2020-08-26 Nr. AB-15476-3-62-3-01997-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1193-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01997-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. D. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. perpildytose kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 3 iki 7 žmonių. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose. Pareiškėjas paaiškino, jog turėtų būti skaičiuojama 4 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui, išskaičiavus ir baldų užimamą plotą. Be to, kamerose buvo netinkama ventiliacija, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Pasivaikščiojimui buvo skirta 1,5 val., nors turėtų būti skirta 8 val. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų nepatogumų, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas. Pareiškėjui taip pat buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti kaip numato teisės aktai, o pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir trukmės yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. gruodžio 9 d. ir buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 31 d. Šiuo laikotarpiu jis buvo kalinamas kamerose Nr. 230, Nr. 343, Nr. 217, Nr. 350, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam turi tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, jog temperatūra negali būti žemesnė už 18°C, ant sienų negali būti jokių grybų. Skunde tai išdėstoma kaip teiginiai, tačiau, ar tokie pažeidimai buvo kamerose, kuriose jis kalėjo pareiškėjas nenurodyta, todėl teismas jų nevertino.

9. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas nurodė, jog pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip 1 val. per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore 1 val. per parą, nenustatyta. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad jam nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti 1 val. per parą, todėl pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų atmetė. Kartu teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno TI įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių (b. l. 22). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendė, jog nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl atmetė pareiškėjo argumentus.

10. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priteisti pareiškėjo naudai 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo ir pripažinti, kad Kauno TI nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.

12. Pareiškėjas teigia, jog jis Kauno TI buvo laikomas ankštomis sąlygomis, t. y. kamerose buvo laikomas su daugiau asmenų nei turi būti (buvo laikomas su 3–7 asmenimis), todėl buvo pažeista vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma. Tai savaime laikoma Konvencijos pažeidimu. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą.

13. Pareiškėjo vertinimu, 1 val. pasivaikščiojimas prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, todėl jam turi būti suteikiamas bent 8 val. pasivaikščiojimas per dieną.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjo teigimu, atsakovo kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, jis įvykdė savo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Tuo tarpu Kauno TI turėjo pateikti papildomus įrodymus.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Taigi, pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, Kauno TI kiekvienam kalinamajam privalo užtikrinti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto reikalavimas.

17. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių dėl ventiliacijos ir bendrų sanitarinių sąlygų Kauno TI.

18. Valstybės civilinė atsakomybė esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai it priežastiniam ryšiui tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kur kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui D. D., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog teismas neįvertino ploto trūkumo kamerose, kadangi jam turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą. Be to, pareiškėjui turi tekti ne mažiau kaip 8 val. pasivaikščiojimai per dieną.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017;v 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

24. Nagrinėjamu atveju Kauno TI pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint Kauno TI kamerose buvos užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nustatytu minimalaus ploto reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškia nesutikimą su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės. Pareiškėjas teigia, kad turi būti užtikrinama galimybė jam 8 val. per parą praleisti lauke.

26. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

27. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 13 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du pasivaikščiojimai ne trumpesni kaip po valandą.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikti 1 val. trukmės kasdieniai pasivaikščiojimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės pažeidimo šiuos aspektu.

29. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, taip pat akcentuotina, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

30. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo vertinti ir kitų sąlygų egzistavimo (priežastinio ryšio, padarytos žalos). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė