2019-03-06 Nr. AB-5909-3-62-3-01966-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1098-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01966-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 19 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–6).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Alytaus PN nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 5 d. buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis (trūko gyvenamųjų patalpų ploto, buvo maži pasivaikščiojimo kiemeliai). Pareiškėjas pažymėjo, kad yra neįgalus, todėl jam negalima būti saulėje, šaltyje ir drėgmėje. Pasak pareiškėjo, jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuteistieji iki 23 val. triukšmaudavo, todėl pareiškėjas negalėdavo miegoti nuo 22 val. Pareiškėjo nuomone, jo kalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nes buvo nežmoniškos, kankinančios ir žeminančios orumą.

3. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nagrinėjamu atveju 3 metų senaties terminas nėra suėjęs (b. l. 38–39). Pareiškėjas pažymėjo, kad jis serga sunkia, nepagydoma liga, todėl jo negalima lyginti su sveikais nuteistaisiais. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jam priklauso 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Toks plotas, pasak pareiškėjo, jam nebuvo užtikrintas ir jis buvo priverstas 16 val. per parą (atėmus 8 val. kai pareiškėjas dirbdavo) būti patalpoje, kurioje jam trūko ploto judėti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 12–17).

5. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas periodiškai nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 5 d. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjo skundas už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 7 d. atmestinas, nes paduotas praleidus 3 metų senaties terminą. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. ir nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. spalio 5 d. buvo paskirtas į 6 būrio 28,16 kv. m ploto 3 miegamąjį (bendrabučio tipo), kuriame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos. Alytaus PN nurodė, kad 6 būryje nuteistieji visą dieną dirba ir į miegamąjį grįžta tik pernakvoti. Be to, nuteistieji gali nevaržomai judėti ir sportuoti 765 kv. m kieme. Alytaus PN taip pat nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnyboje ginčo laikotarpiu lankėsi dėl narkotikų vartojimo, lėtinio prostatito, lėtinio sinusito, kojų ir nagų grybelio. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnymo) iš valstybės.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 46–49).

7. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2015 m. liepos 28 d. buvo paskirtas į 16 būrio 44,41 kv. m ploto 3 miegamąjį, kuriame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad vienam asmeniui teko 3,7 kv. m. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. ir nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. spalio 5 d. buvo paskirtas į 6 būrio 28,16 kv. m ploto miegamąjį, kuriame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos. Teismas konstatavo, kad vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto. Teismas darė išvadą, kad Alytaus PN nepažeidė Taisyklių 111.1 punkto reikalavimų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, konstatuodamas, kad teisės aktuose nėra reglamentuoti kiemelių dydžiai.

9. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nenumato tikslaus laiko, kada nuteistieji turi eiti miegoti ir keltis, tai nustatoma dienotvarkėje, kurią tvirtina pataisos įstaigos direktorius savo įsakymu. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui dėl jo ligos turėjo būti suteiktos ypatingos sąlygos. Teismas konstatavo, kad Alytaus PN neatliko teisei priešingų veiksmų, todėl nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas.

III. 10. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 52–53).

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, šis laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas pastebi, kad skunde prašė teismo taikyti europinį 4 kv. m ploto standartą, o teismas, neaišku kokiu įstatymu remdamasis, taikė net ne Lietuvos 3,6 kv. m standartą, o dar mažesnį, t. y. 3,1 kv. m standartą. Pasak pareiškėjo, jis visiškai neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, neatėmė baldų užimto ploto. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Canali byloje EŽTT priteisė 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėn. įkalinimo sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo, todėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo paaiškinti, kodėl atsisako vadovautis EŽTT praktika.

12. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad visą bausmės laiką Alytaus PN jam nebuvo suteiktas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jam priklausantis gyvenamasis plotas, t. y. 3,6 kv. m (b. l. 68). Pasak pareiškėjo, valstybė toliau kankina žmones, pažeisdama žmogaus teises.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 58–60).

14. Alytaus PN pažymi, kad nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje (tiek viduje, tiek ir lauke). Alytaus PN yra 13 socialinių užimtumo programų, todėl tik nuo nuteistojo noro priklauso, ar jis dienas leidžia tūnodamas miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga sau veikla. Alytaus PN pastebi, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, taip pat įrodyti, kad žala kilo būtent dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų laisvės atėmimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimo, atlyginimo.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

17. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs Alytaus PN neteisėtų veiksmų ar neveikimo konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laisvės atėmimo sąlygas nebuvo pažeista, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą iš Lietuvos valstybės priteisti 19 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis, kad šis laikotarpis buvo daug ilgesnis. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatė jokio laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jokie Alytaus PN neteisėtai veiksmai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti. Pažymėtina, kad teismas vertino visą pareiškėjo skunde nurodytą ginčo laikotarpį, nustatęs, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo periodiškai nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2016 m. spalio 5 d. Tokią išvadą patvirtina byloje surinkti įrodymai (b. l. 14). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamoje byloje aktualų ginčo laikotarpį.

20. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo nagrinėjamu atveju taikyta ploto norma, kuri turi tekti vienam asmeniui Alytaus PN. Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko ne tardymo izoliatoriuje, o pataisos namuose, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Alytaus PN miegamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas nėra reikšmingas, nes minimalios ploto normos (3,1 kv. m) pažeidimas nėra nustatytas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, taip pat pastebėjo, kad EŽTT Canali byloje priteisė 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, nors minėtu atveju įkalinimo sąlygos buvo daug geresnės nei pareiškėjo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Iš EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) matyti, kad šios ir minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. EŽTT minėtoje byloje vertino kumuliacinį kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį, be kita ko – atsižvelgiant į galimybes asmeniškai pasinaudoti tualetu, antisanitarinių sąlygų, pažeidžiančių asmens orumą, buvimą. Be to, minėtoje byloje buvo nagrinėjamos asmens laikymo kalėjime, o ne pataisos namuose sąlygos. EŽTT savo jurisprudencijoje labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste. Šios aplinkybės yra konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu atliko pataisos namuose (Lietuvoje), todėl minėta EŽTT byla pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesivadovavo. Be to, pareiškėjas iš esmės tik deklaratyviai teigia, kad jo sąlygos Alytaus PN buvo žymiai blogesnės už kalinimo sąlygas EŽTT nagrinėtoje minėtoje byloje prieš Prancūziją. Šio savo teiginio pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde niekaip neargumentavo, todėl teisėjų kolegija jį atmeta kaip nepagrįstą.

23. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius