2017-11-08 Nr. AB-20774-3-64-3-01588-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2547-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01588-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 17 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2015 m. kovo mėn., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: kamerose nepakako ploto, jos neatitiko higienos normų reikalavimų, sanitariniame mazge vietoje unitazo buvo skylė grindyse, jame nebuvo veidrodžio ir atskiros oro šalinimo sistemos, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius, nes jis neturėjo pinigų susimokėti už šias paslaugas. Prie sporto salės nebuvo įrengti persirengimo kambarys, dušas ir tualetas, todėl pasportavęs pareiškėjas į kamerą grįždavo suprakaitavęs, šlapiais rūbais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,79 kv. m iki 19,8 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau kameroje laikomų asmenų skaičius per parą kito, asmens buvimas kameroje nebuvo nepertraukiamas. Kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų neatliko. Atsakovas pabrėžė, kad, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatos, nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtos pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.) 21 dieną buvo laikytas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

7. Teismas pastebėjo, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Rašte Šiaulių visuomenės sveikatos centrui Šiaulių TI nurodė, jog Šiaulių TI neatitiko higienos normų reikalavimų ir šiuos trūkumus šalino, atsižvelgdamas į ribotus išteklius. Šias aplinkybes patvirtino ir pažyma „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, kad dėl Šiaulių TI pastato ypatumų nebuvo galimybės užtikrinti natūralią apšvietą, santykinį oro drėgnumą, oro temperatūros atitikimą higienos normos reikalavimams. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas sąlygomis, neatitikusiomis higienos normų reikalavimų.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tualetu, privatumą. Be to, kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nusiskundimas, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, pripažintas pagrįstu.

9. Dėl patalpų prie sporto salės įrengimo teismas pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 30.6 punkte įtvirtinta, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad ginčo laikotarpiu sportuojant sporto salėje ar pasportavus jam nebuvo sudaryta galimybė persirengti, nusiprausti bei pasinaudoti tualetu. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, todėl šie skundo teiginiai buvo pagrįsti.

10. Dėl galimybės išsiplauti ir džiovinti asmeninius rūbus teismas atkreipė dėmesį į Higienos normos HN 76:2010 64 punktą, numatantį, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 3 punkte numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Taip pat numatyta galimybė suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbti viršutinius rūbus, jei jie neturi lėšų. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI būtų atsisakęs priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, o pareiškėjas – kreipęsis į administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, teikęs skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis viršutinius ar apatinius rūbus. Iš nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščių matyti, kad pareiškėjo sąskaitoje laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 608,24 Lt (176,16 Eur), nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d. – 161,40 Eur. Taigi, šie pareiškėjo nusiskundimai buvo nepagrįsti.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo sveikatos istoriją, nepripažino, jog būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui pablogėjo sveikata. Tačiau konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė. Be to, pareiškėjas Šiaulių TI turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tekęs kameros plotas nuolat kito. Pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti priteista 200 Eur.

III. 12. Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėjo vertinimu, teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti buvo per maža. Be to, pareiškėjas perpildytose kamerose buvo laikytas visą laiką – 150 dienų, o atsakovo pateikta informacija apie dienų skaičių ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių buvo klaidinga.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo patirtų neigiamų išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp konstatuotų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.) pareiškėjas 21 dieną buvo laikytas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. liepos 5 d. pažyma „Dėl J. M.“, b. l. 27-33), patikslina, kad pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 15 parų, kadangi kai kurias dienas tinkamas plotas jam nebūdavo užtikrinamas tik pusę paros. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apeliacinio skundo argumentus apie atsakovo pateiktus klaidingus duomenis, bei nenurodė net apytikslių duomenų apie jam tekusį gyvenamąjį plotą, kurie, jo nuomone, galėtų būti teisingi, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais duomenimis. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo teises (iš tualeto sklido dvokas). Akcentuotina, jog Higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose bei jame įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šie reikalavimai nagrinėjamu atveju Šiaulių TI nėra taikytini. Taigi, pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmetamos.

21. Tačiau Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. liepos 11 d. pažyma „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 34-35) patvirtino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog sanitariniuose mazguose unitazai neįrengti, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje toks sanitarinio mazgo įrengimas pripažįstamas neatitinkančiu Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017). Atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad visų kamerų, kuriose jis laikytas, sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, todėl, atsižvelgiant į būtent atsakovui tenkančią pareigą įrodyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, duomenų dėl šios aplinkybės nepateikimas vertinamas pareiškėjo naudai.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl laikymo Šiaulių TI, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

23. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (tolia – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 15 parų teko nuo 2,79 kv. m iki 3,3 kv. m ploto (2 iš jų – mažiau nei 3 kv. m, net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), ilgiausias nepertraukiamas pažeidimo laikotarpis truko 3,5 paros, pažeidimų metu pareiškėjas laikytas su 5-7 asmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl sunkesnių pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kameros ir jose esantys sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

26. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, privatumo naudojantis tualetu, kameroms ir jose esantiems sanitariniams mazgams neatitinkant higienos normų reikalavimų, neįrengus atitinkamų patalpų prie sporto salės. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

27. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs baimę ir nevisavertiškumo jausmą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus ir kitus nepatogumus. Pareiškėjas nedetalizavo, kuo ir kur pasireiškė jo fizinis skausmas, nenurodė dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusių sveikatos sutrikimų ar jos pablogėjimo. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

28. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 17 100 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 200 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius