marleksa“ neatliko trijų pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. sutartį parduotų objektų (perėjimo punkto (administracinis), perėjimo punkto ir mazuto ūkio pastato) vertinimo, mokesčių administratorius šių objektų tikrąja rinkos kaina laikė pirkimo-pardavimo sandoryje nurodytą kainą. Mokesčių administratorius konstatavo, kad už parduotus ginčo objektus pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautos pajamos tikrąją rinkos kainą viršijo 6 728 440,69 Eur (23 231 960 Lt) suma.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl turto vidutinės rinkos kainos, nurodė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas GPM ir su juo susijusias sumas, tikrąją rinkos kainą nustatė atsižvelgdamas ne į VĮ Registrų centro duomenis apie masinio turto vertinimo metu nustatytą ginčo objektų vidutinę rinkos vertę, o remdamasis nepriklausomo turto vertintojo UAB „Marleksa“ 2015 m. balandžio 16 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NT15-01-16. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos sutuoktinio skundą, 2016 m. vasario 19 d. išvadoje Nr. T-3(16)-I konstatavo, kad minėta ataskaita atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad pareiškėja (jos sutuoktinis) nei nurodytos išvados, nei nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos teisėtumo teismine tvarka neginčijo. UAB „Marleksa“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra nagrinėjamos mokestinės bylos ginčo dalykas, todėl teismas pareiškėjos argumentų dėl ataskaitos neteisėtumo ir nepagrįstumo nevertino, taip pat nurodė, kad pareiškėja turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pateikti skunde išdėstytus argumentus pagrindžiančius įrodymus, t. y. ir įrodymus, paneigiančius UAB „Marleksa“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje apskaičiuotos ginčo objektų rinkos vertės teisingumą, tačiau to nepadarė. Be to, mokesčių administratorius, neturėdamas objektyvių duomenų apie tikrąją parduotų objektų (perėjimo punkto (administracinis), perėjimo punkto ir mazuto ūkio pastato) rinkos kainą, nusprendė jų vertės nekoreguoti, t. y. pripažino, kad sandoryje nurodyta kaina atitiko rinkos kainą. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko objektyvius duomenis, patvirtinančius tikrąją parduoto turto rinkos vertę, todėl pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautos pajamos tikrąją rinkos kainą viršijo 6 728 440,69 Eur (23 231 960 Lt).

9. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog sudarant 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sandorį buvo iškreipta tikroji sandorio vertė, o pareiškėja siekė mokestinės naudos, patvirtina ir tai, jog sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų. Be to, po sandorio sudarymo UAB „Saurida“ Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla, ir pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. duomenis jos įsipareigojimai kreditoriams sudarė 13 920 086,20 Eur (48 063 273,65 Lt). Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad jau 2012 metais bendrovė dirbo nuostolingai, nes, pateikdama pelno mokesčio deklaracijas, deklaravo 325 535,22 Eur (1 124 008 Lt) nuostolį. Be to, po ginčo sandorio sudarymo žymiai, t. y. nuo 9 569 111,45 Eur (33 040 228 Lt) (2011 m.) iki 14 939 429,15 Eur (51 582 861 Lt) (2012 m.), išaugo bendrovės kreditoriniai įsiskolinimai. Teismo vertinimu, tam įtakos turėjo tai, kad pareiškėjos sutuoktinis dalį už parduotą turtą gautų pajamų (5 747 607,74 Eur arba 19 845 340 Lt) suteikė bendrovei kaip paskolą. Be to, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Saurida“ iki sandorio sudarymo naudojo dalį sutuoktiniams priklausiusių pastatų, todėl, teismo vertinimu, ekonomiškai jai nebuvo naudinga įsigyti nekilnojamąją turtą už 8 730 693,93 Eur, t. y. iš esmės tokią pačią sumą, kaip jos turimi finansiniai įsipareigojimai.

10. Įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2012 m. rugsėjo 12 d. su UAB „Saurida“ sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią už 8 730 693,93 Eur (30 145 340 Lt) pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus, esančius Ventos g. 8, Mažeikiuose, turėjo tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, gautas pajamas priskyrė apmokestinamoms pajamoms ir apskaičiavo GPM.

11. Teismas nurodė, kad GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal GPMĮ nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Vadinasi, pagal bendrąją taisyklę GPM nuo A klasės pajamų išskaičiuoti ir sumokėti turi išskaičiuojantis asmuo. Kita vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šiai bendrajai taisyklei gali būti taikoma išlyga, ir mokestis gali būti išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kadangi nesąžiningas asmuo perkeltų pareigą mokėti GPM kitam subjektui ir taip piktnaudžiautų savo mokestinėmis teisėmis.

12. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos už parduotą nekilnojamąjį turtą gautų pajamų dalį apmokestino GPM. Teismui pateiktame skunde pareiškėja nenurodė jokių savarankiškų aplinkybių dėl nepagrįstai ar neteisingai apskaičiuotų GPM delspinigių bei paskirtos GPM baudos, kas reiškia, jog ginčo dėl to byloje nekilo.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja, remdamasi GPMĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog nei ji, nei jos sutuoktinis pajamų (pinigų) už parduotą nekilnojamąjį turtą negavo, todėl negalėjo būti apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos.

15. Pareiškėja pažymėjo, kad bendrovių (ir UAB „Saurida“) pelno (nuostolio) apskaičiavimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, kuris nenumato, jog nekilnojamojo turto įsigijimas kaip nors lemtų bendrovės metinį veiklos rezultatą, nes nekilnojamojo turto įsigijimui panaudota pinigų suma nepriskiriama prie leidžiamų atskaitymų. Tokiu būdu tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo sandorio įtaką UAB „Saurida“ pelningumui. Be to, įsigijus nekilnojamąjį turtą ženkliai padidėjo bendrovės turto vertė, kas priešingai, nei teigiama skundžiamame teismo sprendime, sustiprino jos turtinę padėtį.

16. Pareiškėja teigė, kad teismas sprendime rėmėsi GPMĮ 23 straipsnio 1 dalimi, nors ji ir jos sutuoktinis jokios individualios veiklos per nuolatinę buveinę nevykdė. Iš teismo sprendimo argumentų neaišku, kodėl jie tokiems asmenims buvo priskirti. Teismas taip pat skunde pažymėjo, kad įstatymas negina nesąžiningo asmens, tačiau sprendime ne tik nenurodė, kodėl buvo konstatuoti nesąžiningi veiksmai, bet ir neįvardijo nesąžiningų asmenų.

17. Pareiškėja paminėjo, kad teismas įvertino, jog ji savo argumentų nepagrindė, nors mokestinio patikrinimo išvados (prieš tai nurodytais klausimais) irgi nepagrįstos, o Komisijos sprendimas irgi be motyvų.

18. Pareiškėja teigė, kad visus mokesčius, tame tarpe GPM, turi sumokėti tas fizinis asmuo, kuris pajamas gavo. Ginčo atveju nekilnojamąjį turtą pardavė pareiškėja ir jos sutuoktinis, tačiau teismas neanalizavo ir nepasisakė, kodėl mokestinė našta buvo sutuoktiniams padalinta būtent tokia tvarka.

19. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nustačius, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis atliko 10 300 000 Lt užskaitą ir suteikė RUAB „Saurida“ 19 845 340 Lt paskolą, laikoma, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis gavo pajamas, nes jie tokiu būdu jau įgyvendino savo teisę laisvai disponuoti šiomis lėšomis.

21. Atsakovas pažymėjo, kad pagal CK 3.82 straipsnio, 3.87 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.88 str. 2 d.). Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį, sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Vadovaujantis nurodytomis CK nuostatomis, nekilnojamojo turto pardavimo 30 145 340 Lt pajamos nagrinėjamu atveju priskirtos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis, t. y. po 15 072 670 Lt. Buvo nustatyta, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio parduotų nekilnojamojo daiktų objektų tikroji rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo 6 913 380 Lt. Skirtumas tarp RUAB „Saurida“ pareiškėjai išmokėtos sumos ir nustatytos pastatų tikrosios rinkos vertės sudarė 11 615 980 Lt. Vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad pareiškėja iš RUAB „Saurida“ gavo 15 072 670 Lt pajamų, iš jų: 3 456 690 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, kurios, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio nuostatomis, neapmokestintos, ir 11 615 980 Lt kitų, ne su darbo santykiais susijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurios vertinant nagrinėjamu atveju surinktus įrodymus, konstatuota, jog nėra pajamos už nekilnojamojo turto pardavimą, todėl nepriskirtos GPM neapmokestinamosioms pajamoms ir apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka.

22. Atsakovas teigė, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei jos sudarymo metu, RUAB „Saurida“ turėjo finansinių sunkumų. Bendrovėje esant sudėtingai finansinei situacijai, jai ekonominiu požiūriu buvo nenaudinga pirkti turtą, kurį jau ir taip savo veikloje naudojo pagal panaudos sutartis, o ypač ne rinkos kainomis.

23. Atsakovas akcentavo, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį nekilnojamasis turtas buvo parduotas susijusiam asmeniui RUAB „Saurida“. Pareiškėjos sutuoktinis yra RUAB „Saurida“ direktorius ir akcininkas, valdantis 100 proc. šios bendrovės akcijų. Pareiškėja nuo 2002 m. kovo 7 d. šioje bendrovėje dirba projektų vadove. Nekilnojamasis turtas asocijuotam asmeniui RUAB „Saurida“ buvo parduotas 4 kartus brangiau, nei vidutinė rinkos vertė. Taigi būtent pareiškėja ir jos sutuoktinis, piktnaudžiaudami mokesčių įstatymais, gavo mokestinės naudos, todėl prievolė apskaičiuoti GPM nuo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų tenka ir jos sutuoktiniui.

24. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautos pajamos, vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu, GPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestintos kaip kitos, ne su darbo santykiais susijusios ir ne individualios veiklos pajamos.

IV. 25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2019 pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

26. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad mokesčių administratorius pareiškėjai GPM ir su juo susijusias sumas apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintu mokesčio apskaičiavimo taikant turinio viršenybės prieš formą principu.

27. Teisėjų kolegija konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai ir pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, atkūrė iškreiptas nekilnojamojo turto ir inžinerinio įrenginio pardavimo aplinkybes ir padarė išvadą, jog pareiškėja (su sutuoktiniu) 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodydama turto pardavimo kainą (30 145 340 Lt) pirkėjui, susijusiam asmeniui UAB „Saurida“ (šios bendrovės vienintelis akcininkas ir direktorius yra pareiškėjos sutuoktinis, pareiškėja taip pat dirba šioje bendrovėje), kuri yra ženkliai didesnė nei vidutinė parduotų daiktų rinkos vertė (6 913 380 Lt), iškreipė sandorio aplinkybes, tuo piktnaudžiaudama savo mokestinėmis teisėmis ir siekdama mokestinės naudos. Sudaryto sandorio tikslas – pasinaudoti GPMĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 24 d.) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtinta mokestine lengvata, pagal kurią iš fizinių asmenų įsigyjant nekilnojamąjį turtą, neatsiranda prievolė mokėti GPM, nes turtas buvo išlaikytas ilgiau kaip 3 metus. Tokiu būdu pareiškėja siekė įforminti neapmokestinamųjų GPM lėšų išmokėjimą ir kitų pajamų įteisinimą, t. y. siekė mokestinės naudos. Dėl šių priežasčių mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai GPM ir su juo susijusias sumas nuo gautų pajamų, viršijančių parduoto turto rinkos kainą (šią sumą padalindamas pusiau jai ir jos sutuoktiniui), vadovaudamasis GPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 ir 5 dalimis, apmokestindamas jas kaip kitas, ne su darbo santykiais susijusias ir ne individualios veiklos pajamas.

28. Teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal GPMĮ 3 straipsnį, pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (su sutuoktiniu) 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Saurida“ aštuonis nekilnojamojo turto objektus ir vieną inžinerinį įrenginį už bendrą 30 145 340 Lt kainą, kurios dalis (10 300 000 Lt) tą pačią dieną buvo užskaityta pardavėjų tokio paties dydžio įsiskolinimui pirkėjui padengti, o likusi dalis (19 845 340 Lt) taip pat tą pačią dieną buvo suteikta pirkėjui kaip paskola. Taigi laikytina, kad turto pardavėja (pareiškėja) pajamas už parduotą turtą gavo jo pardavimo dieną, tačiau jas panaudojo įskaitymui atlikti ir paskolai suteikti, t. y. pati nulėmė jų panaudojimo būdą. Iš to, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ji pajamų negavo, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl bendrovės pelningumo, nurodė, jog jie mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose nustatytų aplinkybių nepaneigia, juo labiau, kad šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, yra abstraktūs, deklaratyvūs, todėl atmestini.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius dėl to, jog ji su sutuoktiniu jokios individualios veiklos per nuolatinę buveinę nevykdė, be to, teismas nenurodė, kodėl buvo konstatuoti nesąžiningi veiksmai bei neįvardijo nesąžiningų asmenų, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, jog pareiškėja su sutuoktiniu vykdė kokią nors individualią veiklą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo, jog pagal GPMĮ 23 straipsnio 1 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal GPMĮ nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Vadinasi, pagal bendrąją taisyklę GPM nuo A klasės pajamų išskaičiuoti ir sumokėti turi išskaičiuojantis asmuo. Kita vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šiai bendrajai taisyklei gali būti taikoma išlyga, ir mokestis išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą. Priešingu atveju, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kadangi nesąžiningas asmuo perkeltų pareigą mokėti GPM kitam subjektui ir taip piktnaudžiautų savo mokestinėmis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A442-773/2009, A438-359/2010, A556-363/2011, A-1455-556/2015). Teisėjų kolegija nurodė, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos išaiškinimų matyti, kad bendruoju atveju turėtų būti taikoma GPMĮ 23 straipsnio 1 dalis, tačiau nagrinėjamu atveju, pripažinus MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo būtinybę, GPM ir su juo susijusias sumas turi sumokėti pareiškėja.

31. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai teigė, jog mokesčių administratorius neįvykdė jam nustatytos įrodinėjimo pareigos. Bylos medžiaga nustatyta, kad mokesčių administratoriui abejonių dėl parduodamo turto tikrosios rinkos vertės sukėlė VĮ Registrų centro nustatyta turto vertė, kuri buvo žymiai mažesnė už pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą turto pardavimo kainą. Dėl šios priežasties mokesčių administratorius užsakė nepriklausomą pareiškėjos (su sutuoktiniu) parduodamo turto vertinimą ir rėmėsi šio vertinimo metu nustatytomis turto rinkos kainomis, o to turto, kuris nebuvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo, rinkos vertę atitinkančiomis kainomis laikė pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas kainas. Paminėta turto vertinimo ataskaita buvo pripažinta atitinkančia teisės aktų reikalavimus, ji galiojanti, todėl nebuvo jokio pagrindo nesiremti joje pateiktais duomenimis. Kadangi pareiškėja savo ruožtu nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių parduoto turto pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytos kainos atitikimą rinkos kainoms, todėl teisėjų kolegija laikė, kad ji savo dėstomų aplinkybių neįrodė ir mokesčių administratoriaus nurodytų aplinkybių nepaneigė. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Komisijos sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jame atsakyta į pagrindinius pareiškėjos skundo argumentus, todėl priešingi pareiškėjos teiginiai laikyti nepagrįstais.

32. Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėja apeliaciniame skunde neteisingai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl mokestinė našta buvo sutuoktiniams padalinta būtent tokia tvarka. Tokios aplinkybės, kaip ginčijamų sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindo, pareiškėja skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nenurodė, šia aplinkybe skundo pagrindo netikslino. Kadangi aplinkybė dėl mokestinės naštos padalijimo sutuoktiniams tvarkos nebuvo nurodyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėtas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtas.

V. 33. Pareiškėja E. R. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018; atnaujinus apeliacinį procesą, prašo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei perduoti administracinę bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

34. Pareiškėja prašymą atnaujini procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais bei nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-428-690/2018 pagal trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais akcinių bendrovių SEB banko ir „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus (teisių perėmėja AB „Luminor Bank“) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei RUAB „Saurida“, tretieji asmenys akcinės bendrovės SEB bankas ir „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius, dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais akcinių bendrovių SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus priešieškinį atsakovams S. R., E. R., RUAB „Saurida“, trečiasis asmuo notaras D. J., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi nustatė, kad S. R. ir E. R. 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarė su UAB „Saurida“ nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, kuriuo pardavė bendrovei nekilnojamąjį turtą už 8 730 693,93 Eur (30 145 340 Lt) bei, kad minėtu sandoriu nekilnojamasis turtas UAB „Saurida“ buvo parduotas už didesnę, nei rinkos vertę. Byloje konstatuota, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo – pardavimo sutartimi įsigyto turto (ekspertizės metu nustatytos) vertė 22 907 463,48 Lt (6 634 460 Eur), o sudaryto sandorio vertė viršija rinkos vertę 2 096 233,93 Eur (8 730 693,93 Eur – 6 634 460 Eur = 2 096 233,93 Eur).

35. Administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018 mokesčių administratorius pareiškėjai ir jos sutuoktiniui apskaičiavo mokesčius nuo 6 728 440,69 Eur (23 231 960 Lt), t. y. mokesčių administratorius konstatavo, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandorio vertė viršija rinkos vertę 6 728 440,69 Eur. Pareiškėjos nuomone, susidarė dvejopa situacija, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje yra konstatavęs, kad pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. sutartį apelianto ir jo sutuoktinės UAB „Saurida“ perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 6 634 460 Eur, o mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas ginčo administracinėje byloje laikosi nuomonės, kad perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 2 002 253,24 Eur.

36. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo nustatyta esminė mokestinio ginčo aplinkybė, kad sandorio, dėl kurio pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė, vertė viršijo rinkos vertę 2 096 233,93 Eur. Šios aplinkybės iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo pareiškėja (kaip ir jos skundą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) negalėjo žinoti. Pareiškėjos teigimu, priėmus galutinį procesinį sprendimą administracinėje byloje paminėta esminė aplinkybė nebuvo žinoma, todėl yra pakankamas pagrindas atnaujinti apeliacinį procesą administracinėje byloje.

37. Taip pat pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas apeliacine tvarką išnagrinėjęs pareiškėjos sutuoktinio S. R. apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 6 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-33-602/2019) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perdavė nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šioje administracinėje byloje yra kilęs mokestinis ginčas iš to paties sandorio ir tarp tų pačių asmenų (mokesčių administratoriaus bei S. ir E. R.). Panaikindamas pirmos instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė esminę ginčo aplinkybę, t. y. tikrąją ginčo sandorio vertę.

38. Pareiškėja pažymi, kad teisinėje valstybėje negali egzistuoti keli teismų sprendimai, skirtingai vertinantys tą patį teisinį santykį ir sukuriantys skirtingas teisines pasekmes to paties teisinio santykio dalyviams. Įvertinus paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pareiškėjos nuomone, būtina suformuoti vienodą teismo praktiką, kas yra dar vienas pagrindas atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje.

39. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

40. Atsakovo vertinimu, išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-1021-438/2018 buvo užbaigta, minėta nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

41. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos prašyme nurodytu teiginiu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018 buvo nustatyta esminė mokestinio ginčo aplinkybė, t. y. sandorio, dėl kurio pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė, vertė viršijo rinkos vertę 2 096 233,93 Eur, ir šios aplinkybės iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo pareiškėja (kaip ir jos skundą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) negalėjo žinoti. Atsakovas paaiškina, kad VMI, pastebėjusi ženklų skirtumą tarp sandorio kainos ir rinkos vertės pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, siekdama kuo tiksliau nustatyti tikrąją nekilnojamojo turto vertę pardavimo momentu, kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją UAB „Marleksa“. Iš UAB „Marleksa“ pateiktos 2015 m. balandžio 16 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. NT 15-01-16 matyti, kad vertintojas atliko šešių objektų (iš devynių parduotų) vertinimus. Nebuvo atlikti trijų objektų, t. y. administracinio praėjimo punkto, praėjimo punkto ir mazuto ūkio pastato individualūs vertinimai. Kadangi MAĮ 3 str. 5 dalyje nustatyta, kad visi neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojų naudai bei atsižvelgiant į tai, kad nesant objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad aukščiau nurodytų trijų objektų rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo kitokia, nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, patikrinimo metu šių objektų vertė nekoreguota (palikta tokia, kaip nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje) t. y. 590 780 Lt (171 101,71 Eur). Atsižvelgiant į nepriklausomo vertintojo UAB „Marleksa“ nustatytas rinkos kainas pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo momentu, konstatuota, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio parduoto nekilnojamojo turto vertė yra 6 913 380 Lt (2 002 253,24 Eur), t. y. 23 231 960 Lt (6 728 440,69 Eur) viršijo tikrąją rinkos kainą (30 145 340 Lt – 6 913 380 Lt).

42. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis, mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK metu, pateikė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. vasario 19 d. išvadą Nr. T-3(16)-I „Dėl UAB „Marleksa“ vardu parengtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. NT 15-01-16 atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams“, kurioje buvo konstatuota, kad UAB „Marleksa“ ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio bei Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“, reikalavimus. Kitų dokumentų, kurie pagrįstų perleisto nekilnojamojo turto kainos atitikimą rinkos vertei nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis mokestinių ginčų nagrinėjimo metu neteikė.

43. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismui ekspertizės aktas Nr. 1610/17-NT (toliau – ekspertizės aktas) buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 9 d., pagal kurį bendra 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarytu sandoriu perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo 6 634 460 Eur. Taigi, pareiškėjai jau 2016 m. gruodžio 9 d. tapo žinoma, kad pagal ekspertizės aktą, sandorio, dėl kurio pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė, vertė viršijo rinkos vertę 2 096 233,93 Eur. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog VMI nebuvo proceso dalyvis minėtoje civilinėje byloje, aplinkybė, jog šioje byloje buvo atlikta ekspertizė ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti, žinoma nebuvo. Tačiau pareiškėja, atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, nei 2016 m. gruodžio 28 d. teikdama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, nei vėliau iki Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018, šios aplinkybės nenurodė, papildomų dokumentų neteikė bei stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimo neprašė. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja jau 2016 m. gruodžio 9 d. tapo žinoma, kad pagal ekspertizės aktą, sandorio, dėl kurio pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė, vertė viršijo rinkos vertę 2 096 233,93 Eur, tokia aplinkybė nėra ir negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri vadovaujantis ABTĮ 156 str. 2 d. 2 punktu, nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 44. Pareiškėja E. R. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018; atnaujinus apeliacinį procesą, prašo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei perduoti administracinę bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

45. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

46. Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

47. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

48. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018 dviem ABTĮ 156 straipsnyje nustatytais pagrindais: naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 156 str. 2 d. 2 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą

49. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015).

50. Pažymėtina, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje. Tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą.

51. Pareiškėja, prašydama atnaujinti bylos procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018, kurioje buvo nustatytos aplinkybės reikšmingos ir prašomoje atnaujinti administracinėje byloje, t. y. vertintos aplinkybės dėl kurių pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog „vertinant ginčijama 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyto turto (ekspertizės metu nustatytos) vertės dydį (22 907 463,48 Lt (6 634 460 Eur), įmonės turėto turto dydis ne tik buvo pakankamas visiškai padengti kreditorių – AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus finansinius reikalavimus, bet ir juos žymiai viršijo“ (40 punktas). Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje paminėta ekspertizė buvo paskirta civilinėje byloje pagal kreditoriaus pareiškėjos sutuoktinio prašymą atsakovei RUAB „Saurida“ dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir pagal AB „SEB bankas“ ir Nordea Bank, AB priešieškinį atsakovams pareiškėjai, pareiškėjos sutuoktiniui, RUAB „Saurida“, trečiajam asmeniui notarui D. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

52. Įvertinus pareiškėjos nurodytą aplinkybę, pažymėtina, jog viena iš sąlygų atnaujinant procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu yra tai, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju, pareiškėjos teiginiai dėl nustatytos esminės mokestinio ginčo aplinkybės, dėl kurios pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė, nebuvo teismų nagrinėta administracinėje byloje ir nebuvo įvertinti civilinėje byloje pateikti įrodymai (ekspertizės aktas). Taigi, aplinkybė, susijusi su ekspertizės aktu ir nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymu, negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu ir ši aplinkybė gali būti laikoma naujai paaiškėjusia. Kaip minėta, proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, todėl ji negali būti naudojama kaip priemonė pratęsti bylinėjimąsi. Šiuo atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą, nurodo teismų šioje byloje neįvertintą esminę aplinkybę ir pateikia naujus su šia aplinkybe susijusius įrodymus – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį, kurioje yra pasisakyta dėl 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyto turto vertės dydžio.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodė aplinkybę, kurią būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

54. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

55. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015, ir kt.).

56. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-33-602/2019. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos sutuoktinio S. R. apeliacinį skundą, nurodė, kad „civilinėje byloje Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendime (kuris vėliau buvo panaikintas) buvo nustatyta, kad pagal ginčo sandorio 3.1 papunktį S. R. ir E. R. turtą bendrovei perleido už 30 145 340 Lt (8 730 693,93 Eur), nors 2016 m. gruodžio 9 d. atliktos turto vertinimo ekspertizės metu nustatyta, kad turto vertė sandorio sudarymo momentu buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. kovo 7 d. sprendimu nors ir panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą, tačiau konstatavo, kad byloje reali turto vertė ir mažesnė už kainą, kuria turtas buvo įgytas, turi būti įrodyta, kad būtent dėl 7 237 876,52 Lt kainos neatitikimo sandorį ginčijantys kreditoriai prarado galimybę atgauti iš įmonės skolą arba šios skolos atgavimo galimybė yra realiai ir iš esmės apsunkinta. Kitaip tariant civilinėje byloje remiantis teismo paskirtos ekspertizės išvadomis nustatytas turto vertės skirtumas“. Taip pat, minėtoje administracinėje byloje nustatyta, kad mokestinio patikrinimo metu ir civilinėje byloje surinkti duomenys dėl turto vertės, kuria buvo remiamasi sprendžiant sudaryto sandorio apmokestinimo klausimą, yra iš esmės skirtingi.

57. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), o tai reiškia, kad sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Taigi, pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-33-602/2019 yra teisiškai reikšminga dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, kadangi minėtoje nutartyje buvo sprendžiama dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo išnagrinėjamos prašomoje atnaujinti administracinėje byloje ir nustatyta, jog nagrinėjamo mokestinio patikrinimo metu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018 surinkti duomenys dėl turto vertės yra iš esmės skirtingi.

58. Atsižvelgiant į tai, prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat yra pagrįstas.

59. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018 atnaujinamas (ABTĮ 162 str. 3 d.). Vadovaujantis ABTĮ 163 str. 2 d., tais atvejais, kai skundžiami sprendimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2018 pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė