2013-07-17 Nr. AB-3625-3-62-3-00565-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-695/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00565-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „City service“, uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto valda“, uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno būstas“, uždarajai akcinei bendrovei „Žaibas“, uždarajai akcinei bendrovei „Kauno komunalinis ir butų ūkis“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje pareiškimu (b. l. 4−11) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti kaip neteisėtą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. A-1497 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“ galiojimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Taip pat pateiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę − laikiną Įsakymo galiojimo sustabdymą.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nurodė, jog atsakovo priimto Įsakymo vykdymas ir sandorių pasirašymas pareiškėjo 2013 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 14-5 buvo sustabdytas. Šiuo potvarkiu pareiškėjas siekė užkirsti kelią Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui sudaryti bet kokius sandorius, susijusius su pasibaigusių terminuotų sutarčių su suinteresuotais asmenims dėl daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimo. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų sudaryta galimybė neteisėtiems ir viešąjį interesą pažeidžiantiems sandoriams sudaryti, o teismui patenkinus pareiškėjo prašymą panaikinti ginčo Įsakymą teisinė padėtis nebūtų atkurta, nes pasekmės, kurių siekiama išvengti, jau būtų kilusios ir tektų ginčyti sudarytus sandorius.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. nutartimi (b. l. 52−53) pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkino ir laikinai, iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo, sustabdė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. A-1497 galiojimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Įsakymą, kuriuo atsakovas laiko galiojančiu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“ 1 punktą nuo minėto Įsakymo priėmimo dienos. 2012 m. gruodžio 31 d.

įsakymo Nr. A-4866 1 punktu buvo nustatyta, kad paskirti Kauno miesto daugiabučių namų bendrijos naudojimo objektų administratoriai turi teisę vykdyti administravimo veiklą iki teisės aktų nustatyta tvarka bus pasirinkti ar paskirti nauji administratoriai, bet ne ilgiau kaip iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pagal teismų sistemos „Liteko“ duomenis teismas nustatė, jog 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. A-4866 pagal to paties pareiškėjo pareiškimą yra ginčijamas kitoje Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. I-1174-428/13 (skundas priimtas 2013 m. gegužės 30 d.).

Taigi, kaip matyti, atsakovas Kauno savivaldybės administracija esant ginčui dėl 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A-4866 teisėtumo, šioje byloje ginčijamu Įsakymu nutarė laikyti jį galiojančiu. Iš prašymo turinio teismas sprendė, jog kreipdamasis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas siekia išvengti neteisėtų ir viešąjį interesą pažeidžiančių sandorių sudarymo. Prašymas motyvuotas. Jame išdėstytos aplinkybės dėl galimų neigiamų padarinių atsiradimo nepritaikius reikalavimo priemonių užtikrinimo yra nepaneigtos kitais įrodymais.

Teismas sutiko, jog esant tokiai situacijai, kai atsakovas administraciniais veiksmais, ginčijamais šioje byloje, siekia įtvirtinti kitoje byloje ginčijamą administracinį aktą, suteikiantį teisę anksčiau paskirtiems daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriams iki 2017 m. gruodžio 31 d. vykdyti administravimo veiklą, galimai priėmus teismui palankų pareiškėjui sprendimą, buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas ir teismo sprendimo vykdymas pareiškimo tenkinimo atveju pasunkėtų. Teismas vertino, kad Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą gindamas ne savo teises, bet veikdamas procese kaip šalis ex officio, kurios materialinėms teisėms ir pareigoms teismo sprendimas nedaro tiesioginės įtakos, tačiau šis subjektas turi teisę kreiptis į teismą todėl, kad tokius įgaliojimus jam suteikia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (toliau – ir SAPĮ).

Dėl to Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą ir veikti byloje pagal SAPĮ jam suteiktus įgaliojimus, t. y. turi veikti šiame įstatyme nustatytais būdais. Todėl teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, vadovaujasi ne tik ABTĮ 71 straipsnio nuostatomis, bet ir specialaus teisės akto, šiuo atveju − SAPĮ nuostatomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad siekiant išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su priimto, galimai palankaus pareiškėjui, sprendimo vėlesniu vykdymu, yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo, sustabdyti Įsakymo galiojimą.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą (b. l. 55−60), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį.

Atskirajame skunde pateikė šiuos argumentus:

1) teismas, skundžiama nutartimi pritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei priėmė nepagrįstą teismo nutartį, pažeidžiančią proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus bei viešąjį interesą.

2) Pareiškėjas aiškiai nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą ir ypatingą svarbą (naujų (pareiškime nenurodytų) aplinkybių, teismas taip pat nenustatė), pareiškėjas nors ir nurodė, jog nesustabdžius Įsakymo galiojimo galimai būtų sudaromi neteisėti sandoriai, tačiau nenurodyta, kokie konkrečiai pažeidžiantys teisės aktus sandoriai galėtų būti sudaromi, kieno teises ir teisėtus interesus jie pažeistų. Todėl argumentas, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsakovas sudarinės neteisėtus sandorius, nepagrįstas.

3) Teismas neanalizavo, ar reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso principus, nors privalėjo tai daryti. Pabrėžia, kad Įsakymas liečia ne tik pareiškėjo ir atsakovo, bet ir visų įmonių, kurios vykdo Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimą bei daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų, interesus. Šiuo aspketu pažymi, kad atsakovas neketina priimti papildomų administracinių aktų ar sudaryti sandorių, sekančių iš ginčijamo Įsakymo, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonė labai apriboja daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratorius bei administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkus, kurių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai bus pažeidžiami ir jie turės teisę kreiptis su reikalavimais dėl žalos išieškojimo.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas gali padaryti didelę žalą visoms aukščiau nurodytoms institucijoms, įmonėms bei niekuo dėtiems Kauno miesto gyventojams. Tuo tarpu reikalavimo užtikrinimo priemonės nepritaikius, jokia reali žala ar padariniai, kurių nebūtų galima pašalinti ar dėl kurių nebūtų galima vykdyti teismo sprendimą, neatsiras. Dėl teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla reali grėsmė, kad Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektai apskritai gali būti neadministruojami, ar bendrojo naudojimo objektų administratoriai netinkamai vykdys savo pareigas ir iškils grėsmė daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojams ar jų bendrosios nuosavybės teise valdomam turtui, o daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratoriai, taip pat ir administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkai, gali pareikšti reikalavimus Kauno miesto savivaldybei dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų pažeidimo bei patirtos žalos išieškojimo.

Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratoriai, vadovaudamiesi savo veikloje galiojančiais teisės aktais, toliau tinkamai vykdytų pareigą administruoti Kauno miesto daugiabučius gyvenamuosius namus, o atsakovas Kauno miesto savivaldybė tinkamai atliktų jai teisės aktais (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkte pavestas bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūros ir kontrolės) funkcijas ir, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nesudarinėtų jokių papildomų neteisėtų sandorių su daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratoriais.

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas ne tik kad neužtikrina tinkamo besibylinėjančių šalių interesų pusiausvyros ir jų apsaugos, bet ir sukelia daugiau neigiamų pasekmių, negu jų būtų netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Taigi, tiek pagal įstatymą, tiek pagal nuoseklią teismų praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas ar netaikymas konkrečioje byloje visų pirma priklauso nuo to, ar jos nepritaikius pasunkėtų ar pasidarytų negalimas pareiškėjui palankus teismo sprendimo įgyvendinimas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra pateikęs vieną reikalavimą – panaikinti Įsakymą. Tad pareiškėjui palankus teismo sprendimas būtų tuo atveju, jei Įsakymas būtų panaikintas. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės šioje byloje taikymo – laikino Įsakymo galiojimo sustabdymo − vertintina, ar jos nepritaikius pareiškėjui palankaus teismo sprendimas įgyvendinimas pasunkėtų ar taptų negalimu.

Skundžiamu Įsakymu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius laikė galiojančiu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“ (toliau – ir 2012 m. gruodžio 31 d. Įsakymas) 1 punktą nuo minėto įsakymo priėmimo dienos.

2012 m. gruodžio 31 d. Įsakymo 1 punktu nustatyta, kad paskirti Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriai turi teisę vykdyti administravimo veiklą, iki teisės aktų nustatyta tvarka bus pasirinkti nauji administratoriai, bet ne ilgiau kaip iki 2017 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad jos netaikius būtų sudaryta galimybė neteisėtiems ir viešąjį interesą pažeidžiantiems sandoriams sudaryti, o teismui patenkinus pareiškėjo prašymą panaikinti ginčo Įsakymą teisinė padėtis nebūtų atkurta, nes pasekmės, kurių siekiama išvengti, jau būtų kilusios ir tektų ginčyti sudarytus sandorius. Tačiau nenurodė kokie konkrečiai sandoriai gali būti sudaromi galiojant Įsakymui, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymu, kurio teisėtumas bus tiriamas bylą nagrinėjant iš esmės, sudaroma tokia situacija, kuri, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra ne sąlyga (galimybė) sudaryti naujus sandorius, o kaip tik jų nesudaryti ir iki Įsakyme nurodytos datos, nepasirinkus ir nepaskyrus naujų daugiabučių namų administratorių, laikyti galiojančiomis anksčiau sudarytas sutartis, apie kurių neteisėtumą ar ginčijimą byloje duomenų nėra. Atsižvelgiant į tai, teismui priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir Įsakymą panaikinus, tokio spendimo įgyvendinimas nebūtų apsunkintas ar juo labiau nepasidarytų negalimu.

Be to, net ir tuo atveju, jei Įsakymo pagrindu būtų sudaryti nauji sandoriai, jų sudarymo faktas, niekaip neapsunkintų teismo sprendimo, kuriuo būtų tenkinamas pareiškėjo reikalavimas, įgyvendinimo. Pareiškėjo argumentas, kad tokiu atveju reikėtų ginčyti naujų sandorių sudarymą atmestinas, kaip nepagrįstas, nes, kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008).

Taip pat pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodo, kad atsakovo Įsakymas, kuriame kad esami administratoriai savo veiklą gali vykdyti iki 2017 m. gruodžio 31 d. (jei teisės aktų nustatyta tvarka nebus pasirinkti ir paskirti nauji administratoriai), prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 5 straipsnio 2 daliai (įsigaliojusiai nuo 2013 m. sausio 1 d.), kuri numato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo neterminuotam laikui paskirti bendrojo naudojimo objektų administratoriai savo veiklą vykdo iki 2014 m. liepos 1 d.; iki 2014 m. liepos 1 d. turi būti paskirti šio įstatymo nustatyta tvarka ir šio įstatymo reikalavimus atitinkantys bendrojo naudojimo objektų administratoriai, darytina išvada, jog administratoriai, kurie jau yra paskirti, iki 2014 m. liepos 1 d. teisėtai vykdo savo veiklą. Tad iki to laiko reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų netikslingas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso statikoje (ABTĮ 71 str. 1 d.)

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatęs, kad teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl 2012 m. gruodžio 31 d. Įsakymo panaikinimo, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai atsakovas administraciniais veiksmais, ginčijamais šioje byloje, siekia įtvirtinti kitoje byloje ginčijamą administracinį aktą, suteikiantį teisę anksčiau paskirtiems daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriams iki 2017 m. gruodžio 31 d. vykdyti administravimo veiklą, galimai priėmus teismui palankų pareiškėjui sprendimą, buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas ir teismo sprendimo vykdymas pareiškimo tenkinimo atveju pasunkėtų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad šioje byloje ginčijamas Įsakymas, kuriuo galiojančiu laikomas kitoje byloje ginčijamo viso įsakymo vienas punktas, nedaro įtakos šioje byloje galimai būsiančio palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įgyvendinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje byloje nebuvo, todėl atskirasis skundas tenkintinas ir skundžiama nutartis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, naikintina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius