2016-03-03 Nr. AB-5060-3-61-3-03388-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-681-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03388-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 59; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. Š., atstovaujamas advokatės J. V., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2014 m. liepos 4 d. skundu (b. l. 1–5), kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5724; 2) atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti; 3) priteisti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 21 242,25 Lt; 4) priteisti pareiškėjui visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV, atsakydama į jo 2014 m. balandžio 17 d. prašymą išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. – 2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 21 242,25 Lt, 2014 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-4744 konstatavo, kad praleistas terminas prašymui paduoti. Pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. prašyme prašė VSDFV atnaujinti terminą prašymui paduoti.

VSDFV sprendimu Nr. (6.5) I-5724 atsisakė nagrinėti jo prašymą, kaip paduotą praleidus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, taip pat atsisakė atnaujinti terminą prašymui paduoti. Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka, pagrįsdamas skundą, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodo, kad nuo šio nutarimo paskelbimo momento jam tapo žinoma, kad buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai.

Taip pat pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013. Pareiškėjo manymu, sprendime Nr. (6.5) I-5724 nepagrįstai nurodyta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų sprendimo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl prašymas VSDFV Vilniaus skyriui išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį buvo pateiktas nepraleidus nustatyto 3 metų termino.

Pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir suprato tik nuo tos dienos, kai atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis, todėl tik nuo šio momento gali būti skaičiuojami terminai skundui paduoti. Prašoma išmokėti senatvės pensijos nepriemoka atsirado ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, bet ir dėl įstatymų leidėjo veiklos, todėl pareiškėjas iki to momento, kol atitinkama teisės norma nebuvo pripažinta antikonstitucine, neturėjo jokio pagrindo skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą mokėti sumažintą senatvės pensiją, taip pat prašyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje dėl analogiškų reikalavimų. Jeigu, teismo nuomone, pareiškėjas praleido prašymo padavimo terminą, šis terminas turėtų būti atnaujintas, nes kitu atveju būtų pažeidžiama asmens teisė į senatvės pensiją, kuri siejama su teise į nuosavybę, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, taip pat būtų paneigiami lygiateisiškumo bei proporcingumo principai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 36–39).

Atsakovo manymu, VSDFV sprendimas Nr. (6.5) I-5724 yra pagrįstas ir teisėtas, o dėl praleisto termino prašymui paduoti atnaujinimo pareiškėjas nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, todėl šis reikalavimas atmestinas. Tačiau, jeigu teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, ši suma turėtų būti priteista išmokėti dalimis. Atsakovas pažymėjo, kad VSDFV sprendime Nr. (6.5) I-4744 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, ir, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 19 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją apskųsti pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo atstovės advokatės J.

V. 2014 m. birželio 10 d. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, sprendime Nr. (6.5) I-5724 atsisakė atnaujinti praleistą terminą, nes 2014 m. birželio 10 d. prašyme pateikti argumentai nelaikytini pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuriame nustatyta, be kita ko, senatvės pensijų, kurios 2010 m.–2011 m. buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai, taip pat pasiūlyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti Seimui praradimų, atsiradusių, be kita ko, dėl senatvės pensijų sumažinimo, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą; kol toks įstatymas nepriimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m.–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

Taigi, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir, įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama ateičiai, o teisės akto, reglamentuojančio dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m.–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, pareiškėjui negali būti išmokėta jo 2010 m.–2011 m. negauta senatvės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 19–23) prašo pareiškėjo skundo dalį dėl termino atnaujinimo nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 58–64) pareiškėjo E. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas šioje administracinėje byloje nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. 11-17-32079 nusprendė, kad pareiškėjo senatvės pensijos dydis nuo 2009 m. gruodžio 10 d. yra 1 418,33 Lt (b. l. 40). Pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 418,33 Lt (b. l. 10–11, 45–46). VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. 11-17-32080 nuo 2011 m. liepos 25 d. pareiškėjui iš naujo paskyrė senatvės pensiją, kurios dydis – 1 475,73 Lt (b. l. 41). Pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 10–11, 45–46).

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyriaus, gavęs pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. prašymą, kuriame pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, prašė apskaičiuoti ir išmokėti visą senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010 m.–2011 m. (b. l. 35, 43), 2014 m. gegužės 8 d. rašte Nr. (10.1-02) 3-58888 „Dėl duomenų pateikimo“ pateikė pareiškėjui informaciją apie jo senatvės pensijos mažinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 10–11, 45–46), taip pat VSDFV Vilniaus skyrius su 2014 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-53252 persiuntė VSDFV nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjo prašymą tiek, kiek pareiškėjas prašė išmokėti visą senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo taikymo (b. l. 34, 44).

VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. prašymą, 2014 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-4744 konstatavo, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, kad pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, apie VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) mokėti ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., kad pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. prašymas dėl 2010 m.–2011 m. sumažintos senatvės pensijos dalies VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajame pensijų skyriuje gautas praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą pareiškėjas praleido, tad šis sprendimas yra įvykdytas.

Be to, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 19 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją apskųsti, pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodė, kad, pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą terminą nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas) (b. l. 31–33).

Pareiškėjo atstovė advokatė J. V. 2014 m. birželio 10 d. prašyme, pateiktame VSDFV, prašė: atnaujinti terminą prašymui paduoti, jeigu, VSDFV nuomone, terminas yra praleistas; išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 21 242, 25 Lt (b. l. 27–28). VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. birželio 10 d. prašymus, 2014 m. birželio 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-5724, atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. birželio 10 d. prašyme pateikti argumentai nelaikytini pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimui (valiniam aktui, veiksmui) apskųsti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. birželio 10 d. prašymus tiek, kiek juose reikalaujama išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensijos dalį, kaip paduotą praleidus 3 metų VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimų apskundimo terminą (b. l. 7–9, 24–26).

Sprendime Nr. (6.5) I-5724, be kita ko, VSDFV nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. prašymo argumentai dėl apskundimo termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą sprendžiama, ar VSDFV 2014 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5724 (b. l. 7–9, 24–26) yra teisėtas ir pagrįstas, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį, t. y. 21 242,25 Lt, taip pat atnaujinti terminą skundui paduoti.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pabrėžtina, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV, o po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.

Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjui E. Š. pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. Vadinasi, pareiškėjas, su skundu kreipdamasis į VSDFV tik 2014 m. balandžio 17 d. (b. l. 35), praleido minėtą terminą. Konstatuotina, kad VSDFV 2014 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-4744 (b. l. 7–9) tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, pagrįstai pareiškėjui pasiūlė iki 2014 m. birželio 19 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pabrėžtina, kad VSDFV 2014 m. birželio 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-5724 netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleisto termino, nes įvertino, kad pareiškėjas E. Š. netinkamai skaičiavo minėtą procesinį terminą. Teismas sutinka su tokiu vertinimu, nes pareiškėjo teiginiai apie termino skaičiavimą nėra grįsti teisės nuostatomis, todėl terminas neatnaujintas pagrįstai. Todėl VSDFV 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5724 naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą pensijos dalį, t. y. 21 242,25 Lt, taip pat atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas akcentuoja, kad nepanaikinus VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-5724, kuriuo pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šiuos pareiškėjo reikalavimus.

Šiame kontekste paminėtina, jog iš esmės identiškos šiai bylai aplinkybės buvo įvertintos LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-64-143/2015, todėl teismas, sekdamas konstituciniu imperatyvu, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. bei 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), vadovaujasi, be kita ko, minėtąja nutartimi.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas, todėl šis prašymas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas E. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 70–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad apie tai, jog pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pažeidė jo teises, sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi nagrinėjamu atveju pensijos nepriemoka atsirado ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus kaltės, o dėl įstatymų leidėjo veiksmų. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino praleisto termino, kadangi šis terminas skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 79–82) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 84–87) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo E. Š. skundą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I5724 (b. l. 7–9) VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. birželio 10 d. prašyme nurodytas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų kreipimosi į VSDFV termino priežastis, minėtą terminą atsisakė atnaujinti, o pareiškėjo prašymo dėl susidariusios pensijos nepriemokos nenagrinėjo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV, kaip į ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje LVAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėjas nei VSDFV, nei teismui nenurodė. Atsakovui pateiktame 2014 m. birželio 10 d. prašyme atnaujinti praleistą 3 metų terminą (b. l. 27–28), taip pat teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodė tik tai, kad nežinojo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.), taip pat rėmėsi teiginiais dėl teisės į teisminę gynybą, teisės į nuosavybės apsaugą ir pan. Šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Kitų Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino praleidimo priežasčių, dėl kurių minėtas terminas galėtų būti atnaujintas, pareiškėjas nenurodė.

Taigi šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė