2021-04-14 Nr. AB-7564-3-64-3-01595-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-243-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01595-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai. Kamerose apšvietimas buvo prastas, neįmanoma buvo skaityti spaudą ar knygas. Tualetai buvo tupiami, nebuvo durų. Kameroje buvo viena kriauklė su šaltu vandeniu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė pažeminimą, dvasinius, moralinius išgyvenimus.

3. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,68 kv. m iki 13,7 kv. m. Nurodė, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle.

6. Atsakovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktus patikrinus ginčui aktualias kameras. Nurodė, kad atsakovas reaguoja į nustatytus pažeidimus bei nuolat juos šalina, tai patvirtina ir prie bylos medžiagos pridedamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus raštas NVSC „Dėl patikrinimo akte nurodytų trūkumų pašalinimo“. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl apšvietos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Atsakovo teigimu, kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

7. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia įrodymais.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m.), Nr. 35 (plotas 7,49 kv. m.), Nr. 12 (plotas 17,3 kv. m.), Nr. 5 (plotas 12,69 kv. m.), Nr. 81 (plotas 7,35 kv. m.), Nr. 74 (plotas 8,7 kv. m.), Nr. 17 (plotas 18,46 kv. m.), Nr. 23 (plotas 13,65 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

10. Teismas konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog gyvenamosiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo prastas apšvietimas, teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015). Iš NVSC patikrinimo akto Nr. PA.6-328(16.3.187. 6.12) nustatė, kad patikrinimo metu 2017 m. lapkričio 8 d. kameroje Nr. 74 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Kiti užfiksuoti pažeidimai nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Iš NVSC patikrinimo akto Nr. PA.6-377(16.3.187. 6.12) nustatė, kad patikrinimo metu 2017 m. gruodžio 14 d. kamerose Nr. 5, 35, 81 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Iš NVSC patikrinimo akto Nr. PA.6-300(16.3.187. 6.12) nustatė, kad patikrinimo metu 2017 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 12 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Iš NVSC patikrinimo akto Nr. PA.6-328(16.3.187. 6.12) nustatė, kad patikrinimo metu 2017 m. rugpjūčio 8 d. kameroje Nr. 5 nustatyti HN 134:2015 14 punkto pažeidimas (per maža dirbtinė apšvieta). Kameroje Nr. 35 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Iš NVSC patikrinimo akto Nr. PA.6-212(16.3.187. 6.12) nustatė, kad patikrinimo metu 2017 m. birželio 27 d. kameroje Nr. 44 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Kiti patikrinimo aktuose užfiksuoti pažeidimai nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, todėl teismas jų nevertino.

12. Bylai aktualiu laikotarpiu, kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, NVSC patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas buvo be durų, teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) 14.5, 2 punktais. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Visose kamerose sienelės aukštis yra didesnis, nei 1,5 m. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,70 m (kamera Nr. 17) iki 2,33 m (kamera Nr. 44). Šias aplinkybes patvirtino fotonuotraukos. Be to, nuotraukose užfiksuota, kad įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis (kamera Nr. 17) arba užuolaida (kameros Nr. 5, 12, 23, 35, 44, 74, 81). Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Šiaulių TI netaikytinas šis reikalavimas. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuota, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtas sėdimas klozetas., atsakovas nepateikė duomenų apie unitazo įrengimą sanitariniame mazge, tačiau atsiliepime šių aplinkybių iš esmės neginčijo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tupimo unitazo įrengimas sanitariniame mazge tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių ir nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu. Nors atsakovas ir neužtikrino pareiškėjui galimybės naudotis sėdimu unitazu, tačiau pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, kuo pasireiškė neturtinė žala. Pareiškėjas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl sanitariniame mazge įrengto tupimo klozeto.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje nebuvo karšto vandens, teismas vadovavosi HN 134:2015 18 punktu. Karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

17. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas, Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.

18. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 19. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo prašo jo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas į daug aplinkybių, rašytų skunde, neatsižvelgė, netinkamai įvertino įrodymus dėl kameros ploto ir privatumo.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad mažiausias tekęs plotas (neatėmus sanitarinio mazgo ploto) buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m, o iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui tekęs mažiausias plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, taigi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Užuolaidos sanitariniuose mazguose kabinamos Šiaulių TI darbuotojų, jos yra atsakovo nuosavybė

23. Pareiškėjas R. R. atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji negali aplinkybių įrodinėti nuotraukomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo dirbtinės apšvietos pažeidimus atskirais laikotarpiais, kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į daug jo skunde nurodytų aplinkybių, pažymi, kad tualete užuolaidas dedasi patys nuteistieji, taip pat plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos kompensavimo būdo nustatymo turėtų būti pripažintos neteisingomis, byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės ir iš naujo.

29. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į daug jo nurodytų aplinkybių, tačiau visiškai nedetalizavo, kurios būtent skunde nurodytos aplinkybės liko neįvertintos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

30. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

31. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų.

32. Iš byloje pateiktų Šiaulių TI „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ ir nuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,70 m iki 2,33 m. Be to, įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Taigi nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai buvo atitverti užtikrinant pareiškėjui privatumą naudojantis jais. Pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai pareikšti abstraktūs teiginiai, kad užuolaidas kabina patys nuteistieji, nesudaro pagrindo spręsti dėl konkrečiu atveju padaryto pareiškėjo privatumo pažeidimo.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad buvo gyvenamojo ploto pažeidimai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,35 kv. m iki 18,46 kv. m, kartu su 1–4 asmenimis ir vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,75 kv. m iki 13,7 kv. m. Taigi visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl ploto pažeidimų nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

37. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-442/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-53-602/2021 ir kt.).

38. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį (nepakankama dirbtinė apšvieta), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius