2017-10-11 Nr. AB-18336-3-62-3-02038-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1253-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02038-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 26 d. išsiuntė skundą teismui (b. l. 4–18) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose- atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) atliko nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2015 m. spalio 26 d. Bausmės atlikimo laikotarpiu periodiškai pareiškėjui gyvenamojo ploto trūko apie 1 kv. m. Kamerų tipo patalpos nesuremontuotos, sanitariniai mazgai neatskirti nuo gyvenamosios patalpos, nėra tinkamos vėdinimo sistemos, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, netvarkingi, galėjo pasivaikščioti tik 1 valandą per parą. Kamerų tipo patalpose pareiškėjui 90 dienų trūko nuo 0,2 kv. m iki 1,3 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjui atliekant bausmę nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 5 d. nebuvo suteiktas laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovykla. Kalint kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, nes apribotas išėjimas į lauką, o tai kenkė jo sveikatai, taip pat paminėjo, kad nėra įrengta specialių patalpų rūkantiesiems su tinkamu vėdinimu. Nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Paminėjo, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Atsakovas kalinamų asmenų neaprūpina darbinėmis pajamomis, nemoka pašalpų iš socialinės paramos fondų, neišduoda pagrindinių higienos priemonių – tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių, dantų pastos, skutimosi peiliukų, muilo, priemonių indams plauti. Atsakovas jam suteikė pasenusią ir netvarkingą lovą, todėl jis negalėjo ramiai miegoti, kamuodavo nuovargis, jautė sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus. Gyvenamosiose kamerose sienos būdavo paveiktos pelėsio, lubos virš sanitarinių mazgų – šlapios ir net juodos nuo pelėsio. Pareiškėjo nuomone, ieškinio senaties terminas netaikytinas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 51–56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atlieka nuo 2011 m. birželio 20 d. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jei nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Siekiant užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi, pataisos namų lauke, prie įėjimo į būrius, yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Rūkantys asmenys skiriami į kameras, kuriose gyvena rūkantys asmenys, ir atvirkščiai. Gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN, buvo pažeisti ir neįrodė, jog atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, jog dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 117–129) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 26 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 340 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2015 m. spalio 26 d. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2012 m. liepos 12 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 26 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuota, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašyme suformuluotą prašymą netaikyti ieškinio senaties termino. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. spalio 26 d. atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 26 d.

8. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 26 d. buvo paskirtas gyventi į gyvenamąsias patalpas, kurios gyvenamasis plotas yra 35,06 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,92 kv. m. Teismas taip pat iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo paskirtas į kamerų tipo kamerą Nr. 11, kurios plotas 16,01 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos ir pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. balandžio 29 d., nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskirtas į kamerų tipo kamerą Nr. 10, kurios plotas 15,85 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,18 kv. m. ir laikotarpiu 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. (pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 11) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,9 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, t. y. pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl konstatuotas atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumas. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN kamerų tipo patalpų kamerų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, asbesto šiferinio stogo lakštuose) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerų tipo patalpų kamerose buvusios ventiliacijos, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, asbesto šiferinio stogo lakštuose laikyti nepagrįstais.

11. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

12. Teismas iš Pravieniškių PN 2015 m. kovo 12 d. rašto Nr. S-6868 nustatė, jog pareiškėjas, talpinant jį į kamerą, neišreiškė noro atlikti nuobaudą nerūkančiųjų kameroje, todėl nuobaudai atlikti buvo patalpintas su kitais rūkančiais nuteistaisiais, todėl teismas, pagal bylos duomenis atsakovo veiksmuose, patalpinant pareiškėją vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidimų nenustatė. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmesti kaip neįrodyti.

13. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių, nurodė, jog tai vien deklaratyvus teigimas, kad yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, todėl negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

14. Teismas dėl bausmės atlikimo metu neaprūpinimo darbinėmis pajamomis, nemokėjimo pašalpų iš socialinės paramos fondų padarė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, jog higienos priemonės – tualetinis popierius, dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, muilas, priemonės indams plauti, jo bausmės atlikimo Pravieniškių PN metu nebuvo išduotos teisės akte nustatyta tvarka ir atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (higienos poreikiai nebuvo patenkinti); pareiškėjas neįrodė, jog būtent patalpų ir inventoriaus nebuvimas sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti, atsakovo pateiktos fotonuotraukos paneigia pareiškėjo teiginius dėl sulūžusių lovų ir negalėjimo ant jų miegoti; pareiškėjo teiginys dėl pelėsio gyvenamosiose patalpose yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestas kaip nepagrįstas.

15. Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme.

17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 34 dienų laikotarpiu, kada pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje teko mažiau gyvenamojo ploto (teko 0,18 kv. m mažiau), negu nustatyta teisės aktais, jis visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kuris galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys Konvencijos 3 straipsnio prasme, konstatavo, jog teisinga ir pakankama satisfakcija yra teisės būti kalinamam bendrabučio tipo patalpose, kurioje pareiškėjui būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotas, pažeidimo pripažinimas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose jis gana ilgą laiką (44 dienas) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (teko mažiau 0,9 kv. m), konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurios dydis gali būti įvertintas 340 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

III. 18. Atsakovas Pravieniškių PN apeliaciniu skundu (b. l. 149–151) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto kamerose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Taigi nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

21. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

22. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 26 d., nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, t. y. atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto. Tuo metu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti.

23. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo manymu, pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.

24. Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo detaliai atlikta analize ir padaryta išvada, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrintas teisės aktuose garantuojamas minimalus gyvenamasis plotas tiek bendrabučių tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,18 kv. m. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. (pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 11) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,9 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, dėl to priėjo prie išvados, jog Pravieniškių PN pažeidė Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktų reikalavimus.

27. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas (Pravieniškių PN) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN realiai teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta Taisyklėse. Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais.

29. Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai sudarė pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

30. Teisėjų kolegija pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, iš jų kameroje laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., kuomet iš esmės buvo apribota pareiškėjo judėjimo laisvė, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

31. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į tai, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjas nepertraukiamai buvo laikomas 44 dienas (šio fakto šalys neginčija), gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose buvo pažeista gana ženkliai (teko mažiau 0,9 kv. m), nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius