2017-04-13 Nr. AB-8486-3-61-3-03814-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-473-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03814-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus , Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 6-24-14135 „Dėl R. V. teisės į motinystės pašalpą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5828 „Dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo“ bei priteisti iš Fondo valdybos motinystės pašalpą, taikant pareiškėjai apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį – 507,65 Lt ir paskirti 44 673,20 Lt pašalpą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2013 m. liepos 30 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl motinystės pašalpos skyrimo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 6-24-14135 paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Apskaičiuotas vienos dienos kompensuojamas uždarbis yra 507,65 Lt, tačiau pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimas, todėl kompensuojamas dienos darbo užmokestis yra 227,83 Lt, atitinkamai pašalpa sudaro 20 049,04 Lt.

Pareiškėja nesutinka su jai pritaikytu maksimaliu dienos kompensuojamuoju uždarbiu (227,83 Lt) ir apskaičiuota 20 049 Lt motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punktu nustatomas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, taikomas nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, yra nustatytas ir pareiškėjai pritaikytas pažeidžiant Konstitucijos 38 straipsnio, 39 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teigė, kad konstitucinėje jurisprudencijoje numatytas visuomenės ir valstybės išgalių faktorius, taikytinas reguliuojant paramas šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, yra siejamas su Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad kitaip nei Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, šio straipsnio 2 dalyje suformuluota aiški mokamų atostogų garantija siejama su ypatinga nėščios ir (ar) ką tik pagimdžiusios motinos būkle. Pareiškėja pažymėjo, kad konstitucinėje jurisprudencijoje nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimas nedviprasmiškai siejamas su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, įstatymo leidėjui paliekant laisvę nustatyti ne atostogų apmokėjimo dydį, o iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką.

Akcentavo, jog visą pareiškėjos darbo laikotarpį valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo mokamos nuo visų jos gaunamų pajamų, pagrįstai tikintis socialinių garantijų, garantuojamų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu kompensuos išeinant atostogų gautų pajamų vidurkį, todėl pareiškėjai pritaikius maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įvirtinta garantija, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai.

Pareiškėjos manymu, maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio, taikomo nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, nustatymas ne tik ignoruoja specifinį konstitucinį motinystės ir vaikystės apsaugos institutą, bet ir diskriminuoja teisę į šią specifinę garantiją turinčias motinas. Taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, dirbančios motinos, kurios valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui moka nuo visų pajamų, yra vienodoje teisinėje padėtyje, tačiau yra traktuojamos skirtingai – vienoms kompensuojama 100 proc. dėl nėštumo ir gimdymo prarasto uždarbio (jeigu pašalpos gavėjo dienos kompensuojamasis uždarbis neviršija maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio), kitoms – mažiau (jeigu pašalpos gavėjo dienos kompensuojamasis uždarbis viršija maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį).

Pareiškėjai apskaičiuota pašalpa kompensuoja tik 44.88 proc. prarasto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Teigė, jog toks vienodoje padėtyje esančių asmenų nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas, juo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas individualų administracinį aktą, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, taikė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl maksimalaus kompensuojamojo uždarbio, kadangi ji nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir yra galiojanti. Rėmėsi Konstitucinio Teismo pateiktu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio išaiškinimu ir teigė, kad skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų normomis, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa pagal šį sprendimą neperskaičiuotina. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas dėl kompensuojamojo uždarbio pašalpoms skaičiuoti ribojimo (dėl maksimalaus dydžio) yra pasisakęs 2013 m. kovo 5 d. nutarime, kuriame konstatavo, kad Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Nagrinėdamas paskirtų pašalpų perskaičiavimo (sumažinimo) klausimus, Konstitucinis Teismas nenustatė, kad pašalpų ribojimas maksimaliu dydžiu prieštarautų Konstitucijai.

Atsakovas Fondo valdyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas apskaičiuoti jai motinystės pašalpą pagal jai priskaičiuotą kompensuojamąjį uždarbį (t. y. 507,65 Lt), neapribotą Įstatyme nustatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, prieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies normai ir dėl to negali būti tenkinamas. Teigė, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis atspindi Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtį. Nesutiko, kad byloje taikytinos teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 39 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Konstitucinio Teismo nutarimais dėl šių Konstitucijos nuostatų aiškinimo bei pažymėjo, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos; įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones; Konstitucijos garantuojama socialinė parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose negali būti traktuojama kaip asmeniui besąlygiškai teikiama parama, jam neturint pareigos pačiam pasirūpinti savo gerove;

įstatymų leidėjas turi nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus, sąlygas, socialinės paramos dydžius, kurie skatintų kiekvieną asmenį pirmiausia pačiam pasirūpinti savimi ir savo šeimos gerove; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su šios paramos gavimą dirbtinai apsunkinančiomis aplinkybėmis (sąlygomis); įstatymų leidėjas gali rinktis, iš kokių šaltinių bus finansuojama valstybės parama šeimai.

Pažymėjo, jog svarbiausias Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytos konstitucinės garantijos dirbančioms motinoms tikslas yra ne užsidirbti, o auginti vaiką, valstybė sudaro tam sąlygas ir pagal turimas išgales paremia. Tokia situacija atitinka ir tarptautinius teisės aktus, teismų praktiką. Paaiškino, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad motinoms yra garantuojama galimybė atsitraukti nuo darbo ir skirti laiko motinystei už tai gaunant tam tikro dydžio paramą, kurios skyrimo sąlygas, trukmę bei dydį nustato įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę tokių atostogų paskirtį bei paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas socialiniu draudimu pagrįstos paramos dydžius, atsižvelgdamas į valstybės finansinę padėtį, nustato minimalų ir maksimalų tokios paramos dydžius, galinčius keistis priklausomai nuo valstybės finansinių galimybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos R. V. skundą atmetė.

Teismas vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Nuostatų 7 punktu nustatė, kad pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis didesnis už įstatyme nustatytą maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl jos motinystės pašalpa apribota Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 40 punkto nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai kartu su Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatomis, nustatančiomis maksimalų galimą pašalpos gavėjo kompensuojamąjį uždarbį, todėl Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jokiu būdu nereiškia, kad atsižvelgus į valstybės finansines galimybes negali būti nustatytas maksimalus galimas pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis.

Pasisakydamas dėl Konstitucijoje įtvirtintų motinystės garantijų, teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pažymėjo, kad atsižvelgiant į konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas. Taip pat, kad šios atostogos suponuoja tai, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, be kita ko, privalo nustatyti ir šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą jų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, atitinkančių per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Teismas sprendė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos lemia tai, kad motinoms yra garantuojama galimybė atsitraukti nuo darbo ir skirti laiko motinystei už tai gaunant tam tikro dydžio paramą, kurios skyrimo sąlygas, trukmę bei dydį nustato įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę tokių atostogų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas socialiniu draudimu pagrįstos paramos dydžius, atsižvelgia į valstybės finansinę padėtį, nustato minimalų ir maksimalų tokios paramos dydžius, kurie gali kisti priklausomai nuo valstybės finansinių galimybių.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas savo konstitucinėje jurisprudencijoje niekada nepaneigė valstybės teisės nustatyti kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio maksimumą, pabrėždamas, kad Įstatyme nustatyta finansinė parama yra tikslinė, sietina su atostogų laikotarpiu ir paramos dydžiu, priklausančiu nuo valstybės ir visuomenės išgalių, ir nenustatė, kad pašalpų ribojimas maksimaliu dydžiu prieštarautų Konstitucijai. Teismas nurodė, kad neabejoja Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl neturi pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgęs į nustatytą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes teismas konstatavo, kad apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį pagrįstai taikyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir dėl to, kaip teigia pareiškėja, patirtos neigiamos pasekmės, negali būti pašalintos. Pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo juos naikinti ir įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoką.

III. Pareiškėja R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo, įvertinus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, padaryta išvada, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas socialiniu draudimu pagrįstos paramos dydžius, atsižvelgia į valstybės finansinę padėtį ir nustato minimalų ir maksimalų tokios paramos dydžius, galinčius kisti priklausomai nuo valstybes finansinių galimybių.

Pareiškėjos nuomone dėl skirtingo konstitucinių garantijų pobūdžio, esančio esminiu faktoriumi pagrindžiant teiginį, jog maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, taikomas nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, nėra suderinamas su Konstitucija, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų valstybės konstitucinių pareigų apimtis skiriasi nuo Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų, kurios gali būti ribojamos valstybės išgalėmis. Teigia, jog jeigu įstatymų leidėjui būtų suteikta teisė motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, kaip kad nurodo Vilniaus apygardos administracinis teismas, keisti savo nuožiūra, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, nacionaliniai teismai privalėtų vertinti, ar nustatytas paramos dydis sudaro galimybę moteriai tam tikrą pagristą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra nesuderinamas su pagal tarptautines sutartis prisiimtais įsipareigojimais, susijusiais su motinystės apsauga ir nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra atkreipęs dėmesį į 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo (Lietuvos Respublikos ratifikuotoje 2003 m. kovo 5 d. ir įsigaliojusioje 2004 m. rugsėjo 23 d.) (toliau – ir Motinystės apsaugos konvencija) numatytus įsipareigojimus, be kita ko, tai, jog tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę ar praktiką piniginių išmokų, mokamų už motinystės atostogas dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusį uždarbį, tokių išmokų dydis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai buvusio moters uždarbio arba to uždarbio, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išmokos dydį.

Teigia, kad Konstitucinis Teismas išmokų dydį susiejo ne su valstybės savo nuožiūra nustatytu kompensuojamuoju uždarbiu, o su per protingą laiką iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu. Pažymi, kad jai kompensuojant tik 44,88 proc., o ne 66,66 proc., jos prarasto darbo užmokesčio, taigi yra nesilaikoma minėtų tarptautinių įsipareigojimų.

Nurodo, kad nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika bei joje minimos Europos Bendrijų Tarybos 1992 m. spalio 19 d. direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata 11 straipsnio 1-4 punktais, padaryta išvada, kad nacionaliniais teisės aktais galima nustatyti aptariamos pašalpos maksimumą, dėl to Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama kaip leidžianti valstybės institucijoms, priklausomai nuo valstybės finansinių galimybių, keisti paramos dydį nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu.

Paaiškina, kad minėta direktyva nustato tik minimalius reikalavimus valstybėms narėms, o ją įgyvendindama valstybė gali pasirinkti įgyvendinimo priemones ir būdus, taip pat nustatyti didesnes garantijas asmenims suteikiantį teisinį reguliavimą. Nurodo, kad šiuo atveju Europos Sąjungos teisė nedraudžia nustatyti maksimumo, todėl galėtų būti pasirinktas toks direktyvos įgyvendinimo būdas, kai įstatymų leidėjas paramą sieja su teisės aktais nustatytu maksimaliu paramos dydžiu, tačiau įstatymų leidėją taip pat įpareigoja ir Motinystės apsaugos konvencijos nuostatos, numatančios reikalavimą mokėti bent du trečdalius buvusio moters uždarbio bei Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuota teisė į „per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį“, t. y. didesnes garantijas nei minėta direktyva suteikiantys teisės aktai.

Apibendrindama pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju direktyva nustatytas teisinis reguliavimas nėra aktualus sprendžiant šį ginčą ir negali būti pagrindu daryti išvadą, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuota teisė į „per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį“ gali būti ribojama valstybės finansinėmis galimybėmis mokėti tokią išmoka nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar neturėjo galimybės pasisakyti dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.

Mano, kad Konstitucinis Teismas ankstesniuose savo nutarimuose Įstatyme nustatytą finansinę paramą, kurios dydis priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių, siejo ne su išmoka, mokėtina nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, o su finansine parama, teikiama valstybės, vaiko priežiūros atostogų metu.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog priimdamas skundžiamą sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino skunde pareiškėjos nurodytų argumentų dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Pakartoja šiuo klausimu skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus.

Atsakovas Fondo valdyba su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad tiek Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, tiek šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos Konstitucijos laiduojamos garantijos, kurių įgyvendinimas reglamentuojamas įstatymo leidėjo, kuris nustato kam, kokiomis sąlygomis ir kokio dydžio atitinkama konstitucinė garantija yra teikiama, o vien tai, kad minėtose Konstitucijos nuostatose įtvirtintų garantijų apimtis skiriasi, nereiškia, kad dirbančioms motinoms įstatymu numatant mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, jos numatomos neatsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išgales, finansines galimybes, socialinio draudimo paskirtį bei šios garantijos tikslą ar kad tokios garantijos yra paneigiamos.

Palaiko pirmosios instancijos teismo išdėstytus argumentus ir pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, nagrinėdamas motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimą, bei 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime, analizuodamas motinystės ir tėvystės pašalpų, teisė į kurias įgyta iki 2010 m. birželio 30 d., apribojimą nauju maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, kvestionavo tik klausimą kokiu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu galėjo būti ribojamos pašalpos, suponuodamas tai, kad ribojimas yra galimas ir jis nėra nesuderinamas su Konstituciją bei šiuose nutarimuose aiškiai nurodė, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktu Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies aiškinimu, atkreipia dėmesį, kad Įstatymu nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti taikomas ne tik motinystės, bet ir kitoms minėtu įstatymu garantuojamoms pašalpos (ligos, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos) apskaičiuoti ir tuo nėra paneigiama asmenų teisė į minėtas socialinio draudimo pašalpas, o tik nustatoma maksimali galima išmoka tiems asmenims, kurie laikinai turi atsitraukti nuo darbinės veiklos, taip nepaliekant jų be pajamų ir tuo pačiu paisant valstybės ir visuomenės išgalių.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos motinystės pašalpa yra grindžiama socialiniu draudimu, kurio paskirtis – visiškai ar iš dalies kompensuoti apdraustiesiems asmenims dėl draudiminių įvykių prarastas darbo pajamas arba apmokėti papildomas išlaidas (tai atitinka Įstatymo 2 straipsnio nuostatą). Sutinka su teismo argumentais dėl Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 40 punkto taikymo, tai pat dėl taikytino teisinio reguliavimo aiškinimo, remiantis tarptautine teise. Fondo valdyba nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog šiuo atveju vienodoje padėtyje esantys asmenys yra traktuojami skirtingai ir, kad tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui ir pabrėžia, jog nustatytu teisiniu reguliavimu, išlaikant pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinamos pakankamos lėšos paskirtoms išmokoms laiku mokėti ir apsaugoti išmokų gavėjų gyvybiškai svarbius interesus.

Teigia, kad asmenys, gaunantys minimalias pajamas, turi teisę gauti tokias pajamas atitinkančias motinystės pašalpas, o asmenys, kurių pajamos yra ženkliai didesnės – Įstatymu, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išgales, nustatytas maksimalias motinystės pašalpas. Pažymi, kad toks ribojimas Įstatymo nustatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu nevertintinas kaip toks, kuriuo paneigiama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija dirbančioms motinoms pasinaudoti mokamomis atostogomis iki gimdymo ir po jo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį ribojimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui 2013 m. liepos 30 d. pateikė prašymą „Dėl motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo“, kuriame prašė skirti jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-14135 „Dėl R. V. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. Sprendime apskaičiavo, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo dieną yra 507,65 Lt, tačiau pareiškėjai pašalpos suma apskaičiuota pagal nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 227,83 Lt, todėl priskaičiuota pašalpos suma yra 20 049,04 Lt. Pareiškėja šį sprendimą skundė VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 2 d. priimtu sprendimu Nr. (11.1)I-5828 patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad su minėtais sprendimais nesutinka, kadangi maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, taikomas nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, yra nustatytas ir pareiškėjai pritaikytas pažeidžiant Konstitucijos 38 straipsnio, 39 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai motinystės pašalpa ginčijamu laikotarpiu apskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, teisės aktai, kuriais remiantis apskaičiuota motinystės pašalpa, yra galiojantys, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai motinystės pašalpa taikant teisės aktuose nustatytą dienos kompensuojamo uždarbio ribojimą – 227,83 Lt, apskaičiuota pagrįstai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto konstitucingumo klausimas.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (ginčui aktualios redakcijos) 2 straipsnyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia kompensuojamąjį uždarbį kaip apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sumą, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Analogiškos nuostatos nurodytos ir Nuostatų 7 punkte. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1535 nuo 2012 m. sausio 1 d. patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis - 1 488 Lt. Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu (Nuostatų 10 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad:

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti toms teisinio reguliavimo spragoms, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes.

Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-138 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gruodžio 30 d.) nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką; asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas; šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Taigi asmenims iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Kitiems asmenims paskirtų motinystės pašalpų perskaičiavimas nėra numatytas.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 6-24-14135 „Dėl R. V. teisės į motinystės pašalpą“ nuspręsta skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., kuri apskaičiuota taikant minėtuose teisės aktuose, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatytą ribojimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės gauti iki motinystės atostogų gauto atlyginimo vidurkį pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į nurodytus argumentus, sprendžia, kad šiuo atveju atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 6-24-14135 „Dėl R. V. teisės į motinystės pašalpą“ tiek, kiek juo apskaičiuojant motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., pritaikytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytu dydžiu apribotas kompensuojamas uždarbio dydis, naikintinas, atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pareiškėjai apskaičiuotą dienos kompensuojamą uždarbį, netaikant ribojimo ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Atsižvelgiant į tai naikintinas ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. (11.1) I-5828 „Dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo“, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą ikiteismine tvarka.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjos R. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 6-24-14135 „Dėl R. V. teisės į motinystės pašalpą“ dalį, kuria apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. pritaikytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytas kompensuojamo uždarbio dydis.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5828 „Dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo“.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjai R. V. priklausančią motinystės pašalpą pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pareiškėjai R. V. apskaičiuotą dienos kompensuojamą uždarbį netaikant ribojimo ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą.

Kitą pareiškėjos R. V. skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas