2025-02-26 Nr. AB-3449-3-61-3-04722-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1327-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04722-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eA-1327-575/2025 dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. K.(toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S181368 atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 24S184741 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24S185592 atšaukti Šengeno vizą (toliau – ir Sprendimas Nr. 3).

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja yra Rusijos federacijos pilietė, našlė, jai yra 81 metai. Sprendimai grindžiami vieninteliu argumentu, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji 1968–2023 metais dirbo Rusijos Federacijos mokslų akademijoje. Tačiau nei VSD 2024 m. gegužės 31 d. išvadoje Nr. 18-5127 (toliau – ir Išvada), nei atsakovo priimtuose sprendimuose nėra pateikta jokios informacijos apie konkrečias pareiškėjos darbines pareigas, veiklas, ryšius ar kitos individualios su pareiškėja susijusios informacijos.

2.2. Pareiškėjai pateikiant dokumentus, dalyvavo jos sūnus, kuris įsipareigojo priimti ir pilnai išlaikyti motiną Lietuvoje. Atsakovui puikiai žinoma, kad pareiškėjos sūnus A. K. (buvusi pavardė P.) buvo priverstas skubiai bėgti iš Rusijos, (duomenys neskelbtini), o sužinojęs apie savo lietuvišką kilmę ir protėvius, 2019 m. gegužės 8 d. gavo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip lietuvių kilmės asmuo A. K. nurodė savo tautybę gimimo įraše, pasikeitė pavardę į prosenelio pavardę. Tiek pareiškėjos sūnaus, tiek jo 4 vaikų gimimo įrašuose yra nurodyta, kad jie yra lietuvių tautybės asmenys ir visi gyvena Lietuvoje. Tuo pačiu pagrindu Lietuvos pilietybę jau gavo 2 pareiškėjos anūkai ir kiti du jau kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės gavimo kaip lietuvių kilmės asmenys. Pareiškėjos sūnus su vaikais ir jo sutuoktinė gyvena Lietuvoje. Tačiau šių aplinkybių nėra nurodyta atsakovo atliktame vertinime, o Sprendimu Nr. 2 pareiškėjai uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvą.

2.3. Pareiškėjos sūnus A. K. iki 2015 metų gyveno ir dirbo Maskvoje (duomenys neskelbtini). Rusijoje jam (duomenys neskelbtini). Visa tai yra išdėstyta (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovas nevertino, neatsižvelgė į nurodytas esmines pareiškėjos ir jos šeimos aplinkybes. Pareiškėja dėl atsakovo priimtų sprendimų yra visiškai atskiriama nuo šeimos ir jai atimta galimybė juos pamatyti.

2.4. Pareiškėja buvo apklausiama internetu, kai ji jau buvo išvykusi iš Lietuvos, ir dėl to, nors klausimyne ji aiškiai išreiškė savo politines pažiūras, bandė pasakyti savo pažiūras švelniau, bijodama, kad jos yra klausomasi. Turėdama patirtį, kai jos sūnus buvo (duomenys neskelbtini), pareiškėja bijo būdama Rusijoje kalbėti apie šiuos dalykus. Pareiškėja ne itin pasitiki internetinio ryšio saugumu Rusijoje ir turbūt niekam nekyla abejonių dėl viešai žinomos informacijos apie FSB veikimo metodus.

2.5. Migracijos departamentas neanalizavo, nei kokiose konkrečiai pareigose, nei kokį konkretų darbą dirbo pareiškėja, nei nurodė konkrečių prielaidų ar sąsajų su kokiais nors asmenimis ar objektais, kurie pargrįstų tokį atsakovo manymą ir poziciją. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024), pagal kurią atsakovas privalo savarankiškai įvertinti su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes, o išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti argumentuota ir proporcinga, o ne formali.

2.6. Atsakovas nenurodo, kodėl tarptautinių renginių organizavimas ar mokslinis darbas, būtent organinės chemijos srityje, yra laikomas pavojinga, keliančią grėsmę veikla, kodėl mokslų akademija yra laikoma grėsmę keliančia institucija, taip pat, kodėl konkrečiai pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, kuomet pati Lietuva išdavė Šengeno vizą pareiškėjai ir išdavė leidimus gyventi arba suteikė pilietybes visiems jos artimiausiems šeimos nariams.

2.7. Net po Krymo okupacijos 2014 metais iki pat Rusijos agresyvaus karo Ukrainoje, kuomet pareiškėja dirbo vis tą patį darbą, Lietuvos ir Rusijos politiniai santykiai buvo laikomi „normaliais“, niekas negalėjo pagalvoti, kaip susiklostys politiniai įvykiai ir kad vyks karas Ukrainoje po 8 metų. Būtent pareiškėja ir jos šeima jau buvo tiesiogiai nukentėjusi nuo Rusijos režimo 2015 metais. Todėl sprendimuose nurodomas pareiškėjos lojalumas režimui, jai nuo Sovietų Sąjungos laikų dirbant savo mokslinį darbą, yra absurdiška ir logikai prieštaraujanti prielaida.

2.8. Akcentuotina, kad pagal teismų praktiką sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas. Atsakovo priimti sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos ir yra formalūs. Jokie faktai, išskyrus faktas apie darbą, kurie suponuotų asmens grėsmę, nebuvo nustatyti nei VSD Išvadoje, nei sprendimuose. Tačiau priešingos negu Sprendime Nr. 1 nurodomos faktinės svarbios aplinkybės apie pareiškėjos sūnų, turimos atsakovo nuo 2015 metų, liko neįvertintos. Atsakovo ir VSD argumentai dėl pareiškėjos keliamos grėsmės yra bendros tezės apie teorines grėsmių galimybes, kad kažkas gali bandyti pasinaudoti pareiškėja, tačiau pareiškėja neturi daugiau jokios šeimos Rusijoje, kuria galėtų būti šantažuojama, be to, dėl jos sūnaus istorijos ji nėra ir negali būti laikoma lojalia Rusijos režimui. Dėl savo amžiaus pareiškėja tikrai neturi jokio intereso tapti agente ar kenkti savo šeimos pilietybės šaliai.

2.9. Pareiškėja jokių ekonominių, verslo, politinių, nei kitokių ryšių Rusijoje neturi ir nepalaiko. Migracijos departamentas neteisingai įvertino pasekmes, kurias sprendimai sukelia visai pareiškėjos šeimai (Lietuvos piliečiams), t. y. itin riboja šeimos galimybę bendrauti ir matytis su savo motina ir senele. Atsakovas nevertino, ar tikrai egzistuoja tokia reali grėsmė, kuri sudarytų proporcingą pagrindą pareiškėjai uždrausti ne tik gyventi, bet net atvykti pasimatyt su savo vienintele šeima, praleisti senatvę apsuptai artimųjų, o ne vienišai, negalint net pamatyti savo vienintelio sūnaus ir anūkų.

2.10. Atsakovo išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į pareiškėjos sūnaus padėtį, anūkus, konkretų darbą, esamus nusižengimus, klausimyne pateiktus atsakymus ir šių aplinkybių visuma turėjo būti vertinama kartu. Priimdamas sprendimus, kuriais buvo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir panaikinant Šengeno vizą, kaip Lietuvos Respublikos piliečių artimai šeimos narei, buvo apribotos ne tik pareiškėjos, bet ir jos sūnaus ir anūkų, Lietuvos Respublikos piliečių, teisės ir galimybė gyventi Lietuvoje su savo šeima savo šalyje. Atsakovas nesurinko jokių įrodymų apie pareiškėjos konkrečius veiksmus, ryšius, taip pat duomenų, suponuojančių pareiškėjos keliamos grėsmės buvimo realumą.

2.11. Atsakovas pažeidė proporcingumo, teisėtumo principus, t. y. neišnagrinėjęs turimų pareiškėjos šeimos narių bylų, neatsižvelgdamas į tai, kad VSD pažymoje nėra jokios reikšmingos nacionaliniam saugumui informacijos, nesurinkdamas jokios naujos informacijos apie pareiškėją, formaliai vadovavosi VSD Išvada ir priėmė ginčijamus sprendimus.

2.12. Pažymėtina, kad ginčijamuose aktuose cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija pareiškėjos atveju netaikytina, kadangi aplinkybės yra skirtingos. Tačiau visais atvejais turėtų būti atliekamas saugumo valstybei, visuomenei, valstybės interesams balanso testas. Realios grėsmės įrodymai turi būti pagrįsti faktais, užsieniečio elgesiu ir turi būti įvertinta, ar ta grėsmė yra pakankamai reali; ją nustatyti ir pagrįsti pagal kompetenciją privalo Migracijos departamentas. EŽTT yra nurodęs, kad galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją).

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1968–2023 metais dirbo Rusijos Federacijos mokslų akademijoje. Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčioje mokslinių tyrimų srityje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybinėse institucijose ir kitose kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

3.2. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti siejamas su užsieniečio atliktomis nusikalstamomis veikomis. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos darbas Rusijos mokslų akademijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

3.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, kuria vadovaujasi ir administraciniai teismai, yra išaiškinta, jog ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr. 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1934-815/2024, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023). Pareiškėjos darbo pobūdis neturi įtakos vertinant pareiškėjos dabartinę grėsmę valstybės saugumui, t. y. jos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).

3.4. Sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir įvertinus pareiškėjos veiksmus. Iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir tai, kad ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Nagrinėjamu atveju reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą.

3.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 26 dalimi, Migracijos departamentas neturėjo vertinti pareiškėjos ryšių su pilnamečiu sūnumi ir anūkais. Pagal EŽTT praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama.

3.6. Pareiškėjos argumentai dėl jos nelojalumo Rusijos Federacijai yra nepagrįsti. Atsakymai į klausimyno klausimus dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės nėra pareiškėjos viešai skelbiama pozicija. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad ji palaiko Rusijos Federacijos opoziciją.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. VSD atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimai yra priimti vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

4.2. VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui – pareiškėjos darbas Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje mokslinių tyrimų srityje kelia kontržvalgybinių rizikų, kadangi pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

4.3. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose, taip pat, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes.

4.4. EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų.

4.5. Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, pažymėtina tai, jog pareiškėja Rusijos Federacijos mokslų akademijoje dirbo net 55 metus. Toks ilgas ir nepertraukiamas darbo santykių išlaikymas su Rusijos Federacijos valstybine institucija parodo pareiškėjos lojalumą Rusijos režimui. Nors skunde nurodoma, kad jos šeima ir ji pati tiesiogiai kenčia nuo Rusijos režimo jau nuo 2015 metų, tačiau savo darbo santykius pareiškėja nutraukė tik 2023 metais. Šis faktas paneigia vykdomas represijas prieš pareiškėją, nes, prasidėjus tariamam režimo spaudimui, pareiškėja dar 8 metus dirbo Rusijos valstybinėje institucijoje ir tik 2024 metais kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje.

4.6. Šiuo atveju grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, t. y. pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Rusijos mokslų akademijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėjos nurodyti teiginiai, esą pažeidžiama jos teisė į šeimos susijungimą, VSD vertinimu, negali patvirtinti skundžiamų Migracijos departamento sprendimų nepagrįstumą.

4.7. Papildomai pastebėtina tai, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia sprendžiant ir vizos neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Atsakovo sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl panaikinti juos nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento sprendimus bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė pareiškėjai 1022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 13 d. priėmė papaildomą sprendimą, kuriuo pareiškėjai iš atsakovo priteisė 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, jai buvo išduota Lietuvos Respublikos Šengeno viza, galiojanti nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2026 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. yra deklaravęs pareiškėjos sūnus Lietuvos Respublikos pilietis A. K..

7.2. Pareiškėja L. K. 2024 m. balandžio 7 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena asmens vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, atsakydama į klausimyno 2 klausimą (nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)) nurodė, kad 1968–2023 metais dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju Rusijos Federacijos mokslų akademijoje. Prie klausimyno pareiškėja pateikė paaiškinimą, kad 1968 metais baigė Rusijos Mendelejevo chemijos technologijos universitetą, nuo 1968 metų dirbo SSRS, vėliau Rusijos mokslo akademijos sistemoje (iki 2023 metų). Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 1998 metų yra senatvės pensijoje.

7.3. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos darbas Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje mokslinių tyrimų srityje kelia kontržvalgybinių rizikų. Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos mokslų akademijoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir kitose kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pilietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

7.4. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), Sprendimą Nr. 3, kuriuo atšaukė pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 2 d. išduotą Šengeno vizą Nr. 004380355

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad pagal to paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

9. Apžvelgęs administracinių teismų praktiką dėl asmens galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, EŽTT jurisprudenciją, teismas pabrėžė, kad tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas; kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

10. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, rėmėsi VSD Išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD išvadoje be kita ko, pažymėta, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Teismo įsitikinimu, nei iš VSD Išvados, nei iš Migracijos skundžiamų sprendimų nėra aišku, kaip ši aplinkybė yra reikšminga pareiškėjos atveju, kadangi pareiškėja skundą grindė tuo, kad ji yra 81 metų amžiaus, našlė, jos vienintelis sūnus buvo priverstas bėgti iš Rusijos Federacijos ir nuo 2019 metų gyvena Lietuvoje, jokių kitų artimųjų Rusijos Federacijoje pareiškėja neturi.

11. Dėl VSD atsiliepime nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024) ir argumentų, kad pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialios valdžios politikai, teismas pažymėjo, kad nurodytoje byloje buvo atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su išviešinta pareiškėjo pozicija dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas nėra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su jos viešai deklaruojamu priešiškumu Rusijos Federacijos režimui (teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. K. teigė, kad pareiškėja niekuomet apie politiką nekalbėjo).

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju buvo ypač svarbu atsižvelgti ir į proporcingumo principą, įvertinant, ar pareiškėjos keliamos grėsmės pasireiškimo rizikos tikimybė reikšmingesnė nei ginčijamais sprendimais pareiškėjai sukeliamos pasekmės.

13. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad jis, priimdamas ginčijamus sprendimus, įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais, socialiniais ir ekonominiais ryšiais. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis; pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas kritiškai įvertino atsakovo argumentus, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neturėjo vertinti pareiškėjos ryšių su pareiškėjos pilnamečiu sūnumi. Teismo įsitikinimu, sprendimų turinys patvirtino, kad atsakovas vertino tik aplinkybes, jog pareiškėja Lietuvoje nedirbo, jos vizitai į Lietuvą vertintini kaip trumpalaikiai, todėl padarė išvadą, kad asmens ekonominiai ir stiprūs socialiniai ryšiai su Lietuva nesieja. Tačiau buvo nustatyta, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje pateikė tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena jos vienintelis sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

14. Teismas pripažino, kad tai, jog pareiškėjos sūnus Lietuvos Respublikos pilietis A. K. nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. su šeima gyvena Lietuvoje, savaime nesuteikia asmeniui teisės gauti leidimo laikinai gyventi, taip pat sutiko, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Atsižvelgęs į EŽTT praktiką, teismas nurodė, jog buvo būtina įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjos sūnus A. K. galėtų išvykti kartu su pareiškėja (periodiškai atvykti pas ją) į Rusijos Federaciją.

15. Vertindamas atsakovo išvadą, kad nenustatyta duomenų apie tai, jog pareiškėjos sūnus negalėtų vykti į Rusijos Federaciją, teismas nurodė, kad į bylą pateiktas Migracijos departamento 2016 m. sausio 6 d. sprendimas dėl (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo pateikta Migracijos departamento 2019 m. kovo 22 d. pažyma dėl A. P. (A. P.) Lietuvos Respublikos pilietybės. Teismo įsitikinimu, šie dokumentai patvirtino, kad Migracijos departamentas turėjo duomenis apie pareiškėjos sūnų – Lietuvos Respublikos pilietį.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja su skundu teismui pateikė Aix-en-Provence apeliacinio teismo sprendimą Nr. 247/EXT/2019, kuriame pateikta neigiama nuomonė dėl (duomenys neskelbtini). Šie duomenys, teismo vertinimu, paneigė Migracijos departamento argumentus, kad nenustatyta duomenų, jog pareiškėjos sūnus negalėtų vykti į Rusijos Federaciją.

17. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad aplinkybės, jog pareiškėjai prieš tai buvo išduota Šengeno viza, Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovas neatliko vertinimo, kaip sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, uždraudimas atvykti į Lietuvą ir Šengeno vizos panaikinimas, įvertinus aplinkybes, susijusias su pareiškėjos sūnumi, paveiks pareiškėją, jos sūnų ir jo šeimą. Taip pat nevertinta, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

18. Teismo įsitikinimu, ginčijami sprendimai asmeniui, kuris yra 81 metų amžiaus, vienintelis pareiškėjos sūnus gyvena Lietuvoje ir, teismo vertinimu, negali vykti į Rusijos Federaciją bendrauti su garbaus amžiaus motina, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl tokie sprendimai turi būti argumentuoti, motyvuoti ir proporcingi.

19. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalimi, teismas konstatavo, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus, Migracijos departamentas neatliko, į sprendimus buvo perkelta VSD Išvada, Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjos atveju reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos sūnumi, ir netinkamai taikė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. padarė išvadą, kad nėra pagrindo vertinti aplinkybių, susijusių su pareiškėjos sūnumi, nors prašymas būtent ir buvo teiktas šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena vaikas, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę.

20. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai negali būti laikomi teisėtais, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl pareiškėjos skundą tenkino – panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.

III. 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

22. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, VSD apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vienos Rusijos pilietės teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

22.2. Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui mažinimo.

22.3. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pasireiškimo rizikos apžvalga VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu, tačiau nagrinėjamu atveju taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris numato žemiausią grėsmės lygmenį – asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

22.4. Priimant ginčijamus sprendimus buvo nustatyta konkreti, reali ir pakankamo lygmens pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė. Pareiškėja 1968–2023 metais (net 55 metus) dirbo Rusijos Federacijos mokslų akademijoje, su Lietuva jos nesieja nei stiprūs socialiniai, nei ekonominiai ryšiai, o vien tai, kad pareiškėjos sūnus yra Lietuvos pilietis, nepaneigia fakto, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad pareiškėjos sūnui Lietuvos pilietybė suteikta 2019 metais, o pareiškėja net iki 2023 metų vis tiek dirbo Rusijoje, nors skunde teigiama, kad ji visiškai nepalaiko ir netoleruoja agresyvaus Rusijos režimo, kuris (duomenys neskelbtini). Taigi, teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankama skundžiamiems sprendimams priimti.

22.5. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad dėl Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kitas valstybes Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

22.6. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybinėse institucijose dirbančių / dirbusių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tokiose institucijose nedirbtų valdžiai nelojalūs asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

22.7. Teismų praktikoje konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs apie tokio pobūdžio ryšių keliamą grėsmę. Akivaizdu, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), kaip ir susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, t. y. pareiškėjos kilmės valstybės tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, ilgas darbo santykių su Rusijos valstybine įstaiga laikotarpis tik didina pareiškėjos pažeidžiamumą ir ryšių su Rusijos žvalgybos institucijomis užmezgimo tikimybę.

22.8. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją. Priešingai, buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Nurodyta, kad pareiškėja leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nėra turėjusi, Lietuvoje niekada nedirbo, atsakovas taip pat įvertino, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – čia gyvena jos sūnus, kuriam Lietuvos pilietybė atkurta kaip lietuvių kilmės asmeniui (be to, pareiškėjos sūnus gimė, augo ir nuolat gyveno Rusijos Federacijoje, tačiau vėliau nutraukė ryšius su Rusija). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai įvertinta, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuva nėra pakankami, kad nusvertų nacionalinio saugumo reikšmę. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad taikomi apribojimai nepažeis proporcingumo principo, leidžiančio užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir pareiškėjos teisės laisvai judėti Šengeno erdvėje.

23. Pareiškėja atsiliepime į VSD apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, savo sprendimą pagrindė teisės normomis ir teismų jurisprudencija, todėl priešingi apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Byloje buvo pateikta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog reali grėsmė neegzistuoja (ji nebuvo nustatyta), o vadovaujantis Migracijos departamento vertinta ir sprendimuose nurodyta informacija, nebuvo pagrindo priimti skundžiamų sprendimų, kurie neproporcingai riboja pareiškėjos ir jos šeimos narių (Lietuvos Respublikos piliečių) teises.

23.2. Akcentuotina, kad atsakovo sprendimai buvo priimti neįvertinus esminių individuliam atvejui aplinkybių apie pareiškėjos sūnų. Šios aplinkybės buvo žinomos ir atsakovui, ir VSD, nors apeliantas apie jas nepasisako. VSD į bylą buvo įtrauktas tam, kad pateiktų savo kontržvalgybinius surinktus duomenis, įrodymus, kuriais remiantis pateikė savo išvadą Migracijos departamentui. VSD nepateikė argumentų dėl aplinkybių, kad pareiškėjos vienintelė šeima (jos sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) negali nuvykti į Rusiją nuo 2015 metų. VSD taip pat nenurodo, kokią konkrečiai grėsmę sukelia ar gali sukelti (duomenys neskelbtini), 81 metų motina, mokslų daktarė nuo 1981 metų chromatografijos srityje dirbusi visą gyvenimą. Apeliantas galėjo pateikti grėsmės (net ir mažiausios, žemiausio lygio) įrodymus, jei tokių turėjo, galėjo dalyvauti teismo posėdyje, užduoti klausimus proceso dalyviams ir pateikti paaiškinimus, kodėl jis laiko pareiškėją keliančia grėsmę, tačiau to nepadarė.

23.3. Pareiškėjos sūnaus išvykimo iš Rusijos ir (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja negali būti laikoma lojalia Rusijos agresyviam režimui jau vien dėl savo sūnaus persekiojimo. Teisme pareiškėja liudijo, kad ji nepritaria Rusijos agresijai, kad jos darbas, kurį ji dirbo 55 metus, yra susijęs su tyrimų analize, o ne su jokia politika, kad saugumo tarnybos buvo atvykę pas ją ieškoti sūnaus, kad ji gyvena viena, nuolatinėje baimėje ir tik nori, kad būtų taika. Apelianto teiginiai, kad dėl darbo mokslų akademijoje nuo 1968 metų (pareiškėja dirbo tą patį darbą pabaigusi studijas) ji kelia grėsmę, nepaisant pareiškėjos amžiaus, klausimyne ir teismui išreikštos pozicijos, atsižvelgiant į laikmečio kontekstą, yra absurdiški ir nepagrįstai išplečiantys potencialios grėsmės valstybės saugumui sąvoką. Be to, paties A. Navalno motina gyvena Rusijoje ir nedalyvauja politinėje veikloje, tačiau, tikėtina, nėra pagrindo teigti, kad ji lojali režimui.

23.4. Apelianto teiginiai, kad pareiškėjos sūnus gimė Rusijoje ir gavo Lietuvos Respublikos pilietybę 2019 metais, patvirtina, kad pareiškėja neturi pakankamų ryšių su Lietuva, yra diskriminaciniai. Byloje buvo nustatyti faktai, kad A. K. ir jo vaikai yra vienintelė pareiškėjos šeima, ji neturi kitų artimų giminaičių Rusijoje. Pareiškėjai yra 81 metai, ji yra našlė nuo 2000 metų, jos vienintelis sūnus yra lietuvių tautybės asmuo ir Lietuvos pilietis, kuris negali vykti į Rusiją. Būtent todėl ji ir prašo leisti susijungti su vienintele savo šeima Lietuvoje, kadangi dėl jos garbaus amžiaus ir sveikatos tiesiog kyla poreikis ramiai praleisti senatvę šalia savo šeimos (pareiškėjai sunkiai susirgus ar mirus, Rusijoje nebūtų kas ja pasirūpina).

23.5. VSD apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri suformuota faktinėmis aplinkybėmis skirtingose bylose. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kaip su politika nesusijusi 81 pareiškėja, politinio pabėgėlio motina gali aktualizuotis ir kelti grėsmę Lietuvai vien dėl savo pilietybės.

23.6. Teismo sprendime tinkamai atsižvelgta į EŽTT praktiką dėl šeimos narių teisės apsigyventi užsienio valstybėje. Tačiau būtent atsakovas ir apeliantas nevertino individualių aplinkybių, susijusių su pareiškėja ir jos šeima. Pažymi, kad atsakovo ir VSD procesiniuose dokumentuose minimos EŽTT bylos, kuriose pripažinta, kad valstybė net ir esant šeimos ryšiams, užsieniečiui gali neišduoti leidimo, nepaneigia institucijų pareigos atlikti interesų pusiausvyros testą, nustatyti realią asmens grėsmę, ją pagrįsti ir įvertinti pagal individualią asmens padėtį. Byloje ginčijami sprendimai, kurių pasekmės pareiškėjai itin skaudžios, buvo priimti remiantis faktinių duomenų neatitinkančiomis išvadomis, todėl pagrįstai buvo panaikinti.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į VSD apeliacinį skundą nurodo, kad su juo sutinka ir prašo tenkinti apeliacinį skundą. Migracijos departamento atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Sutiktina su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką, pareiškėjos darbo pobūdis ir užimtos pareigos neturi įtakos vertinant dabartinę grėsmę valstybės saugumui kaip ir nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją.

24.2. Migracijos departamentas neprivalėjo vertini pareiškėjos ryšių su jos pilnamečiu sūnumi. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką, kadangi nevertino, kad pareiškėjos sūnus galėtų išvykti su pareiškėja (periodiškai atvykti pas ją) į kitą valstybę (ne Rusijos Federaciją), t. y. ginčijami sprendimai neužkerta kelio pareiškėjai atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes.

24.3. Aplinkybė, kad pareiškėjos sūnus buvo (duomenys neskelbtini), neįrodo, jog jo prašyme nurodyti teiginiai atitinka tikrovę; asmens prašymą dėl (duomenys neskelbtini) nagrinėjo ne Lietuvos, o Prancūzijos institucijos. Pareiškėja tik pirmosios instancijos teismui pateikė Aix-en-Provence apeliacinio teismo sprendimą Nr. 247/EXT/2019, todėl ši aplinkybė nepatvirtina, kad Migracijos departamentui priimant ginčijamus sprendimus buvo žinoma, jog pareiškėjos sūnus negalėtų vykti į Rusijos Federaciją. Pareiškėja apklausos metu taip pat nenurodė, kad jos sūnus negalėtų vykti į Rusiją. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjos sūnui kuri nors valstybė būtų suteikusi prieglobstį.

25. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. sausio 24 d. pateikė prašymą, kuriuo prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Migracijos departamento A. P. pilietybės bylą ir kitus dokumentus, kas leistų įvertinti, kokius dokumentus Migracijos departamentas turėjo, ir atsakovo teiginių dėl pareiškėjos sūnaus galimybės atvykti į Rusiją pagrįstumą. Migracijos departamentas atsiliepime į VSD apeliacinį skundą nurodė, kad neturėjo Prancūzijos teismo sprendimo (teismo posėdyje atsakovas tvirtino, kad nenagrinėjo A. P. bylos ir dokumentų), tačiau minimas Prancūzijos teismo sprendimas buvo išverstas į lietuvių kalbą tam, kad galėtų būti pateiktas Migracijos departamentui, kas buvo padaryta 2000 m. sausio mėn., t. y. A. P. asmeniškai pateikė Prancūzijos teismo sprendimą Migracijos departamento specialistei, kadangi siekė motyvuoti savo atsisakymą duoti sutikimą Migracijos departamentui asmens vardu kreiptis į Rusijos institucijas. Nors atsakovas teigia, kad jis neturėjo duomenų dėl (duomenys neskelbtini) suteikimo pareiškėjos sūnui, tačiau pati institucija asmeniui buvo išdavusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėja kartu su prašymu pateikia įrodymus – susirašinėjimą su Migracijos departamento specialiste, Migracijos departamento 2019 m. lapkričio 29 d. raštą, A. K. sutikimą, kad jo pilietybės byla būtų pateikta teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais nuspręsta atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir atšaukta pareiškėjai išduota Šengeno viza.

27. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, nurodė, kad bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu, be to, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos šeiminiais, socialiniais ir ekonominiais ryšiais.

28. Apeliantas VSD teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui karinės agresijos prieš Ukrainą kontekste, nepagrįstai suteikė prioritetą vienos Rusijos pilietės teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas trečiojo suinteresuoto asmens VSD skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pareiškėja prašo išreikalauti iš Migracijos departamento A. K. (P.) pilietybės bylą ir kitus dokumentus, kas leistų įvertinti, kokius dokumentus Migracijos departamentas turėjo, ir atsakovo teiginių dėl pareiškėjos sūnaus galimybės atvykti į Rusiją pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nutaria šio prašymo netenkinti. Byloje esančiais įrodymais įrodyta, kad pareiškėjos sūnus, A. K. (P.) negali grįžti į Rusiją dėl (duomenys neskelbtini), to neginčija ir proceso šalys, todėl nėra tikslinga šiai aplinkybei papildomai rinkti įrodymus.

Dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo

31. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Taikant šią teisės normą akivaizdu, kad aplinkybė ar asmuo „gali grėsti valstybės saugumui“ yra įrodinėjimo dalykas konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas panaudodamas terminą „gali grėsti“ nenustatė, kad taikant šią teisės normą turi būti nustatyti konkretūs asmens gyvenimo faktai sukėlę praeityje realią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybes saugumui.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

33. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

34. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

35. LVAT praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad dėl Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kitas valstybes Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024 ir kt.).

36. Taikant šios nutarties 31 punkte nurodytą teisės normą atsižvelgtina į tai, kad nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 9 skyriuje nurodoma, kad valstybės institucijų priimami sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

37. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.).

38. Dėl apelianto VSD argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi atsakovo Sprendime Nr. 1 padarytas išvadas, proceso šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus įrodymus, teisę ir teismo praktiką nurodytą šios nutarties 31–37 punktuose, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

40. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja 1968–2023 m. (net 55 m.) dirbo Rusijos Federacijos mokslų akademijoje ir darbo santykiai nutrūko neseniai. Neabejotina, kad darbas Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje mokslinių tyrimų srityje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, jog jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens nuolatinis gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

41. Be to, su Lietuva pareiškėjos nesieja nei stiprūs socialiniai, nei ekonominiai ryšiai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja 2019–2024 m. į Lietuvą atvykdavo vieną kartą į metus (išskyrus 2021 m., kai pareiškėja Lietuvoje nesilankė), vieno apsilankymo Lietuvoje trukmė – nuo 14 iki 73 dienų per metus. Vien tai, kad pareiškėjos sūnus yra Lietuvos pilietis ir negali lankytis Rusijoje, nepaneigia fakto, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjos sūnui Lietuvos pilietybė suteikta 2019 m., o pareiškėja net iki 2023 m. vis tiek dirbo Rusijoje, nors skunde teigiama, kad ji visiškai nepalaiko ir netoleruoja agresyvaus Rusijos režimo, kuris persekiojo pareiškėjos sūnų.

42. Teismui nekelia abejonių VSD paaiškinimai, kad Rusijos valstybinėse institucijose dirbančių / dirbusių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo (žr. LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2023).

43. Teismo nuomone, šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr. pvz., LVAT 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023). Neabejotina, kad pareiškėja dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių tampa lengviau palenkiama vykdyti Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Ilgas darbo santykių su Rusijos valstybine įstaiga laikotarpis didina pareiškėjos pažeidžiamumą ir ryšių su Rusijos žvalgybos institucijomis užmezgimo tikimybę. Todėl teismas vertina, kad priimant Sprendimą Nr. 1 buvo nustatyta konkreti, reali ir pakankamo lygmens pareiškėjos nuolatinio gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė.

44. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodo, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjos individualios situacijos. Iš Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – čia gyvena jos sūnus, kuriam Lietuvos pilietybė atkurta kaip lietuvių kilmės asmeniui. Bet kaip nurodyta aukščiau, vien tai, kad pareiškėjos sūnus yra Lietuvos pilietis ir negali lankytis Rusijoje nepaneigia fakto, kad pareiškėjos nuolatinio pobūdžio gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

45. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl Sprendimo Nr. 1, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankama Sprendimui Nr. 1 priimti. Teismo nuomone, Sprendimas Nr. 1 yra adekvati, proporcinga ir būtina priemonėme siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Sprendimo Nr. 1 pakeičiamas, paliekant Sprendimą Nr. 1 nepakeistą.

Dėl Sprendimų Nr. 2 ir 3 teisėtumo ir pagrįstumo

46. Migracijos departamentas uždrausdamas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, kuri nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

47. Taip pat, Migracijos departamentas atšaukdamas Šengeno vizą vadovavosi 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e) punktu, nustatančiu, kad viena trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra jeigu jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Taip pat atsakovas taikė ir 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) 34 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos.

48. Teismas pažymi, kad nei Sprendime Nr. 2, nei Sprendime Nr. 3 nėra motyvų, kad tokio asmens kaip pareiškėja šioje byloje, net ir trumpalaikis asmens atvykimas šeimos lankymo tikslais būtų tiek pavojingas, kad būtų galima konstatuoti grėsmės valstybės saugumui situacijos susidarymą. Teismo nuomone, atsižvelgiantį pareiškėjos amžių (82 m.), tai, kad nėra tikimybės, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantis pareiškėjos sūnus A. K. (P.), kurį (duomenys neskelbtini) (Prancūzijos Aix-en-Provence apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimas, 1 t., b. l. 50–68) veiktų Rusijos Federacijos naudai, šioje byloje nėra įrodyta tokio masto pareiškėjos grėsmės lygis Lietuvos Respublikai buvimas, kurio reikalauja aukščiau Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis ir Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e) punktas. Dėl to atsakovo Sprendimai Nr. 2 ir 3 panaikinami.

Dėl teismo išlaidų

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjai L. K. iš atsakovo Migracijos departamento 1022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas 2025 m. sausio 13 d. papildomu sprendimu pareiškėjai priteisė iš atsakovo Migracijos departamento 2000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas šioje byloje apeliacinio skundo nepateikė nei dėl 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo, nei dėl 2025 m. sausio 13 d. papildomo sprendimo. Todėl iš dalies tenkinant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimus dalyje dėl teismo išlaidų.

50. Pareiškėja L. K.prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš sąskaitos Nr. 202504 ir 2025 m. vasario 6 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėja L. K.dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo patyrė 2500 EUR bylinėjimosi išlaidas. Paminėtas prašymas, atsižvelgiant į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį ir tai, kad galutinai patenkinta 2/3 pareiškėjos reikalavimų, tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjai L. K. iš trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 1 666,67 Eur (2500:3x2).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti:

„Pareiškėjos L. K.skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 24S184741 ir 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24S185592.

Kitą pareiškėjos L. K.skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1022,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt du eurus ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme“.

Priteisti pareiškėjai L. K. iš trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 1 666,67 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt šešis eurus ir 67 centus) bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan