A-662-219-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-219/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00991-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) su prašymu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba, atsakovas) patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką.

Nurodė, kad, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte, savivaldybių biudžetų asignavimų pakeitimo ir įskolinimų padengimo tvarką nustato savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir BSĮ, Biudžeto sandaros įstatymas) nuostatomis. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos paprašius pateikti sprendimus, kuriuose būtų nustatyta įsiskolinimų padengimo tvarka, Taryba pateikė: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 01A-41-149 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto asignavimų tvarkos tvirtinimo“ kopiją, Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto asignavimų pakeitimų tvarką, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 1-1715 „Dėl mokėjimų prioritetų nustatymo“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1-1994 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2011 metų biudžeto tvirtinimo“ kopiją, tačiau pateiktuose dokumentuose nebuvo nustatytos įsiskolinimų padengimo tvarkos. Pareiškėjas 2012 m. kovo 12 d. Tarybai pateikė reikalavimą Nr. 1R-11 (toliau – ir Reikalavimas) patvirtinti įsiskolinimo padengimo tvarką. Taip pat nurodė, jog reikalavimas turi būti apsvarstytas artimiausiame Tarybos posėdyje, o apie priimtą sprendimą per 10 dienų informuoti Vyriausybės atstovą. Artimiausiame Tarybos posėdyje, vykusiame 2012 m. kovo 21 d. Reikalavimas nebuvo apsvarstytas. Pažymėjo, jog toks Tarybos elgesys yra laikytinas kaip neveikimas, kas ir sąlygojo pareiškėjo kreipimąsi į teismą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimo (b. l. 44-47) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui buvo pateikti dokumentai, kuriuose yra nustatyta įsiskolinimų padengimo tvarka, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės meras 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. A51-2270(3.3.2.3-EM4) papildomai pareiškėją informavo apie nustatytą įsiskolinimų padengimo tvarką. Dėl Biudžeto sandaros įstatymo ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 543 nuostatų nurodė, jog Biudžeto sandaros įstatymo straipsniuose nėra numatytų reikalavimų ir pagrindų savivaldybių įsiskolinimų padengimo tvarkos nustatymui, o taip pat, atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo reguliavimo dalyką, reiškia, kad savivaldybių tarybos nėra įpareigotos plečiamai reglamentuoti įsiskolinimų padengimo tvarkų ir tvarkas nustatyti ta apimtimi, kuri nesusijusi su biudžeto teisiniais santykiais. Atkreipė dėmesį, kad įsiskolinimų padengimo tvarka yra nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 01A-41-149 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų pakeitimų tvarkos 5 punkte, kuriame numatyta, kad iš sutaupytų asignavimų paprastosioms išlaidoms pirmiausia turi būti dengiamas kreditorinis įsiskolinimas (suėjus sumokėjimo terminui), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendime Nr. 1-1715 „Dėl mokėjimo prioritetų nustatymo“, kuris yra skirtas mokėjimo prioritetam biudžeto nevykdymo atvejais nustatyti ir kartu reglamentuoja įsiskolinimų padengimo tvarką biudžeto nevykdymo atveju, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-427 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2012 metų biudžeto tvirtinimo“ 10-12 punktų nuostatose, kurios taip pat vertintinos kaip nustatančios įsiskolinimų padengimo tvarką, nes jose numatytos biudžeto planavimo ir vykdymo priemonės yra skirtos būtent įsiskolinimams padengti. Pabrėžė, kad įsiskolinimo padengimo galimybė priklauso nuo savivaldybės biudžeto galimybių ir turimų finansinių išteklių, o atsižvelgiant į 2012 m. savivaldybės biudžetą ir finansines galimybes, Vilniaus miesto savivaldybė neturi papildomų finansinių išteklių susidariusių įsiskolinimų padengimui užtikrinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apsvarstyti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarkos patvirtinimą (Vyriausybės atstovo 2012 m. kovo 12 d. Reikalavimas Nr. 1R-11).

Pirmosios instancijos teismas aptarė iš byloje pateiktos rašytinės medžiagos nustatytas aplinkybes. Nurodė SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir pažymėjo, kad nustačius tokią situaciją, minėtas įstatymas įpareigoja Vyriausybės atstovą pateikti atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Tokį reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą pranešti Vyriausybės atstovui per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pažymėta, kad visos šios nuostatos yra imperatyvios, todėl ir Vyriausybės atstovas, jas įgyvendindamas, ir savivaldybės institucijos privalo šias nuostatas vykdyti. Teismas pažymėjo, kad SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos užtikrinti, jog savivaldybės administravimo subjektas vykdytų įstatymus bei Vyriausybės sprendimus, todėl, atsižvelgdamas į šios nuostatos (SAPĮ 5 str. 2 d.) paskirtį bei prasmę, teismas darė išvadą, kad Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir situaciją, kai gavęs rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja į jį 1 punkte nustatytu būdu. Pažymėta, kad ABTĮ taikymo prasme toks administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti skundžiamas teismui šio minėto įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo Reikalavimu atsakovas buvo įpareigotas vykdyti Taisyklių 80 punkto nuostatas ir apie tai Vyriausybės atstovui pranešti raštu. Iš Vyriausybės atstovo Reikalavimo turinio matyti, kad reikalavimas atsakovui dėl konkrečių veiksmų, numatytų Taisyklių 80 punkte, atlikimo ir atitinkamų duomenų pateikimo Vyriausybės atstovui buvo terminuotas, t. y. klausimas dėl reikalavimo Tarybai patvirtinti įsiskolinimų padengimo tvarką turėjo būti apsvarstytas artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos. Teismas nurodė SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir pažymėjo, jog, kadangi prašymas pratęsti Reikalavimo įvykdymo terminą gautas nebuvo, todėl šiuo atveju galutinis Reikalavimo įvykdymo terminas buvo iki artimiausio Tarybos posėdžio. Tačiau, kaip matyti iš Tarybos 2012 m. kovo 21 d. posėdžio protokolo Nr. 2-19 turinio, į posėdžio dienotvarkę klausimas dėl reikalavimo tarybai patvirtinti įsiskolinimų padengimo tvarką įtrauktas nebuvo, vadinasi, teismo vertinimu, per nustatytą laikotarpį Reikalavimas buvo neįvykdytas, todėl Vyriausybės atstovas, įvertinęs situacijos faktines aplinkybes, turėjo pakankamą pagrindą kreiptis į teismą (SAPĮ 5 str. 2 d. 2 p.).

Atsakovas, atsakydamas į Vyriausybės atstovo Reikalavimą, 2012 m. balandžio 13 d. rašte Nr. A51-2270(3.3.2.3-EM4) „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 80 punkto nuostatų įgyvendinimo“ nors ir nurodė, kuriuose iš pateiktų dokumentų (dokumentų dalys, punktai) yra, Tarybos nuomone, reglamentuota įsiskolinimų padengimo tvarka, tačiau Vyriausybės atstovą priimti Reikalavimą sąlygojo aplinkybės, kad Tarybos pagal Vyriausybės atstovo 2012 m. sausio 26 d. prašymą pateiktų dokumentų (minimų ir 2012 m. balandžio 13 d. rašte) turinys nebuvo pakankamas faktui nustatyti, jog pateiktuose dokumentuose yra išsamiai aptarta ir įsiskolinimų padengimo tvarka. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje esmine aplinkybe laikytinas Vyriausybės atstovo Reikalavimo įvykdymo/neįvykdymo iki nustatyto termino fakto nustatymas, sąlygojęs priežastį pareiškėjui kreiptis į teismą, ir nustačius, kad Vyriausybės atstovo Reikalavimas realiai įvykdytas nebuvo, t. y. po Reikalavimo gavimo į artimiausio posėdžio darbotvarkę nebuvo įtrauktas ginčo klausimo svarstymas, pareiškėjas tai pagrįstai vertino kaip atsisakymą vykdyti reikalavimą ir kreipėsi į teismą. Todėl, nors Taryba Vyriausybės atstovui 2012 m. balandžio 13 d. rašte Nr. A51-2270(3.3.2.3-EM4) „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 80 punkto nuostatų įgyvendinimo“ ir paaiškino Taisyklių 80 punkto reikalavimų įvykdymą, tačiau minėtas raštas ir jame išdėstyta informacija, teismo vertinimu, nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu Tarybos argumentus dėl Reikalavimo neteisėtumo, nes minėtas raštas pareiškėjui buvo pateiktas jau po Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą dienos. Byloje įvertintos faktinės aplinkybės, teisinis reguliavimas sudarė pagrindą teigti, kad Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negavęs duomenų apie Reikalavimo įvykdymą pagrįstai su 2012 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką (Taisyklių 80 p.).

III. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovas apeliaciniu skundu (b. l. 68-71) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendime yra neteisingai išspręstas ginčas, neatskleista bylos esmė, sprendimas netinkamai motyvuotas ir nepateikti motyvai dėl atsakovo argumentų bei išeita iš pareikšto reikalavimo ribų. Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybė nuosekliai laikosi pozicijos, jog ji yra priėmusi teisės aktus, kuriuose yra nustatyta įsiskolinimų padengimo tvarka. Tai patvirtina Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. kovo 12 d. reikalavimo Nr. IR-11 tekstas, kuriame jis pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atitinkamus teisės aktus. Nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės mero 2012 m. balandžio 13 d. rašte Nr. A51-2270(3.3.2.3-EM4), kuriuo atsakoma į Vyriausybės atstovo Reikalavimą, buvo papildomai informuota apie nustatytas įsiskolinimų padengimo tvarkas bei išreiškiamas nesutikimas su reikalavime pateikta nuomone, jog minėtos tvarkos yra nepatvirtintos. Atsakovui yra neaišku, kodėl pareiškėjas neigia įsiskolinimų padengimo tvarkos reglamentavimo faktą, todėl dar atsiliepime į prašymą pateikė nuomonę, jog nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti aplinkybę, ar Taryba priėmė teisės normas, kurios būtų skirtos reglamentuoti įsiskolinimų padengimą. Atsiliepime į prašymą taip pat buvo nurodyta, jog jeigu savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, tai spręstina vadovaujantis SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje (o ne 5 straipsnio 2 dalyje) nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarkų nuostatos buvo detaliai išdėstytos atsakovo atsiliepime į prašymą.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsikirtimų ir nevertino atsakovo argumentų dėl jau esamo Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarkos reglamentavimo. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas sprendime didelį dėmesį skyrė Reikalavimo vykdymo eigos analizei, tačiau teismo sprendime buvo nepagrįstai vertinama ir akcentuojama išskirtinai tik procedūrinė Reikalavimo išrašymo ir vykdymo pusė. Pagal teismo sprendimo argumentavimą, Reikalavimo pagrįstumą (o kartu ir skundo reikalavimo pagrįstumą) patvirtina Reikalavimo surašymo ir svarstymo eiga (pvz., Reikalavimo neįtraukimo į Tarybos posėdžio darbotvarkę faktas, savivaldybės 2012 m. balandžio 13 d. rašto Nr. A51-2270(3.3.2.3-EM4) gavimo po kreipimosi į teismą faktas), o ne tai, ar Vilniaus miesto savivaldybė yra nustačiusi įsiskolinimų padengimo tvarką, ar Taisyklių 80 punkto nuostata savivaldybei imperatyviai nustato privalomo elgesio modelį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-l273/2012 ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtoje nutartyje suformuluotų reikalavimų, taikomų nagrinėjant savivaldybių administracinės priežiūros metu kylančius ginčus. Be to, teismo sprendime nebuvo pateiktas vertinimas, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Taisyklių nuostatos įtvirtino savivaldybės privalomą elgesio modelį. Pažymi, jog minėtose Taisyklėse naudojama formuluotė „savivaldybių biudžetų asignavimų pakeitimo ir įsiskolinimų padengimo tvarką nusistato savivaldybių tarybos“ išreikia galimybę savivaldybėms savo reikmėms nusistatyti šią tvarką, tačiau nereiškia savivaldybių prievolės privalomai patvirtinti minėtas tvarkas atsiradimo. Tuo atveju, jeigu Vyriausybės nutarime nebūtų aptartosios nuostatos, savivaldybės, atsižvelgdamos į viešosios teisės reglamentavimo principus, iš viso neturėtų teisinio pagrindo priimti savivaldybių biudžetų asignavimų pakeitimo ir įsiskolinimų padengimo tvarkų. Nepaisant to, jog Vyriausybės nutarime savivaldybėms nėra nustatyto imperatyvaus elgesio būdo, Vilniaus miesto savivaldybė yra priėmusi teisės aktus, kuriuose yra nustatyta įsiskolinimų padengimo tvarka, kurios nuostatos galioja nuo 2003 m.

Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo pakeistas (modifikuotas) pareiškėjo reikalavimas, nes rezoliucinėje dalyje nurodoma: „Vyriausybės atstovo skundą patenkinti. Įpareigoti Tarybą artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje nuo šios teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apsvarstyti įsiskolinimų padengimo tvarkos patvirtinimą (Vyriausybės atstovo Reikalavimas)“. Vyriausybės atstovas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme reikalavimą suformulavo taip: „įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką“. Mano, jog pareiškėjo reikalavimo keitimas teismo rezoliucinėje dalyje neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Remiasi ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktu, ABTĮ 82 straipsnio 7 dalimi ir pažymi, jog minėtos teisės normos formuluoja tam tikras elgesio taisykles pateikiant, atsiliepiant, nagrinėjant pareikštus reikalavimus, kurių privalo paisyti tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, tiek teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties.

Atkreipia dėmesį į SAPĮ 5 straipsnį ir pažymi, kad SAPĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse atskirai aptariamos Vyriausybės įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, kai savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų ir kai savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų. Tuo atveju, jeigu teisminio nagrinėjimo metu paaiškėja, jog Vyriausybės atstovo reikalavimas savivaldybei neatitinka faktinių aplinkybių ar kitų turiniui keliamų reikalavimų arba surašytas nesilaikant SAPĮ nustatytų procedūrų, toks prašymas neturi būti tenkinamas teisme. Jeigu savivaldybių administracinę priežiūrą vykdantis subjektas ir toliau manys, jog savivaldybės netinkamai vykdo įstatymus arba savivaldybių aktai prieštarauja įstatymams ar Vyriausybės nutarimams, teisės aktai neužkerta kelio vykdyti savivaldybių administracinę priežiūrą. Kadangi teisės aktai numato specialią savivaldybės priežiūros instituto vykdymo tvarką, kurią pagal Konstituciją vykdo išskirtinai tik Vyriausybės atstovas, mano, jog pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo keisti Vyriausybės atstovo reikalavimo. Be to, teismo teisės sprendime keisti pareiškėjo reikalavimą arba numatyti kitokį patvarkymą nenumato ir ABTĮ 88 straipsnio 3 punktas. Pažymi, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra aiški ir vienareikšmiška: iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nėra pakankamai aišku, ar savivaldybė įpareigojama svarstyti įsiskolinimų padengimo tvarkos patvirtinimo reikalingumo klausimą, ar svarstyti pačią įsiskolinimų padengimo tvarką (jos projektą).

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76-77) prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką.

Pareiškėjas sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ta apimtimi, jog teismas neturėjo teisės keisti Vyriausybės atstovo reikalavimo. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas, nors ir nurodė, kad tenkina Vyriausybės atstovo prašymą, tačiau neįpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės nustatyti įsiskolinimų padengimo tvarkos, kaip buvo nurodyta Vyriausybės atstovo prašyme teismui, atsakovas buvo įpareigotas atlikti kitus, ne Vyriausybės atstovo prašyme teismui nurodytus veiksmus. Su kitais atsakovo apeliacinio skundo argumentais pareiškėjas nesutinka.

Teigia, kad Taisyklių 80 punktu imperatyviai nustatyta pareiga savivaldybių taryboms patvirtinti savivaldybių biudžetų asignavimų pakeitimo ir įsiskolinimų padengimo tvarką. Šis imperatyvas yra aiškiai ir tiesiogiai išreikštas Vyriausybės nutarime, todėl atsakovo bandymas aiškinti, kad teisės aktai nenumato pareigos savivaldybės tarybai nusistatyti įsiskolinimų padengimo tvarką yra nepagrįstas. Be to, nesutinka su atsakovo argumentais, kad atsakovas yra nusistatęs Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką.

Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 01A-41-149 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų pakeitimų tvarkos 5 punkte yra įtvirtintos analogiškos nuostatos, kurios yra nustatytos Biudžeto sandaros įstatymo 6 straipsnio 1 punkte, todėl įstatymo nuostatų perkėlimas į savivaldybės tarybos priimamus sprendimus negali būti laikomas tvarkos nustatymu. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 1-1715 „Dėl mokėjimo prioritetų nustatymo“ yra skirtas ne savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarkai nustatyti, nes juo reglamentuojama, kaip turi būti naudojamos lėšos savivaldybės biudžeto nevykdymo atveju.

Taip pat pažymi, kad šiuo sprendimu patvirtintos normos veikia tik tuo atveju, kai nesurenkamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas. Dėl šių priežasčių minėto savivaldybės tarybos sprendimo negalima laikyti universalia savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarka, kurią reikalaujama nusistatyti vadovaujantis Taisyklių 80 punktu. Atsakovo nurodomu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1-427 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2012 metų biudžeto tvirtinimo“ iš viso nėra patvirtintos teisės normos.

Šio sprendimo 10-12 punktais įtvirtinti pavedimai asignavimų valdytojams, biudžetinių įstaigų vadovams, savivaldybės administracijos direktoriui. Taigi šis teisės aktas taip pat negali būti laikomas nustatančiu savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. kovo 12 d. reikalavimo Nr. 1R–11, kuriuo Vyriausybės atstovas reikalavo patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012 m. kovo 12 d. su reikalavimu Nr. 1R–11 vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 80 punkto nuostatas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, reikalaudamas patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką. Nurodė, kad šis reikalavimas turi būti apsvarstytas artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos. Kadangi reikalavimas vykusio artimiausio tarybos posėdžio metu nebuvo įvykdytas Vyriausybės atstovas su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką.

Vyriausybės atstovo instituto paskirtį konstituciškai įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 123 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis nustato, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad nurodytose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą). Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimą). Šiuo atveju įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus, įgyvendinimo tvarką, teises įtvirtina ir apibrėžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (2010 m. balandžio 10 d. redakcija) (toliau – ir SAPĮ), kurio 1 straipsnis įtvirtina šio įstatymo paskirtį – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą.

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas nevykdo Vyriausybės sprendimų, pateikia jam rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 punktas). Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo (2 punktas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 80 punkte nustatyta, kad savivaldybių biudžetų asignavimų pakeitimo ir įsiskolinimų padengimo tvarką nusistato savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatomis.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi nustatyti savivaldybės biudžeto asignavimų įsiskolinimų padengimo tvarką nėra. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kaip matyti iš savivaldybės tarybos 2012-03-21 posėdžio protokolo Nr. 2-19 turinio į posėdžio dienotvarkę klausimas dėl reikalavimo Savivaldybei patvirtinti įsiskolinimų padengimo tvarką įtrauktas nebuvo, vadinasi per nustatytą laikotarpį Reikalavimas buvo neįvykdytas, todėl Vyriausybės atstovas Vilniaus apskričiai, įvertinęs situacijos faktines aplinkybes, turėjo pakankamą pagrindą kreiptis į teismą. Šio ginčo nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro aplinkybės, patvirtinančios/paneigiančios pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą patvirtinti savivaldybės biudžeto asignavimų įsiskolinimų padengimo tvarką teisėtumas ir pagrįstumas. Atsakovas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba tokią tvarką yra patvirtinusi, t. y. nurodo, jog atsakovas yra priėmęs teisės aktus, kuriuose yra nustatyta įsiskolinimų padengimo tvarka.

Minėtą teiginį atsakovas grindžia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003-12-03 sprendimu Nr. 01A–41–149 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų pakeitimų tvarkos 5 punktu (iš sutaupytų asignavimų paprastosioms išlaidoms pirmiausia turi būti dengiamas kreditorinis įsiskolinimas (suėjus sumokėjimo terminui). Nesant įsiskolinimų, paprastųjų išlaidų ekonomija gali būti skiriama ilgalaikiam turtui kurti ir įsigyti), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-09-29 sprendimu Nr. 1–1715 „Dėl mokėjimo prioritetų nustatymo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012-02-08 sprendimo Nr. 1–427 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2012 metų biudžeto tvirtinimo“ 10–12 punktų nuostatomis.

Atskiros nuostatos, susijusios su įsiskolinimu padengimu minėtuose teisės aktuose yra aptartos. Tačiau nagrinėjamu atveju kalbama apie atskirą administracinį aktą (tvarką), kuris būtų skirtas įsiskolinimo padengimo tvarkai reglamentuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba tokios tvarkos nėra patvirtinusi, todėl įpareigotina atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. vykdyti Vyriausybės sprendimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 80 punktą). Kadangi teisės akto projekto parengimui, derinimui ir priėmimui yra reikalingas tam tikras laiko tarpas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, reikalavimo įvykdymui nustatytinas 4 mėnesių laikotarpis.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas modifikavo (pakeitė) pareiškėjo reikalavimą. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatoma, kokiu būdu ginama pažeistoji teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7–915/20004, Administracinių teismų praktika Nr. 4)). Tai reiškia, jog teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiški ir konkreti, t. y. nurodoma, kokiu konkrečiu būdu apginama pažeista subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (pavyzdžiui, panaikinti, įpareigoti, pakeisti ir pan.). Teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti tokia, kuria remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos ginčo šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalintų padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigotų atsakovą atlikti konkrečius veiksmus (priimti konkretų sprendimą).

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau keistina sprendimo rezoliucinė dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimų padengimo tvarką“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė