2021-09-29 Nr. AB-20133-3-61-3-03362-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1815-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03362-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. KS-189 „Dėl G. G.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde nurodyta, kad:

2.1. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltic Ground Services“ (toliau – ir Bendrovė), Vilniaus ir Kauno oro uostuose užsiimančios orlaivių antžeminio aptarnavimo, degalų tiekimo orlaiviams, maitinimo, mokymo paslaugų, informacinių technologijų sprendimų teikimu, direktorius. Bendrovei 2017 metais vykdant veiklą išaiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) taikymo problemos degalų pardavimo orlaiviams rinkoje, pasireiškusios tuo, jog Lietuvos įmonės, įskaitant Bendrovę, iš Lietuvos tiekėjų įsigydamos kurą, kaip atsargas orlaiviams, patyrė pirkimo PVM, įtraukiamą į PVM atskaitą, o šį kurą pardavus, kaip atsargos orlaiviams, apmokestinamą 0 proc.

PVM tarifu, ir tai lėmė veikloje visada atsirandantį susigrąžintiną PVM, prašymų dėl PVM susigrąžinimo, PVM deklaracijų, sąskaitų faktūrų, kuro pakrovimo važtaraščių, eksporto deklaracijų teikimą. Siekdama įvertinti, ar nurodytos problemos yra kilusios iš teisinio reguliavimo, ar jo netinkamo taikymo, Bendrovė 2017 m. liepos 31 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) dėl PVM taikymo išaiškinimo. VMI 2017 m. rugpjūčio raštu Nr. (32.38-AM)RM Bendrovei išaiškino, jog PVM taikymo faktinės problemos yra sąlygotos galiojančio teisinio reguliavimo.

Atsižvelgusi į gautą VMI išaiškinimą, Bendrovė kartu su UAB „Naftelt“ 2018 m. balandžio 10 d. raštu (toliau – ir Raštas) kreipėsi į VMI bei Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija), nurodė esamą teisinio reguliavimo problematiką, teisines ir faktines viso sektoriaus bei valstybės problemas bei patiriamą žalą, susijusią su esamu reguliavimu, nacionalinį bei Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, nuomonę, kaip būtų galima išspręsti šiuo metu esamo teisinio reguliavimo problemas, pasiūlant Finansų ministerijai apsvarstyti galimybę inicijuoti teisinio reguliavimo pasikeitimus.

VMI 2018 m. gegužės raštu Nr. (18.3-31-2)RM informavo Bendrovę, jog savo poziciją dėl Bendrovės pateiktos nuomonės pateiks tiesiogiai Finansų ministerijai. Finansų ministerija 2018 m. liepos raštu pripažino, kad esamas teisinis reguliavimas sukelia problemas ir nurodė, kad dėl šios priežasties Europos Komisijai yra pateikusi prašymą inicijuoti Tarybos įgyvendinimo sprendimo, leidžiančio Lietuvos Respublikai taikyti atvirkštinio apmokestinimo PVM mechanizmą (toliau – ir AAM) naftos produktams ir jų priedams. AAM Europos Komisijoje Lietuvos iniciatyva spręstas ne vieną kartą – 2015 m. gruodžio 10 d.

Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/2395, kuriuo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas 2010/99/ES, leista Lietuvos Respublikai toliau taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 193 straipsnio; 2018 m. gruodžio 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2018/1920, kuriuo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas 2010/99/ES, leista Lietuvos Respublikai toliau taikyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 193 straipsnio.

2.2. Gavusi Finansų ministerijos atsakymą, Bendrovė nei Finansų ministerijai, nei jokiai kitai institucijai neteikė jokių kitų raštų ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su PVM taikymo problema, nesikreipė į Lietuvos Respublikos Seimą ar jo narius dėl teisinio reguliavimo pakeitimo iniciavimo, Bendrovės kreipimasis buvo vienkartinis, siekiant atkreipti dėmesį į visuomenei aktualias problemas. Tačiau Komisija 2019 m. gegužės 24 d. pranešimu Nr. S-2070-(1.2) informavo pareiškėją apie pradėtą tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo (toliau – ir LVĮ) reikalavimams, o ginčijamu Sprendimu Komisija nusprendė, jog pareiškėjas, Bendrovės vardu Finansų ministerijai pateikęs Raštą, vykdė lobistinę veiklą, būdamas neįrašytas į lobistų sąrašą.

2.3. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo lobistinės veiklos požymių, o vykdyta veikla buvo tenkinamas viešasis interesas pagal LVĮ 7 straipsnio 7 punktą. Kreipimasis į valstybės instituciją savaime negali būti prilyginamas siekiui daryti įtaką pagal LVĮ, o kreipimesi pateikti siūlymai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo negali būti laikomi esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl to, ar asmens kreipimasis laikytinas lobistinės veiklos vykdymu, siekiant daryti įtaką rašto adresatui. Bendrovės Rašto turinys tiesiogiai patvirtina, jog juo nebuvo siekta daryti įtakos LVĮ prasme, kadangi Bendrovė siekė identifikuoti egzistuojančią PVM taikymo problematiką, su tuo susijusius valstybės institucijų patiriamus kaštus, esamą nacionalinį bei Europos Sąjungos reguliavimą ir pateikti siūlymus apsvarstyti galimybę tobulinti PVM reglamentavimą. Siekiu daryti įtaką LVĮ prasme negali būti laikomas vienkartinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, valstybės instituciją, išdėstant faktines rinkos problemas. Finansų ministerija Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnyje nustatyta tvarka atsakė į Bendrovės Raštą, o tai tiesiogiai patvirtina, jog Rašto turinys atitiko kreipimosi į viešojo administravimo subjektą VAĮ prasme reikalavimus, taip pat patvirtina, jog Raštu į Finansų ministeriją buvo kreipiamasi ne siekiant daryti įtaką LVĮ prasme, o vadovaujantis VAĮ įtvirtinta asmenims suteikta teise konsultuotis su viešojo administravimo subjektais. Pripažinimas, kad bet koks asmens kreipimasis į valdžios instituciją laikytinas įtakos darymu LVĮ prasme, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 33 straipsniams, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 daliai, VAĮ 2 straipsnio 14 daliai, 16 straipsnio 4 punktui.

2.4. Komisijos Sprendime nėra nustatytas pavedimo vykdyti lobistinę veiklą faktas, jo buvimas pagrįstas tik spėjimu („gali būti“). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą įmonės vadovas vadovauja įmonei ir sprendžia visus jos einamosios veiklos klausimus, todėl Komisija priėmė Sprendimą nenustačiusi fakto, jog buvo lobistinės veiklos vykdymo užsakovas. Sistemiškai vertinant LVĮ 2 straipsnio 1 dalies bei 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, darytina išvada, jog lobistinė veikla yra siejama su konkrečiais asmenimis bei siekiu jiems daryti lobistinę įtaką. Komisija tiesiogiai pripažįsta, jog pagal LVĮ lobistinės veiklos adresatai yra konkretūs fiziniai asmenys, dalyvaujantys teisėkūros procese, tačiau Komisija Sprendime nevertino, kad Bendrovės Raštas buvo teiktas ne LVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems fiziniams asmenims, o vykdomosios valdžios institucijai, kuri yra viešojo administravimo subjektas, t. y. Finansų ministerijai.

2.5. Bendrovės Rašto turinys patvirtina, kad juo siekta sumažinti valstybės institucijoms tenkančią administracinę naštą, susijusią su nuolatinės valstybės pareigos grąžinti PVM atsiradimu bei su tuo susijusiais institucijų atliekamais veiksmais – privalomais mokestiniais patikrinimais, dokumentų peržiūra, o pagal LVĮ 7 straipsnio 7 dalį, lobistine veikla nėra laikoma kitos specialiųjų įstatymų arba įstatų nustatyta tvarka vykdomos veiklos, kurios tenkina viešąjį interesą. Aplinkybė, jog Bendrovės Rašte nurodytas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas) bei tai, kad jo taikymo problema be kitų juridinių asmenų yra susijusi ir su Bendrove, negali būti laikoma lemiamu kriterijumi, sprendžiant dėl viešojo intereso nebuvimo fakto. PVM įstatymas taikomas dideliam asmenų ratui ir problematika, dėl kurios buvo kreiptasi Raštu, yra susijusi su didele visuomenės dalimi.

2.6. Komisijos Sprendime nepagrįstai teigiama, kad Bendrovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo ir jos atstovas (vienasmenis valdymo organas) siekė daryti įtaką dėl PVM įstatymo, susijusio su Bendrovės ekonominiais interesais. Sprendžiant dėl viešojo intereso buvimo fakto LVĮ prasme nėra reikšminga juridinio asmens teisinė forma, kadangi LVĮ 7 straipsnio 7 dalis nenustato jokių su tuo susijusių apribojimų, o Sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su privačiais Bendrovės interesais, negali paneigti LVĮ 7 straipsnio 7 dalies taikymo fakto, jeigu tai yra susiję su viešuoju interesu. Atsižvelgus į problemos mastą t. y. kad ji susijusi ne tik su visu kurą orlaiviams ir laivams tiekiančių įmonių sektoriumi, bet ir su valstybės institucijomis, darytina išvada, jog Raštu nebuvo siekiama tenkinti tam tikros grupės privačių interesų. Kurą orlaiviams bei laivams tiekiantys asmenys turi teisę į skaidrų, efektyvų ir juridinių asmenų veiklos nepagrįstai neribojantį mokesčių administravimą. Rašte išdėstyta problematika reikšminga visuomenei, visų juridinių asmenų veiklai, o tai tiesiogiai sąlygoja jos atitiktį viešajam interesui. Aplinkybę, kad Rašte nurodyto teisinio reguliavimo problematika yra aktuali, patvirtina Finansų ministerijos 2018 m. liepos atsakymas.

3. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Komisija nurodė, kad pagrindiniai LVĮ tikslai yra du: 1) kad lobistinę veiklą vykdytų į lobistų sąrašą (kuris yra viešas ir prieinamas visuomenei) įrašyti asmenys; ir 2) kad šie asmenys LVĮ nustatyta tvarka deklaruotų vykdytą lobistinę veiklą (deklaracijos taip pat LVĮ nustatyta tvarka yra viešinamos). Lobistinės veiklos vykdymo priežastys ar argumentai, kodėl siekiama daryti įtaką dėl atitinkamų teisės aktų, nėra lobistinės veiklos reguliavimo dalykas – vienintelis šio reguliavimo tikslas yra užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą. Komisija šiuo atveju vertino, kad pareiškėjas nebuvo registruotas lobistų sąraše, kaip tai numato LVĮ 10 straipsnis, jis siekė daryti įtaką dėl teisės akto pakeitimo ir tai darė savo iniciatyva. Siekdamas daryti įtaką dėl atitinkamo teisės akto pakeitimo, pareiškėjas turėjo arba registruotis į lobistų sąrašą ir LVĮ nustatyta tvarka tokią veiklą deklaruoti, arba kreiptis į atitinkamą šiame sąraše registruotą asmenį (t. y. tapti lobistinės veiklos užsakovu). Jei lobistinę veiklą vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo, tai laikytina neteisėta lobistine veikla. Net ir vienkartinis kreipimasis dėl teisės akto keitimo yra laikomas lobistine veikla. Komisija taip pat pažymėjo, jog nors pareiškėjas nebuvo sudaręs sutarčių kaip lobistas, tačiau vien veiklos įforminimas nėra pagrindas teigti, kad tai nebuvo lobistinė veikla. Įstatymų leidėjas LVĮ nėra apibrėžęs lobistinės veiklos stadijų požymių. LVĮ nuostatos neriboja asmenų teisės kreiptis (daryti įtaką) į valstybės politikus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, tačiau tokią veiklą vykdantis asmuo privalo registruotis lobistu ir už tokią veiklą privalo LVĮ nustatyta tvarka atsiskaityti visuomenei. Šio įstatymo reikalavimai asmenims, vykdantiems lobistinę veiklą, yra privalomi. Pripažindama, kad pareiškėjas pažeidė LVĮ reikalavimus, Komisija priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. G. skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

6.1. UAB „Baltic Ground Services“ direktorius G. G., veikdamas jo atstovaujamos Bendrovės vardu, taip pat kitos bendrovės – Naftelf, Lietuvos ir Prancūzijos UAB, direktorius A. G. 2018 m. balandžio 10 d. raštu „Dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo“ kreipėsi į Finansų ministeriją ir VMI, prašydami papildyti PVM lengvatų sandėlio apibrėžimą, PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalį papildant 3 punktu – tiekti kaip atsargas į orlaivius apmokestinamiesiems asmenims, daugiau kaip pusę pajamų per metus gaunantiems iš keleivių ir (arba) krovinių vežimo ar kitokių paslaugų teikimo už atlyginimą oro transportu tarptautiniais maršrutais.

6.2. VMI 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (18.4-31-2 E)RM-19486 „Dėl pasiūlymo papildyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatas“ informavo abi prašymą pateikusias bendroves, kad atsižvelgiant į tai, jog įstatymo keitimas yra mokesčių politikos, kurios formavimas priskirtas Finansų ministerijos kompetencijai, klausimas, jų pasiūlymas kartu su VMI nuomone dėl jo įgyvendinimo persiunčiamas Finansų ministerijai. Prašymą pateikusioms bendrovėms buvo atsakyta Finansų ministerijos raštu „Dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo“, kuriame buvo pateiktas siūlymo papildyti PVM įstatymo nuostatas vertinimas.

6.3. Komisija 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. S-249(3.4) „Dėl tarnybinės pagalbos“ ir 2018 m. balandžio 9 d. raštu Nr. S-1497-(3.4) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į valstybės institucijas, įskaitant Finansų ministeriją ir VMI, prašydama, be kito ko, pateikti duomenis apie fizinius ir privačius juridinius asmenis, kurie savo iniciatyva (ne institucijos prašymu) nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. gruodžio pateikė teisės aktų, teisės aktų pakeitimų projektus, pasiūlymus dėl teisės aktų projektų ar / ir administracinių sprendimų ar jų projektų. VMI 2019 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (18.16-31-1E)RM -11777 „Dėl prašomos informacijos“ pateikė Komisijai asociacijų mokesčių administratoriui (tiesiogiai bei per Finansų ministeriją) pateiktus pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo, informuodama apie 2018 m. balandžio 10 d. pateiktą UAB „Baltic Ground Services“ ir Naftelf, Lietuvos ir Prancūzijos UAB, pasiūlymą dėl PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo.

6.4. Komisija 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S-2070-(1.2) „Informacija apie pradėtą tyrimą“ informavo UAB „Baltic Ground Services“ direktorių G. G. apie priimtą sprendimą pradėti tyrimą dėl jo veiksmų atitikties LVĮ 6 straipsnio nuostatoms, nurodė iki 2019 m. birželio 14 d. raštu pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas 2019 m. birželio 14 d. Komisijai pateikė paaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad Bendrovė nesiekė įtikinti Rašto adresato, kad būtų priimtas koks nors Bendrovei naudingas teisės aktas ar administracinis sprendimas, Rašte buvo išdėstytos visam sektoriui aktualios teisinio reguliavimo problemos, susijusios su PVM taikymu bei jo nuolatinėmis atskaitomis (grąžinimu), kad tai praktikoje turėtų būti išimtinis / vienkartinis dalykas, o ne nuolatinė praktika, susijusi su valstybės institucijų kaštais, papildoma administracine procedūra, bei pateikta Bendrovės nuomonė dėl galimo problemų sprendimo būdo.

6.5. Komisija 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. KS-189 „Dėl G. G.“ nusprendė pripažinti, kad pareiškėjas, nebūdamas įrašytas į lobistų sąrašą, UAB „Baltic Ground Services“ vardu Finansų ministerijai pateikęs konkrečius pasiūlymus dėl PVM įstatymo pažeidė LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas.

7. Remdamasis LVĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 2 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 6 straipsnio 1 punktu, 7 straipsnio 7 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi, Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad Raštą UAB „Baltic Ground Services“ vardu pasirašė direktorius G. G., t. y. pareiškėjas, kuris yra Bendrovės vienasmenis valdymo organas, turintis teisę jai atstovauti įvairiose institucijose, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui taikytinos LVĮ nuostatos, numatančios atitinkamus draudimus bei atsakomybę už LVĮ pažeidimą. Pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo lobistinės veiklos vykdymo užsakovo LVĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais, kadangi Bendrovės veiklą organizuojančio ir vykdančio vienasmenio organo – vadovo (direktoriaus) veiksmų, atliekamų Bendrovės (užsakovo) naudai, neįforminimas nepaneigia lobistiniais laikomų veiksmų, atstovaujant Bendrovei ir veikiant jos vardu, siekiant Bendrovės naudai pakeisti / papildyti PVM įstatymo nuostatas, atlikimo.

8. Įvertinęs Rašto turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jame adresatų nebuvo prašoma suteikti konsultaciją ar atitinkamą informaciją – Rašte suformuluotas aiškus prašymas papildyti PVM lengvatų sandėlio apibrėžimą, konkrečiai papildant PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalį 3 punktu. Aplinkybę, kad VMI nenagrinėjo Rašte suformuluoto prašymo nei pagal VAĮ, nei pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o jį persiuntė pagal kompetenciją Finansų ministerijai, patvirtina VMI 2018 m. gegužės 21 d. raštas Nr. (18.4-31-2 E)RM-19486, kuriame nurodyta, kad Rašte išdėstytas prašymas dėl PVM įstatymo keitimo yra mokesčių politikos, kurios formavimas priskirtas Finansų ministerijos kompetencijai, klausimas. Finansų ministerija atsakydama į Raštą, taip pat jį vertino kaip prašymą iniciuoti teisinio reglamentavimo, įtvirtinto PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalyje, pakeitimą, o ne kaip kitokio pobūdžio paklausimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Bendrovės vadovas (pareiškėjas) siekė ne viešojo intereso, reikšmingo ir reikalingo visuomenei ar jos daliai, gynimo, o konkrečių PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies pakeitimų, tiesiogiai susijusių su Bendrovės vykdoma ekonomine veikla – orlaivių kuro pardavimu, siekdamas supaprastinto PVM susigrąžinimo.

9. Nustatęs, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą Finansų ministerijai ir VMI dėl PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo, nebuvo įrašytas į lobistų sąrašą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas, nebūdamas įrašytas į lobistų sąrašą, UAB „Baltic Ground Services“ vardu Finansų ministerijai pateikęs konkrečius pasiūlymus dėl PVM įstatymo keitimo, pažeidė LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

III. 10. Pareiškėjas G. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias LVĮ bei VAĮ nuostatas, nevertino ginčui aktualių faktinių aplinkybių, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, nukreiptų į LVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis, dėl to priėmė nemotyvuotą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kokiems politikams ir / ar pareigūnams pareiškėjas raštais darė įtaką, o Komisija Sprendimą priėmė tik dėl vieno Bendrovės rašto. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad lobistine veikla nėra laikomi veiksmai, kai ūkio subjektas kreipiasi į valstybės instituciją šiai vykdant konsultacijas dėl teisinio reguliavimo tobulinimo.

12. Pareiškėjo įsitikinimu, kreipimesi į instituciją pateikti siūlymai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo negali būti laikomi esminiu kriterijumi sprendžiant dėl to, ar toks kreipimasis laikytinas lobistinės veiklos vykdymu, siekiant daryti įtaką rašto adresatui. Teismų praktikoje nesant suformuluotos teisės normų aiškinimo taisyklės, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, kada asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą yra laikomas lobistine veikla LVĮ prasme bei ar šio ginčo atveju pareiškėjo veiksmai atitiko lobistinės veiklos požymius.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo veiksmai teikiant Raštą tokių požymių neatitiko – Raštas buvo teikiamas ne LVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, o viešojo administravimo subjektams, Rašte nebuvo nurodyti konkretūs adresatai (fiziniai asmenys), jis teiktas bendru VMI bei Finansų ministerijos el. pašto adresu, Raštas atitiko VMI viršininko 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77 patvirtintų Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 4 punkte įtvirtintą prašymo sąvoką, Finansų ministerijoje Raštas buvo vertinamas pagal pastarosios darbo reglamentą ir tai patvirtina, kad VMI ir Finansų ministerijos raštų parengimo procesas buvo skaidus bei viešas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse nėra įtvirtintas baigtinis aplinkybių, dėl kurių asmuo gali kreiptis į valstybės instituciją, sąrašas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad jis nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų siekęs daryti įtaką sprendžiant Bendrovės Rašte nurodytą teisinio reguliavimo problematiką, o tik siekė gauti oficialią VMI ir Finansų ministerijos poziciją Rašte išdėstytais klausimais.

Be to, siekiu daryti įtaką negali būti laikomas vienkartinis Bendrovės kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, išdėstant faktines rinkos aplinkybes – lobistine veikla turi būti siekiama paveikti konkretų asmenį, su juo kontaktuojant, kad būtų priimamas tam tikras sprendimas, tokie veiksmai turi būti nuoseklūs, nukreipti į kompetentingą sprendimą priimti subjektą. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog įstatymų leidėjas, aiškindamas lobistinės veiklos reguliavimo tikslus, yra nurodęs, kad lobistinės veiklos reguliavimu nesiekiama riboti asmenų iniciatyvos ir teisės reikšti savo nuomonę kreipiantis į politikus ar kitus viešus asmenis siūlant spręsti tam tikras problemas, atkreipiant dėmesį į netinkamą teisinį reguliavimą.

Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino viešąjį interesą, nes aplinkybė, jog viešasis interesas apima ir Bendrovės interesus, nedaro tokio intereso privačiu, sprendžiant dėl viešojo intereso buvimo, neturi reikšmės ir juridinio asmens forma.

13. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, akcentuoja, kad VAĮ nuostatos netaikomos norminių teisės aktų pakeitimams, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas byloje kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. KS-189, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas G. G. pažeidė LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjui taikytinos LVĮ nuostatos, numatančios atitinkamus draudimus bei atsakomybę už LVĮ pažeidimą, kadangi Bendrovės veiklą organizuojančio ir vykdančio vienasmenio organo – vadovo (direktoriaus) veiksmų, atliekamų Bendrovės (užsakovo) naudai, neįforminimas nepaneigia lobistiniais laikomų veiksmų, atstovaujant Bendrovei ir veikiant jos vardu, siekiant Bendrovės naudai pakeisti / papildyti PVM įstatymo nuostatas, atlikimo; Bendrovės Rašte buvo suformuluotas aiškus prašymas konkrečiai papildyti PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalį 3 punktu, o prašymas dėl PVM įstatymo keitimo yra mokesčių politikos, kurios formavimas priskirtas Finansų ministerijos kompetencijai, klausimas; Bendrovės vadovas (pareiškėjas) siekė ne viešojo intereso, reikšmingo ir reikalingo visuomenei ar jos daliai, gynimo, o konkrečių PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies pakeitimų, tiesiogiai susijusių su Bendrovės vykdoma ekonomine veikla.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias LVĮ bei VAĮ nuostatas, nevertino ginčui aktualių faktinių aplinkybių, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, nukreiptų į LVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis, taip pat kad lobistine veikla nėra laikomi veiksmai, kai ūkio subjektas kreipiasi į valstybės instituciją šiai vykdant konsultacijas dėl teisinio reguliavimo tobulinimo.

17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja LVĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.), kuriuo siekiama užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai (1 str. 1 d.). LVĮ nustatyta, kad asmenys, kuriems lobistine veikla siekiama daryti įtaką – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti asmenys, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, administracinius sprendimus (2 str. 1 d.). Lobistas – fizinis asmuo, vykdantis lobistinę veiklą (2 str. 2 d.). Lobistinė veikla – fizinio asmens veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai, administraciniai sprendimai (2 str. 3 d.). Lobistinės veiklos užsakovas – fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija ar jos padalinys, kurie sudarė rašytinę sutartį su lobistu dėl lobistinės veiklos vykdymo, arba juridinis asmuo, kuris savo dalyviui, valdymo organo nariui ar darbuotojui pavedė arba nurodė vykdyti lobistinę veiklą (2 str. 4 d.). Lobistinę veiklą turi teisę vykdyti tik į lobistų sąrašą įrašytas ir valstybės rinkliavos už įrašymą į lobistų sąrašą sumokėjimą patvirtinantį dokumentą pateikęs asmuo. Asmuo, norintis būti įrašytas į lobistų sąrašą, pateikia VTEK jos nustatytos formos prašymą įrašyti į lobistų sąrašą. Jeigu lobistinę veiklą ketina vykdyti fizinis asmuo, kuriam vykdyti lobistinę veiklą kaip savo dalyviui, valdymo organo nariui ar darbuotojui pavedė arba nurodė vykdyti juridinis asmuo, prašymą VTEK pateikia juridinis asmuo (10 str. 1 d.).

18. Iš aptarto ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad be kitų tiesioginių ir išvestinių požymių, lobistinė veikla yra veikla, kuria siekiama daryti įtaką; įtaka daroma fizinio asmens; įtaka daroma įstatyme apibrėžtiems asmenims; įtaka daroma lobistinės veiklos užsakovo interesais; veikla siekiama, kad būtų (i) priimami, (ii) nepriimami teisės aktai, (iii) priimami, (iv) nepriimami administraciniai sprendimai; veikla nepatenka tarp Lobistinės veiklos įstatymo 7 straipsnyje numatytų išimčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-984-520/2021).

19. Pažymėtina, jog nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lobistinės veiklos įstatymo redakcija (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3170 redakcija), kurios 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad lobistas yra net tik fizinis, bet ir juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, vykdantys lobistinę veiklą, o 3 dalyje nustatyta, kad lobistinė veikla – fizinio asmens, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinio veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo ar lobistinės veiklos naudos gavėjo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai. Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo Nr. VIII-1749 pakeitimo įstatymu buvo siekiama aiškiau apibrėžti, kas laikoma lobistu, taip pat aiškiau sureguliuoti juridinių asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, klausimus, todėl į lobisto sąvoką buvo siūloma papildomai įtraukti juridinius asmenis.

20. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas Bendrovės vardu 2018 m. balandžio 10 d. raštu kreipėsi į Finansų ministeriją, siūlydamas papildyti PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalį. VTEK, atlikusi tyrimą, skundžiamu 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. KS-189 pripažino, kad pareiškėjas, nebūdamas įrašytas į lobistų sąrašą, tačiau Bendrovės vardu Finansų ministerijai pateikęs konkrečius pasiūlymus dėl PVM įstatymo, pažeidė LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, kad pareiškėjas vykdė lobistinę veiklą, jos nedeklaravęs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalį uždarųjų akcinių bendrovių ir akcinių bendrovių atveju bendrovės vadovas yra vienasmenis valdymo organas, kuris veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei.

22. Įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti skundžiamame VTEK Sprendime padarytai išvadai, kad pareiškėjas veikė kaip lobistas Bendrovės, kaip lobistinės veiklos užsakovo (LVĮ 2 str. 4 d.), pavedimu. Komisija nenurodė, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis grindžia tokią savo išvadą, o tik remiasi prielaida, jog veiklos įforminimas nėra pagrindas teigti, kad tai nebuvo lobistinė veikla ir kad pavedimas vykdyti tokią veiklą gali būti žodinis.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat remdamasi anksčiau išdėstytu aktualiu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjas veikė Bendrovės vardu, todėl būtent Bendrovė laikytina lobistu ir turėtų atsakyti LVĮ pažeidimą, jei toks būtų padarytas. Kaip minėta, nagrinėjamam ginčui aktualioje LVĮ redakcijoje įtvirtinta lobisto sąvoka neapėmė juridinio asmens, o aplinkybė, kad kreipimosi į Finansų ministeriją ir skundžiamo VTEK Sprendimo priėmimo metu LVĮ nenumatė, jog juridiniai asmenys gali veikti kaip lobistai, neturi būti suprantama taip, kad atsakomybė už faktiškai Bendrovės pateiktą prašymą (galbūt padarytą pažeidimą) dėl PVM įstatymo pakeitimų, jame išdėstant siūlymus dėl šio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies papildymo, turi ir gali būti taikoma fiziniam asmeniui – Bendrovės vadovui. LVĮ prasme šie asmenys yra skirtingi teisinės atsakomybės subjektai, kurių kiekvienam administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik konkrečiai teisės aktuose nustatytais atvejais. Priešingas aiškinimas laikytinas neatitinkančiu teisinės atsakomybės apibrėžtumo reikalavimų, prieštarautų asmenų teisėtų lūkesčių principui. Tokios praktikos, spręsdamas dėl juridinių asmenų ir jų vadovų atsakomybės pagal iki 2021 m. sausio 1 d. galiojusią LVĮ redakciją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose (žr., pvz., 2021 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-984-520/2021; 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje eA-1061-756/2021; 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1062-629/2021).

24. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją (fizinį asmenį) pažeidus LVĮ 10 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, o Komisijos Sprendimas panaikinamas.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Byloje yra pateikti tik įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas yra sumokėjęs 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jam atlygintinos šios jo išlaidos, patirtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose. Todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis – 37,50 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. KS-189 „Dėl G. G.“.

Priteisti pareiškėjui G. G. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt centų) už skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius