2017-02-20 Nr. AB-4272-3-61-3-03320-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-563-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03320-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 53 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomas nuo 2012 m. liepos 22 d. Visose kamerose suimtojo (nuteistojo) gyvenimo sąlygos ir higienos normos buvo antisanitarinės, patalpos avarinės būklės. Į laisvės atėmimo įstaigos administraciją pareiškėjas kreipėsi ne kartą, tačiau nepasiekta jokio rezultato. Kamerų plotas yra nuo 7,31 kv. m iki 8,2 kv. m. Kalinimo patalpose buvo nuolat laikoma po keturis asmenis. Kamerose nebuvo pakankamai spintų, o stalas buvo tik vienas, prie kurio atsisėsti galėjo tik du asmenys. Per visą laiką Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė daug patyčių, daug žeminamo elgesio iš Lukiškių TI-K dirbančių pareigūnų, kurie nemokėjo kalbėti nei angliškai, nei kita jam suprantama kalba, o jeigu ir mokėjo, tai su juo nekalbėjo. Kalbėdami jam suprantama kalba, pareigūnai vartojo labai daug necenzūrinių žodžių ir įžeidžiančių frazių. Pareiškėjas pažymėjo, kad labai pablogėjo jo sveikata – suprastėjo regėjimas, prasidėjo problemos su prostata, nusilpo imunitetas, dėl to nuolat sirgo gripu, peršalimo ligomis. Taip pat atsinaujino sena kairės rankos trauma, kurioje yra plastiko implantas. Kalint kamerose, kuriose šalta, šią ranką pradėdavo skaudėti ir tirpti naktimis, ko sekoje sutrikdavo širdies darbas. Lukiškių TI-K medicinos personalas kartais nereaguodavo į jo prašymus dėl sveikatos sutrikimų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo pilna tarakonų, tualetas buvo kameros gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas sienele ne aukštesne nei l,35 m. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai menkai patekdavo į patalpas ir jų visai neapšviesdavo. Kamerų langai buvo nevalomi, dėl esamų grotų pats išvalyti langų pareiškėjas neturėjo galimybės. Kamerose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas, tačiau šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Pareiškėjas pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Ventiliacija kameroje neveikė, todėl tvyrojo drėgmė. Čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Suimtieji buvo priversti kvėpuoti ne grynu oru, o medžio drožlių dulkėmis, nes už kameros lango buvo apdirbimo cechas, kuriame gaminami įvairūs medžio gaminiai. Medžio apdirbimo cecho veikla neigiamai veikė suimtųjų sveikatą, nes kai ceche būdavo įjungtos staklės, kamerose pro langus girdėdavosi labai didelis triukšmas, todėl nebuvo galimybės susikalbėti, klausytis radijo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad maistas nebuvo tinkamos kokybės, buvo neskanus, o jo energinė vertė – nuo 1 300 iki 1 500 kcal., todėl nebuvo pakankamai užtikrinamas maisto kiekis ir tinkama kokybė. Kainos Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo daug didesnės negu parduotuvėse laisvėje, o produktų kokybė buvo pati prasčiausia. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija, o konkrečiai buhalterija, klastojo jo asmeninės sąskaitos nuorašus-išrašus dėl turimų pinigų. Pareiškėjui taip pat buvo apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai ir skambučiai su jo šeimos nariais. Vilniaus apygardos teismas buvo suteikęs pareiškėjui daugkartinius leidimus skambinti savo giminaičiams, t. y. pagal įstatymą galėjo skambinti kiekvieną dieną po 15 min (pokalbio laiko), bet Lukiškių TI-K administracija ne visada suteikė tokią galimybę, nuolat trumpino pokalbio laiką. Per atliekamas kratas pareigūnai nesaugojo jo asmeninių daiktų (sugadino televizorių, kurio vertė 600 Lt, suplėšė nuotraukų albumus). Per kratas dingo jo asmeniniai daiktai (cigaretės, taksofono kortelės). Pareigūnai jau ne kartą nesurašinėjo daiktų paėmimo protokolo, todėl pareiškėjas jau yra praradęs daug daiktų (pagalvę „Dormeo“, elektronines laikmenas, televizijos anteną, vandens kaitintuvą). Pareigūnai neleido kitiems asmenims perduoti pareiškėjui vaistų, kurių reikėjo širdies ir nervų sutrikimams gydyti, taip pat kraujospūdžio matavimo aparato.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) yra suteikiamas kamerose laikomiems asmenims. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su paslaugų teikėjais, kurie atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos atidarius langus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų rasistinio elgesio jo atžvilgiu atvejų. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai, jis tinkamos kokybės. Prekių kainos laisvės atėmimo įstaigos parduotuvėje nustatomos pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2015 m. birželio 16 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 059 paras, iš kurių 881 parą pareiškėjas buvo kalimas mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir tai, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė sanitariniu mazgu naudotis atskiroje patalpoje, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktą. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1131 patvirtina, jog kameroje Nr. 372 naktinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-947 nustatyta, kad kameros Nr. 175 dirbtinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimų, o 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2189 nustatyta, kad kameros Nr. 124 dirbtinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Tačiau, įvertinęs bylos aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė savo argumentus patvirtinančių duomenų, kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjui, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti.

Atsižvelgęs į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, į tai, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti prašomą sumą pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimas privalo būti pagrįstas tiksliai nustatytais faktais, o ne apytiksliais skaičiavimais, todėl teismo išvada, kad 178 paras pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, nėra pagrįsta. Teismas taip pat priėjo nepagrįstą išvadą, kad byloje pateiktos Lukiškių TI-K sutartys su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“ ir UAB „Dezinfa“ paneigia pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl tarakonų veisimosi kamerose. Sutarčių sudarymas pats savaime nereiškia, kad sutartys yra vykdomos. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jo teisės ir laisvės yra suvaržytos, todėl jo galimybės rinkti įrodymus yra apribotos. Todėl renkant įrodymus, t. y. nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes, teismas privalėjo savo iniciatyva pareikalauti įrodymų iš Lukiškių TI-K, pavyzdžiui, dėl maisto kokybės, jo kainos įkalinimo vietos parduotuvėje ir pan., t. y. būti aktyviu. Pareiškėjas atsiradusius neigiamus padarinius (pavyzdžiui, regos pablogėjimą) gali įrodyti tik specialių žinių pagalba, t. y. skiriant atitinkamą tyrimą. Akivaizdu, kad pareiškėjas, neturėdamas žinių dėl savo teisių įgyvendinimo, tokių prašymų nepateikė. Tačiau teismas, įvertindamas, kad byla turi viešąjį interesą, nes yra sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo, privalėjo būti aktyvus ir imtis priemonių, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės būtų ištirtos (pavyzdžiui, skiriant tyrimą, ar pareiškėjo rega pablogėjo, jeigu pablogėjo, tai dėl kokių veiksnių ir pan.). Pareiškėjas paaiškina, kad teisės aktuose nėra nustatytas privalomas pažeistų teisių gynimo būdas pirmiausia kreipiantis į įstaigos administraciją. Todėl nepasinaudojimas šia teise neatima galimybės kreiptis į teismą ir tai negali būti vertinama kaip privalomas įrodymas, galintis patvirtinti skunde nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės, kainų parduotuvėse ir kt.

Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimo išvados yra nenuoseklios ir prieštaringos. Pavyzdžiui, teismo sprendimo 5 lape yra nurodoma, kad kai kuriose kamerose yra nustatytas šviesos kiekio trūkumas. Tačiau sprendimo 7 lape teismas jau teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo trūkumo yra nepagrįsti. Teismo sprendimo turinys yra gana painus, kadangi iš jo aiškiai ir nedviprasmiškai galima suprasti tik tai, jog pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose trūko ploto, padarė žalą. Galima suvokti, kad ir tualeto įrengimą kameroje teismas laiko pareiškėjo teisių pažeidimu, tačiau ar tai vertinama kaip neturtinė žala, ar ne, negalima suprasti. Jeigu šią aplinkybę teismas pripažino padarius pareiškėjui neturtinę žalą, tai buvo būtina įvertinti ir žalos dydį. Pareiškėjo manymu, nors jam priteista 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau, net remiantis teismo nustatytomis aplinkybėmis, šis žalos dydis negali būti teisingas, protingas ir sąžiningas, kadangi nėra proporcingas pareiškėjo padarytai neturtinei žalai ir tik minimaliai gali kompensuoti pareiškėjo patirtus išgyvenimus, nepatogumus.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas savo skundą motyvuoja ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pagrindo jį naikinti nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad teismas, vertindamas visas bylos aplinkybes, jas ištyrė visapusiškai, detaliai išnagrinėjo byloje pateiktą dokumentinę medžiagą ir priėmė objektyvų bei teisingą sprendimą. Pareiškėjas pateikė tik abstrakčius teiginius bei bendro pobūdžio pareiškimus dėl nežmoniškų ir žiaurių sąlygų, jį netinkamai laikant Lukiškių TI-K. Apeliaciniame skunde nėra pateikta pagrindo teismo sprendimui naikinti, t. y. pareiškėjas nenurodė jokių bylos aplinkybių, kuriomis pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas G. M. neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2015 m. birželio 17d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 881 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau ploto nei nustatyta minimali kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, taip pat kad apšvietimas bei sanitarinio mazgo kamerose įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat su pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo matyti, kad reikalavimą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei higienos normų reikalavimų: sanitarinių mazgų netinkamu įrengimu, netinkamu natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu, antisanitarinėmis sąlygomis kamerose dėl tarakonų, drėgmė, ventiliacijos, gryno oro trūkumu. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog maitinimas buvo nepakankamas, Lukiškių TI-K parduotuvėje kainos buvo daug didesnės negu parduotuvėse laisvėje, o produktų kokybė buvo pati prasčiausia. Pasak pareiškėjo, jo pasimatymai su artimaisiais ir skambučiai buvo nepagrįstai apriboti, kratų metu buvo sugadinami asmeniniai pareiškėjo daiktai.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė dėl Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu ir sanitarinių mazgų įrengimu, taip pat dėl Lukiškių TI-K nustatytų prekių kainų pagrįstumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir pasisakė tik dėl dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvusias apšvietimo sąlygas. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų higienos normų reikalavimų užtikrinimu, pasimatymų ir skambučių ribojimu, kratų metu sugadintu pareiškėjo turtu, teismas apskritai nepasisakė ir jų nevertino. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo teismas atmetė remdamasis vien tik atsakovo argumentu, jog Lukiškių TI-K vadovaujamasi teisės aktų reikalavimų nuostatomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl šalčio, drėgmės, apšvietimo kamerose remdamasis vien tuo, jog jie yra abstraktūs. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į pareiškėjui kylančius sunkumus pateikiant tam tikrus įrodymus dėl jo padėties ir statuso, kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodomais atsakovo galimais neteisėtais veiksmais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl Lukiškių TI-K galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė