2020-07-15 Nr. AB-13589-3-61-3-03978-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1450-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03978-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. ir trečiojo suinteresuoto asmens M. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. R. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. spalio 26 d. raštą Nr. 1SS-2609-(7.5.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius) 2017 m. gegužės 11 d. raštą Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) (toliau – ir Raštai); 2) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimą V. R. pagal pateiktą prašymą į B. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad po K. R. (K. R.) mirties ((duomenys neskelbtini)), B. R. (B. R.) paveldėjo 2,5 dešimtinės žemės (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime. 1920 m. spalio 15 d. Notarinis aktas Nr. 119, Registro Nr. 2183 patvirtina, kad B. R. turėjo 1 dešimtinę žemės (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime. Pareiškėjo nuomone, jis yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ir 2 straipsnio 2 dalį į B. R. iki 1940 m. valdytą žemę tiek (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime, tiek (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime.

3. Paaiškino, kad 1992 m. vasario 8 d. M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone. Pateiktame prašyme nurodė jai žinomus kitus piliečius R. B. B., ir R. G. B., turinčius teisę į minėto turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 479-1151-3 nusprendė atstatyti piliečiui G. R. <...> nuosavybės teisę į jo turėtą <...>.“ Atitinkamai, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V buvo nutarta patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimus Nr. <...> 479-1151-3 <...>. ir įpareigoti Urbanistikos ir architektūros skyrių parinkti <...> G. R. turto paveldėtojams, <...> už žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) (šiuo metu (duomenys neskelbtini) rajonas), ekvivalentinės natūra suteiktinus, ne didesnius kaip po 0,20 ha ploto žemės sklypus <...>.“

4. Pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. su prašymu, vėliau 2017 m. kovo 17 d. raštu, kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)). NŽT Vilniaus miesto skyrius, 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) pareiškėją informavo, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. R. (B. R. tėvo) turėtą žemę Vilniaus mieste, NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiktas nebuvo. Minėtame rašte buvo konstatuota, kad nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), t. y. atsisakoma tęsti atkūrimą pagal turimus dokumentus.

5. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. priimtu raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.),2017 m. birželio 1 d. su skundu kreipėsi į NŽT, prašydamas panaikinti NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) ir įpareigoti tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pagal buvusio savininko B. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime. Pareiškėjo teigimu, NŽT skundžiami Raštai buvo priimti neįvertinus aplinkybės. jog K. R. mirė (duomenys neskelbtini), o jo turtą paveldėjo B. R..

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ne (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), (priešingai nei nurodoma NŽT Raštuose), o (duomenys neskelbtini) rajone. Pareiškėjas tvirtino, kad tiek (duomenys neskelbtini) kaimas (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), tiek (duomenys neskelbtini) kaimas (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) buvo (duomenys neskelbtini) rajone. Pareiškėjo nuomone, NŽT Raštuose pateikiami argumentai, jog G. R. neišreiškė valios yra prieštaraujantys NŽT Raštuose cituojamai tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, o kartu atitinkamai iš šiame skunde nurodomai jurisprudencijai. Mano, kad NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus individualūs administraciniai aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

7. NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė, kad remiantis Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5016 dokumentais, M. R. (mirusi (duomenys neskelbtini)) Vilniaus miesto valdybai pateikė 1992 m. vasario 8 d. prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko B. R. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) mieste, nuosavybės teisės į šį turtą atsiradimo pagrindu nurodydama 1930 m. 1 ha žemės pirkimo dokumentą. Minėtame prašyme M. R. nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą - ekvivalentinę natūrą ir jai žinomus B. R. turto įpėdinius (kaip nustatyta iš giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų) savo sūnus - B. R. ir G. R..

9. Atkreipė dėmesį į tai, kad nei B. R., nei G. R. atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. turėtą žemę nustatytais terminais, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė. Paaiškino, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus archyve esantys dokumentai, t. y. 1930 m. liepos 18 d. pasižadėjimo parduoti sutartis ir Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 15 d. pažymėjimas Nr. 21-512-R patvirtina, kad „Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, 1930 m. notarinių aktų knygoje yra nurodoma, jog notaras S. M. 1930 m. spalio 15 d. sudarė pirkimo - pardavimo aktą Nr. 119, kuriuo B., E., V., Š ir J. iš Š. V. iš savo žemės (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime pardavė B. R., K., gyv. (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) 1 dešimtinę žemės“. Šie duomenys patvirtina faktą, kad M. R. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas buvęs savininkas B. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės (1 dešimtinė žemės buvo perskaičiuota į hektarus).

10. Pažymėjo, kad K. R. ir B. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikiami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės. G. R. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų Vilniaus mieste turėtą žemę nepateikė, t. y. neišreiškė savo valios atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. M. R. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. R. turėtą žemę, G. R. nurodė kaip galimą pretendentą į B. R. į (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę, tačiau G. R. šio prašymo nepasirašė. Nagrinėjamu atveju, M. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į B. R. turėtą žemę negali būti laikomas G. R. prašymu atkurti nuosavybės teises į kito žemės savininko K. R. (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę.

11. Kritiškai vertina pareiškėjo teiginį, kad (duomenys neskelbtini) rajonas reiškia ne tik (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžinį kaimą, bet ir (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžinį kaimą. M. R. nepretendavo į žemę (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime. M. R. teikdama prašymą nuosavybės teises atkurti ne tik nurodė asmenis, kurie pretenduoja kartu su ja atkurti nuosavybės teises į to paties savininko (B. R.), bet tuo pačiu ir išreiškė valią už prašyme nurodomus asmenis atkurti nuosavybės teisę kitam buvusiam savininkui, nes tokios galimybės nesuteikia joks teisės aktas. Akcentavo, kad skunde nurodomi teisės aktai nereglamentuoja galimybės už kitą asmenį pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises kitam buvusiam savininkui. M. R. prašyme konkrečiai nurodomas žemės plotas (1 ha) į kurį norima (turima teisė) atkurti nuosavybės teisės, todėl remiantis šiuo prašymu suteikti papildomos žemės kitame (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime būtų akivaizdus šio prašymo dalyko (objekto) išplėtimas bei jo nesilaikymas.

12. NŽT teigimu, tai, kad K. R. turtą paveldėjo B. R., neatleidžia jo nuo pareigos kreiptis į atitinkamą instituciją su prašymu dėl nuosavybės grąžinimo (atstatymo) į konkretaus buvusio savininko žemėvaldą bei pateikti visus su tuo susijusius dokumentus. Siekiantys atkurti nuosavybės teises piliečiai privalo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjui nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos, kadangi ne jis, o B. R. yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, už kurį, jo valią išreiškė motina M. R.. Vilniaus miesto skyriui nėra žinoma, ar B. R. neturėjo daugiau turto paveldėtojų.

13. NŽT nuomone, skundžiami Raštai buvo priimti teisėtai, vadovaujantis teisės aktais ir remiantis Vilniaus miesto skyriuje saugomoje atkūrimo byloje Nr. 5016 esančiais dokumentais. NŽT skundžiamuose Raštuose detaliai atsakė į pareiškėjo keltus klausimus, todėl skundžiami Raštai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir teisinio pagrindo juos panaikinti nėra.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad po K. R. mirties ((duomenys neskelbtini)), B. R. paveldėjo 2,5 dešimtinės žemės ((duomenys neskelbtini)) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime. 1920 m. spalio 15 d. Notarinis aktas Nr. 119, Registro Nr. 2183 patvirtina, jog B. R. turėjo 1 dešimtinę žemės (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime. M. R. 1992 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pateiktame prašyme nurodė jam žinomus kitus piliečius R. B. B., ir R. G. B., turinčius teisę į minėto turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 479-1151-3 nusprendė atstatyti piliečiui G. R. nuosavybės teisę į jo turėtą 0,20 ha ploto žemės sklypą.

16. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdyba 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V nutarė patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimus Nr. 479-1151-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. M. R.“, Nr. 479-1151-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui B. R.“, Nr. 479-1151-3 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui G. R., Nr. 480-0311-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei H. R. ir Nr .480-0311-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei A. L.“ ir įpareigoti Urbanistikos ir architektūros skyrių parinkti <...> G. R. turto paveldėtojams, <...> už žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), ekvivalentinės natūra suteiktinus, ne didesnius kaip po 0,20 ha ploto žemės sklypus.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. su prašymu, vėliau 2017 m. kovo 17 d. raštu, kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) pareiškėją informavo, kad prašymas (-ai) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. R. (į B. R. tėvo) turėtą žemę Vilniaus mieste, Vilniaus miesto skyriui pateiktas nebuvo. Buvo konstatuota, jog nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), t. y. atsisakoma tęsti atkūrimą pagal turimus dokumentus. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. priimtu raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) 2017 m. birželio 1 d. su skundu kreipėsi į NŽT, prašydamas panaikinti NŽT prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) ir įpareigoti tęsti atkūrimą pagal buvusio savininko B. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime.

18. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į NŽT su skundu, prašydamas pateikti atsakymą į 2017 m. pateiktą skundą. NŽT 2017 m. spalio 26 d. sprendime Nr. 1SS-2609-(7.5.) konstatavo, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktas atsakymas yra pagrįstas.

19. Teismas nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato Atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas).

20. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas mano, jog jis yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ir 2 straipsnio 2 dalį į B. R. iki 1940 m. valdytą žemę tiek (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime, tiek (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime.

22. Teismas pažymėjo, jog B. R. nei G. R. atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. turėtą žemę nustatytais terminais, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė. Vilniaus miesto skyriaus archyve esantys dokumentai, t. y. 1930 m. liepos 18 d. pasižadėjimo parduoti sutartis ir Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 15 d. pažymėjimas Nr. 21-512- R patvirtina, jog notaras S. M. 1930 m. spalio 15 d. sudarė pirkimo - pardavimo aktą Nr. 119, kuriuo B., E., V., Š ir J. iš Š. V. savo žemę (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime pardavė B. R., K., gyv. (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) 1 dešimtinę žemės“. Pažymėtina, jog M. R. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas buvęs savininkas B. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės (1 dešimtinė žemės buvo perskaičiuota į hektarus).

23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog M. R. Vilniaus miesto valdybai pateiktame 1992 m. vasario 8 d. prašyme dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko B. R. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) rajone, G. R. nurodomas kaip galimas pretendentas į B. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, tačiau šis prašymas G. R. buvo nepasirašytas.

24. Įvertinęs tai, teismas sutiko su NŽT pozicija, jog G. R. neišreiškė savo valios atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą, todėl M. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į B. R. turėtą žemę negali būti laikomas G. R. prašymu atkurti nuosavybės teises į K. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl minėtų aplinkybių atmetė.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, priešingai nei nurodo NŽT, ne (duomenys neskelbtini) kaime, o (duomenys neskelbtini) rajone, nurodė, kad iš byloje pateikto 1992 m. vasario 8 d. M. R. prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, matyti, jog ji pateiktame prašyme nurodė jai žinomus kitus piliečius R. B. B., ir R. G. B., turinčius teisę į minėto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ne (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) rajone. Kadangi M. R. prašyme konkrečiai nurodomas žemės plotas (1 ha), pareiškėjo teiginiai jog (duomenys neskelbtini) rajonas reiškia ne tik (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą, bet ir (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą, nepagrįsti.

26. Pareiškėjo nuomone, skundžiami Raštai buvo priimti neįvertinus aplinkybės, jog K. R. mirė (duomenys neskelbtini), jo turtą paveldėjo B. R.. Vertindamas šiuos argumentus teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog B. R. yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, už kurį jo valią išreiškė motina M. R.. Nesant duomenų, jog B. R. neturėjo daugiau turto paveldėtojų, teismas konstatavo, kad pareiškėjui nuosavybės teisės negalėtų būti atkurtos. Pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą dėl minėto juridinio fakto nustatymo, o vėliau - į atitinkamą instituciją su prašymu dėl nuosavybės atstatymo į konkretaus buvusio savininko žemėvaldą bei pateikti visus su tuo susijusius dokumentus. Taigi pareiškėjo argumentus atmetė.

27. Įvertinęs pareiškėjo skundžiamus Raštus, teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui NŽT 2017 m. spalio 26 d. raštu Nr. 1SS-2609-(7.5.) ir NŽT Vilniaus skyrius 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta į pareiškėjo pateiktus skundus. Skundžiami Raštai atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, jog NŽT atsisakė išnagrinėti pareiškėjo teiktus skundus.

28. Teismas nurodė, kad netenkinus pirmojo reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 29. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (galiojusio nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d., toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo numatyta, jog prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 (nutarimas galiojo nuo 1991 m. rugpjūčio 15 d. iki 2001 m. lapkričio 16 d.) buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime buvo pritarta praktikai, pagal kurią pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą pripažįstami ir tie asmenys, kurie piliečio prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip jam žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz. tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog vien tai, kad prašyme nėra visų Įstatymo 11 straipsnyje nurodytų faktų, nepakankama sąlyga paneigti, jog asmuo, pateikęs tokį prašymą, kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų, įstatymu įpareigotų vykdyti žemės reformą, vaidmuo, kurių veiksmai įvertinant nuosavybės atkūrimo kaip teisėtumo atstatymo proceso svarbą ir reikšmę, apibrėžiamą Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje, apima ir priimto prašymo trūkumų šalinimo administracines procedūras, nors tiesiogiai tuometiniuose įstatymuose neformalizuotas, tačiau būtinas tikslams, kuriems pasiekti agrarinės reformos tarnybos veikė, bei konstituciniam gero administravimo principui įgyvendinti, pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. R. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą.

31. Pirmosios instancijos teismas sprendime nei NŽT skundžiamuose administraciniuose aktuose nenurodo, kodėl atkūrimą vykdanti/vykdžiusi institucija priėmė administracinius aktus ir vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą G. R. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, jei pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teisių. Teismas taip pat neužsimena apie tai, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo įgyvendinti, tačiau jie nėra panaikinti.

32. Pareiškėjas pažymi, kad NŽT atsiliepimuose teigia jog M. R. negalėjo pateikti prašymo, o nei G. R. nei pareiškėjas nėra išreiškę valios, tačiau pagal tą patį M. R. prašymą nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui vykdytas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Taigi kyla klausimas, kodėl prašymas buvo tinkamas atkurti nuosavybes teises (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, taip pat priimant Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybai priimant 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 479-1151-3 ir Vilniaus miesto valdybai priimant 1994 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 245V ir netinka NŽT.

33. Teigia, kad 1992 m. vasario 8 d. M. R. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame prašyme M. R. nurodė ir G. R.. Prašymas pateiktas 1992 m. vasario 8 d., o duomenis institucija gavo iš Lietuvos valstybės archyvo tik 1993 m. lapkričio 15 d. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl prašyme nurodytas tik 1 ha. Tačiau atkuriančioji institucija, gavusi 1993 m. duomenis iš archyvo, atkūrimą vykdė (tik ne iki galo) ir buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. jai buvo žinoma, kad pretendentams nuosavybės teisės turi būti atkuros tiek (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, tiek (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Tai, kad atkūrimas buvo vykdomas (duomenys neskelbtini) kaime patvirtina minėti Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 479-1151-3 ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkis Nr. 245V, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė.

34. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįsti teismo argumentai, jog pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Atkūrimą vykdanti/vykdžiusi institucija niekada nėra nurodžiusi, kad duomenų nepakanka. Priešingai, 1993 m. sprendimas ir 1994 m. potvarkis patvirtina, kad atkūrimas buvo vykdomas, tik nebaigtas. Tai yra esminė aplinkybė šioje byloje, kuri liko neįvertinta pirmosios instancijos teismo. Jeigu nei G. R., nei B. R. nėra išreiškę valios, kodėl atkūrimą vykdanti institucija priėmė 1993 m. sprendimą ir 1994 m. potvarkį atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, visiškai nemotyvavo ir nepateikė vertinimo dėl M. R. pateiktų į bylą duomenų apie tai, kad M. R. buvęs sutuoktinis B. R. dar 1991 m. gegužės 21 d. teikė pareiškimą Vilniaus miesto valdybai dėl kompensacijos už nacionalizacijos metu prarastą tėvų žemę, o taip pat ir Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 479-1151-2, kuriuo buvo nuspręsta atstatyti B. R. nuosavybės teisę į jo turėtą 0,20 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Šie duomenys koreliuoja su pareiškėjo teiginiais apie tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas R. šeimai vyko (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

35. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino pagrindinių įrodymų, dėl jų nepasisakė, sprendimą grindė tik bylos medžiaga ir nepagrįstu neigiamu nusistatymu. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo byloje, kaip nustatyta ABTĮ 56 straipsnyje, neatliko.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

37. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, dėl to skundžiamas sprendimas priimtas neišnagrinėjus įrodymų, esančių administracinėje byloje, viseto. Toks pirmosios instancijos teismo elgesys vienareikšmiai vertinamas kaip neteisingas tiek ordinarinės, tiek Konstitucinės teisės kontekste. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo motyvų, visumoje nevertino byloje pareiškėjo ir atsakovo, o taip pat ir trečiojo asmens M. R. pateiktų rašytinių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas supainiojo byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl teismo sprendime padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

38. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad B. R. nei G. R. atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. turėtą žemę nustatytais terminais, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė, taip pat, kad M. R. Vilniaus miesto valdybai pateiktame 1992 m. vasario 8 d. prašyme dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko B. R. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) rajone G. R. nurodomas kaip galimas pretendentas į B. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, tačiau šis prašymas G. R. buvo nepasirašytas, kadangi teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.

39. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų nenuoseklaus elgesio (veikimo ir neveikimo) vykdant viešojo administravimo procedūras atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, dabar patenkančiame į (duomenys neskelbtini) rajono teritoriją, kai tuo tarpu kažkodėl dėl to paties pretendento prašymo dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą, kuris yra buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, šiuo metu taip pat patenkančiame į (duomenys neskelbtini) rajono teritoriją, atkūrimo jokių viešojo administravimo procedūrų nebeatlieka.

40. Teismo sprendimo arumentai, kad kiti M. R. prašyme nurodyti kiti jai žinomi galimi pretendentai atkurti nuosavybės teises neišreiškė savo valios, todėl M. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į B. R. turėtą žemę negali būti laikomas G. R. prašymu atkurti nuosavybės teises į K. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, neturi nei faktinio nei teisinio pagrindimo. Pirmosios instancijos teismas iš byloje turimų duomenų visiškai netikrino ir nevertino, ar kiti M. R. prašyme nurodyti asmenys, t. y. R. B. B. ir R. G. B., išreiškė ar galėjo išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitais būdais, kurių nebaigtinis sąrašas yra pateikiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibendrinimuose ir rekomendacijose. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo nurodomą, dokumentais pagrįstą faktinę aplinkybę, kuri yra itin juridiškai svarbi šios bylos teisingam išsprendimui, kad M. R. savo 1992 m. vasario 8 d. prašyme suformulavo prašymą atkurti nuosavybės teisę ne į (duomenys neskelbtini) kaime esančią žemę, bet į (duomenys neskelbtini) rajone esančią žemę, į kurią patenka buvusių tiek (duomenys neskelbtini) kaimo, tiek (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos. Ši aplinkybė yra svarbi tuo aspektu, kad, kaip matyti iš Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 479-1151-3, juo nuspręsta atstatyti piliečiui G. R. (šio asmens pavardė buvo nurodyta M. R. 1992 m. vasario 8 d. prašyme) nuosavybės teisę į jo turėtą 0,20 ha ploto žemės sklypą. Taigi dar 1993 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas sprendimas G. R. atstatyti nuosavybės teises į 1/5 1,09 ha ploto žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) kaime, dalį, tačiau šią faktinę aplinkybę visiškai ignoravo pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad neva byloje nėra jokių duomenų, jog G. R. kaip nors kitais būdais būtų išreiškęs savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 479- 1151-3 netgi yra minimas teismo sprendime, tačiau jo turinys visiškai nebuvo vertinamas ir net ignoruojamas.

41. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ir sprendime nurodytą faktinę aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdyba 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V nutarė patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimus Nr. 479-1151-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. M. R.“, Nr. 479-1151-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui B. R.“, Nr. 479-1151-3 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui G. R., Nr. 480-0311-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei H. R. ir Nr .480-0311-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei A. L.“ ir įpareigoti Urbanistikos ir architektūros skyrių parinkti G. R. turto paveldėtojams už žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime (šiuo metu (duomenys neskelbtini) rajonas), ekvivalentinės natūra suteiktinus, ne didesnius kaip po 0,20 ha ploto žemės sklypus. Iš šių teismo sprendime nurodomų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo metu esantis (duomenys neskelbtini) rajonas apima tuometinius buvusius (duomenys neskelbtini) kaimus ir G. R. (M. R. sūnaus) teisė į nuosavybės teisių atstatymą buvo patvirtina kaip neginčijama.

42. Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiais, kad M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, priešingai nei nurodo NŽT, ne (duomenys neskelbtini) kaime, o (duomenys neskelbtini) rajone. Iš byloje pateikto 1992 m. vasario 8 d. M. R. prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone matyti, jog ji pateiktame prašyme nurodė jai žinomus kitus piliečius R. B. B., ir R. G. B., turinčius teisę į minėto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Teismas, netinkamai vertindamas byloje egzistuojančias faktines aplinkybes arba jas ignoruodamas, sprendime pateikė vienas kitam prieštaraujančius teiginius apie tai, kad dabartinis (duomenys neskelbtini) rajonas neapima buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo, o tik buvusį (duomenys neskelbtini) kaimą. Pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkis Nr. 245V patvirtina, kad dabartinis (duomenys neskelbtini) rajonas apima abu buvusius (duomenys neskelbtini) kaimus, į kuriuose buvusius žemės sklypus nuosavybės teise pretendavo tiek M. R.. tiek jos sūnus G. R. (pareiškėjo V. R. tėvas).

43. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neužtikrindamas objektyvaus nešališkumo reikalavimo.

44. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, visiškai nemotyvavo, kaip vertinti ir M. R. pateiktus į bylą duomenis apie tai, kad jos buvęs sutuoktinis B. R. dar 1991 m. gegužės 21 d. teikė pareiškimą Vilniaus miesto valdybos privatizacijos vedėjui dėl kompensacijos už nacionalizacijos metu prarastą tėvų žemę, o taip pat ir Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 479-1151-2, kuriuo buvo nuspręsta atstatyti B. R. nuosavybės teisę į jo turėtą 0,20 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovai savo veiksmais demonstruoja prieštaringo elgesio požymius, kuomet vieniems pretendentams yra vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, tuo tarpu kitiems ne arba nuosavybės teisių atkūrimo procedūra (duomenys neskelbtini) kaime yra vykdoma, o buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (abu šie kaimai šiuo metu patenka į (duomenys neskelbtini) rajono teritoriją) tokia procedūra nepagrįstai neatliekama.

45. NŽT atsiliepime į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti.

46. NŽT atsiliepime nurodo, kad apeliantai nurodydami Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 245V nutyli visą šio dokumento esmę, kurio 2 punkte yra nurodyta: „Įpareigoti Urbanistikos ir architektūros skyrių parinkti M. R., B. R., G. R. turto paveldėtojams už žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime (dab. (duomenys neskelbtini)), ekvivalentine natūra suteiktinus, ne didesnius kaip po 0,20 ha ploto žemės sklypus individualiai statybai“. NŽT pažymi, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V pretendentams M. R. ir G. R. yra suteikiami žemės sklypai individualiai statybai. Atkreipia dėmesį, kad minėtame potvarkyje nėra nurodoma, jog yra suteikiama natūrinė žemė buvusioje žemėvaldoje, atvirkščiai yra aiškiai nurodoma, kad žemės sklypas yra suteikiamas individualiai statybai.

47. Priimant potvarkį, galiojo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinamos suteikiant natūra arba ekvivalentine natūra. To paties įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtinta nuosavybės teisių į miestų ir miesto tipo gyvenvienčių ribose esančią žemės atstatymo sąlygos ir tvarka, kurio 1 punkte nurodoma, kad kai žemės sklypas buvo miesto ar miestelio ribose - suteikiant neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai. Taigi žemės sklypai individualiai statybai buvo suteikiami toje pačioje gyvenamojoje teritorijoje, kur buvo žemės sklypas, ginčo atveju, bet kurioje vietoje (duomenys neskelbtini) rajone, kas ir buvo padaryta, buvo numatyta, kad atstatymas vyks (duomenys neskelbtini) kaime.

48. Pažymi, kad skundžiamame NŽT 2017 m. spalio 26 d. rašte Nr. lSS-2609-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ buvo pažymėta, jog „Atsižvelgiant į Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. priimtą sprendimą Nr. 479-1151-3 tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto skyriaus 2000 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 31/00/20-381 G. R. buvo siūlomas naujas žemės sklypas individualiai statybai ir Jums, kaip jo turtinių teisių paveldėtojui, raštu sutikus, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 01-1175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ mirusiojo G. R. vardu atkurto nuosavybės teisės į 0,1001 ha buvusio savininko B. R. „buvusiame (duomenys neskelbtini)“ turėtos žemės perduodant naują 0,1001 ha žemės sklypą individualiai statybai Nr. 16 Pilaitės šiaurinės dalies gyvenamajame kvartale. Taigi jau skundžiame rašte buvo nurodyta, jog Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. priimtu sprendimu Nr. 479-1151-3 numatytas žemės sklypas buvo atkurtas Pilaitės šiaurinės dalies gyvenamajame kvartale, todėl tai tik dar kartą paneigia apeliantų teiginius, jog atkūrimas turėtų būti vykdomas (duomenys neskelbtini) kaime ir patvirtina atsakovo poziciją, kad žemės sklypo suteikimas individualiai statybai yra tik vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų, kompensuojant už natūra negrąžintą žemę.

49. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V numatomi atkurti žemės sklypai individualiai statybai yra tik vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų - kompensacija už negrąžinamą žemę natūra, nesiejant šių žemės sklypų atkūrimu su natūra buvusioje žemėvaldoje. Kadangi natūra, iki Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, buvo suprantama tik tokia natūra, kuri buvo suteikiama prie gyvenamųjų namų ar kitų pastatų, todėl apeliantų teiginiai, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas ir (duomenys neskelbtini) kaime, yra nepagrįsti, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo V. R. skundo netenkino.

50. NŽT nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino B. R. 1991 m. gegužės 21 d. pateikto pareiškimo Vilniaus miesto valdybos privatizacijos vedėjui dėl kompensacijos už nacionalizacijos metu prarastą tėvų žemę. Šis dokumentas buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybos privatizacijos skyriaus vedėjui dėl gyvenamojo ploto padidinimo. Šiame prašyme nėra nurodomi privalomieji požymiai, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog šiuo prašymu būtų atkurtos nuosavybės teisės: iš pateikto 1991 m. gegužės 21 d. prašymo turinio nėra aišku, kad pilietis B. R. tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą turtą, todėl klaidinga teigti, jog šis prašymas gali būti traktuojamas kaip valios išreiškimas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę.

51. NŽT dėl apeliacinio skundo teiginių, kad galima išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitais būdais, nurodo, jog viešojoje teisėje, dauguma teisės normų yra imperatyvios, t. y. tokios nuostatos, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Remiantis Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5016 dokumentais, konstatuotina, kad M.

R. (mirusi (duomenys neskelbtini)) tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė 1992 m. vasario 8 d. prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko B. R. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) mieste, nuosavybės teisės į šį turtą atsiradimo pagrindu nurodydama 1930 metais 1 ha žemės pirkimo dokumentą. Minėtame prašyme M. R. nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą - ekvivalentinė natūra - ir jai žinomus B. R. turto įpėdinius (kaip nustatyta iš giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų) savo sūnus - B.

R. ir G. R.. Nei B. R., nei G. R. atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. turėtą žemę nustatytais terminais, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė. Vilniaus miesto skyriaus archyve esantys dokumentai, t. y. 1930 m. liepos 18 d. prižadėjimo parduoti sutartis ir Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 15 d. pažymėjimas Nr. 21-512- R, kuriame nurodyta, kad „Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, 1930 m. notarinių aktų knygoje yra žinių, jog notaras S. M. 1930 10 15 (data - taip dokumente) sudarė pirkimo - pardavimo aktą Nr. 119, kuriuo B., E., V., Š. ir J. iš Š.

V. iš savo žemės (duomenys neskelbtini) kaime pardavė B. R., K.. (tėvo vardas - taip dokumente, gimimo metai nenurodyti), gyv. (duomenys neskelbtini) kaime (pavadinimas - taip dokumente) I dešimtinę žemės“, patvirtina faktą, kad M. R. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas buvęs savininkas B. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kaime) nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės (1 dešimtinė žemės perskaičiuota į hektarus). Pažymi, kad K. R. ir B. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės. M.

R. aiškiai išreiškė valią į kokio buvusio savininko žemę turi būti vykdomas atkūrimas, todėl NŽT pagrįstai, vadovaudamasi M. R. prašymu, vykdė atkūrimą tiek B. R., M. R., G. R. atžvilgiu.

52. Taigi G. R. neišreiškė savo valios atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą, todėl M. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į B. R. turėtą žemę negali būti laikomas G. R. prašymu atkurti nuosavybės teises į kito žemės savininko K. R. (duomenys neskelbtini) kaime (šiuo metu (duomenys neskelbtini) teritorija) turėtą žemę.

53. Akcentuoja, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius neginčija fakto, jog M. R. prašė vykdyti atkūrimo procedūras (duomenys neskelbtini) rajone. Tačiau kritiškai turėtų būti vertinami apeliantų argumentai, kad (duomenys neskelbtini) rajonas reiškia ne tik (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą, bet ir (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą. Visų pirma, pilietė M. R. nepretendavo į žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (nėra pateikusi prašymo). Antra, negalima laikyti, kad M. R. teikdama prašymą nuosavybės teisėms atkurti ne tik nurodė asmenis kurie pretenduoja kartu su ja atkurti nuosavybės teises į to paties savininko (B. R.), bet tuo pačiu ir išreiškė valią už prašyme nurodomus asmenis atkurti nuosavybės teisę kitam buvusiam savininkui, nes tokios galimybės nesuteikia joks teisės aktas. Pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimą, reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės už kitą asmenį pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises kitam buvusiam savininkui. Trečia, M. R. prašyme konkrečiai nurodomas žemės plotas (1 ha) į kurį norima (turima teisė) atkurti nuosavybės teisės, todėl remiantis šiuo prašymu suteikti papildomos žemės kitame kaime ((duomenys neskelbtini)) būtų akivaizdus minėto prašymo dalyko (objekto) išplėtimas bei jo nesilaikymas. Lietuvos valstybės archyvas 1993 m. lapkričio 15 d. pažymėjimu Nr. 21-512-R, be kita ko, nurodė, kad „<...>B., E., V., Š. ir J. iš Š. V. iš savo žemės (duomenys neskelbtini) kaime pardavė B. R., K.. (tėvo vardas - taip dokumente, gimimo metai nenurodyti), gyv. (duomenys neskelbtini) kaime (pavadinimas - taip dokumente) I dešimtinę žemės”. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra hipotetinė teisė, t. y. Atkūrimo įstatyme numatytais terminais yra įtvirtinta galimybė šią teisę realizuoti ir vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Taigi, asmuo norintis realizuoti šią teisę turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (NŽT) atsižvelgdama į išreikštą asmenų valią pradeda atitinkamas administracines procedūras.

54. NŽT sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo netenkinus pareiškėjo skundo atsisakyta tęsti nuosavybės teisių atkūrimą V. R. pagal pateiktą prašymą į B. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kam gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju, net teismui patenkinus pareiškėjo skundo reikalavimus, nuosavybės teisės V. R. negalėtų būti atkuriamos, nes ne jis, o B. R. yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, už kurį jo valią išreiškė motina M. R..

55. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. R. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

56. Nurodo, kad visus argumentus išdėstė savo apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi, kad V. R. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog, be kita ko, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino atsakovų nenuoseklaus elgesio, t. y. kodėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti ar vykdžiusi viešojo administravimo institucija priėmė administracinius aktus ir vykdė atkūrimą G. R. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, jeigu jis nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teisių (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Taigi teismas nevertino pareiškėjo pirmosios instancijos teisme išsakytos svarbios faktinės aplinkybės, kad atsakovų priimti sprendimai nebuvo įgyvendinti, tačiau kartu jie nėra ir panaikinti.

57. Taip pat sutinka su pareiškėjo pastaba, kad teismas nesivadovavo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1057 nuostatomis, iš kurių matyti, kad piliečiams, kuriems savivaldybių valdybų sprendimais nuosavybės teisės jau atkurtos, tačiau nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai nesuteikti, nauji žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai šių miestų teritorijose pagal piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

58. Pažymi, kad V. R. apeliacinio skundo argumentai, kad niekuo nepagrįsti teismo argumentai apie tai, jog pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; atkūrimą vykdanti/vykdžiusi institucija niekada nėra nurodžiusi, jog duomenų nepakanka; priešingai, 1993 m. sprendimas ir 1994 m. potvarkis patvirtina, jog atkūrimas buvo vykdomas, tik nebaigtas; niekas iki šiol iš sprendimus priimančių institucijų (nei NŽT, ne teismas) taip ir nepaaiškino, jei nei G. R., nei B. R. nėra išreiškęs valios, kodėl atkūrimą vykdanti institucija priėmė 1993 m. sprendimą ir 1994 m. potvarkį atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, parodo, kad pirmosios instancijos teismas viešojo administravimo subjekto veiklos principus „perkėlė“ pareiškėjui, o ne viešojo administravimo institucijai, kuri ėmėsi procedūros atkurti nuosavybės teises, tačiau šių procedūrų nebaigė dėl pareiškėjui nesuvokiamų priežasčių.

59. Taigi priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas dėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 60. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

61. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

62. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

63. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą žemę srityje, ginčo santykius reglamentuoja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas) bei šį įstatymą lydinti LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

64. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Tvarkos 7 punktas nustato, kad prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai.

65. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams - turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

66. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

67. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvusio žemės savininko R. B., s. K., žmona M. R. 1992 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pateiktame prašyme apibūdindama turtą, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nurodė 1930 metais nupirktą 1 ha žemės, prašyme taip pat nurodė jai žinomus kitus (savo sūnus) piliečius R. B. B. ir R. G. B., kurie turi teisę į aprašyto turto susigrąžinimą (t. I b.l. 6). Minimas prašymas pasirašytas tik M. R., prašyme nurodyti piliečiai R. B. B. ir R. G. B. šio prašymo nėra pasirašę.

68. Nagrinėjamoje byloje daugiau duomenų apie M. R., ar jos sūnų R. B. ir R. G., ar šių asmenų teisių paveldėtojų, tame tarpe ir šioje byloje esančio pareiškėjo, Įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pateiktus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tame tarpe ir į kitą žemės plotą, nei nurodyta 1992 m. vasario 8 d. prašyme, nėra. Apeliantų argumentai, kad prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo laikytinas R. B, s. B., 1991m. gegužės 21d. prašymas Vilniaus miesto valdybos privatizacijos vedėjui (t. I b.l. 132-133), atmestini kaip nepagrįsti, nes šis prašymas pateiktas dar iki LR įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų priėmimo ir įsigaliojimo. Be to šis prašymas nagrinėjamam ginčui nėra aktualus ir dėl to, kad pareiškėjas V. R. nėra R. B., s. B., teisių paveldėtojas (pareiškėjas V. R. yra R. G., s. B. sūnus).

69. Byloje taip pat nustatyta, kad M. R. mirė (duomenys neskelbtini) (t I b.l. 73), G. R. mirė (duomenys neskelbtini) (t. I b.l. 78).

70. Apibendrinant nustatytas faktines aplinkybes bei išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią nuosavybės teise turėjo R. B., s. K., yra mirusioji M. R., nuosavybės teisių atkūrimas vykdytinas jos vardu ir pagal jos prašyme išreikštą valią, o atkūrus nuosavybės teises - jos perduotinos įpėdiniams. Nei pareiškėjas V. R., nei mirusysis R. G. nėra realizavę savo subjektinės teisės teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl Įstatymo prasme jie nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, o tik turi teisę kaip paveldėtojai į nuosavybę, kuri atkurta mirusiosios M. R. vardu.

71. Nagrinėjamoje byloje taip pat keliamas ginčas dėl M. R. atkurtinos nuosavybės dydžio, apeliantų teigimu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko R. B., s. K., turėtą nuosavybę.

72. Apeliacinės instancijos teismo kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka. Kaip minėta, 1992 metais pateiktame prašyme M. R. konkrečiai apibūdino žemės sklypą, į kurį pageidavo atkurti nuosavybės teises - (duomenys neskelbtini). 1930 metais nupirktą 1 ha žemės. Jokių kitokių prašymų, išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atstatymo apimties patikslinimų iki Įstatymo numatytų terminų tokiems prašymams pateikti pabaigos ( Įstatymo 10 straipsnis) nei M. R., nei po jos mirties jos teisių paveldėtojai, tame tarpe ir pareiškėjas, nepateikė, nors tokią teisę Įstatymas suteikė. Todėl darytina išvada, jog Įstatymo nustatyta tvarka ir Įstatymo nustatytais terminais buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į 1 ha žemės, buvusio savininko R. B., s. K., turėtos (duomenys neskelbtini). Plečiamai aiškinti 1992m. M. R. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nei teisinio, nei faktinio pagrindo nėra.

73. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V bei Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimais Nr. 479-1151-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. M. R.“, Nr. 479-1151-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui B. R.“, Nr. 479-1151-3 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui G. R., Nr. 480-0311-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei H. R. ir Nr .480-0311-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei A. L.“ pretendentės M. R. 1992 m. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra patenkintas. Todėl konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje ginčijamais 2017m. spalio 26d. sprendimu Nr. 1SS-2609-(7.5.) ir 2017m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) teisėtai ir pagrįstai atsisakė vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą pagal pareiškėjo 2017m. kovo 17d., 2017m. gegužės 4d. prašymus.

74. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

75. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo M. R. yra pateikę prašymus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, bei atsižvelgiant į tai, jog sprendimas nagrinėjamoje byloje priimamas ne pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. R. naudai, pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. R. prašymai dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. ir trečiojo suinteresuoto asmens M. R. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė