A-442-132-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-132/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02748-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 9.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. (24.4-31-5)-R-11072 ir įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) svarstyti pareiškėjo atleidimo nuo akcizų mokėjimo klausimą ir priimti dėl to sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVMI pateikė 2011 m. vasario 14 d. prašymą atleisti jį nuo priskaičiuoto akcizo mokesčio ir su juo susijusių sumų. Tačiau Vilniaus AVMI Verkių skyrius 2011 m. kovo 15 d. raštu atsisakė tenkinti jo prašymą. Pareiškėjas minėtą raštą apskundė teismui ir vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 25 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir Vilniaus AVMI įpareigota apsvarstyti jo prašymą bei priimti dėl jo sprendimą.

Pabrėžė, kad VMI 2011 m. lapkričio 25 d. atsakymu netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo akcizų mokesčio ir su juo susijusių sumų, t. y. 106 474 Lt akcizo mokesčio ir 10 647 Lt baudos (nuo prievolės sumokėti 14 779 Lt akcizo delspinigius pareiškėjas buvo atleistas 2009 m. vasario 11 d.). Pareiškėjas teigė, kad VMI neištyrė jo kelto klausimo dėl atleidimo nuo akcizo tuo atveju, kai apdorotas tabakas yra sunaikintas, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas ir kitus teisės aktus, kuriuose reglamentuojamas piliečių prašymų svarstymas.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 1116 „Dėl konfiskuotų ir valstybės naudai perduotų tabako gaminių sunaikinimo tvarkos patvirtinimo“ ir tvirtino, jog pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 31 straipsnio nuostatas toks apdorotas tabakas atleidžiamas nuo akcizų. Atsižvelgiant į tai, manė, kad turi būti atleistas nuo akcizų mokėjimo, nes sunaikinus cigaretes, jos nebegali patekti į civilinę apyvartą ir konkuruoti su kitomis tos pačios rūšies prekėmis, t. y. išnyko akcizo objektas (Akcizų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.).

Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad cigaretės buvo sunaikintos, todėl produktai nebuvo išleisti vartojimui ir žala valstybės biudžetui nepadaryta. Be to, atkreipė dėmesį į Nurodė Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyvos Nr. 92/12/EEB „Dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole“ 3 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį. Teigė, kad skundžiamas VMI raštas savo turiniu ir forma neatitinka įstatymuose numatytų reikalavimų.

Atsakovas Vilniaus AVMI su pareiškėjo skundu nesutiko.

Vilniaus AVMI paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 14 d. prašymu prašė atleisti jį nuo akcizų mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurias buvo įpareigotas sumokėti pasibaigus mokestiniam ginčui (LVAT priėmus 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2190/2011). Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2563-437-2011 įpareigojus Vilniaus AVMI išnagrinėti pareiškėjo prašymą, dėl vykdomos struktūrinės reorganizacijos Vilniaus AVMI, į pareiškėjo prašymą atsakė VMI raštu, kuriame buvo išsamiai atsakyta į visus pareiškėjo pateiktus motyvus ir nurodyta, kad jo prašymas netenkintinas.

Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju buvo remtasi Europos Tarybos 1995 m. lapkričio 27 d. direktyvos Nr. 95/59/EB „Dėl kitų nei apyvartos mokesčių, kurie turi įtakos apdoroto tabako suvartojimui“ 11 straipsniu, Akcizų įstatymo 31 straipsniu ir VMI viršininko 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. VA-155 patvirtintų Apdoroto tabako sunaikinimo prižiūrint apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir atleidimo nuo akcizų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu. Atkreipė dėmesį, kad Taisyklėse yra nustatyta galimybė atleisti nuo akcizų mokesčio juridinių asmenų legalioje apyvartoje turimą apdorotą tabaką, tačiau ji nėra taikoma fizinių asmenų neteisėtai laikomam apdorotam tabakui, o aktualios Akcizų įstatymo redakcijos 33 straipsnio nuostatos netaikomos sunaikintam apdorotam tabakui, kuris pagamintas ar laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba yra neteisėtai atgabentas ar importuotas.

Tvirtino, kad pareiškėjo situacija neatitinka Taisyklėse nurodytų privalomųjų sąlygų: pareiškėjas disponavo minėtais tabako gaminiais nelegaliai, gabento tabako sunaikinimą lėmė ne teisės akto pasikeitimas ar produkcijos trūkumai, produkcija sunaikinta ne pagal pareiškėjo prašymą tai padaryti, o prokuratūros sprendimu, kaip padarytos baudžiamosios veikos objektas. Tai, kad pareiškėjo situacijai netaikytinos atleidimo nuo akcizo nuostatos, patvirtina ir LVAT 2011 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3504/2011.

Akcentavo, jog Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo, pažeisdamas šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną. Šiuo atveju minėto įstatymo nustatyta tvarka akcizas nebuvo deklaruotas ir sumokėtas.

Įvertinus aplinkybę, kad prievolės mokėti akcizus atsiradimas pagal minėtą Akcizų įstatymo nuostatą nėra siejamas su akcizų objekto realizavimo sąlyga, ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo mokestinė prievolė nebuvo įvykdyta, t. y. nustatytais terminais nesumokėjus akcizo mokesčio, į biudžetą atitinkamu metu nepateko minėtos lėšos, laikoma, kad žala biudžetui padaryta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos. Taip pat pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2441-629/2010 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui 106 474 Lt akcizo mokesčio ir skyrė 10 647 Lt baudą.

Pažymėjo, jog LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, ši LVAT nutartis yra įsiteisėjusi ir neskundžiama, byloje nėra duomenų, kad procesas būtų atnaujintas, be to, pareiškėjas nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, galinčių turėti įtakos atleidimui nuo apskaičiuoto akcizo mokesčio ir paskirtos baudos, todėl pakartotinai nagrinėti jo prašymą atleisti nuo akcizo mokesčio ir baudos nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

VMI nurodė, kad skundžiamame rašte buvo atsakyta į visus pareiškėjo keliamus klausimus, išanalizuotos Europos Bendrijų ir Lietuvos Respublikos teisės normų nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo akcizų mokėjimo, aptarta LVAT praktika analogiškuose ginčuose ir nurodyta, jog pareiškėjo prašymas atleisti nuo akcizų yra nepagrįstas, todėl VAĮ pažeistas nebuvo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-11072 dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo 10 647 Lt akcizų baudos mokėjimo, ir įpareigojo VMI priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo 10 647 Lt akcizo baudos, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2190/2011 konstatuota, jog prievolė mokėti akcizą pareiškėjui nustatyta teisingai, mokestinis ginčas yra pasibaigęs. Pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 19 d. baudžiamajame įsakyme (baudžiamoji byla Nr. I-201/2008) nurodyta, jog cigaretės Vilniaus apygardos prokuratūros 2008 m. birželio 10 d. nutarimu sunaikintos. Pareiškėjas 2011 m. vasario 24 d. pateikė prašymą Vilniaus AVMI atleisti jį nuo 106 474 Lt akcizų mokesčio, 14 779 Lt akcizų delspinigių ir 10 647 Lt baudos, tačiau Vilniaus AVMI 2011 m. kovo 15 d. sprendime Nr. (17.2)-46-11082 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš naujo nagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuoto akcizo ir baudos.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus AVMI apsvarstyti jo atleidimo nuo akcizų mokėjimo klausimą ir priimti dėl to sprendimą, Vilniaus AVMI 2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (17.2)-46-11082 neskundė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu šį prašymą tenkino, o LVAT 2011 m. spalio 25 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi minėtoje LVAT 2011 m. spalio 25 d. nutartyje pateiktu ginčui taikytinų teisės normų aiškinimu ir atmetė pareiškėjo atstovo teiginius dėl Taisyklių ir VMI viršininko 2006 m. sausio 6 d.

įsakymu Nr. VA-2 patvirtinto Panaudoto apdoroto tabako atleidimo nuo akcizų tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), t. y. tuo metu galiojusio Akcizų įstatymo 31 straipsnio nuostatų, taikymo šiam atvejui, kai cigaretės į Lietuvą pateko nelegaliai. Pažymėjo, jog Taisyklės ir Tvarkos aprašas negali būti taikomi sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo akcizo, dėl ko vienareikšmiškai pasisakė LVAT. Be to, LVAT nurodė, kokie teisės aktai taikytini nurodytam atvejui, t. y. teisės aktai, susiję su asmenų prašymų nagrinėjimu viešojo administravimo institucijose apskritai.

Nurodė, jog pareiškėjo prašymą išnagrinėjus iš naujo, jam buvo atsakyta VMI 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-11072, kuris vertintinas kaip administracinės procedūros sprendimas, todėl reikalavimai jam yra nustatyti VAĮ 8 straipsnyje, o prašymų nagrinėjimo tvarka nurodyta VAĮ 14 straipsnyje. Teismas vertino, kad skundžiamu raštu buvo iš esmės teisingai išspręstas klausimas dėl atleidimo nuo akcizo, nurodyti visi tą klausimą reglamentuojantys teisės aktai, kuriais savo prašymą grindė pareiškėjas, ir išaiškinta, jog pareiškėjo nurodyta tvarka netaikoma nelegaliai įvežtoms cigaretėms.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nesirėmė šiuo metu galiojančiu Akcizų įstatymo 33 straipsniu, kuriame jau yra nustatyta, jog atleidimo nuo akcizo nuostatos netaikomos sunaikintam apdorotam tabakui, kuris pagamintas ar laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba yra neteisėtai atgabentas ar importuotas, o tik remdamasis šiuo straipsniu aiškino, kad ir anksčiau Akcizų įstatymo nuostatos neleido atleisti nuo akcizo mokesčio, jeigu tabakas atgabentas ir laikomas nelegaliai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad skundžiamame atsakyme pareiškėjui nurodyta, kaip ir kur reikia kreiptis dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, nurodytas teisės aktas, kuris nustato tokių prašymų nagrinėjimo tvarką.

Be to, pareiškėjui teisingai nurodyta, kad jis dar gali pasinaudoti šia tvarka, išvardintos sąlygos, kada galima taikyti nurodytas nuostatas, t. y. iš atsakymo aišku, kokius dokumentus būtina pateikti teikiant tokio pobūdžio prašymą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šios skundžiamo rašto dalys yra teisėtos ir pagrįstos bei pagal formą raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Kita vertus, pabrėžė, kad skundžiamu atsakymu į pareiškėjo prašymą buvo išspręstas ir atleidimo nuo baudos klausimas. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra MAĮ 141 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti nuo baudos.

Tačiau teismas sprendė, kad mokesčių administratorius turėjo vadovautis LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 suformuota teismų praktika, jog mokesčių teisėje turi būti taikomas non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principas, o mokestinė bauda, vertinant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos vystymąsi, gali prilygti kriminalinei bausmei. Teismas nustatė, kad baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamą veiką, susijusią su tabako gaminių kontrabanda, t. y. už tą pačią veiką, dėl kurios buvo atliktas mokestinis patikrinimas ir apskaičiuotas akcizo mokestis, šio mokesčio bauda bei delspinigiai, pareiškėjui buvo skirta 3 120 Lt dydžio bauda (kriminalinė bausmė), todėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus (akcizų mokesčio bauda) prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija, vertinant šią teisinę situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įvertinęs tai, kad tiek Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 19 d. baudžiamuoju įsakymu, tiek Vilniaus AVMI sprendimu EŽTK nuostatų prasme už tais pačiais veiksmais padarytą pažeidimą buvo nubaustas tas pats fizinis asmuo – pareiškėjas R. J., teismas padarė išvadą, jog tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą, todėl pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo baudos turi būti tenkinamas, kadangi baudai likus galioti, tai reikštų EŽTK 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Teismas taip pat nurodė, kad pagal VMI 2004 m. liepos 26 d.

įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 11.3 punktą, prašymas atleisti nuo baudos turi būti paduodamas vietos mokesčių administratoriui, pareiškėjas tokį prašymą ir padavė Vilniaus AVMI, tačiau prašymą išsprendė VMI. Teismas pabrėžė, kad iš esmės tai nėra pažeidimas, kadangi VMI gali spręsti atleidimo nuo mokesčio baudos prašymą, todėl atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju VMI ir turi būti įpareigota iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo akcizo baudos.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą, panaikinant VMI 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. (24.4-31-5)-R-11072 ir įpareigojant Vilniaus AVMI svarstyti pareiškėjo atleidimo nuo akcizų mokėjimo klausimą bei priimti dėl to sprendimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovai VMI bei Vilniaus AVMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-11072, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo akcizo mokesčio ir su juo susijusių sumų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino minėto VMI 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-11072 dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo 10 647 Lt akcizų baudos mokėjimo, ir įpareigojo VMI priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo 10 647 Lt akcizo baudos, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo netenkintas jo prašymas dalyje dėl atleidimo nuo akcizo mokesčio, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog nagrinėjamu atveju neteisėtai gabentos cigaretės buvo sunaikintos ir nebegali patekti į civilinę apyvartą bei konkuruoti su kitomis tos pačios rūšies prekėmis, t. y. išnyko akcizo objektas ir žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta, todėl jis turi būti atleistas nuo akcizų mokėjimo.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti į biudžetą akcizo mokestis bei su juo susijusios sumos, ir jis skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas jo prašymas dėl atleidimo nuo akcizo mokesčio, o kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, vadovaudamasis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, apeliacinės instancijos teismas nevertins pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisakys tik dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo akcizo mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas VMI 2011 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. (24.4-31-5)-R-11072 dalyje dėl pareiškėjo atleidimo nuo akcizo mokesčio yra teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 pabrėžė, jog Akcizų įstatymo 31 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2010 m. balandžio 20 d.) pagrindu priimtų Taisyklių 5 punktas nustato, kad nuo apmokestinimo akcizais gali būti atleidžiamas toks sunaikintas apdorotas tabakas, kurį po naujo Lietuvos Respublikos teisės akto, reglamentuojančio apdoroto tabako licencijavimo, gamybos, prekybos, gabenimo ar vartojimo klausimus įsigaliojimo draudžiama laikyti, gabenti ar parduoti arba kuris dėl kitų priežasčių (pasibaigęs galiojimo terminas, bloga kokybė, pasibaigęs kokybės sertifikato galiojimas ir pan.) yra išimtas iš apyvartos.

Norėdamas pasinaudoti atleidimu nuo akcizų, ūkio subjektas turi išimti iš apyvartos visus sunaikintinus tabako gaminius ir pateikti apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą sunaikinti apdorotą tabaką, prižiūrint AVMI atstovui (Taisyklių 7 p.). Be to, pats ūkio subjektas turi organizuoti tabako sunaikinimą (Taisyklių 11 p.). Pagal nurodytas Taisykles nuo akcizų gali būti atleidžiamas toks apdorotas tabakas, kuris Bendrijos teritorijoje yra patekęs į teisėtą apyvartą (t. y. apdorotas tabakas, kuris buvo patekęs į teisėtą apvartą, tačiau dėl tam tikrų Taisyklėse apibrėžtų priežasčių privalo būti išimtas iš apyvartos).

Neteisėtai laikomų (gabenamų) tabako gaminių sunaikinimas dėl jų konfiskavimo nepatenka į šią Taisyklių sureglamentuotą atleidimo nuo akcizų situaciją (žr., pvz., LVAT 2008 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008 ir kt.). Apdoroto tabako sunaikinimo, prižiūrint kompetentingai institucijai, faktas pats savaime nereiškia, kad yra pagrindas taikyti Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl atleidimo nuo akcizų (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1502/2008 ir kt.).

LVAT savo nutartyse (sprendimuose) yra ne kartą nurodęs, jog banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2010 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-916/2010 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino minėtų teisės aktų nuostatas bei padarė pagrįstą išvadą, kad nurodytos nuostatos dėl atleidimo nuo akcizų šioje byloje netaikytinos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad nagrinėjamu atveju, sunaikinus neteisėtai gabentas cigaretes, nebuvo padaryta žala biudžetui (MAĮ 141 str. 1 d. 3 p.), teisėjų kolegija pabrėžia, jog ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudos ar delspinigių, tačiau neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo nuo akcizo mokesčio sumokėjimo.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Taip pat pabrėžtina, jog iš byloje esančio 2012 m. liepos 10 d. mokėjimo nurodymo Nr. 418102 matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo R. J. atstovas advokatas A. M. už apeliacinį skundą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (t. II, b. l. 5). Tačiau, vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 2 dalimi, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis (50 Lt) grąžintina jį sumokėjusiam asmeniui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjo R. J. atstovui advokatui A. M. 2012 m. liepos 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 418102 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos permokėtą žyminio mokesčio dalį – 50 (penkiasdešimt) Lt.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė