2021-03-24 Nr. AB-5882-3-65-3-00240-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-626-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00240-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.1; 7.2.2, 7.2.5; 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. teisių perėmėjo R. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2018 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (10.1E) 3-689 „Dėl pensijų paskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-3733 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo ir senatvės pensijos perskaičiavimo“ (toliau kartu – ir skundžiami sprendimai); 2) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių perskaičiuoti S. D. paskirtą senatvės pensiją pagal naujai atsiradusius duomenis.

2. S. D. (duomenys neskelbtini) mirė, po jos mirties (duomenys neskelbtini) notaro patvirtintu pareiškimu palikimą priėmė mirusios pareiškėjos sūnus R. V.. Teismo posėdžio, vykusio 2019 m. spalio 16 d, protokoline nutartimi nutarta administracinėje byloje pareiškėjos S. D., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėju laikyti R. V..

3. Priimtame nagrinėti pareiškėjos skunde nurodyta, kad ūkininkas S. D. 2015 m. gegužės 18 d. kreipėsi į tuometinį Biržų rajono apylinkės teismą su ieškiniu ir prašė nutraukti jo ir S. D. santuoką bei padalinti santuokoje įgytą turtą. Biržų rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016, motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad ūkininko ūkis buvo įregistruotas 1994 m., S. D. ir S. D. gyvenant santuokoje; ūkyje dirbo S. D., S. D. ir jos motina bei sūnus iš pirmos santuokos.

Teismui pripažinus, kad S. D. dirbo pas ūkininką S. D. bei galiojus įstatymui, pagal kurį, visiems šeimos asmenims dirbant ūkyje, nereikalinga darbo sutartis, S. D. privalėjo Valstybinio socialinio draudimo fondui kas mėnesį mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – ir socialinio draudimo įmokos) už S. D., tačiau šios pareigos nevykdė. S. D., gavusi Biržų rajono apylinkės teismo sprendimą, 2017 m. gruodžio 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių ir pareikalavo perskaičiuoti jos gaunamą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija).

VSDFV Panevėžio skyrius atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tuo, jog VSDFV neturi duomenų apie S. D., kaip ūkininko S. D. ūkio narę. S. D. šį sprendimą apskundė VSDFV, tačiau jos skundas irgi buvo atmestas, teigiant, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojęs Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas numatė, jog nuo 1991 m. birželio 1 d. stažui prilyginamas laikas, per kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos ar turi būti mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Pagrindžiant reikalavimus, skunde cituojamos Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio įstatymo 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 1 ir 4 dalių, 10 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 48 ir 52 straipsnių nuostatos bei teigiama, jog ūkininkas S. D., nemokėdamas socialinio draudimo įmokų už S. D., kaip ūkyje dirbusią šeimos narę, nevykdė įstatymų reikalavimų.

Pareiškėja tvirtino, kad ūkininkas S. D., nuo 2004 m. privalėjęs įregistruoti S. D. kaip ūkio partnerę ir to nepadaręs, pažeidė įstatymų reikalavimus, tačiau šių pažeidimų padariniai negali būti perkelti S. D.. Pareiškėja teigė, kad iš VSDFV sprendimo akivaizdu, jog į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turėjo būti įskaičiuojami laikotarpiai, kuomet už asmenis turėjo būti mokamos privalomos socialinio draudimo įmokos, tačiau VSDFV minėtų nuostatų nesilaiko.

4. Teismo posėdyje pareiškėjos S. D. teisių perėmėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas), iš esmės pakartojęs skunde nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti skundo reikalavimus. R. V. nurodė, jog VSDFV ignoravo Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendime nurodytą aplinkybę, kad jo motina S. D. dirbo S. D. ūkyje. R. V. manymu, turėjo būti skaičiuojamas darbo stažas už realiai motinos išdirbtą laiką šiame ūkyje. Nurodė, kad S. D., gyvendama santuokoje su S. D., klausimo dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo nekėlė, kadangi nenorėjo ardyti santuokos. S. D. inicijavus skyrybas, bendrosios kompetencijos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje S. D. iškėlė klausimą dėl jai mokamos pensijos dydžio ir teigė, kad ji maža dėl to, nes S. D. nemokėjo nustatytų įmokų. Pareiškėjas teigė, kad S. D. teises garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, todėl esant nustatytam faktui, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, už ją turėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos. Nurodė kad jei skundas būtų patenkintas, negauta pensijos suma atitektų R. V., kaip S. D. turto paveldėtojui.

5. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir 1994 m. Nuostatai). Pabrėžė, kad senatvės pensijos yra skiriamos ne už bendrą darbo stažą, bet tik už tuos laikotarpius, kurie yra įrodyti 1994 m. patvirtintų Nuostatų numatyta tvarka ir kuriais buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.

Asmens stažas, įgytas iki 1995 m. sausio 1 d., apskaičiuojamas, vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio ir 1994 m. Nuostatų 14 punkto nuostatomis. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki 1995 m. sausio l d. asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas.

Pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalį, į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki 1995 m. sausio l d. įtraukiamas asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, uždarbis ir kitos pajamos, nuo kurių buvo mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat gautos ligos (laikinojo nedarbingumo) bei motinystės (nėštumo ir gimdymo) pašalpos. 1994 m. Nuostatų 21 punkte nurodyta, kad stažas nuo 1994 m. sausio 1 d. įrodomas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras) esančiais duomenimis.

Pagal 1994 m. Nuostatų 30 punkto nuostatas, draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio l d. įrodomos Registre esančiais duomenimis. Pensijų įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. stažu laikomi tik tie laikotarpiai, per kuriuos asmenys patys moka ar už juos yra mokamos nustatytos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. VSDFV Panevėžio skyrius teigė, kad S. D. draudžiamosios pajamos nuo 1994 metų sausio 1 d. nustatomos pagal Registre esančius duomenis, tačiau tokių duomenų Registre nėra. VSDFV Panevėžio skyrius paaiškino, kad 1995 m. kovo 27 d.

– 2004 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu kaip draudėjas buvo registruotas S. D. ūkininko ūkis, tačiau duomenų apie ūkyje dirbančius pilnamečius S. D. šeimos narius iš Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus nebuvo gauta. Gavus informaciją apie ūkininkų ūkius, įregistruotus Ūkininkų ūkių registre, buvo nustatyta, kad duomenų apie S. D., kaip ūkininko S. D. ūkio narę, nėra. VSDFV Panevėžio skyriaus Biržų poskyrio archyve saugomoje draudėjo byloje yra ūkininko S. D. 1996 m. lapkričio 15 d. užpildyta ūkininko registravimo kortelė, kurioje įrašytas tik ūkininkas S. D., šiame ūkyje dirbančių pilnamečių jo šeimos narių nėra nurodyta.

Taigi nustatyta, kad ūkininkas S. D. draudimo įmokų už S. D., kaip už ūkyje dirbančią šeimos narę, nemokėjo. VSDFV Panevėžio skyrius tvirtino, kad S. D. senatvės pensija negali būti perskaičiuota, kadangi 1994–2016 m. laikotarpiu draudimo įmokos už šį asmenį nebuvo mokamos, todėl šiuo laikotarpiu S. D. stažo neįgijo. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovo nuomone, pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus nėra. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad paaiškėjus, jog S. D. mirė, 2018 m. liepos 23 d. buvo priimtas sprendimas Nr. VPE_SP2-8127 „Dėl S. D. senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo“.

7. Teismo posėdyje atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus atstovės pabrėžė, kad VSDFV teritoriniai skyriai vadovaujasi Registre ir kituose registruose esančiais duomenimis, o jei juose duomenų apie asmens draudiminius laikotarpius nėra, atsakovas neturi įgaliojimų imtis aktyvių veiksmų dėl tokių duomenų surinkimo, tuo turėtų rūpintis pats asmuo, už kurį privalo būti mokamos socialinio draudimo įmokos. Teigė, kad susiklosčius situacijai, kai tokia pareiga nebuvo vykdyta, asmuo savo pažeistas teises turėtų ginti bendrosios kompetencijos teisme, reikšdamas ieškinį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. sumokėti socialinio draudimo įmokas, o teismui patenkinus tokį ieškinį, VSDFV teritorinis skyrius turėtų pagrindą perskaičiuoti asmens draudiminį laikotarpį. Nurodė, kad nuo 1995 m. visi duomenys, turintys įtakos pensijos dydžio apskaičiavimui, yra kaupiami Registre, o dėl duomenų iki 1995 m. surinkimo asmenys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pareiškimu dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo. Pažymėjo, kad 1995–1997 m. laikotarpiu S. D. turėjo savo įmonę ir pati draudėsi bazinei pensijai gauti, o nuo 2004 m. S. D., dirbdama ūkininko ūkyje, turėjo teisę draustis savanoriškai.

8. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. VSDFV nurodė, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos buvo skiriamos ir mokamos, vadovaujantis iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusių Pensijų įstatymo ir 1994 m. Nuostatų nustatyta tvarka. Registro duomenimis, S. D. nebuvo įregistruota kaip draudėjo S. D. ūkininko ūkyje dirbanti šeimos (ūkio) narė. VSDFV duomenų iš Ūkininkų ūkių registro apie S. D., kaip S. D. dirbančią šeimos (ūkio) narę, irgi negavo. Teigė, kad ūkininkas S. D. VSDFV Panevėžio skyriui pateiktoje Draudėjo registravimo kortelėje nenurodė S. D. kaip jo ūkyje dirbančios šeimos (ūkio) narės ir privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų už ją nemokėjo. VSDFV tvirtino, kad Registro duomenimis, socialinio draudimo įmokos 1994–2016 m. laikotarpiu už S. D. nebuvo ir neturėjo būti mokamos, todėl laikotarpiu, kuriuo, kaip teigiama, ji dirbo pas ūkininką S. D., stažo neįgijo. Dėl šios priežasties S. D. senatvės pensija negalėjo būti perskaičiuota. VSDFV paaiškino, kad S. D. 2011 m. gegužės 18 d. paskirta senatvės pensija buvo apskaičiuota, atsižvelgus į iki pensijos skyrimo mėnesio, t. y. iki 2011 m. balandžio 30 d., įgytą 20,6276 metų stažą. Be to, Registro duomenimis, po pensijos paskyrimo S. D. dirbo iki 2013 m. vasario 8 d. ir įgijo 0,4400 metų stažą. Taigi, po senatvės pensijos paskyrimo papildomo vienerių metų stažo S. D. neįgijo, todėl, remiantis iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai senatvės pensija negalėjo būti skiriama iš naujo. VSDFV nurodė, kad 2018 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (6.5E) I-3733 pranešė S. D., kad iki 2018 m. sausio 1 d. paskirtos senatvės pensijos bus perskaičiuotos pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo nuostatas be pensijų gavėjų prašymų, atsižvelgus į asmens iki 2017 m. gruodžio 31 d. įgytą stažą ir turėtas draudžiamąsias pajamas, išmokant nuo 2018 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, jeigu perskaičiuota pensija nuo 2018 m. sausio 1 d. bus didesnė ir tokia nepriemoka susidarys.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. V., S. D. teisių perėmėjo, skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad S. D. 2011 m. gegužės 20 d. tuometiniam VSDFV Biržų skyriui pateikė prašymą dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo. VSDFV Biržų skyrius 2011 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (5.2) P-34-1816 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo S. D.“ S. D. nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki gyvos galvos paskyrė senatvės pensiją, nustatant, kad jos dydį apskaičiuojamas atsižvelgiant į iki to mėnesio, nuo kurio paskirta pensija, įgytą 20,6276 m. trukmės stažą bei 1986–1990 metais ir 2007–2011 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas. Biržų rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016, nutraukė S. D. ir S. D. santuoką bei padalino santuokoje įgytą turtą. Biržų rajono apylinkės teismas šiame sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad ūkininko ūkis įregistruotas šalims gyvenant santuokoje (1994 m.), ūkyje dirbo tiek ieškovas (S. D.), tiek atsakovė (S. D.), jos motina ir sūnus iš pirmosios santuokos, ūkio pajamos buvo naudotos šeimos interesais.

12. Teismas taip pat nustatė, kad S. D. 2017 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių ir prašė į pensijų socialinio draudimo stažą įtraukti laikotarpį, kai ji dirbo buvusio sutuoktinio S. D. ūkyje bei perskaičiuoti jai paskirtą senatvės pensiją; prašymą grindė Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu. VSDFV Panevėžio skyrius 2018 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (10.1E) 3-689 „Dėl pensijų paskaičiavimo“ atsisakė tenkinti S. D. prašymą. VSDFV Panevėžio skyrius, pagrįsdamas sprendimą, nurodė, kad iš Biržų rajono savivaldybės nebuvo gauta duomenų apie S. D. ūkyje dirbančius pilnamečius jo šeimos narius; valstybinio socialinio draudimo įmokos už S. D., kaip S. D. ūkyje dirbančią šeimos narę, nebuvo mokamos. VSDFV Panevėžio skyriaus 2018 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (10.1E) 3-689 „Dėl pensijų paskaičiavimo“ S. D. apskundė VSDFV, kuris 2018 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (6.5E) I-3733 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo ir senatvės pensijos perskaičiavimo“ skundą atmetė. VSDFV sprendime nurodė, kad S. D. senatvės pensija negali būti perskaičiuota, kadangi laikotarpiai po 1994 m. sausio 1 d., kurie įskaitomi į stažą, gali būti įrodomi tik Registro duomenimis; S. D., kaip draudėjo S. D. ūkininko ūkyje dirbanti šeimos (ūkio) narė, Registre įregistruota nebuvo; 1994–2016 metų laikotarpiu socialinio pensijų draudimo įmokos už S. D. nebuvo mokamos. Paaiškėjus, kad S. D. (duomenys neskelbtini) mirė, VSDFV Panevėžio skyrius 2018 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. VPE_SP2-8127 „Dėl S. D. senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo“ nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutraukė senatvės pensijos mokėjimą.

13. Teismas, apžvelgęs aktualias Pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 (toliau – Registro nuostatai), Lietuvos Respublikos ūkininko įstatymo, Socialinio draudimo įstatymo nuostatas, įvertino, jog VSDFV Panevėžio skyriaus 2018 m. sausio 8 d. sprendimo išvada, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. ūkininkai ir jų partneriai, pageidaujantys mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, turėjo teisę draustis savanoriškai, sudarydami savanoriškojo socialinio draudimo sutartis, pagrįsta.

14. Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad S. D. ūkininko ūkis nustatyta tvarka registruotas nuo 1994 m. (tiksli data nenurodyta). Tuometinio VSDFV Biržų skyriaus parengto Draudėjo registravimo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, S. D. ūkininko ūkis kaip draudėjas įregistruotas 1995 m. kovo 27 d.; draudėjas S. D. kaip jo ūkyje dirbančios šeimos (ūkio) narės nenurodė; S. D. už savo sutuoktinę S. D. privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 1994 m. – 2004 m. sausio 1 d. laikotarpiu nemokėjo.

15. Teismas, išanalizavęs S. D. pensijos byloje Nr. 107815 esančius dokumentus, padarė išvadą, kad joje įrašų, patvirtinančių, jog 1994–2016 metų laikotarpiu S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje ir kad už ją buvęs sutuoktinis mokėjo privalomas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas, nėra. Be to, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Pensijų įstatymui, S. D., kaip ūkininko S. D. ūkyje dirbanti ūkio narė ar partnerė, draudėsi savanoriškuoju valstybiniu socialiniu draudimu. Teismas, atsižvelgęs į R. V. paaiškinimus, padarė išvadą, kad tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl šios aplinkybės nėra.

16. Įvertinęs prie skundo gautus dokumentus, teismas sprendė, jog įrodymų, paneigiančių byloje nustatytus Registro duomenis, nebuvo pateikta. Tokių duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų teismo posėdyje nepateikė ir R. V.. Pensijos bylos Nr. 107815 duomenimis, S. D. turėjo įgijusi 20,6276 m. trukmės valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą; nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. kovo 31 d. ji buvo įsteigusi įmonę ir už save mokėjo socialinio draudimo įmokas. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad S. D. buvo žinoma šių įmokų mokėjimo tvarka bei jų nemokėjimo padariniai. Taigi, teismo vertinimu, S. D., būdama atidi ir rūpestinga, turėjo domėtis savo teisėmis socialinės apsaugos srityje ir, vertindama, kad ji dirbo sutuoktinio ūkyje, reikalauti įstatymų nustatyta tvarka sumokėti už ją privalomas socialinio draudimo įmokas, kreiptis į VSDFV įgaliotas institucijas, kad būtų patikrinta, kaip ūkininkas S. D. vykdo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytas pareigas. Nagrinėjant bylą teismui nebuvo pateikta duomenų, kad S. D. būtų teikusi tokio pobūdžio skundus (prašymus, pareiškimus).

17. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, sprendė, kad VSDFV Panevėžio skyrius, gavęs S. D. 2017 m. gruodžio 7 d. prašymą, įvertinęs jos pateiktus, Pensijos byloje Nr. 107815 esančius, Registro, Ūkininkų ūkio registro bei kitus turimus duomenis, neturėjo objektyvaus pagrindo daryti prielaidą, jog ūkininkas S. D., kaip draudėjas, nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo nustatytą pareigą drausti privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu pilnametį šeimos narį, dirbantį jo ūkyje. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog S. D. kreipėsi į kompetentingas institucijas, įskaitant ir Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančias įstaigas, dėl savo sutuoktinio ūkininko S. D. nevykdomos ar netinkamai vykdomos pareigos.

18. Teismo vertinimu, skundo teiginys, kad S. D. 1994–2016 m. laikotarpiu dirbo ūkininko S. D. ūkyje, grindžiamas Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu, kuriuo buvo nutraukta S. D. ir S. D. santuoka (civilinė byla Nr. 2-8-948/2016). Šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytą faktą, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, R. V. vertino kaip prejudicinį faktą, sudarantį prielaidą perskaičiuoti senatvės pensijos dydį. Teismas sprendė, kad Biržų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, kurioje kaip ginčo šalys dalyvavo S. D. ir S. D., sprendžiant šį ginčą VSDFV ir (ar) jos teritorinis skyrius nedalyvavo. Be to, aplinkybė, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, nurodyta tik sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas įvertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016, motyvuojamoje dalyje nurodyta aplinkybė, jog S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, yra prejudicinis faktas, kuriuo galima remtis sprendžiant kilusį ginčą dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo.

19. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad VSDFV Panevėžio skyrius ir VSDFV pagrįstai 1994–2016 m. laikotarpio neįskaitė į S. D. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

20. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir VSDFV Panevėžio skyriaus 2018 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (10.1E) 3-689 „Dėl pensijų paskaičiavimo“ bei VSDFV 2018 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (6.5E) I-3733 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo ir senatvės pensijos perskaičiavimo“ turinius, teismas padarė išvadą, kad šie individualūs administraciniai aktai pagrįsti nustatytais faktais bei teisės aktų normomis ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Dėl šios priežasties teismas nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių perskaičiuoti S. D. valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, į darbo stažą įskaičiuojant darbo ūkininko S. D. ūkyje 1994–2016 m. laikotarpį.

III. 21. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą kitam teismui.

22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesiremti Biržų rajono apylinkės teismo byloje Nr. 2-8-948/2016 nustatytais faktais, nes nagrinėtoje byloje ne visos šalys dalyvavo, kadangi VSDFV nagrinėjant bylą galėjo dalyvauti kaip trečioji šalis. Pareiškėjo nuomone, teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 ir 7 straipsnio nuostatomis ir yra nesąžiningas.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendime citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-380-415/2019, ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies taikymo faktą, bet, pareiškėjo įsitikinimu, ignoravo tai, kur nurodyta, kad išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims – byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose, kuris šioje byloje ir yra reikšmingas. Be to, minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip tik rėmėsi kito teismo nustatytais faktais, o ne klaidingais dokumentais.

24. Pareiškėjo nuomone, teismo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja turėjo įmonę ir privalėjo VSDFV mokėti mokesčius, nesąžiningai kaltinant pareiškėją neatlikus kontrolės ir neteikus skundų, nors įstatymas numato, kad tas kontroles atlieka valstybinės institucijos (nėra privaloma kreiptis į VSDFV įgaliotas institucijas, kad būtų patikrinta, kaip ūkininkas ar kita įstaiga vykdo Socialinio draudimo įstatymo nustatytas pareigas), parodo, kad sprendimas yra vienpusiškas ir neatliekantis teisingumo.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo ABTĮ 16 straipsnio nurodymą, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašo, kad apeliacinis teismas panaikintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduotų bylą kitam teismui, kuris būtų suinteresuotas tinkamai nagrinėti šią bylą.

26. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareikštų reikalavimų ribose, išnagrinėjus proceso šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas. VSDFV nuomone, apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar neištirti įrodymai administracinėje byloje. VSDFV pažymi, kad argumentai, motyvai, faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas išdėstyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui, todėl, visiškai pritaria skundžiamu sprendimu nustatytoms aplinkybėms, nekartoja argumentų ir motyvų, nurodytų minėtame atsiliepime.

28. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. VSDFV Panevėžio skyrius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, motyvavo savo išvadas, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Biržų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta santuokos nutraukimo byla Nr. 2-8-948/2016, kurioje kaip ginčo šalys dalyvavo S. D. ir S. D., sprendžiant šį ginčą VSDFV ir (ar) jos teritorinis skyrius nedalyvavo, bei teisingai nematė pagrindo pripažinti, jog Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta aplinkybė, jog S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, yra prejudicinis faktas, kuriuo galima remtis sprendžiant kilusį ginčą dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, todėl atsakovai pagrįstai 1994–2016 m. laikotarpio neįskaitė į S. D. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos Panevėžio skyriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą įtraukti 1994–2016 m. laikotarpį kai ji dirbo ūkininko S. D. ūkyje, bei perskaičiuoti senatvės pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, jog skundžiamais sprendimais pagrįstai buvo 1994–2016 m. laikotarpis neįskaitytas į S. D. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, todėl atsakovai priėmė pagrįstus skundžiamus sprendimus.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Biržų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016 nustatytais faktais, buvo nesąžiningas kaltindamas pareiškėją neatlikus kontrolės ir neteikus skundų, o tai parodo, kad teismo sprendimas yra vienpusiškas ir neatliekantis teisingumo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Byloje nustatyta, jog pareiškėja kėlė klausimą dėl jos darbo 1994–2016 metais ūkininko S. D. ūkyje įskaitymo į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Pareiškėjos manymu, darbo minėtame ūkyje faktą įrodo Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016 motyvuojamojoje dalyje nurodyta faktinė aplinkybė, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Biržų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, kurioje kaip ginčo šalys dalyvavo S. D. ir S. D., sprendžiant šį ginčą VSDFV ir (ar) jos teritorinis skyrius nedalyvavo. Aplinkybė, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, nurodyta 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016 motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nurodyta aplinkybė, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, yra prejudicinis faktas, kuriuo galima remtis sprendžiant kilusį ginčą dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

38. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

39. Šios Nutarties 38 punkte nurodyti teisės aiškinimai suponuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-948/2016, turėtų prejudicinę galią šioje byloje tik tuo atveju, jeigu abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu būtų dalyvavę tie patys asmenys, ar teismo sprendimas sukeltų teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, bei byloje nustatyti faktai, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, būtų reikšmingi abiejose bylose. Kadangi nagrinėjant civilinę bylą Biržų rajono apylinkės teisme dėl santuokos nutraukimo nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjos darbo ūkininko S. D. ūkyje ir socialinio draudimo įmokų mokėjimų, todėl teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos argumentams, kad Biržų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, kurioje kaip ginčo šalys dalyvavo S. D. ir S. D., tačiau sprendžiant šį ginčą VSDFV ir (ar) jos teritorinis skyrius nedalyvavo, be to, aplinkybė, kad S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje, nurodyta tik sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

40. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Atkreiptinas dėmesys, kad skiriant valstybinio socialinio draudimo pensiją pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reguliavimą visą laiką buvo / yra svarbus laikotarpis, už kurį asmenys turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir kurio metu buvo mokama konkreti socialinio draudimo įmokų suma.

41. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Asmens valstybinio socialinio draudimo pensijų stažo nustatymą reguliuojančios nuostatos buvo įtvirtintos Pensijų įstatymo 8 ir 54 straipsniuose. Pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, apdraustojo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai. Nuostatų 21 punkte (2008 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 101 ir 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 593 redakcija) buvo nurodyta, kad pensijų stažas po 1994 m. sausio 1 d. įrodomas Registre esančiais duomenimis.

42. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (priimto 1991 m. gegužės 21 d.) 4 straipsnio 8 punkte buvo nustatyta, kad privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimos nariai, dirbantys ūkyje. Analogiška nuostata išliko ir 2000 m. balandžio 5 d. įsigaliojusioje šio straipsnio 7 dalyje. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 4 straipsnyje šios nuostatos neliko. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas kaip pagrįstą vertino VSDFV Panevėžio skyriaus 2018 m. sausio 8 d. sprendimo išvadą, jog nuo 2004 m. sausio 1 d. ūkininkai ir jų partneriai, pageidaujantys mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, turėjo teisę draustis savanoriškai, sudarydami savanoriškojo socialinio draudimo sutartis.

43. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo S. D. pensijos byloje Nr. 107815 esančius dokumentus, ir padarė pagrįstą išvadą, kad joje įrašų, patvirtinančių, jog 1994 – 2016 metų laikotarpiu S. D. dirbo ūkininko S. D. ūkyje ir kad už ją buvęs sutuoktinis mokėjo privalomas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas, nėra. Pensijos bylos Nr. 107815 duomenimis, S. D. turėjo įgijusi 20,6276 m. trukmės valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą; nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. kovo 31 d. ji buvo įsteigusi įmonę ir už save mokėjo socialinio draudimo įmokas. Nurodytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad S. D. buvo žinoma šių įmokų mokėjimo tvarka bei jų nemokėjimo padariniai. S. D., būdama atidi ir rūpestinga, turėjo domėtis savo teisėmis socialinės apsaugos srityje ir, vertindama, kad ji dirbo sutuoktinio ūkyje, reikalauti įstatymų nustatyta tvarka sumokėti už ją privalomas socialinio draudimo įmokas, kreiptis į VSDFV įgaliotas institucijas, kad būtų patikrinta, kaip ūkininkas S. D. vykdo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytas pareigas. Nagrinėjant bylą teismui nebuvo pateikta duomenų, kad S. D. būtų teikusi tokio pobūdžio skundus (prašymus, pareiškimus).

44. Dėl pareiškėjo nurodomų abejonių teismo sąžiningumu (kaltinant pareiškėją neatlikus kontrolės ir neteikus skundų, priimant vienpusišką ir neteisingą sprendimą) pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne vien tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo nurodytos aplinkybės, jog pareiškėja būdama atidi ir rūpestinga, turėjo domėtis savo teisėmis socialinės apsaugos srityje ir kreiptis į VSDFV įgaliotas institucijas, įrodo teismo nesąžiningumą, vienpusiškumą, bei, kad, kaip teigia pareiškėjas, turėtų būti byla perduota nagrinėti kitam nepriklausomam ir nešališkam teismui.

45. Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir pagrįstai atmetė reikalavimus dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan